Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Astron Baltic“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Astron Baltic“ ieškinį atsakovams akcinei bendrovei SEB bankas ir V. R. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo R. R..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Ieškovė (toliau ir - apeliantė) apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nevertino įrodymų visumos, ginčo sandorių sąlygų, pasekmių, reikšmės apeliantės mokumui, nevertino to, kad lizingo sandoriams sudaryti nebuvo akcininkų sprendimo. Todėl teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.Teismas klaidingai konstatavo, kad ginčijamos sutartys sudarytos nepažeidžiant šalių laisvos valios principo. Šios sutartys sudarytos pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ir prieštarauja juridinio asmens tikslams. Ginčo turtas parduotas už mažesnę nei rinkos kainą, gautos piniginės lėšos panaudotos faktiškai svetimo turto esminiam pagerinimui, o lizingo sutartims sudaryti nebuvo akcininkų sprendimo.Teismas nesivadovavo įrodymais, susijusiais su ginčo turto kainos nustatymu. Sudarant pirkimo-pardavimo sutartis, turto vertinimas neatliktas, kaina nustatyta šalių susitarimu, atsižvelgiant į siekiamą gauti pinigų sumą investicijoms į tą patį turtą, t. y. kaina realiai nenustatyta. UAB „Lituka ir Ko“ išvadoje nurodoma, kad preliminari ginčo turto rinkos vertė yra 1 554 680 Eur, t. y. 396 200,19 Eur daugiau nei kaina, už kurią apeliantė šį turtą pardavė atsakovei. Todėl teismas turėjo konstatuoti, kad ginčijami sandoriai buvo akivaizdžiai apeliantei nenaudingi, be to, faktiškai ½ dalis kainos apeliantei net nebuvo sumokėta, nes atsakovė šią sumą įskaitė kaip pradinį įnašą pagal lizingo sutartis, kurioms nebuvo akcininkų sprendimo. Teismas privalėjo įvertinti sudarytų sandorių visumą, visų sutarčių sąlygas bei jų nevykdymo pasekmes. Taip pat privalėjo įvertinti, ar apeliantės prisiimta rizika ir pasekmės buvo proporcingos bei atitiko normalią verslo praktiką. Apeliantės sprendimas sudaryti ginčijamas sutartis su atsakove neatitiko normalios verslo praktikos ir tai suprato abi sandorių šalys. Sudarant lizingo sutartis, atsakovė buvo nesąžininga, nes siekė vien finansinės naudos sau, suvokdama ir žinodama, kad apeliantės vadovas lizingo sutarčių sudaryti neturėjo teisės. Byloje nepateiktas akcininkų sprendimas sudaryti lizingo sutartis. Taip pat nepateikta ir jokių tinkamų ir leistinų įrodymų, kad toks sprendimas buvo kada nors priimtas ir pateiktas atsakovei. Todėl priešinga teismo išvada yra neteisėta. Teismas rėmėsi pirkimo – pardavimo sutarčių įžanginėmis dalimis, tačiau lizingo sutartyse, kurios parengtos atsakovės, nėra pateikta duomenų apie akcininkų sprendimą dėl šių sutarčių sudarymo.Ieškinys tenkintinas, nes ginčijamos sutartys sudarytos apeliantei itin nenaudingomis sąlygomis, prieštaraujančiomis bendrovės veiklos tikslams, o finansinio lizingo sutartys sudarytos nesant akcininkų sprendimo (CK 1.82 str.).Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantės argumentai, kad tariamai tarp šalių sudaryti ginčo sandoriai neatitiko normalios verslo praktikos, pažeidė apeliantės interesus ir tikrąją jos valią, jau įvertinti įsiteisėjusiais teismo sprendimais – Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-111-157/2015, kurioje nagrinėtas ginčo lizingo sutarčių teisėtumas.Ginčijamų sutarčių pagrindu apeliantei suteiktas jos tuo metu siektas finansavimas. Tai, kad apeliantė naudojo turtą veiklai ir pajamoms gauti, patvirtina įsiteisėję teismo sprendimai, apeliantės