Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvės Aleknavičienės, Danutės Burbulienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „EKO Holdingas“ apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-10-24 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2764-721/2014 pagal ieškovės UAB „UCS Baltic“ ieškinį atsakovei UAB „EKO Holdingas“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės UAB ,,EKO Holdingas“ priešieškinį ieškovei UAB ,,UCS Baltic“ dėl įpareigojimo atlikti darbus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Teismas neteisingai nurodė, kad atsakovė neginčijo, jog išrašytos ir pateiktos visos ieškovės PVM sąskaitos – faktūros, kurios buvo pateiktos teismui. Atsakovė yra gavusi ir priėmusi tik tris PVM sąskaitas – faktūras, t. y.: PVM sąskaita – faktūra UCSV Nr. 0041968, PVM sąskaita – faktūra UCSV Nr. 0041969, PVM sąskaita – faktūra UCSKL Nr.0011993. Sąskaitų nepateikimą patvirtina ir ieškovės pateiktas skolų suderinimo aktas, kuris nebuvo suderintas ir patvirtintas atsakovės. Atsakovė likusią sumą – 1 058,75 Lt - pagal pateiktas PVM sąskaitas – faktūras turėjo apmokėti per 15 d., tačiau per tą laikotarpį paaiškėjo nekokybiškų darbų atlikimas, dėl to prasidėjo teisiniai ginčai.

Teismas nesuteikė atsakovei laiko ir galimybės atlikti nepriklausomo eksperto tyrimą, kuris galėtų nepriklausomai įvertinti atliktų darbų kokybę, o vienašališkai patikėjo ieškovės atstovo, kuris nėra IT specialistas, parodymais.

Teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į įstatymo nuostatas, kurios gina pirkėją, t.y. CK 6.333 straipsnio 3 dalį, 6.338 straipsnio 3 dalį, 6.363 straipsnio 4 dalį, 6.363 straipsnio 8 dalį, 6.363 straipsnio 8 dalį.

Teismas pažeidė įrodinėjimo naštos šalims paskirstymo bei įrodymų vertinimo taisykles.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

ir teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo

Atlygintinų paslaugų sutarties samprata įtvirtinta CK 6.716 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Paslaugų sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio arba kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu. Taigi paslaugų sutartimi paprastai neįsipareigojama sukurti tam tikrą rezultatą, tačiau galimybė susitarti ir dėl tam tikro rezultato nustatyta CK 6.718 straipsnio 5 dalyje. Iš CK nuostatų, reglamentuojančių atlygintinų paslaugų teikimą, darytina išvada, kad vienas paslaugų sutarčių ypatumų yra tas, jog paslaugos teikėjo ir kliento santykiai grindžiami pasitikėjimu. Tokia išvada kyla iš to, kad paslaugos teikėjas paprastai yra profesionalas, veikiantis srityje, kurią gerai išmano ir kurios klientas negali visiškai kontroliuoti. Toks santykių pobūdis lemia paslaugos teikėjo pareigą veikti kliento interesais. CK 6.718 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis kriterijus, kuriuo visada privalo vadovautis paslaugų teikėjas: teikdamas paslaugas jis privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus. Taigi įstatyme įtvirtintas kliento interesų prioriteto principas. Paslaugų teikėjas, kurio interesai dėl jo turimų žinių ir patirties yra apsaugoti geriau nei kliento, visada turi teikti pirmumą kliento interesams, veikti jo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2012).

Rangos sutartimi, kurią reglamentuoja CK 6.644 straipsnio 1 dalis, viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. CK 6.645 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas rangos sutarties dalykas – rangos sutartis sudaroma pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui. Todėl rangos sutarties dalykas yra tam tikro darbo rezultatas, turintis materialią išraišką. Tai gali būti naujo daikto sukūrimas arba naujų savybių jau esančiam daiktui suteikimas (remontas, patobulinimas ir pan.). Kadangi rangos sutartimi įsipareigojama sukurti tam tikrą darbo rezultatą, tai rangos santykius reglamentuojančiose CK normose nustatytas medžiagų ir darbų rezultato atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizikos paskirstymas šalims (CK 6.649 straipsnis), šalių pareigos, susijusios su atliktų darbų priėmimu (CK 6.662 straipsnis), darbų kokybės garantija (CK 6.663–6.666 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).

