Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-01-30 · Administracinė byla Nr. eI2-2532-561/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2024-01-30Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2025-07-30Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-01-30
Bylos Nr.
eI2-2532-561/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-08286-2023-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
E. G.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Advokatai
Erikas Pavlovičius
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-2532-561/2024 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08286-2023-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. sausio 30 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Inos Kirkutienės,

dalyvaujant pareiškėjai E. G., jos atstovui advokato padėjėjui Erikui Pavlovičiui,vertėjai Olgai Vostrenkovai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja E. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 23S136433 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, nes asmens buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Skunde teismui nurodo, kad pareiškėja sutinka, kad Krymas yra Ukrainos teritorijos dalis, kurią šiuo metu yra okupavusi Rusijos Federacija. Pareiškėja paaiškina, kad pildydama Migracijos departamento pateiktą klausimyną, dėl suklydimo pažymėjo netinkamą atsakymą, nors niekada taip nemanė ir pasisako už Ukrainos valstybės nepriklausomybę nuo Rusijos Federacijos.

Paaiškina, kad yra sudariusi santuoka su Lietuvos Respublikos piliečiu, deklaravusi savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, laikotarpiu nuo 2021 m. rugpjūčio 25 d. iki 2021 m. spalio 15 d. dirbo, nuo 2019 m. iki 2020 m. buvo registruota darbo biržoje, pareiškėją išlaiko jos sutuoktinis, užsiima žemdirbyste, gyvulininkyste ir augalininkyste, pasisako prieš Rusijos Federacijos priešiškus veiksmus Ukrainoje, yra lojali Lietuvos Respublikai.

Šalies argumentai

Pareiškėjos teigimu, atsakovas Sprendimą priėmė tik formaliai įvertinęs aplinkybes, nors privalėjo detaliai ištirti ir įvertinti visą situaciją, tačiau to nepadarė. Šiuo atveju pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą dėl vieno formalaus anketoje pažymėto atsakymo į klausimą, visiškai netyrus ir nepasitikslinus, ar tai yra tikroji pareiškėjos valia, neatsižvelgus į tai, kokiomis aplinkybėmis pareiškėja tokį atsakymą pateikė ir nesant kitų papildomų duomenų, patvirtinančių pareiškėjos grėsmę nacionaliniam saugumui.

Migracijos departamentas deklaratyviai įvertino pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, kurių tamprumas yra žinomas Migracijos departamentui bei patvirtinamas šioje byloje teikiamais dokumentais. Atkreipia dėmesį, kad buvo nesigilinta į tai, jog pareiškėja Lietuvos Respublikoje sukūrė šeimą su Lietuvos Respublikos piliečiu, niekada nebuvo persekiojama nei baudžiamąja nei administracine tvarka ir gyvena iki šiol, būdama lojali Lietuvos Respublikos retorikai bei išreikšdama palaikymą Ukrainos nepriklausomybei. Migracijos departamentas neprašė pareiškėjos patikslinti kokių nors duomenų ar pateikti pasiaiškinimą dėl kokių nors aplinkybių, pavyzdžiui, nekorektiškai užpildytos anketos. Priešingai, institucija priėmė Sprendimą, kuris yra itin griežta ir neproporcinga sankcija, žalojanti ne tik pareiškėjos, bet ir jos šeimos asmeninius gyvenimus.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo teismo jo netenkinti.

Atsiliepime nurodo, kad Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu atsisakė išduoti nacionalinę vizą, nes pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Migracijos departamentas taip pat priėmė sprendimus, kurie šioje byloje nėra skundžiami: 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 23S136482 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi ir 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. 23S175947 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.

Šalies argumentai

Pareiškėja 2023 m. liepos 4 d. pateikė prašymą Nr. 2307-NVIZ-0024 išduoti jai nacionalinę vizą tuo pagrindu, kad jos prašymas dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo ar pakeitimo yra priimtas ir jos buvimas Lietuvoje yra būtinas, iki bus priimtas sprendimas jai išduoti ar pakeisti leidimą gyventi. Pareiškėja, atsakydama į Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos), nurodė, kad 2003–2010 metais dirbo ugniagesiu Rusijos Federacijos Leningrado apskrities nepaprastųjų situacijų ministerijos 26-ame Priešgaisrinės apsaugos skyriuje. Atsakydama į Klausimyno 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą. Atsakymas pasirenkamas iš dviejų variantų: Ukrainai arba Rusijos Federacijai) pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijai, kartu su paaiškinimu, jog „šią informaciją aš girdėjau prieš 5 metus, kuomet gyvenau Rusijoje. Dabartiniu metu šia informacija nesidomiu ir teisingo atsakymo nežinau“.

