- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-18
- Bylos Nr.
- 2A-346-112/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-04540-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Raimonda Andrulienė, Jolanta Gailevičienė, Rimvida Zubernienė
- Atsakovas
- N. D.
- Ieškovas
- A. S., I. S.
Pranešėja Rimvida Zubernienė Civilinė byla Nr. 2A-346-112/2015
Teisėja Genovaitė Vaizgėlienė (Proceso Nr. 2-06-3-04540-2013-0)
2015 m. kovo 18 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Rimvida Zubernienė, kolegijos teisėjai Jolanta Gailevičienė, Raimonda Andrulienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės N. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. S. ir I. S. ieškinį atsakovei N. D. dėl žemės sklypo vertės priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai kreipėsi į teismą ir prašė teismo priteisti iš atsakovės 150 000 Lt sumą bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nurodė, kad atsakovė nevykdo 2005-07-05 sutarties Nr. 2005-07-05/PI, kuria šalys susitarė, jog po sklypo atidalijimo, kurį turi atlikti atsakovė už ieškovų lėšas, atsakovė perleis ieškovams 0,15 ha žemės sklypo dalį. Be to, atsakovė sutartyje patvirtino, kad už 0,15 ha su ieškovais nėra atsiskaičiusi. Ieškovų teigimu, tokia sutartis pasirašyta todėl, kad 2005-07-04 pirkimo–pardavimo sutartyje negalėjo nurodyti, jog parduoda tik dalį sklypo (0,15 ha), nes jis buvo neatidalytas ir atsakovė būtų negalėjusi tokios dalies įkeisti bankui ir gauti kreditą. Dėl šių priežasčių pagrindinėje sutartyje nurodė, kad parduoda 0,30 ha, tačiau realiai buvo parduota tik 0,15 ha. Atsakovė neturėjo 600 000 Lt, kad būtų galėjusi įsigyti visą 0,30 ha sklypą.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-11-04 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino tariama, todėl negaliojančia nuo sudarymo momento ieškovų A. S. ir I. S. bei atsakovės N. D. 2005 m. liepos 4 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. JP-4631) dalį dėl 0,3000 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo atsakovei N. D. už 150 000 Lt sumą. Priteisė ieškovams A. S. ir I. S. iš atsakovės N. D. solidariai 145 500 Lt (42 139,71 Eur) žemės sklypo dalies vertės bei 143 Lt (41,42 Eur) bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovės N. D. 3 767 Lt (1 090,00 Eur) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad 2005-07-05 sutartimi Nr. 2005-07-05/PI šalys patvirtino ir pripažino, jog 2005-07-04 tų pačių šalių sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties dalis dėl 0,30 ha žemės sklypo yra fiktyvi. Šalys realiai siekė parduoti tik 0,15 ha. Sutartyje nurodė, jog parduoda 0,30 ha, tik siekdamos tenkinti savo interesus: atsakovė norėjo gauti kreditą ir įkeisti žemės sklypą, ieškovai neturėjo galimybės greitai atlikti žemės sklypo atidalijimo darbų. Pasak teismo, tokius šalių ketinimus patvirtina 2005-07-05 sutartis Nr. 2005-07-05/PI, kurioje šalys numatė 2005-07-04 nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimo padarinius: susitarė dėl restitucijos natūra, ieškovams grąžinant 0,15 ha žemės sklypo dalį jį atidalijus už jų lėšas. Kad 0,30 ha žemės sklypo pardavimas buvo fiktyvus, anot teismo, įrodo tai, kad 0,30 ha žemės sklypą su visais pastatais buvo planuota parduoti už 600 000 Lt, o parduotas už 450 000 Lt. Be to, skelbime apie parduotą turtą taip pat nurodyta, jog parduodama 0,15 ha, o ne 0,30 ha. Šią aplinkybę patvirtino UAB „Patikimos investicijos“ nekilnojamojo turto vadybininkas. Taip pat tai, kad realiai parduota 0,15 ha, patvirtina ieškovų veiksmai. Ieškovai visą laiką 0,15 ha sklypo dalimi naudojosi kaip savo ir atsakovė dėl to jokių pretenzijų nereiškė. Ieškovai tik pasirašę ginčijamą sutartį pradėjo ją vykdyti, o tai rodo, kad pardavė tik 0,15 ha. Atsakovės paaiškinimus, kad nesuprato 2005-07-05 sutarties, teismas vertino kritiškai. Nurodė, jog paaiškinimai buvo nenuoseklūs, bylos nagrinėjimo metu kito ir buvo prieštaraujantys byloje nustatytoms aplinkybėms.
