Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės ir Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-7308-1004/2021 pagal ieškovės Šiaulių rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovui A. K. dėl įpareigojimo sutvarkyti sklypą arba leidimo sutvarkyti žemės sklypą atsakovo lėšomis, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

13. Teismas konstatavo, jog atsakovo vykdoma veikla nesilaikant ir teisės aktuose nustatytų aplinkosauginių reikalavimų, neabejotinai sukelia neigiamą poveikį gamtai, visuomenės sveikatai ir neigiamai veikia čia gyvenančius gyventojus, gadina kraštovaizdį, mažina turimo turto vertę, trukdo pravažiavimui gatve bei blogina gyvenimo kokybę. Nekyla abejonių, jog atsakovo naudojamame valstybinės žemės sklype laikomos atliekos, pavojingos atliekos ir kitos medžiagos ar daiktai kelia grėsmę aplinkai ir žmonių sveikatai. Atliekoms nėra saugyklų, pašiūrių ir akivaizdu, kad jos laikomos nesilaikant įstatymų nustatytų atstumų nuo gretimų žemės sklypų ir atskiriant laikomas atliekas pagal jų pavojingumą ir rūšį.

15. Teismas nurodė, kad atsakovas yra ne kartą baustas dėl vykdomos veiklos (Šiaulių rajono savivaldybės teritorijų tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimų, nevykdymo privalomųjų nurodymų dėl pašalinimo valstybinėje žemėje sukauptų atliekų perduodant jas atliekų tvarkytojams ir kt.), todėl turėjo suprasti, jog jo vykdoma priešinga teisei veikla ir kaupiama galimai vertinga nuosavybė daro žalą aplinkai ir visuomenės interesams. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.137 straipsnio 2 ir 3 dalies, 4.37 straipsnio nuostatas, nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Tai reiškia, kad tam tikrais atvejais nuosavybės teisė gali būti apribota įstatymu ar teismo sprendimu (CK 4.39 straipsnio 1 dalis). Savininkas, valdydamas ir naudodamas savo nuosavybę, negali pažeisti įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, todėl, tenkindamas ieškovės ieškinį, teismas konstatavo, jog nebus pažeistas įstatymo saugomos nuosavybės teisės ir šalių interesų pusiausvyros principas.

16. Teismas nurodė, kad nors atsakovas teigė, kad daiktus pradėjo kaupti 2014 – 2015 metais ir neturi techninių bei finansinių galimybių per 1 mėnesio terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo sutvarkyti laikomo atliekų kiekio, tačiau šio teiginio nepagrindė įrodymais. Atsižvelgdamas į tai, jog teismui pateikti duomenys apie 2021 m. birželio – liepos mėnesį atsakovo pristatyto metalo ir atliekų kiekius bei siekiant geriausių atsakovo, visuomenės, gamtos apsaugos ir valstybės dėl naudojamo žemės sklypo interesų bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, teismas sprendė, kad dviejų mėnesių terminas įpareigojimui įvykdyti yra pakankamas, todėl atsakovo prašymą dėl ilgesnio termino skyrimo įpareigojimui įvykdyti tenkino iš dalies – dviem mėnesiams. Teismas pažymėjo, jog atsakovas ir pats sutiko susitvarkyti, o iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ir priverstinio vykdymo turi 30 dienų, taigi, jis šiltuoju metų laikotarpiu turi dar vieną mėnesį geranoriškai įvykdyti teismo sprendimu paskirtą įpareigojimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

17. Apeliaciniu skundu atsakovas A. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

17.1. Pagal priimtą sprendimą, nesant jame išvardintų daiktų ir medžiagų, atsakovas neturi galimybės nustatyti, ką jis turi pašalinti, o ieškovui faktiškai leista paimti visus daiktus ir medžiagas, esančius žemės sklype, tame tarpe ir esančius pastatuose, panašius į daiktus, medžiagas, ar atliekas. Tokiu būdu buvo pažeisti CPK 278 straipsnio reikalavimai, pažeistas konstitucinis teisinio apibrėžtumo principas, teismo sprendimo privalomumo principas (CPK 18 straipsnis). Toks teismo sprendimas yra neįvykdomas, dėl sprendimo ydingumo byla turėtų būti perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kadangi egzistuoja CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti pagrindai: neatskleista bylos esmė (ieškinio dalykas) ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

17.2. CPK 273 straipsnio 1 dalis nėra teisės norma, kuri leidžia paimti iš atsakovo jam nuosavybės teisėmis priklausančius ir, kaip pripažino pats teismas sprendimo 40 punkte, tam tikrą vertę turinčius daiktus, nes tai reglamentuoja CK 4.100 straipsnis, suteikiantis teisę valstybei visuomenės poreikiams paimti nuosavybės teisėmis priklausantį turtą. Teismas, leisdamas paimti atsakovui nuosavybės teisėmis priklausantį tam tikrą vertę turintį turtą, nenurodant, koks tai turtas, ir nenurodant, kokius veiksmus ieškovas su šiuo turtu gali atlikti, nenurodė materialinio teisinio pagrindo paimti nuosavybę.