2023 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – VSD) per nacionalinę vizų informacinę sistemą (N.VIS) pateikė neigiamą atsakymą į elektroninį paklausimą dėl nacionalinės vizos pareiškėjai išdavimo, kuriame nurodoma, jog 2023 m. rugpjūčio 1 d. VSD pateikė išvadą Nr. 18-8443, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD pateiktoje išvadoje nurodyta, jog pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos valstybinėje institucijoje, gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. Pareiškėja privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėja gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

Ginčijamame sprendime buvo įvertinti socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad minėta užsienietė nuo 2021 m. sausio 7 d. iki 2023 m. liepos 5 d. Lietuvoje gyveno su laikinais leidimais gyventi, nacionalinė Lietuvos Respublikos viza pareiškėjai buvo išduota laikotarpiui nuo 2021 m. gruodžio 13 d. iki 2022 m. balandžio 29 d. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėja 2018 m. liepos 26 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu T. G., nepilnamečių vaikų neturi. Pareiškėja du mėnesius (nuo 2021 m. rugpjūčio 25 d. iki 2021 m. spalio 15 d.) yra dirbusi Lietuvoje.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas. Atsižvelgdamas į tai, kas buvo nustatyta Migracijos departamento ir į tai, kad, VSD vertinimu, pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punktu, kuriame nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos skundo teiginių, kad ji klydo atsakydama į klausimyno 11 klausimą nurodo, kad šie teiginiai deklaratyvūs ir pareiškėja tiesiog išsisukinėja nuo tiesaus atsakymo. Akivaizdu, kad pareiškėja klausimą suprato ir tinkamai suprato jo kontekstą (tai matyti iš jos pačios padaryto prierašo prie atsakymo, taip pat, klausimynas buvo pildomas antrą kartą, kadangi pirmąjį kartą, klausimyną pareiškėja pildė 2023 m. birželio 30 d. pateikiant prašymą dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje keitimo). VSD išvadoje nurodoma – jeigu užsienietis (-ė), atsakydamas į Klausimyno 11 klausimą nurodo, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tai taip pat rodo, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

Motyvuojamoji dalis

Įvertinus visas šias aplinkybes buvo padaryta pagrįsta išvada, kad užsienietė tokiu būdu išreiškia palaikymą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai ir, kad yra reali tikimybė, jog pareiškėja remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, taip pat, kad užsienietė yra lojali Rusijos režimui ir gali būti išnaudota Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjos skunde nurodomi argumentai dėl atsakymų į Klausimyno 11 klausimą ir užsienietės išreikšta pozicija nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jos buvusiais darbiniais (tarnybos Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje) santykiais, o šiuo atveju kaip tik sustiprina rizikas dėl grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjos pozicija yra nesuderinama su Lietuvos Respublikos visuomenės visuotinai reiškiama pozicija ir tvirta parama Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, jos teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintai sienų neliečiamybei.

Atsakydamas į pareiškėjos skundo teiginį, kad nėra jokių objektyvių sąsajų su konkrečiais pareiškėjos veiksmais, kurie leistų pareiškėją pripažinti kaip grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui keliantį asmenį, pažymi, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Įstatymo 19 straipsnyje nustatyti imperatyvūs atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai, Įstatymo nuostatos nenumato išimčių, kada šie pagrindai gali būti netaikomi, atsižvelgiant, pavyzdžiui, į užsieniečio turėtus dokumentus, suteikiančius teisę būti Lietuvos Respublikoje, užsienietės teisėto buvimo, bei turimų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė atsižvelgęs į visas individualias pareiškėjos aplinkybes, t. y. buvo įvertinti ne tik jos Klausimyno atsakymai, bet ir jos duoti paaiškinimai. Taip pat įvertinta ir tai, jog pareiškėja Lietuvoje dirbo tik du mėnesius, nustatyti šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikos piliečiu, tačiau nėra duomenų apie nepilnamečius vaikus, gyvenančius Lietuvos Respublikoje. Taigi, ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjos skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodo, kad skundžiamas Sprendimas yra priimtas pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