pozicija bei V. R. paaiškinimai. Apeliantė neįrodė, kad ginčo sutarčių sudarymas buvo akivaizdžiai žalingas, kad jos sudarytos ekonomiškai nepalankiomis sąlygomis, kad sandoriai prieštaravo verslo praktikai.Apeliantė nurodo deklaratyvius, niekuo nepagrįstus teiginius apie tariamą šalių valios trūkumą. Ginčo sutartyse yra apeliantės patvirtinimai, kad jai suprantama sandorio esmė, sandoris išreiškia tikrąją šalies valią. Šalys sudarė ne vieną lizingo sutarties pakeitimą, kuriais apeliantė nesiekė pakeisti jokių lizingo sutarties sąlygų, kaip ir nėra duomenų, jog būtų siekusi pakeisti ginčo pirkimo-pardavimo sutartis. Ginčo turto kaina buvo tokia, kokio finansavimo siekė apeliantė, kokią šalys susitarė ir už kokią kainą siekė atpirkti turtą. Dalies turto kainos įskaitymas kaip pradinė lizingo įmoka tik palengvino apeliantei prisiimamus finansinius įsipareigojimus. Preliminarus turto vertinimas nėra tinkamas įrodymas turto vertei nustatyti ir nepagrindžia apeliantės argumentų dėl ginčo sandorių tariamo nenaudingumo. Akcininkų sprendimo buvimas pirkimo-pardavimo sandorių sudarymo metu akivaizdžiai patvirtina akcininko pritarimą ir lizingo sutartims, nes pirkimo-pardavimo sandoriai buvo lizingo sutarčių pasekmė, sudaryti vėliau ir lizingo sutarčių pagrindu. Be to, finansinė nuoma (lizingas) yra viena iš nuomos rūšių. Akcinių bendrovių įstatyme nebuvo ir nėra nenustatyta, kad sudarant kokios nors rūšies nuomos sutartį yra privalomas bendrovės valdybos/akcininkų sprendimas. Taip pat ir apeliantės įstatuose nėra numatyta, kad vadovas, sudarydamas lizingo sutartis, privalo gauti akcininkų sprendimą.Apeliantė neįrodė atsakovės nesąžiningumo bei nepaneigė jau Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-111-157/2015 konstatuoto atsakovės sąžiningumo. Todėl valdymo organų kompetencijos pažeidimas, neįrodžius atsakovės nesąžiningumo, pats savaime nesudaro pagrindo panaikinti ginčo sutartis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantė, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).Byloje nustatyta, kad 2007 m. lapkričio 12 d. ir 2008 m. balandžio 17 d. pirkimo –pardavimo sutartimis apeliantė atsakovei pardavė dvi gamybos patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), už 2 080 000 Lt (602 409,64 Eur) ir 1 920 000 Lt (556 070, 44 Eur) sumą. 2007 m. lapkričio 12 d. Finansinio lizingo sutartimis minėtas patalpas atsakovė perdavė apeliantei, sutartyse nurodytos turto vertės 602 409,64 Eur ir 556 070, 44 Eur, susitarta, kad sumokėjus visą sutartyse numatytą kainą minėtos patalpos pereis apeliantei nuosavybės teise. Apeliantei, kaip lizingo gavėjai, tinkamai nevykdant finansinio lizingo sutarčių, jos nuo 2012 m. gegužės 17 d. nutrauktos. Apeliantė ginčija pirkimo – pardavimo ir finansinio lizingo sutartis bei prašo teismo pripažinti jas negaliojančiomis kaip prieštaraujančias bendrovės veiklos tikslams (CK 1.82 str.). Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad ginčijami sandoriai prieštarautų apeliantės teisnumui, ieškinio netenkino. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliantės teigimu, ginčijamos sutartys prieštarauja bendrovės veiklos tikslams, nes buvo finansiškai nuostolingos, neprotingai rizikingos, atsakovė buvo nesąžininga, o buvęs apeliantės direktorius V. R. elgėsi nerūpestingai bei neatsakingai, be to, finansinio lizingo sutartims sudaryti nebuvo akcininkų sprendimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti apeliantės argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. CK 1.82 straipsnyje įtvirtinti juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo pagrindai ir nuginčijimo sąlygos. CK 1.