17.3. Teismas pažeidė atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodytą materialinę teisės normą – CK 4.47 straipsnio 9 ir 10 punktus, kuri nustato galimus ir leistinus nuosavybės teisių įgijimo pagrindus.

17.5. Teismas, ieškovui nepateikus ieškinyje konkrečios informacijos apie ieškinio dalyką, negalėjo įsivaizduoti, koks kiekis daiktų, medžiagų ir atliekų yra sukaupta, todėl nustatė akivaizdžiai per trumpą terminą įpareigojimams įvykdyti. Neradus pagrindo grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, atsakovas pritartų teismo iniciatyvai pakeisti skundžiamą teismo sprendimą panaikinant jo dalį: tuo atveju, jeigu atsakovas per nustatytą terminą neįvykdys įpareigojimo atlikti minėtus veiksmus, pripažinti ieškovei teisę atlikti minėtus veiksmus pačiai, t. y. suteikti ieškovei leidimą pašalinti atliekas, nenaudojamas pavojingas ir kitas medžiagas ar daiktus, esančius žemės sklype, ir išieškoti iš atsakovo patirtas išlaidas, bei pakeisti sprendimo dalį dėl įpareigojimo įvykdymo 2 mėnesių termino, pakeičiant šį terminą į 6 mėnesių terminą.

18.1. Teismas neišsprendė klausimo atnaujinti apeliacinio skundo pateikimo terminą rezoliucija, taip pat klausimas neišspręstas ir nutartimi, kuria priimtas apeliacinis skundas, tad vien šis faktas, jog apeliacinis skundas paduotas pavėluotai, nurodo, kad jis negali būti nagrinėjamas.

18.2. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, teisingai rėmėsi CPK 273 straipsnio 1 dalimi. Apelianto veiksmai galėtų būti laikytini ir neteisėtu valstybinės žemės užgrobimu, todėl ieškinio dalykas atitiktų ir teisingumo bei protingumo kriterijus.

18.4. Visi daiktai, esantys valstybinėje žemėje, neturint teisėto pagrindo ja naudotis, turi būti pašalinti nepriklausomai nuo daiktų statuso, tad ginčijamu teismo sprendimu apeliantas aiškiai yra įpareigojamas pašalinti visas atliekas, nenaudojamas pavojingas ir kitas medžiagas ar daiktus iš žemės sklypo, kuris priklauso valstybei. Atsižvelgiant į tai, jog kaip pats apeliantas nurodė, visi daiktai ir medžiagos priklauso jam, todėl kliūčių pašalinti ieškinyje minimus objektus nėra.

18.5. Pagal bylos medžiagą matyti, jog atliekų kiekiai nuolat kinta, todėl nustatyti konkrečiai kiek tonų atliekų turėtų būti pašalinta, dėl objektyvių priežasčių nėra įmanoma. Patenkinus ieškinį apeliantas nepraranda teisės į ant valstybinės žemės sklypo esančius objektus ir gali juos tvarkyti, naudoti ar kitaip realizuoti savo nuožiūra.

18.6. Apeliantas apeliaciniu skundu prašo grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes neatskleista bylos esmė, tačiau nenurodo jokių teisinių pagrindų, kodėl tai turėtų būti padaryta ir kodėl klausimas negali būti išspręstas apeliacinės instancijos teisme.

19. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Ieškovei teismas sprendimu suteikė teisę sutvarkyti atliekas ATĮ nustatyta tvarka, o ne jas paimti, todėl nesutinka su apelianto teiginiu, kad turėjo būti nurodytos teisės normos, leidžiančios paimti jam nuosavybės teise priklausančius daiktus.