Šalies argumentai
Kadangi 2005-07-04 nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį bei ginčo 2005-07-05 sutartį Nr. 2005-07-05/PI teismas vertino kaip vientisą procesą, todėl, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovai ieškiniu prašo tik 2005-07-05 sutarties Nr. 2005-07-05/PI vykdymo ir formaliai reikalavimo dėl sutarties dalies negaliojimo nepareiškė, todėl sprendė, kad yra pagrindas ex officio pripažinti 2005-07-04 pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kuria atsakovė už 150 000 Lt įsigijo 0,30 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), tariama ir turinčia paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą (išlygą), todėl negaliojančia (CK 1.86, 6.193 str.). Pasak teismo, tik tokiu būdu bus ginčas išspręstas iš esmės.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs visas aplinkybes, taip pat sprendė, kad yra pagrindas netaikyti restitucijos natūra, o taikyti sumokėjimą ekvivalentu pinigais, kaip prašė ieškovai (CK 6.145 str., 6.146 str., 6.213 str. 2 d.). Kadangi faktiškai atlikus 0,30 ha žemės sklypo padalijimo į du sklypus darbus, sklypai išėjo ne vienodo dydžio, t. y. ieškovų sklypo dalis, kurioje nėra pastatų, po atidalijimo yra 0,1455 ha, todėl teismas atitinkamai sumažino prašomos priteisti sumos dydį iki 145 500 Lt (CK 6.145 str. 2 d., 6.147 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-11-04 sprendimą ir priimti naują – ieškovų ieškinį atmesti arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prašo priimti naujai pateiktus įrodymus. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teigia, kad teismas netinkamai nustatė šalis siejančius santykius ir nepagrįstai konstatavo, kad ieškovų teisės šioje byloje turi būti ginamos per sandorių nuginčijimo institutą. Pasak apeliantės, šalis sieja sutartiniai santykiai ir ginčas privalo būti sprendžiamas sutarčių teisės normų pagrindu, o ne per sandorių nuginčijimo institutą. Pažymėjo, jog ginčas dėl 2005-07-04 nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia jau buvo išspręstas. Todėl teismas, manydamas, kad yra pagrindas ginčą spręsti per sandorių nuginčijimo institutą, privalėjo atsižvelgti į tai, kad toks ginčas jau nagrinėtas, ir bylą nutraukti. Dėl netinkamos materialinės teisės normos taikymo teismas priėmė neteisingą sprendimą.Teigia, jog teismas nepagrįstai 2005-07-04 pirkimo–pardavimo sutartį pripažino tariamu sandoriu. Teigia, jog minėtas sandoris buvo įvykdytas, už įsigytą turtą moka mokesčius, prižiūrėjo sklypo dalį, dėl kurios kilęs ginčas. Be to, nurodo, kad patys ieškovai visiškai neabejoja sutarties teisėtumu.Dėl 2005-07-05 sutarties apeliantė nurodė, jog ji šiai sutarčiai daug reikšmės neteikė, nes tai buvo preliminarioji sutartis dėl ateityje sudarytinos pagrindinės sutarties, susijusios su būsimo žemės sklypo perleidimu, ir joje nebuvo aptartos būsimos sutarties pagrindinės sąlygos: žemės sklypo plotas ir kaina. Be to, teigia, jog ji yra rusakalbė ir jai sutartis nebuvo tinkamai išversta, todėl ne viską tinkami suprato. Taip pat nurodė, kad teismas netinkami įvertino liudytojo G. Š. parodymus, kuriais jis patvirtino, kad ieškovai siekė parduoti tik 0,15 ha žemės sklypą, o sutartyje nurodė, kad parduoda 0,30 ha todėl, kad atsakovė galėtų gauti paskolą ir įkeisti žemės sklypą. Pasak apeliantės, tokius argumentus paneigė notarės J. P. parodymai, kuri patvirtino, jog apie jokias kitas sąlygas nebuvo kalbama. Be to, teigia, jog sutartyje numatyti papildomas sąlygas įstatymai nedraudžia. Nesutinka ir su tuo, jog bylos medžiaga patvirtinta, kad ieškovai po 2005-07-04 sutarties pasirašymo žemės sklypo dalimi naudojosi kaip savo. Teigia, jog apeliantė organizavo visus atidalijimo darbus ir apmokėjo juos iš savo lėšų. Pasak