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, gali būti pripažinti negaliojančiais dėl steigimo dokumentuose nustatytos kompetencijos pažeidimo ar dėl prieštaravimo juridinio asmens tikslams tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Sprendžiant dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo, būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatus juridinis asmuo; antra, prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016 39-42 punktai; 2017 m. lapkričio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-611/2017 25, 26 punktai; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017 47 punktas).Nagrinėjamu atveju, šalims esant privatiems juridiniams asmenimis, visų pirma, spręstina dėl ginčo sandorių prieštaravimo apeliantės teisnumui, o tik padarius tokias išvadas, spręstina dėl kitos sandorio šalies – atsakovės, sąžiningumo, t. y. ką apie tai žinojo ar turėjo žinoti atsakovė. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Todėl apeliantei teigiant, kad buvo sudaryti jos teisnumui prieštaraujantys sandoriai, pirmiau minėtų CK 1.82 straipsnio sąlygų egzistavimą privalo įrodyti apeliantė. Kaip minėta, apeliantė ginčijamų sandorių prieštaravimą bendrovės veiklos tikslams grindžia tuo, kad jie buvo finansiškai nuostolingi bei neprotingai rizikingi. Apeliantės teigimu, atsakovės nuosavybėn perduoto nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartyse nurodyta kaina neatitiko jo tikrosios vertės, dėl ko atsakovė apeliantei suteikė gerokai mažesnę piniginių lėšų sumą nei įsigyto turto vertė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės neįrodo ginčijamų sandorių prieštaravimo juridinio asmens teisnumui. Su šia išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Visų pirma, pažymėtina tai, kad ginčijamų sandorių teisėtumas jau buvo nagrinėtas Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-533-479/2014, kurioje apeliantė juos siekė panaikinti CK 1.87 straipsnio pagrindu (apsimestinio sandorio negaliojimas). 2014 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinys netenkintas, minėtas sprendimas paliktas nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartimi. Pastarojoje nutartyje be to, kad nėra teisinio pagrindo ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.87 straipsnio pagrindu, taip pat konstatuota, kad ginčijamomis sutartimis perleistas turtas buvo parduotas už tinkamą kainą; dalis lėšų pagrįstai užskaityta kaip pradinė įmoka; lizingo sutartys apeliantei buvo naudingos tiek finansine, tiek turto valdymo prasme bei sudarant ginčijamus sandorius atsakovė buvo sąžininga. CPK 182 straipsnyje nustatytos aplinkybės, nuo kurių įrodinėjimo civilinėje byloje atleidžiama. Tai reiškia, kad nėra teisinės pareigos jas įrodyti, nes laikoma, jog jos žinomos, pripažintos ar nustatytos. CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtinta teismo sprendimu nustatyto fakto prejudicinė galia – nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Faktas yra prejudicinis, jeigu jis yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys ir įrodinėjamas faktas yra reikšmingas abiejose bylose (yra įrodinėjimo dalykas ar jo dalis). Tokios šios normos aiškinimo taisyklės nuosekliai formuojamos kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135-695/2015, 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017 ir kt.). Taigi, aplinkybės, kurios jau yra nustatytos kitoje civilinėje byloje (prejudiciniai faktai), iš naujo