Iš formuojamos Kasacinio teismo praktikos matyti, kad rangos ir paslaugų sutartys atribojamos pagal sutarties dalyką: rangos sutarties dalyką sudaro tam tikro darbo rezultatas, kuris šios sutarties atveju atlieka svarbiausią vaidmenį, o paslaugų – nematerialaus pobūdžio paslaugos, paprastai nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu, t. y. svarbiausi yra atliekami veiksmai. Iš byloje esančios 2013m. vasario 13d. tarp šalių bei UAB ,,Saulida‘‘ sudarytos teisių ir pareigų perleidimo sutarties Nr. TPS201402/13PK matyti, kad atsakovas iš UAB ,,Saulida‘‘ perėmė pirkėjo teises bei pareigas, susijusias su programinės įrangos licencija, numatyta sutartyje. Sutarties priede Nr. 4 šalys, pasirašydamos sutartį, susitarė dėl kompiuterinės įrangos instaliacijos, mokymo bei kitų paslaugų. Tą pačią dieną šalys sudarė sutartį Nr. AUCSVEKH140213 dėl informacinių sistemų aptarnavimo. Kadangi šalys sutartimi nesusitarė dėl kokio nors konkretaus materialaus rezultato sukūrimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju buvo sudaryta atlygintinų paslaugų teikimo sutartis (CK 6.716 straipsnio 1 dalis), nes šios sutarties dalykas buvo nematerialaus pobūdžio arba kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu (esamos programos atnaujinimas, naujos įrangos instaliavimas, palaikymas, aptarnavimas, kt.).

Apeliantas skunde nurodo, jog teismas, nagrinėdamas bylą, nepagrįstai netaikė teisės normų, reglamentuojančių pirkimo-pardavimo bei vartojimo teisinius santykius, dėl šios priežasties neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tokie atsakovo argumentai yra teisiškai nepagrįsti.

Kasacinis teismas yra plačiai išaiškinęs ir suformavęs praktiką, kokie teisiniai santykiai tarp šalių gali būti kvalifikuojami kaip vartojimo teisiniai santykiai. Civilinio kodekso 1.39 straipsnio 1 dalyje vartojimo sutartis apibrėžiama kaip sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Atitinkamai Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad vartojimo sutartis - prekių ar paslaugų įsigijimo sutartis, su pardavėju ar paslaugų teikėju sudaroma su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Prekių ar paslaugų pardavėju (teikėju) vartojimo sutartyje yra verslininkas - fizinis ar juridinis asmuo, kuris, vykdydamas savo verslą, siūlo ir parduoda prekes ar teikia atlygintines paslaugas vartotojams (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 5, 8 dalys). Sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo, jei atitinka šiuos esminius požymius: 1) prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; 2) fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; 3) prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia savo verslo (plačiąja prasme) tikslais). Vartojimo sutartį kvalifikuojančiu požymiu yra ne sutarties tikslas, o vienos iš sutarties šalių - prekių pirkėjo ar paslaugų įgijėjo tikslas. Kvalifikuojant šalių sudarytą sandorį vartojimo sutartimi, identifikuotini konkretaus sutartinio teisinio santykio subjektai (vartojimo sutarties šalys visais atvejais yra vartotojas ir verslininkas). Iš bylos duomenų matyti, kad paslaugų gavėjas šiuo atveju nėra fizinis asmuo, o įmonė, užsiimanti verslu. Programinę įrangą atsakovas naudojo savo įmonės veikloje. Todėl kvalifikuoti šalių teisinių santykius kaip vartojimo santykius nėra įstatyminio pagrindo.

Apeliantas, kaip jau buvo paminėta, teigia, kad sprendžiant šalių ginčą turėjo būti taikomos pirkimo-pardavimo teisinių santykius reglamentuojančios civilinio kodekso normos. Tačiau iš byloje esančio naudojimosi licencija ir jos perleidimo sąlygų aiškinamojo rašto, su kuriuo atsakovas yra supažindintas, matyti, kad ieškovas atsakovui suteikė programinės įrangos naudojimosi teisę - licenciją, tačiau jos nepardavė. Todėl tarp šalių pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai nesusiklostė ir pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, sprendžiant ginčą, netaikytinos.

Dėl suteiktų paslaugų kokybės

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovas visų pirma tinkamai neįvykdė 2013m. vasario 13d. sudarytos teisių ir pareigų perleidimo sutarties Nr. TPS201402/13PK – nekokybiškai atliko perimtos programinės įrangos instaliacijos ir adaptavimo darbų, dėl ko vėliau programinė įranga nuolat strigo. Atsakovo teigimu, kita sutartimi Nr. AUCSVEKH140213 dėl informacinių sistemų aptarnavimo aptartų paslaugų ieškovas iš viso neteikė.