apeliantės, tai, kad ieškovai ginčo sklypo dalyje pasistatė namelį ant ratų, garažą, neįrodo, kad sklypu naudojosi kaip savu. Pasak apeliantės, jų santykiai buvo geri ir todėl, kad ieškovai neturėjo, dėti savo daiktų, leido jiems naudotis sklypo dalimi, kurią buvo sutarę perleisti ieškovams po jo atidalijimo.Apeliantė nesutinka su teismo nustatyta ginčo sklypo kaina. Mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi 2005-05-20 pavedimo sutartimi, sudaryta tarp ieškovų ir UAB „Patikimos investicijos“, kurioje nurodyta, jog pageidauja už parduodamą turtą gauti 600 000 Lt, bei 2011-10-10 ir 2014-05-08 konsultacijomis dėl galimos turto rinkos vertės 2005-07-04. Tiek 2005-05-28 trišalėje preliminariojoje sutartyje, tiek 2005-07-04 notarinėje pirkimo–pardavimo sutartyje aiškiai nurodyta, jog parduodamo turto vertė yra 450 000 Lt. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Nekilnojamojo turto registro duomenimis, kur nurodyta, jog viso – 0,30 ha žemės sklypo kaina yra 155 764 Lt. Taip pat teigia, jog teismas, nustatydamas ginčo sklypo (0,15 ha) vertę, neįvertino to, kad 2005-07-05 jis dar nebuvo atidalytas, tokio sklypo dydžio tuo metu visiškai nebuvo, jis atsirado tik padalijus atsakovei priklausantį žemės sklypą, kuris įregistruotas 2011-05-11. Teismas realiai nustatė 2005 m. neegzistuojančio sklypo vertę.Apeliantė mano, kad yra pagrindas sprendimą naikinti dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d. 6 p.). Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinio, kurio suma 150 000 Lt, neperdavė nagrinėti apygardos teismui kaip pirmosios instancijos teismui. Taip pat teismas, pripažindamas 2005-07-04 sutartį negaliojančia, nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, t. y. dėl notarės J. P.. Ji į bylą turėjo būti patraukta trečiuoju asmeniu (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Pagal teismo sprendimo rezoliucinę dalį matyti, kad yra panaikinta visa sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, o ne dalis dėl 0,15 ha žemės sklypo. Teigia, jog teismas pažeidė materialiosios teisės normas ir procesinės teisės normas, todėl yra pagrindas priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į skundą ieškovai prašo palikti skundžiamą sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovai nesutinka su apeliantės apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis, jog ji faktiškai valdė ir naudojosi ginčo sklypu, kad už savo lėšas atliko sklypo atidalijimo darbus. Nurodo, jos atsakovė neginčijo, kad už atidalijimo darbus ieškovai sumokėjo 18 800 Lt, taip pat neginčijo, kad gavo 600 Lt išlaidoms po detaliojo plano parengimo padengti. Atsakovė įrodymai, patvirtinantys, kad naudojo visą sklypą, yra pateikti nuo to laikotarpio, kuomet kilo ginčas. Tik nuo 2001 metų, kai atsisakė vykdyti sutartį, atsakovė ėmė naudoti ginčo sklypą. Nesutinka ir su argumentais dėl nustatytos ginčo sklypo kainos. Žemės sklypo kaina gali būti apskaičiuojama pagal arų skaičių, todėl visiškai nepagrįsti argumentai, kad teismas negalėjo nustatyti ginčo sklypo (0,15 ha) kainos, nes toks sklypas neegzistavo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o, pagal CPK 324 straipsnio 3 dalį, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, juos pripažįsta kaip galimus priimti ir tirti. Šiuo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos išnagrinėjimą, užtikrinti sąžiningą bylinėjimąsi, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Z. v. GNSB Kuliškių sodybos, bylos Nr. 3K-3-286/2013). Taip pat CPK 180 straipsnis nustato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme turi atitikti įstatyme nustatytą reglamentavimą, o prašymas juos priimti ir ištirti turi būti argumentuotas (CPK 314 str., 306 str. 3 d., 324 str. 3 d.).