neįrodinėtinos. Nors nagrinėjamu atveju apeliantė tuos pačius sandorius ginčija kitu pagrindu nei Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-533-479/2014, tačiau jos dėstomi argumentai, kurie, apeliantės vertinimu, patvirtina ginčijamų sandorių ir prieštaravimą jos veiklos tikslams (teisnumui), iš esmės yra išnagrinėti bei dėl jų pasisakyta pirmiau nagrinėtoje civilinėje byloje. Atsižvelgiant į tai, kad tiek civilinėje byloje Nr. 2-533-479/2014, tiek nagrinėjamoje byloje dalyvavo tos pačios šalys, civilinėje byloje Nr. 2-533-479/2014 įrodinėjimo dalykas (jo dalis) yra reikšmingas ir nagrinėjamai bylai, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas aplinkybes yra pagrindas laikyti prejudiciniais faktais nagrinėjamai bylai (CPK 182 str. 2 p.). Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. vasario 10 d. nutartyje, išnagrinėjęs apeliantės reiškiamų reikalavimų pagrįstumą bei Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimo teisėtumą civilinėje byloje Nr. 2-533-479/2014, sprendė, kad apeliantė ginčijamomis sutartimis gavo to, ko ir siekė – reikalingų lėšų atnaujinti gamybos patalpas (pastatą) bei galimybę savo ūkinėje komercinėje veikloje toliau naudotis minėtomis patalpomis ir iš to gauti naudą bei teisę, tinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus, minėtas gamybines patalpas susigrąžinti nuosavybėn. Minėtoje byloje, teismai išnagrinėję ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes, be kita ko, ir ginčo turto kainos aspektu, nesutiko su apeliantės argumentais, kad ginčijamų sutarčių sudarymas apeliantei buvo nenaudingas nei finansine, nei turto valdymo prasme (CPK 182 str. 2 p.). Nors apeliantės teigimu, UAB „Lituka ir Ko“ 2009 m. liepos 16 d. išvada įrodo ginčo turto kainos neatitikimą tikrajai jo vertei, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad šioje išvadoje nurodyta tik preliminari turto vertė jos surašymo dienai, o ne ginčijamų sandorių sudarymo metu, taip pat sutiktina, kad ji nepagrindžia, jog sandorių sudarymo metu atsakovės veiksmai buvo neteisėti. Atsakovės veiksmų neteisėtumo neįrodo ir tai, kad dalis už parduotą turtą gautos sumos buvo įskaityta kaip pradinis įnašas pagal lizingo sutartis. Teisėjų kolegija sutinka tiek su atsakove, tiek su pirmosios instancijos teismu, kad pradinio įnašo įskaitymas yra normali verslo praktika. Juolab, kad ginčo turto kaina, kaip ir nurodo atsakovė, buvo tokia, kokio finansavimo siekė apeliantė, kokią šalys susitarė ir už kokią kainą siekė atpirkti turtą, o dalies turto kainos įskaitymas kaip pradinė lizingo įmoka tik palengvino apeliantei prisiimamus finansinius įsipareigojimus. Pažymėtina ir tai, kad sudarant ginčijamus sandorius buvo numatyta galimybė apeliantei jai priklausiusį turtą išsipirkti už tą pačią kainą (neskaitant palūkanų), už kokią pardavė atsakovei (Lizingo sutarčių 12 ir 16 punktai). Todėl kaina ir tai, kad gauti pinigai buvo investuojami į ginčo turtą, nagrinėjamu atveju neparodo sandorio nenaudingumo. CK 1.82 straipsnyje nustatyti sandorio negaliojimo pagrindai savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda. Ūkinėje veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sandorių, kurie nepakankamai naudingi juridiniam asmeniui, jeigu jie nėra akivaizdžiai žalingi, sudarymas ar jų nutraukimas ekonomiškai nepalankiomis ar mažiau naudingomis sąlygomis nereiškia neteisėtų veiksmų, nes sandorių sudarymas, prievolių prisiėmimas ir vykdymas, sutarčių nutraukimas, taikos sutarčių sudarymas savaime yra teisėti veiksmai, nors gali būti ekonomiškai ne taip naudingi, kaip