Kaip jau buvo minėta, ieškovas atsakovui suteikė programinės įrangos naudojimosi teisę – licenciją. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, atsakovas neginčija pačios programinės įrangos kokybės ar trūkumų, tačiau teigia, kad ji nebuvo tinkamai instaliuota, o būtent dėl šios priežasties ieškovas privalėjo šalinti nuolatinius gedimus.

Paslaugų teikėjas privalo paslaugas teikti tinkamai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paslaugų teikėjo pareigą tinkamai teikti paslaugas lemia keletas kriterijų, kuriuos galima suskirstyti į tris grupes: nustatytus teisės normų ar sutarčių, kylančius iš profesinės ar verslo praktikos ir kylančius iš bendrųjų tai veiklos rūšiai keliamų protingumo, sąžiningumo reikalavimų. Kilus kliento ir paslaugų teikėjo ginčui, teismas, vadovaudamasis kliento interesų prioriteto principu, turėtų įvertinti, ar paslaugų teikėjas elgėsi taip, kaip tokiomis aplinkybėmis būtų pasielgęs patyręs, geranoriškas, protingas atitinkamų paslaugų teikėjas (savo darbą išmanantis profesionalas). Reikalavimus teikiamoms paslaugoms reglamentuoja CK 6.718 straipsnis, kuriame įtvirtintas kliento interesų prioritetas. Šiame straipsnyje nustatyta, kad paslaugų teikėjas privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus (1 dalis); veikti laikydamasis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų (2 dalis); teikti paslaugas pagal sutarties sąlygas ir kliento nurodymus (3 dalis); paslaugų teikėjas turi teisę nukrypti nuo sutarties sąlygų ar kliento nurodymų, jeigu pagal konkrečias aplinkybes tai būtina dėl kliento interesų ar užsakymui įvykdyti ir jeigu vykdytojas negalėjo iš anksto kliento atsiklausti; šiuo atveju vykdytojas privalo pranešti klientui apie nukrypimus, kai tik pasidaro galima pranešti (4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2012).

Iš 2014-02-25 atliktų darbų akto, kurį pasirašė atsakovas, matyti (I t. b.l. 47), kad ieškovas atliko programų atnaujinimo darbus naujoje įmonėje. Atsakovo pateiktas elektroninis susirašinėjimas rodo (I t. b.l. 78-82), kad nuo 2014- 03-26 atsakovas ne kartą kreipėsi į ieškovą, kad būtų pašalinti programinės įrangos veikimo trikdžiai. Ieškovas savo pretenzijoje nurodė (I t. b.l. 46), kad programos gedimų atsiradimo pagrindas yra atsakovo personalinis kompiuteris, kuriame yra įdiegta ieškovo programinė įrangą, tačiau ieškovas pagal sutartį nėra įsipareigojęs jo techniškai prižiūrėti, atsakovui pasiūlyta atlikti šiam personaliniui kompiuteriui profilaktiką, nustatyti netinkamo veikimo priežastis ir jas pašalinti. Bylos aplinkybės rodo, kad ieškovas atliko programų atnaujinimo darbus, reagavo į visas atsakovo pareikštas pretenzijas, nurodė priežastį, kodėl atsirado programinės įrangos veikimo trikdžiai, pasiūlė atsakovui kreiptis į jį (ieškovą) už atskirą užmokestį dėl programinės įrangos veikimo trikdžių pašalinimo. Tokie ieškovo veiksmai, teisėjų kolegijos nuomone, atitinka paslaugų teikėjui keliamus reikalavimus.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad kompiuterių netinkamo veikimo priežastis yra nekokybiškas programų atnaujinimo darbų atlikimas. CK 6.724 straipsnyje nustatyta, kad bendrąsias rangos sutarties nuostatas (CK 6.644–6.671 straipsniai) reglamentuojančios normos paslaugų sutartims taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja CK 6.716–6.723 straipsniams ir paslaugų sutarties dalyko ypatumams.