Atsakovė prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus ir teigia, jog jų pateikimo būtinybė iškilo po teismo sprendimo priėmimo. Prašoma priteisti suma yra kilusi iš sutartinių santykių, todėl teikė įrodymus, pagrindžiančius sutarties sudarymo aplinkybes, o ne įrodymus, reikalingus paneigti sandorio negaliojimą. Gavę teismo sprendimą pamatė, kad teismas ieškinio reikalavimus vertino per kitą institutą nei pareikštas reikalavimas, todėl, sprendžiant bylą iš esmės, neturėjo galimybės teikti įrodymų, patvirtinančių sandorio galiojimą ar negaliojimą. Kolegija, įvertinusi ieškinio reikalavimą bei teismo sprendimo motyvus, mano, kad atsakovei negalėjo būti žinoma, kad teismas iš esmės nagrinės klausimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nors tokio reikalavimo nebuvo, todėl nebuvo pagrindo teikti įrodymus, susijusius su sandorių negaliojimu. Atsižvelgusi į tai, kolegija nutaria priimti apeliantės pateiktus įrodymus ir juos vertinti įstatymų nustatyta tvarka.
Dėl šalių teisinių santykių ir 2005-07-04 pirkimo–pardavimo sutarties ex officio pripažinimo negaliojančia
Apeliantė teigia, kad teismas netinkamai nustatė šalis siejančius santykius ir nepagrįstai konstatavo, kad ieškovų teisės šioje byloje yra ginamos per sandorių nuginčijimo institutą, ir ex officio pripažino neginčijamą sutartį negaliojančia.
CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja savo iniciatyva (ex officio). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl pagrindo sandorį ex officio pripažinti negaliojančiu, yra nurodęs, kad savo iniciatyva, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus. Tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-89/2006; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2009; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad teismas savo iniciatyva (ex officio) konstatuoja sandorį esant niekiniu tik tada, kai niekinis sandoris yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, toks konstatavimas yra būtinas, ginant asmens pažeistas teises ir taikant niekinio sandorio padarinius, ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, nes tokio sandorio negaliojimo pagrindas yra akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje G. J. v. D. M., bylos Nr. 3K-3-95/2012).