19.2. Apeliantui nuo 2016 metų buvo duodami privalomieji nurodymai sutvarkyti atliekas, taikoma administracinė atsakomybė už jų nevykdymą, tačiau atliekos ne tik nebuvo sutvarkytos, tačiau buvo kaupiamos, atliekų kiekis didėjo. Atsižvelgiant į tai, jog sukauptos atliekos ne tik daro žalą aplinkai, bet ir kelia vis didėjančią riziką, kad neteisėtai, nesilaikant teisės aktais nustatytų reikalavimų, kaupiamos atliekos kelią realų gaisro pavojų, tuo pačiu keldamos pavojų žmonių sveikatai, gyvybei, turtui, todėl apelianto prašymas pratęsti teismo sprendime nustatytą 2 mėnesių terminą sutvarkyti atliekas iki 6 mėnesių neturėtų būti tenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

20. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl termino apeliaciniam skundui paduoti

21. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog skundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas 2021 m. rugpjūčio 6 d.., tai reiškia, kad apeliacinis skundas turėjo būti paduotas ne vėliau kaip iki 2021 m. rugsėjo 5 d., 24 val. Apeliacinis skundas pirmosios instancijos teismui pateiktas 2021 m. rugsėjo 6 d. (bylos duomenys patvirtina, kad šia data pašto siunta priimta iš siuntėjo), t. y. viena diena praleidus CPK 307 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą apeliaciniam skundui paduoti.

22. Skirtingai nei teigia ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismas sprendė termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo klausimą. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad 2021 m. rugsėjo 23 d. teisėjo rezoliucija dėl svarbių priežasčių atnaujintas terminas apeliaciniam skundui paduoti (CPK 307 straipsnio 2 dalies 1 punktas), ištaisius trūkumus apeliacinis skundas priimtas (CPK 316 straipsnio 2 dalis).

23. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors terminas apeliaciniam skundui pateikti yra nežymiai praleistas, o apeliantas, teikdamas apeliacinį skundą nenurodė priežasčių, kodėl skundą pateikė pavėluotai, tačiau laikytina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apeliacinį skundą, iš esmės įvertino visas aplinkybes ir šį terminą pagrįstai atnaujino. Akcentuotina, jog atsižvelgiant į tai, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti praleistas nežymiai, t. y. tik vieną dieną, todėl darytina išvada, jog atsisakymas priimti skundą dėl praleisto termino, būtų prieštaravęs teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, jog apeliacinis procesas turėtų būti nutrauktas, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

24. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatytinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Ieškovui savo pareigos tinkamai neįvykdžius, ribojama atsakovo teisė gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Dėl to aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principų tinkamo įgyvendinimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223-421/2019, 14 punktas).

25. Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką. Taigi, ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas ir kokio teisinio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Todėl, sprendžiant dėl pareikšto ieškovo reikalavimo, būtina įvertinti pareikšto ieškinio esmę, turinį ir tikslus.

26. Nagrinėjamu atveju ieškovė, teikdama ieškinį, teismo prašė įpareigoti atsakovą ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti atliekas, nenaudojamas pavojingas ir kitas medžiagas ar daiktus iš žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Tuo atveju, jeigu atsakovas per nustatytą terminą neįvykdys įpareigojimo atlikti minėtus veiksmus, pripažinti ieškovei teisę (leisti) atlikti minėtus veiksmus pačiai, t. y. suteikti Šiaulių rajono savivaldybės administracijai leidimą pašalinti atliekas, nenaudojamas pavojingas ir kitas medžiagas ar daiktus, esančius žemės sklype (duomenys neskelbtini), ir išieškoti iš atsakovo patirtas išlaidas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagal ieškovės suformuluotą ieškinio dalyką yra aišku, kokių veiksmų (pašalinti atliekas, nenaudojamas pavojingas ir kitas medžiagas ar daiktus) ieškinio tenkinimo atveju turėtų imtis atsakovas, kad tinkamai įvykdytų teismo sprendimą. Taigi, iš esmės atsakovas įpareigotas pašalinti visus valstybei priklausančiame sklype atsakovo laikomus objektus. Atsižvelgiant į tai, apelianto apeliacinio skundo argumentas, jog nėra aiškus ieškinio dalykas, nes nesant išvardintų daiktų ir medžiagų atsakovas neturi galimybės nustatyti, ką jis turi pašalinti, o ieškovui faktiškai leista paimti visus daiktus ir medžiagas, esančius žemės sklype, atmetamas kaip nepagrįstas.

27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas apeliacinio skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, jog valstybinėje žemėje neteisėtai atsakovo kaupiamas turtas iš esmės laikytinas atliekomis ir nenaudojamomis, pavojingomis medžiagomis. Be to, kaip teisingai nurodė ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, atsakovo kaupiamų atliekų kiekiai nuolat kinta, todėl nustatyti, konkrečiai kiek tonų atliekų turėtų būti pašalinta, dėl objektyvių priežasčių nėra įmanoma.

28. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas ginčą ir priimdamas sprendimą, privalo išaiškinti ir aptarti svarbiausias bylos faktines ir teisines aplinkybes, nes jos yra bylos esmė ir jų pagrindu sprendžiamas ieškinio reikalavimo pagrįstumo arba nepagrįstumo klausimas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, ištyrė aplinkybes, susijusias su ieškovės pareikštu ieškiniu ir atsakovo atsikirtimus į ieškovės išdėstytas aplinkybes, ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos vertino, todėl, priešingai nei teigia apeliantas, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjant bylą nebuvo atskleista bylos esmė.

29. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu leisdamas ieškovei paimti atsakovui nuosavybės teisėmis priklausantį turtą, vadovavosi tik procesinės teisės norma - CPK 273 straipsnio 1 dalimi, nenurodant materialinio teisinio pagrindo paimti nuosavybę. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas šioje byloje rėmėsi materialinėmis teisės normomis, įtvirtintomis CK 1.137 straipsnio 2 ir 3 dalyje, 4.37 straipsnyje ir 4.39 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti, atsakovas, valdydamas ir naudodamas savo nuosavybę, negali pažeisti įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, todėl, tenkinus ieškovės ieškinį, nebus pažeistas įstatymo saugomas nuosavybės teisės ir šalių interesų pusiausvyros principas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovui geranoriškai nevykdant teismo įpareigojimo per nustatytą terminą, viešasis interesas gali būti apsaugotas taikant atsakovo nuosavybės teisę varžančią priemonę tiek, kad ji pašalintų pažeidimą – suteikiant ieškovei leidimą pašalinti atliekas, nenaudojamas pavojingas ir kitas medžiagas ar daiktus, esančius valstybinėje žemėje.

30. Kaip teisingai nurodė ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, patenkinus ieškinį apeliantas nepraranda teisės į valstybinės žemės sklype esančius objektus ir gali juos tvarkyti, naudoti ar kitaip realizuoti savo nuožiūra. Taigi, jei apeliantas geranoriškai nevykdys įpareigojimo pašalinti objektus iš valstybinės žemės per teismo nustatytą terminą, tik tokiu atveju ieškovė įgis teisę atlikti objektų pašalinimo veiksmus pati. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks papildomas teisių gynybos būdas ieškovę įgalina realiai bei operatyviai apsaugoti viešąjį interesą nuo teisių pažeidimo tuo atveju, jeigu atsakovas teismo sprendimo nevykdys.

31. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo remtis CK 4.100 straipsnio nuostatomis. CK 4.100 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.100 straipsnio 1 dalis). CK 4.100 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju daikto (turto) savininkui atlyginama pinigais to daikto (turto) rinkos kaina, o šalių sutarimu – perduodamas kitas daiktas (turtas) (CK 4.100 straipsnio 2 dalis). Taigi, kaip matyti iš šio straipsnio nuostatų, nuosavybės teisės paėmimo visuomenės poreikiams tenkinti tikslas yra užtikrinti, kad savininko, kurio turtu tenkinami visuomenės poreikiai, interesai nebūtų pažeisti, jis nenukentėtų. Nagrinėjamu atveju šis teisinis institutas negali būti taikomas, kadangi atliekos, nenaudojamos pavojingos ir kitos medžiagos ar daiktai nelaikytinos visuomenės poreikius tenkinančiu turtu. Priešingai, šis atsakovui priklausantis turtas (metalo atliekos, pavojingos medžiagos) daro žalą aplinkai ir visuomenės interesams.

32. Apeliantas taip pat nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodytą materialinę teisės normą – CK 4.47 straipsnio 9 ir 10 punktus, kuri nustato galimus ir leistinus nuosavybės teisių įgijimo pagrindus. Nagrinėjamu atveju ieškinio pagrindas nebuvo susijęs su nuosavybės teisių įgijimu, ieškovė nesiekė įgyti nuosavybės teisių į atsakovo valstybinėje žemėje laikomas atliekas bei kitas medžiagas. Be to, pažymėtina, kad teismo pareiga tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius reiškia pareigą konkrečiam ginčo santykiui pritaikyti tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą, t. y. tinkamai kvalifikuoti ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes. Tačiau bet kuriuo atveju teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui nėra privalomas ir jo nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2016).

33. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl atmeta atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus, todėl pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 1-4 punktų reikalavimus. Teisėjų kolegija, atmesdama šį apeliacinio skundo argumentą, pažymi, kad reikalavimus teismo sprendimo turiniui nustato CPK 270 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, iš kokių elementų turi susidaryti motyvuojamoji teismo sprendimo dalis. Nurodęs nustatytas aplinkybes, teismas turi pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą, argumentuoti, kuriuos įrodymus atmeta ir kodėl, taip pat nurodyti įstatymus ir (ar) kitus teisės aktus, kuriais teismas vadovavosi, bei nurodyti kitus teisinius argumentus. Tik tokio turinio teismo sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimą (CPK 263 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, net ir pabrėždamas teismo sprendimo argumentavimo svarbą, būtinumą motyvuojamoje dalyje pagrįsti teismo padarytas išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo (nutarties) dalyje, vertindamas teismo procesinio sprendimo motyvų išsamumo ir pakankamumo įtaką jo pagrįstumui bei teisėtumui aptariamo įstatymų leidėjo įtvirtinto reikalavimo (motyvuoti sprendimą) neaiškina kaip reikalavimo detaliai atsakyti į kiekvieną šalies argumentą. Teismų sprendimų motyvai turi išaiškinti esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus. Jeigu teismo sprendime nėra atsakyta tik į kai kuriuos ieškinio ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas; dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ir procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, jog dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014). Atsižvelgus į nurodytą kasacinio teismo praktiką, atsakovo pozicija, kad teismas privalėjo apsvarstyti visus atsakovo atsiliepime į ieškinį pateiktus argumentus ir dėl jų pareikšti nuomonę, laikytina deklaratyvia. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys liudija, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, kokius teisiškai reikšmingus faktus nustatė, aptarė ginčo išsprendimui aktualų teisinį reglamentavimą. Aplinkybė, kad teismas sprendime plačiau nepasisakė dėl visų atsakovo nurodytų argumentų, nelemia netinkamo įrodymų vertinimo ar nepakankamo sprendimo motyvavimo.

34. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, ieškovui nepateikus ieškinyje konkrečios informacijos apie ieškinio dalyką, negalėjo įsivaizduoti, koks kiekis daiktų, medžiagų ir atliekų yra sukaupta, todėl nustatė akivaizdžiai per trumpą terminą įpareigojimams įvykdyti. Apelianto įsitikinimu, yra pagrindas pakeisti sprendimo dalį dėl įpareigojimo įvykdymo 2 mėnesių termino, pakeičiant šį terminą į 6 mėnesių terminą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

35. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytas įpareigojimo įvykdymo terminas – ne vėliau kaip per 2 (du) mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas įsigalioja nuo šios apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dienos, t. y. nuo 2021 m. gruodžio 15 d. Todėl būtent nuo šios datos turi būti skaičiuojamas dviejų mėnesių teismo įpareigojimo įvykdymo terminas. Įvertinus tai, jog pirmosios instancijos teisme atsakovas pripažino ieškinį dalyje dėl įpareigojimo savo lėšomis pašalinti atliekas, nenaudojamas pavojingas ir kitokias medžiagas ar daiktus iš žemės sklypo, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, jau nuo to momento ar bent jau nuo skundžiamo teismo sprendimo priėmimo dienos – 2021 m. rugpjūčio 6 d., turėjo pradėti rūpintis atliekų ir kitų medžiagų pašalinimo darbais iš valstybei priklausančio žemės sklypo. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, sprendžia, kad dviejų mėnesių terminas, skaičiuotinas nuo šios nutarties priėmimo dienos (skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos) – 2021 m. gruodžio 15 d., yra pakankamas teismo įpareigojimui įvykdyti. Kartu pažymėtina, kad nuo skundžiamo teismo sprendimo priėmimo dienos (2021 m. rugpjūčio 6 d.) iki termino įvykti įpareigojimą pabaigos (2022 m. vasario 15 d.), apeliantui iš esmės suteiktas daugiau nei šešių mėnesių laikotarpis pašalinti atliekas, nenaudojamas pavojingas ir kitokias medžiagas ar daiktus iš žemės sklypo. Teisėjų kolegijos vertinimu, dar ilgesnis įpareigojimo įvykdymo termino nustatymas neatitiktų protingumo ir sąžiningumo principų, pažeistų viešąjį interesą.

36. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam šios bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl bylos procesinės baigties

37. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, remiantis išdėstytais motyvais, įstatymo nuostatomis, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.