VSD 2023 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 18-8443 pateikė vertinimą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėja gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui, nes nuo 2003 m. iki 2010 m. dirbo Rusijos Federacijos valstybės institucijoje. Be to, pareiškėja, pildydama Departamento klausimyną, nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Taigi, VSD vertinimu, pareiškėjai gyvenant Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja pildydama klausimyną ne tik pažymėjo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, tačiau pateikė ir paaiškinimą, kad: „Šią informaciją aš girdėjau prieš 5 metus, kuomet gyvenau Rusijoje. Dabartiniu metu šia informacija nesidomiu ir teisingo atsakymo nežinau.“ Taigi, pareiškėjos skundo teiginius, kad atsakymą pažymėjo per klaidą vertina kaip nepagrįstus.

VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jos su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistema. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėja Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje nebedirba, savaime nereiškia, kad jos ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. VSD vertinimu, ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai, jog tokių ryšių turinčio asmens buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėja ir jos atstovas palaikė skunde teismui išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjos skundą tenkinti visą.

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta išduoti pareiškėjai nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja pateikė prašymą Nr. 2307-NVIZ-0024 išduoti jai nacionalinę vizą tuo pagrindu, kad jos prašymas dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo ar pakeitimo yra priimtas ir jos buvimas Lietuvoje yra būtinas, iki bus priimtas sprendimas jai išduoti ar pakeisti leidimą gyventi. Pareiškėja, atsakydama į Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos), nurodė, kad 2003–2010 metais dirbo ugniagesiu Rusijos Federacijos Leningrado apskrities nepaprastųjų situacijų ministerijos 26-ame Priešgaisrinės apsaugos skyriuje. Atsakydama į Klausimyno 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą. Atsakymas pasirenkamas iš dviejų variantų: Ukrainai arba Rusijos Federacijai), pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijai, kartu su paaiškinimu, jog „šią informaciją aš girdėjau prieš 5 metus, kuomet gyvenau Rusijoje. Dabartiniu metu šia informacija nesidomiu ir teisingo atsakymo nežinau“.

VSD 2023 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 18-8443 pateikė vertinimą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėja gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui, nes nuo 2003 m. iki 2010 m. dirbo Rusijos Federacijos valstybės institucijoje. Be to, pareiškėja, pildydama Departamento klausimyną, nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą, siekdamas užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punktu, priėmė Sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti nacionalinę vizą.

Pareiškėja, nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.

Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Pareiškėja skunde teismui akcentuoja, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas vien dėl to, jog ji suklydo atsakydama į Klausimyno 11 klausimą. Teismas su šiais pareiškėjos argumentais nesutinka. Iš skundžiamo sprendimo turinio bei pateiktų argumentų matyti, kad Sprendime buvo vertinami ne tik Klausimyno atsakymai, tačiau ir tai, kad pareiškėja nuo 2003 m. iki 2010 m. dirbo ugniagese Rusijos Federacijos Leningrado apskrities Nepaprastųjų situacijų ministerijos 26-ame Priešgaisrinės apsaugos skyriuje.

Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010 ir kt.). LVAT savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). EŽTT šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Kaip matyti iš aptartų nuostatų, šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi VSD išvada, kurioje pateikta informacija apie pareiškėjos darbą Rusijos Federacijos valstybės institucijoje, jos galimą lojalumą Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms bei tikimybę būti išnaudotai Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.

Migracijos departamentas vadovavosi VSD išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje, VSD vertinimu, kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi ji, dirbdama Rusijos Federacijos valstybinėje institucijoje, gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. Pareiškėja privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėja gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Taigi, kaip nustatė VSD, neigiamos išvados pagrindas – pareiškėjos praeityje buvę ryšiai su Rusijos Federacijos valstybinėse institucijose dirbusiais asmenimis, kurios (tarnybos) yra laikomos grėsme valstybės saugumui.

Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

Neabejotina, kad Lietuvai atvirai priešiškos šalies pilietės darbas Rusijos Federacijos valstybinėje institucijoje yra grėsmė Lietuvos valstybės saugumui. Neabejotina ir tai, kad Rusijos Federacijos struktūrose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos; jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Tad sutiktina tiek su Migracijos departamento, tiek ir VSD vertinimu, kad pareiškėja gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Tad vien ta aplinkybė, kad pareiškėja šiuo metu nebedirba ar dirbo prieš 14 metų Rusijos Federacijos valstybės institucijoje, teisėjų kolegijos nuomone, nepanaikina pareiškėjos galimos grėsmės Lietuvos saugumui. Darant minėtas išvadas turima omenyje ir šiuo metu susiklosčiusi sudėtinga ir pavojinga geopolitinė situacija, kurią realiai sukūrė nusikalstamas Rusijos režimas.

Taigi, atsižvelgiant į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl, kaip ir šiuo atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus pirmiau aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Atsakovo ir VSD pateiktas išvadas dar labiau sustiprina tai, kad pareiškėja, atsakydama į Klausimyno 11 klausimą, nurodė, kad Krymas priklauso Rusijai, kartu su paaiškinimu, jog „šią informaciją aš girdėjau prieš 5 metus, kuomet gyvenau Rusijoje. Dabartiniu metu šia informacija nesidomiu ir teisingo atsakymo nežinau“. Argumentai, kad, atsakydama į minėtą klausimą, klydo yra niekuo nepagrįsti. Pažymėtina, jog pareiškėja Klausimyną pildė du kartus ir abu kartus nurodė vienodus atsakymus. Pateiktas paaiškinimas prie Klausimyno 11 klausimo parodo, kad pareiškėja puikiai suprato klausimą ir pateikė atsakymą. Teismo vertinimu, pareiškėjos sąmoninga pozicija teisinant Rusijos (t. y. valstybės, kurios pilietė yra pareiškėja) įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją sudaro pakankamą pagrindą vertinimui, kad jos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui.

Tai, kad pareiškėja nurodo, jog jokių nusižengimų nėra padariusi, kad yra ištekėjusi už Lietuvos Respublikos piliečio, kad kažkurį laikotarpį dirbo, savaime nėra labiau reikšminga nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl šios aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti Sprendimo neproporcingumą. Be kita ko, pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.).

Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, jame buvo įvertinti pareiškėjos socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad minėta pareiškėja nuo 2021 m. sausio 7 d. iki 2023 m. liepos 5 d. Lietuvoje gyveno su laikinais leidimais gyventi, nacionalinė Lietuvos Respublikos viza pareiškėjai buvo išduota laikotarpiui nuo 2021 m. gruodžio 13 d. iki 2022 m. balandžio 29 d., kad pareiškėja 2018 m. liepos 26 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu T. G., nepilnamečių vaikų neturi, kad du mėnesius yra dirbusi Lietuvoje. Taigi, ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl sprendžiama, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

Galiausiai teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pareiškėjos atžvilgiu 2023 m. rugpjūčio 23 d. buvo priimtas Migracijos departamento sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, nes jos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Duomenų, kad šis Migracijos departamento sprendimas buvo skundžiamas, nėra, tad jis yra įsiteisėjęs ir galiojantis.

Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog išnagrinėjus bylą nenustatyta teisinių pagrindų panaikinti Migracijos departamento Sprendimą, kadangi pareiškėjai pagrįstai atsisakyta išduoti naciolalinę vizą Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, tinkamai įvertinus visas faktines aplinkybes.

Pareiškėja teismui pateikė pakartotinį prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Pareiškėja nurodo, kad pareiškėjos atstovas gavo sprendimą, kuriuo pareiškėja yra išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos, todėl prašo teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir stabdyti Sprendimo galiojimą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 straipsnio 3 dalis).

LVAT praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016, kt.).

Pažymėtina, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus. Be to, pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018).

LVAT praktikoje yra išaiškinta, kad teismas, spręsdamas proceso dalyvio prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų (žr., pvz., 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018, 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-22-492/2020). Administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019).

Kartu su prašymu teismui pareiškėja pateikė teismui 2023 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 23S202162, kuriuo yra nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Būtent šiuo sprendimu, o ne šioje administracinėje byloje ginčijamu sprendimu, pareiškėja yra išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos, todėl prašymas stabdyti šioje byloje skundžiamą sprendimą laikomas nepagrįstu.

Pareiškėjos skundas yra atmetamas, todėl prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 70 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos E. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Jūratė Gaidytė-LavrinovičArūnas KaminskasIna Kirkutienė