Žemesnės instancijos teismas
Nustatyta, kad ieškovai ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 150 000 Lt sumą. Ieškinį grindė 2005-07-05 sutartimi Nr. 2005-07-05/PI, sudaryta tarp ieškovo A. S. bei atsakovės N. D.. Pirmosios instancijos teismas ex officio pripažino tarp šalių 2005-07-04 sudarytos notarinės pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl 0,30 ha pirkimo negaliojančia, nes nustatė, kad tai tariamas sandoris. Ieškovai 2005-07-04 sutartimi rėmėsi kaip įrodymu, kad atsakovė už 0,30 ha žemės sklypą sumokėjo mažiau, nei jis vertas, ir tai pagrindžia jų nurodytas aplinkybes dėl 2005-07-05 sutarties pasirašymo. Reikalavimas yra kilęs iš 2005-07-05 sutarties, o ne iš 2005-07-04 pirkimo–pardavimo sutarties. Nagrinėjamu atveju ex officio konstatuoti 2005-07-04 sutarties negaliojimą nebuvo pagrindo, nes iš esmės šalių teisių ji nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovės priteisė 145 500 Lt už nesumokėtą sklypo dalį, kurią įsigijo pagal 2005-07-04 pirkimo–pardavimo sutartį, ir kartu tos pačios sutarties dalį, kuria įsigijo 0,30 ha žemės sklypą, pripažino negaliojančia. Toks teismo sprendimas akivaizdžiai pažeidžia atsakovės teises. Kaip nustatyta byloje, atsakovė pagal 2005-07-04 pirkimo–pardavimo sutartį iš ieškovų įsigijo 0,30 ha žemės sklypą. Byloje nustatyta, kad atsakovė 2005-07-04 sumokėjo tik už 0,15 ha (ginčo dėl to nėra), o už likusią 0,15 ha dalį neatsiskaitė ir įsipareigojo už šią dalį atsiskaityti vėliau (2005-07-05 sutartis). Taigi, pagal teismo sprendimą, atsakovė turi ieškovams sumokėti už kitą sklypo dalį 145 500 Lt. Vadinasi, atsakovė įvykdžius teismo sprendimą, bus su ieškovais visiškai atsiskaičiusi už 0,30 ha žemės sklypą, kurį įgijo 2005-07-04 sutarties pagrindu, ir tarp šalių dėl to ginčas bus išspręstas. Tačiau teismui pripažinus 2005-07-04 pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl 0,30 ha negaliojančia, atsakovė netenka nuosavybės į 0,30 ha žemės sklypą, už kurį pagal teismo sprendimą bus atsiskaičiusi visiškai.
Ginčas kilo tik dėl dalies sklypo perleidimo po jo atidalijimo, t. y. 2005-07-05 sutarties vykdymo. Ieškovai prašo atsakovės papildomai sumokėti pinigus už 0,15 ha, nes už šią sklypo dalį 2005-07-04 neatsiskaitė, ir atsakovė tai nurodė 2005-07-05 sutartyje.
Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2005-07-04 pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl 0,30 ha žemės klypo pripažino tariama ir dėl to negaliojančia.
Pripažinus, jog teismas nepagrįstai ex officio pripažino 2005-07-04 pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl 0,30 ha žemės sklypo negaliojančia, kiti apeliantės argumentai dėl tariamo sandorio ir bylos nagrinėjimo dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako.
Dėl 2005-07-05/PI sutarties
Ginčas yra kilęs dėl 2005-07-05 sutarties vykdymo. Ieškovai teigia, jog atsakovė šia sutartimi įsipareigojo po sklypo atidalijimo atgal ieškovams perleisti 0,15 ha žemės sklypo dalį, tačiau to nepadarė, ir prašo teismo įpareigoti atsakovę įvykdyti sutartį. Atsakovė teigia, jog tai preliminarioji sutartis, kurios pagrindu ateityje turėjo būti parduodama 0,15 ha žemės sklypo dalis ieškovams. Taigi iš esmės ginčas yra dėl 2005-07-05 sutarties aiškinimo, todėl teismas privalėjo vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis sutartis, jų aiškinimą (CK II dalis „Sutarčių teisė“).
Nustatyta, kad šalys pasirašė sutartį 2005-07-05/PI, kurioje atsakovė pareiškė ir savo parašu patvirtino, jog sutinka, kad 0,30 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), būtų detaliuoju planu padalytas į du sklypus po 0,15 ha, kadangi atsakovė už 0,15 ha nėra atsiskaičiusi su ieškovu A. S., ir sutinka vieną iš sklypų (be pastatų) perduoti (perleisti) ir t. t. ieškovui A. S., kuris įsipareigoja apmokėti visas žemės sklypo padalijimo išlaidas. Šios sutarties šalys taip pat susitarė, kad geriamojo vandens šuliniu naudosis abiejų sklypų savininkai lygiomis teisėmis (t. 1, b. l. 11).
