Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovams UAB „Karmo“, T. V. J., J. K. J. ir K. J. dėl įpareigojimo nugriauti pastatą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria atmestas ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų UAB „Karmo“, T. V. J., J. K. J. ir K. J. atžvilgiu.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar pirmos instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų UAB „Karmo“, T. V. J., J. K. J.ir K. J. atžvilgiu.

Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Pagal formuojamą teismų praktiką teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios neprieštarautų ekonomiškumo principui, reikalaujančiam, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kurios konkrečiu atveju yra būtinos (pakankamos) būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui, taip pat teisingumo principui, įpareigojančiam teismą, parenkant laikinąsias apsaugos priemones, išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t.y. nei vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina šioms priemonėms įstatymo leidėjo keliamam tikslui – užtikrinti teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą – pasiekti (CPK 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.). Kartu tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovus per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti pastatą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini); atsakovams neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, leisti ieškovui nugriauti minėtą pastatą ir kartu išieškoti iš atsakovų reikiamas išlaidas. Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovus aptverti pastato teritoriją saugia tvora ir pašalinti šiukšles.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 22 d. nutartimi ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Pasak pirmosios instancijos teismo, ieškovo prašymas nėra tiesiogiai ir neatsiejamai susijęs su ieškinio dalyku, ypač atsižvelgiant į tai, kad ieškiniu siekiama įpareigoti atsakovu nugriauti pastatą, todėl teritorijos aptvėrimas sukeltų galimai dideles išlaidas atsakovams. Nurodė, jog prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirties ir tikslo bei ekonomiškumo ir proporcingumo principų.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliantas skunde nurodė, jog ginčo pastatas yra fiziškai apleistas, sugriuvęs. Kadangi jis yra tik dalinai aptvertas, jis turi galimai avarinės būklės požymių bei kelia pavojų arti jo gyvenančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, gyvybei bei aplinkai. Pasak apelianto, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su ieškinio dalyku, kadangi užsitęsus bylos nagrinėjimui, būtina nors dalinai pašalinti grėsmę žmonių sveikatai, gyvybei bei aplinkai, t.y. užtikrinti visuomenės teisę į saugią aplinką. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliantas pernelyg plečiamai aiškina viešojo intereso sąvoką, o jo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės sukeltų išlaidas atsakovams.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal savo tikslą laikinosiomis apsaugos priemonėmis gali būti prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai, CK 3.65 straipsnio 2 dalies 3 punktas, Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 81 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai). Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra būtent precencinio pobūdžio, kadangi jomis iš esmės yra siekiama užtikrinti visuomenės teisę į saugią aplinką.

Kadangi būsimu teismo sprendimu bus atsakoma į ieškinyje pareikštus reikalavimus, nustatant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų būti vertinama, ar, priėmus ieškovui palankų sprendimą, t. y. patenkinus jo pareikštus reikalavimus, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Dėl šios priežasties teismų praktikoje teisingai pripažįstama, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-475/2010).

Pareikštu ieškiniu ieškovas iš esmės siekia, kad būtų nugriautas atsakovams priklausantis pastatas – gyvenamasis namas, esantis Giedraičių g. 18, Vilniuje, kadangi statinys yra neprižiūrimas ir kelia pavojų. Byloje nėra duomenų, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, t.y. neįpareigojus atsakovų aptverti pastato teritoriją saugia tvora ir pašalinti šiukšles, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas. Tokių įrodymų nepateikia ir pats ieškovas.

Akcentuotina, jog teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti. Štai Lietuvos apeliacinis teismas byloje dėl nekilnojamojo daikto perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, kurioje kartu buvo prašoma taikyti restituciją, netaikė laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios daikto pagerinimo išlaidų priteisimą, nes reikalavimo priteisti išlaidas dėl daikto pagerinimo byloje nebuvo pareikšta. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nesant pareikštų savarankiškų reikalavimų, susijusių su ginčo turto pagerinimo išlaidų priteisimu, atsižvelgiant į tai, kad jie nesusiję su restitucijos taikymu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti ir dėl jų įvykdymo užtikrinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-942/2010). Ieškovas prašymą pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžia poreikiu užtikrinti viešąjį interesą ir galimai apsaugoti visuomenės interesus, tačiau iš esmės prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones kelia naują reikalavimą, kuris nebuvo pareikštas ieškiniu – įpareigoti atsakovus aptverti pastatą tvora ir pašalinti šiukšles. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovo prašymas įpareigoti atsakovus atlikti veiksmus – aptverti teritoriją saugia tvora bei pašalinti šiukšles nėra tiesiogiai ir neatsiejamai susijęs su ieškinio dalyku, ypač atsižvelgiant į tai, kad ieškiniu siekiama įpareigoti atsakovu nugriauti pastatą, todėl teritorijos aptvėrimas sukeltų galimai dideles išlaidas atsakovams. Patenkinus ieškovo prašymą jis niekaip neįtakotų būsimo teismo sprendimo. Dėl išdėstyto konstatuotina, jog ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai suvaržytų atsakovų teises bei sukeltų nepagrįstų išlaidų, kadangi teismas turi parinkti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus.

Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Teismas sprendžia, kad kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl nurodytų motyvų spręstina, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 p., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.