CK 6.665 straipsnis numato rangovo atsakomybę už netinkamos kokybės darbą. Atliktų darbų trūkumų faktą privalo įrodyti užsakovas, bet jų susidarymo priežastis, šalinančias rangovo atsakomybę, privalo įrodyti rangovas. Todėl atsakovas, įrodinėdamas, kad ieškovas atliko programų atnaujinimo darbus nekokybiškai, dėl ko vėliau programos dažnai neveikė, privalo įrodyti faktą, kad programos atnaujinimo darbai atlikti nekokybiškai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tokių įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę, atsakovas nepateikė. Atsakovo pateikti įrodymai – elektroniniai pranešimai ieškovui apie programinės įrangos trikdžius – nepatvirtina ieškovo atliktų darbų defektų. Bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovas nurodė, kad, atliekant programų atnaujinimo darbus ,,kažkas buvo ne taip padaryta‘‘. Nors apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad neturėjo galimybės pateikti šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliaciniam teismui taip pat tokių įrodymų nepateikė. Iš ieškovo atsakymo į pretenziją negalima daryti išvadų, kad ieškovo atlikti programinės sistemos trikdžių šalinimo darbai yra susiję su netinkamai atliktais programinės įrangos atnaujinimo darbais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakyme į pretenziją ieškovas įvardijo priežastį, dėl kurios gali būti sutrikdytas programinės įrangos darbas – programos įdiegimas į atsakovo personalinį kompiuterį. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad ieškovo programa įdiegta į personalinį kompiuterį, tačiau neigė, kad tai gali būti visos programinės įrangos trikdžių priežastis. Atsakovui neįrodžius paties atliktų darbų trūkumų fakto, ieškovas neturi pareigos įrodinėti atliktų darbų trūkumų susidarymo priežasčių.

Todėl, įvertinus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas sutartines prievoles pagal paslaugų sutartis reglamentuojančiose teisės normose įtvirtintas taisykles vykdė tinkamai, ieškovo suteiktos paslaugos atitiko kliento interesų prioriteto principą, ieškovas laikėsi profesijos standartų, veikė kaip patyręs, geranoriškas, savo darbą išmanantis profesionalas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo priešieškinį.

Dėl apmokėjimo už atliktas paslaugas

Apeliantas pateiktame skunde nurodo, jog jis yra gavęs tik tris PVM sąskaitas-faktūras dėl apmokėjimo už ieškovo suteiktas paslaugas: UCSV Nr. 0041968 (1827,10 Lt sumai), UCSV Nr. 0041969 (121 Lt sumai), UCSKL Nr. 0011993 (986,15 Lt sumai). Atsakovas pripažįsta jų neapmokėjęs pilnai dėl ieškovo nekokybiškai teikiamų paslaugų, kitų sąskaitų nurodo negavęs. Atsakovo teigimu, šią aplinkybę įrodo faktas, jog ant skolų suderinimo akto nėra atsakovo parašo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalis nepasirašo ant skolų suderinimo akto tuo atveju, kai su juo nesutinka. Ši aplinkybė neatleidžia sutarties šalies nuo apmokėjimo pagal sutartyje numatytas paslaugas. Iš ieškovo nurodytų PVM sąskaitų - faktūrų UCSSE Nr. 558, UCSS Nr. 0004200, UCSV Nr. 0042683, UCSSE Nr. 573, (duomenys neskelbtini) matyti (I t. b.l. 8-12), kad jų nėra pasirašęs atsakovas. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal 2014-02-13 informacinių sistemų sutarties Nr. AUCSVEKH140213 6.3 punktą šalys susitarė dėl PVM sąskaitų-faktūrų teikimo elektronine forma. Nors atsakovas teigia, jog šių sąskaitų negavo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių savo teiginius.

Iš byloje pateiktų PVM sąskaitų - faktūrų matyti, kad sąskaitos UCSSE Nr. 558, UCSSE Nr. 573, UCSSE Nr. 590 yra išrašytos abonentinio mokesčio sumai. Sąskaitos UCSS Nr. 0004200, UCSV Nr. 0042683 buvo išrašytos už programinės įrangos trikdžių šalinimą. Pažymėtina, kad paties fakto, jog tokie darbai buvo atlikti, atsakovas neginčija, jų atlikimo faktą įrodo atsakovo pranešimai ieškovui dėl programinės įrangos trikdžių bei 2014m. birželio 19d. ieškovo rašytas atsakymas į ieškovo pretenziją, kuriame išdėstyta ieškovo atliktų darbų atskaita. Šios aplinkybės rodo, kad sąskaitos yra išrašytos pagrįstai, nėra fiktyvios. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovo ieškinį ir priteisė skolą už suteiktas atsakovui paslaugas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus atsakovo apeliacinį skundą, atsakovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Ieškovė nurodo, kad apeliacinėje instancijoje patyrė 544,50 Eur bylinėjimosi išlaidas (II t. b.l. 7,8). Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, ieškovo patirtos 544,50 Eur bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje priteistinos iš atsakovo (CK 93 straipsnio 1, 2, 3 dalys).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir pritaikė materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apelianto nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 24d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB ,,EKO Holdingas‘‘ ieškovui UAB ,,UCS Baltic‘‘ 544,50 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.