Nagrinėjamoje byloje kilus ginčui dėl šalių sudarytos sutarties aiškinimo, teisėjų kolegija, remdamasi teismų praktika, nurodo, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Be to, aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; kt.).
Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar šalys realiai vykdė 2005-07-05 sutartį, ar ji tik buvo preliminarioji sutartis, kuria sutarta ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovai vykdė 2005-07-05 pasirašytą sutartį, apmokėjo visas žemės sklypo padalijimo išlaidas. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai sumokėjo už detaliojo plano parengimo darbus (t. 1, b. l. 51). Kad už tai ieškovai sumokėjo 18 880 Lt, atsakovė neginčija. Atsakovės patvirtinimas, jog jai nepakako ieškovų per D. M. perduotų 600 Lt, skirtų įvairioms išlaidoms po detaliojo plano parengimo, atliekant padalytų sklypų įregistravimo formalumus, apmokėti, įrodo tai, kad ieškovai jai skyrė lėšų, kad pabaigtų sklypo atidalijimo darbus. Kad atsakovė atliko įregistravimo darbus, už juos sumokėjo, patvirtinta bylos medžiaga, tačiau tai dar neįrodo, kad atsakovė tai atliko už savo lėšas (t. 1, b. l. 175). Atsakovė pati patvirtino, kad ieškovai šiems darbams atlikti jai davė pinigų, kaip ir buvo susitarta 2005-07-05 sutartimi.
Taip pat iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovai po 2005-07-05 sutarties pasirašymo sklypo dalimi naudojosi kaip savo. Atsakovė šio fakto taip pat neneigia, tačiau mano, kad toks naudojimasis nepatvirtina fakto, kad sklypu naudojosi kaip savu. Nurodė, jog leido jiems pasistatyti namelį ant ratų, garažą, nes tarp jų buvo geri santykiai ir ieškovai neturėjo kur padėti savo daiktų. Epizodiškas gyvenimas ginčo sklype, pasak apeliantės, įrodo tai, kad ieškovai šiuo sklypu nesinaudojo kaip savo. Kolegija nesutinka su tokia apeliantės pozicija. Visi ieškovų veiksmai rodo tai, kad jie nuo 2005-07-04 pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, priėmimo–perdavimo nuosavybėn akto pasirašymo iki sklypo atidalijimo (2011 metų) sklypu naudojosi kaip savu. Šią aplinkybę byloje patvirtina liudytojų parodymai, fotonuotraukos. Aplinkybę, kad ieškovai naudojosi žemės sklypo dalimi, patvirtino ir pati atsakovė. Ieškovai iš karto po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo pasistatė kemperį, tvora apsitvėrė vandens telkinį, kuris patenka į ieškovams likusią sklypo dalį/ likusį sklypą, po metų pasistatė metalinį garažą, grįžę į Lietuvą atostogų ten gyvendavo, kemperyje gyveno ir ieškovų sūnus, kiti giminaičiai (b. l. 16, 114–115). Taip pat aplinkybė, kad ieškovai kreipėsi į nekilnojamojo turto agentę dėl 0,15 ha sklypo dalies pardavimo, patvirtina faktą, kad sklypo dalimi naudojosi kaip savo. Liudytoja K. V. ne tik patvirtino faktą, kad kreipėsi dėl pardavimo, bet ir nurodė, kad atsakovė jai patvirtino, kad ieškovai yra faktiniai 0,15 ha sklypo dalies savininkai, tik nebaigti tvarkyti sklypo atidalijimo dokumentai ir jų nuosavybė neįregistruota. Šių duomenų visuma suponuoja išvadą, kad