yra įmanoma toje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016). Taigi, vien ta aplinkybė, kad ketinimai dėl planuojamo vykdyti verslo lieka neįgyvendinti dėl vienokių ar kitokių priežasčių, nesudaro pagrindo tokiai veiklai vykdyti sudarytus sandorius vertinti kaip prieštaraujančius juridinio asmens tikslams. Minėta, kad viena iš aplinkybių, kurias turi įrodyti apeliantė, prašydama pripažinti sandorius negaliojančiais CK 1.82 straipsnio pagrindu, yra kitos sandorio šalies nesąžiningumas. Apeliantė atsakovės nesąžiningumą grindžia tuo, kad ginčijamais sandoriais atsakovė siekė vien tik sau finansinės naudos, tačiau šitokio pobūdžio argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, niekaip negali pagrįsti atsakovės nesąžiningumo. Visų pirma, tiek apeliantė, tiek atsakovė ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo pelno siekiantys privatūs juridiniai asmenys, todėl tiek apeliantė, tiek atsakovė iš sudarytų sandorių pagrįstai siekė gauti kiekviena sau finansinę naudą. Antra, atsakovės sąžiningumas konstatuotas Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. vasario 10 d. nutartyje, kurioje teismas įvertino tai, kad apeliantė, siekdama gauti finansavimą savo nekilnojamojo turto pagerinimui, laisva valia prisiėmė įsipareigojimus pagal lizingo sutartis, todėl negalima identifikuoti nesąžiningumo lizingo davėjui – atsakovei, kuri įsigijo apeliantės naudai būtent tą turtą, kuris pastarajai buvo reikalingas su atpirkimo teise (CPK 182 str. 2 p.). Nesutiktina su apeliante, kad apeliantės vadovas, neturėdamas akcininkų sutikimo, neturėjo teisės sudaryti lizingo sutarčių. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentais, kad nei Akcinių bendrovių įstatyme, nei apeliantės įstatuose nėra numatyta, kad bendrovės vadovas, sudarydamas nuomos sandorį – finansinė nuoma (lizingas) privalo gauti akcininkų sprendimą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad ginčijamų pirkimo – pardavimų sutarčių įžanginės dalys patvirtina, jog pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymui buvo apeliantės akcininko sprendimai (pritarimai), apeliantė šių aplinkybių neneigia ir nekvestionuoja. Be to, akcininko sprendimų buvimas pirkimo-pardavimo sandorių sudarymo metu iš esmės patvirtina ir akcininko pritarimą lizingo sutartims, nes pirkimo-pardavimo sandoriai buvo lizingo sutarčių pasekmė, sudaryti vėliau lizingo sutarčių pagrindu.Pažymėtina ir tai, kad ginčijamuose sandoriuose yra apeliantės patvirtinimai, kad jai suprantama sandorio esmė, sandoris išreiškia tikrąją šalies valią. Iš bylos duomenų matyti, kad šalys buvo sudariusios ne vieną ginčijamų lizingo sutarčių pakeitimą, kuriais buvo atidedami pagrindinių mokėjimų terminai, jie pratęsiami, tačiau apeliantė nesiekė pakeisti lizingo sutarties sąlygų, kaip ir nėra duomenų, jog būtų siekusi pakeisti ginčo pirkimo-pardavimo sutartis, t. y. ginčo sutartis apeliantė vykdė. Todėl spręstina, kad ginčijami sandoriai sudaryti laisva šalių valia, apeliantei siekiant šiuose sandoriuose nurodytų tikslų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus bei aptartą CK 1.82 straipsnio aiškinimo ir taikymo kasacinio teismo praktiką, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantė neįrodė ginčijamų sandorių prieštaravimo juridinio asmens teisnumui. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti CK 1.82 straipsnyje įtvirtintų sandorio galimo negaliojimo sąlygų egzistavimo. Apibendrinus išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Todėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.