ieškovai ir atsakovė vykdė 2005-07-05 pasirašytą sutartį. Atsakovės argumentai, kad nesuprato sutarties, yra nepagrįsti, nes ji pati sutartį vykdė. Pripažinta aplinkybė, jog sutartis abiejų šalių buvo vykdoma iki pat 2011 metų, kuomet buvo sklypai atidalyti, patvirtina tai, kad atsakovė pripažino ir faktą, kad už 0,15 ha nėra atsiskaičiusi, t. y. šia sutartimi patvirtino faktą, kad 2005-07-04 už 0,30 ha sumokėjo per mažai. Konstatuotina, kad 2005-07-04 sumokėta kaina atitinka 0,15 ha sklypo dalies kainą. Tokią išvadą patvirtina iki 2005-07-04 sutarties pasirašymo vykę veiksmai: ieškovai iš pradžių ketino parduoti visą jiems nuosavybės teise Smėlio g. 13, Klaipėdoje, priklausiusį nekilnojamąjį turtą už 600 000 Lt, t. y. pastatus su 0,30 ha žemės sklypu (b. l. 95, 99). Viso turto parduoti greitai neišėjo, nes labai didelė kaina, todėl ieškovai nutarė parduoti tik žemės sklypo dalį su pastatais, t. y. 0,15 ha. Ieškovai turtą pardavinėjo per UAB „Patikimos investicijos“ ir liudytojas G. Š., dirbęs nekilnojamojo turto vadybininku UAB „Patikimos investicijos“, parodė, jog realiai buvo pardavinėjamas (paskelbtas skelbimas) 0,15 ha žemės sklypas. 2005-07-04 pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyti, kad parduoda ne 0,15 ha, o 0,30 ha, šalys turėjo priežastį. Pirma, sklypas buvo neatidalytas ir atsakovė būtų negalėjusi įkeisti bankui tik dalies žemės sklypo. Antra, ieškovai neturėjo galimybės greitai sutvarkyti dokumentus dėl žemės sklypo padalijimo į du atskirus sklypus, nes gyveno užsienyje. Tokia sutartis buvo pirmiausia naudinga atsakovei. Trišalėje preliminariojoje sutartyje Nr. 050528/GŠ02 nurodyta, kad parduodamo objekto gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kaina yra 450 000 Lt, t. y. mažesnė visu 150 000 Lt nei iš pradžių ieškovų nurodyta viso turto kaina (t. 1, b. l. 6). Šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad buvo siekiama parduoti tik 0,15 ha, ir atsakovė 2005-07-04 už 0,30 ha žemės sklypą sumokėjo per mažai.
Visi byloje nustatyti duomenys, šalių elgesys po sutarties sudarymo patvirtina, kad šalys, sudarydamos 2005-07-05 sutartį, pirmiausia ketino sklypą atidalyti, o po to sklypo dalį perleisti atgal ieškovams. Kad šalys nesitarė, jog atidalijus sklypą, ieškovams dalis sklypo bus parduodama, įrodo tai, kad atsakovė toje pačioje sutartyje nurodė, kad nėra atsiskaičiusi su ieškovais už 0,15 ha žemės sklypo dalį. Šie argumentai suponuoja išvadą, kad 2005-07-05 sutartis nebuvo preliminarioji sutartis, siekiant ateityje sudaryti pagrindinę 0,15 ha pirkimo–pardavimo sutartį (CK 6.1993 str. 5 d., CPK 178 str.).
Dėl sklypo kainos
Apeliantė nesutinka su teismo nustatyta ginčo sklypo kaina ir teigia, jog teismas nepagrįstai vadovavosi 2005-05-20 pavedimo sutartimi, sudaryta tarp ieškovų ir UAB „Patikimos investicijos“, kurioje nurodyta, jog pageidauja už parduodamą turtą gauti 600 000 Lt, bei 2011-10-10 ir 2014-05-08 konsultacijomis dėl galimos turto rinkos vertės 2005-07-04. Mano, kad turėjo vadovautis Registrų centro duomenimis.
2005-07-05 sutartimi šalys susitarė atgal ieškovams perleisti 0,15 ha žemės sklypo dalį po viso žemės sklypo atidalijimo, kuris bus vykdomas už ieškovų lėšas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog šalys susitarė dėl restitucijos taikymo. Piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojusias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti (CK 6.147 str. 1 d.). 2005-07-04 pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad žemės sklypo (0,30 ha) vertė 150 000 Lt (t. 1, b. l. 7–9). Byloje nustatyta, kad realiai 2005-07-04 pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė už 0,30 ha sumokėjo per mažai, tai pripažinta ginčijama 2005-07-05 sutartimi. Tai, kad šalys tuo metu susitarė, jog 0,15 ha sklypo vertė yra 150 000 Lt patvirtina byloje esantys duomenys: liudytojų parodymai, kad buvo siekiama parduoti ne 0,30 ha, 0,15 ha, kad ieškovai iš pradžių nurodė viso turto vertę 600 000 Lt (2005-05-20 Pavedimo sutartis Nr. 20-05/2005 (t. 1, b. l. 95, 99)), o sutartyje nurodė viso turto kainą 450 000 Lt (2005-05-28 trišalė preliminarioji sutartis Nr. 050528/GŠ02 (t. 1, b. l. 6). Kad 150 000 Lt už 0,15 ha atitinka tuo metu buvusią rinkos kainą patvirtina 2011-10-10 konsultacija dėl turto rinkos kainos 2005-07-04 (t. 1, b. l. 12). Šių įrodymų visuma suponuoja išvadą, kad šalių sutarta 0,15 ha 150 000 Lt žemės sklypo kaina atitiko tuo metu esančią rinkos kainą (CPK 185 str.). Nesutiktina su apeliante, jog, nustatant sklypo vertę, reikia vadovautis Registrų centro duomenimis. Pirmiausia, dėl kainos tartis yra šalių valia. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad Registrų centro nurodyta kaina neatspindi tikrosios turto rinkos vertės.
Visiškai nesutiktina su apeliante, jog teismas nustatė sklypo, kuris tuo metu net neegzistavo, kainą. Ši kaina nustatyta pagal tuo metu šalių susitartą kainą už vieną arą ir nebūtinai sklypas turi būti atidalytas, norint nustatyti sklypo dalies vertę. Apeliantė neįrodė, kad tuo metu sklypo kaina buvo kitokia, taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad buvo tartasi dėl kitokios kainos (CPK 178 str.). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atidalijus sklypus ginčo sklypo dydis yra ne 0,15 ha, o 0,1455 ha, pagrįstai sumažino jo kainą ir iš atsakovės priteisė 145 500 Lt.
Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų
Apeliantė mano, kad yra pagrindas sprendimą naikinti dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d. 6 p.).
CPK 27 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas, kuriose ieškinio suma didesnė kaip vienas šimtas penkiasdešimt tūkstančių litų (redakcija, galiojusi iki 2015-01-01). Pagal šią nuostatą, apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja bylas, kurių reikalavimas yra didesnis nei 150 000 Lt, t. y. nuo 150 000,01 Lt. Nagrinėjamu atveju reikalavimas yra priteisti 150 000 Lt. Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė rūšinio teismingumo nuostatų ir pagrįstai nagrinėjo ieškinį.
Apeliantė taip pat teigia, kad sprendimas naikintinas ir CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, nes teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, t. y. dėl notarės J. P.. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ex officio pripažino 2005-07-04 pirkimo–pardavimo sutartį tariama ir dėl to negaliojančia, atsakovės nurodyto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo buvimo analizavimas iš esmės netenka teisinės reikšmės, todėl apeliacinės instancijos teismas išsamiai dėl to nepasisako.
Atsižvelgdama į anksčiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas pakeisti teismo sprendimą: sprendimo dalis, kuria teismas, vadovaudamasis CK 1.78 straipsnio 5 dalimi, ex officio pripažino 2005-07-04 sutartį negaliojančia, naikintina, kita sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau duomenų apie patirtas išlaidas nepateikė, todėl kolegija šio prašymo nesprendžia.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320–331 straipsniais, teisėjų kolegija,
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti sprendimo dalį, kuria teismas pripažino tariama, todėl negaliojančia nuo sudarymo momento ieškovų A. S. ir I. S. bei atsakovės N. D. 2005 m. liepos 4 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. JP-4631) dėl 0,3000 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo atsakovei N. D. už 150 000 Lt sumą.
Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.