- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-09-14
- Bylos Nr.
- e2S-2091-340/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02944-2022-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- K. F.
- Atsakovas
- Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- V. G., N. G., A. P., valstybės įmonė Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo K. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo K. F. ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo panaikinimo, tretieji asmenys V. G. (V. G.), N. G., A. P., valstybės įmonė Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovas K. F. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2022 m. balandžio 8 d. privalomąjį nurodymą Nr. PNUR-00-220408-00007 (toliau ir Privalomasis nurodymas).
2. Ieškovas nurodė, kad jam nuosavybės teise nuo 2021 m. gegužės 13 d. iki 2021 m. gruodžio 9 d. priklausė žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajono savivaldybėje, kuriame ieškovas 2021 m. pastatė gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurį 2021m. gruodžio 9 d. kartu su žemės sklypu pardavė V. G. ir N. G.. Ieškovas pažymėjo, kad jam priklausęs žemės sklypas buvo suformuotas 2019 m. pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2019 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. 48SK-1800-(14.48.111.) patvirtintą žemės sklypo, kadastrinis Nr. 4110/0400:239 Buivydiškių k.v., pertvarkymo projektą. Pirminis žemės sklypas, kadastrinis Nr. 4110/0400:239, buvo suformuotas žemės reformos metu, t. y. Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte. Kadangi šis žemės sklypas nesiribojo su viešuoju keliu, projektuojant žemės sklypą patekimas į jį buvo numatytas per kelio servitutą, kuris ėjo nuo Koplyčninkų gatvės per tuo tikslu paliktas valstybinės žemės juostas (iki žemės sklypo ribos). Pirminį žemės sklypą, kadastrinis Nr. 4110/0400:239, padalijus į tris žemės sklypus: Nr. (duomenys neskelbtini) kelio servitutas buvo pratęstas per šiuos žemės sklypus. Pats paskutinis žemės sklypas, į kurį yra patenkama servitutiniu keliu yra ieškovui priklausęs žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau tuo pačiu servitutiniu keliu naudojasi ir žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) savininkai. Žemės sklypą su jau išduotu statybos leidimu gyvenamojo namo statybai ieškovas įsigijo 2021 m. gegužės 13 d. Tuo metu kelias vietoje jau egzistavo, jis buvo įrengtas servitutinio kelio vietoje. Ieškovo žiniomis, kelias vietoje (iki pirminio žemės sklypo ribos) egzistavo dar seniau. Be to, anot ieškovo, tai patvirtina pirminių žemės sklypų planai bei žemės sklypo pertvarkymo projekto sprendiniai.
3. Ieškovas taip pat nurodė, kad jis, gavęs iš V. G. nurodytą informaciją, nuvyko į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamentą, kurioje ieškovui buvo paaiškinta, kad problema yra ta, kad įrengtas įvažiavimo kelias patenka į VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcijos valdomo kelio apsaugos zoną ir dėl to kelio įrengimo projektas turėjo būti suderintas su VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcija. Atsakovo darbuotojai paklausė ieškovo, ar jis įrenginėjo minėtą kelią. Į tai ieškovas atsakė, kad įvažiavimo kelias toje vietoje buvo įrengtas dar iki jam įsigyjant žemės sklypą, tačiau vykdydamas gyvenamojo namo statybos darbus ieškovas sunkiasvoriu transportu apgadino to kelio būklę ir dėl to baigęs statybos darbus jis užtaisė kelio duobes užpildamas skaldos sluoksnį. Ieškovas pažymėjo, kad jis nesutinka nei su neteisėtos statybos faktu, nei su tuo, kad jis yra kelio statytojas.
Atsiliepimas
4. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė: 1) ieškovo K. F. patikslinto ieškinio reikalavimą dėl Inspekcijos privalomojo nurodymo panaikinimo atmesti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalies pagrindu; 2) tuo atveju, jeigu teismas netenkintų 1 prašymo, ieškovo K. F. patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. liepos 19 d. nutartimi civilinę bylą nutraukė.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjui Inspekcija surašė privalomąjį nurodymą, kuriuo įpareigojo ieškovą iki 2022 m. rugpjūčio 8 d. nugriauti į žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) Vilniaus raj. sav., patenkančią II gr. nesudėtingo statinio – kelio dalį. Ieškovas, nesutikdamas su šiuo privalomuoju nurodymu, turėjo galimybę jį apskųsti teismui, tačiau to nepadarė, o iš ieškovo atliktų veiksmų, galima daryti išvadą, kad ieškovas iš esmės sutiko su šiuo privalomuoju nurodymu, nes savo iniciatyva ėmėsi teisinių veiksmų, kad būtų pratęstas terminas įvykdyti privalomąjį nurodymą. Taigi akivaizdu, kad ieškovas nesikreipė į teismą su skundu ABTĮ nustatytu terminu dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio.
7. Teismas nustatė, kad nors ieškovas nurodė, jog apie privalomąjį nurodymą sužinojo tik 2022 m. rugsėjo 5 d., tačiau byloje esantys įrodymai, pvz. 2022 m. rugpjūčio 19 d. Inspekcijos sprendimas dėl privalomojo nurodymo termino pratęsimo/nepratęsimo, paneigia ieškovo nurodomas aplinkybes, kadangi kreipdamasis į Inspekciją ir imdamasis teisinių veiksmų privalomojo nurodymo įvykdymo terminui pratęsti, ieškovas iš esmės aktyviais veiksmais ėmėsi spręsti privalomajame nurodyme nurodytus įpareigojimus. Taip pat byloje pateiktas ir paties ieškovo 2022 m. rugpjūčio 16 d. prašymas atidėti projekto pažeidimų šalinimą trims mėnesiams nurodant aplinkybes, kodėl nėra spėjama pašalinti pažeidimus. Minėtame prašyme pažymėta, kad raštą dėl pažeidimų pašalinimo ieškovas gavo 2022 m. gegužės 30 d. Taigi ieškovas negalėjo sužinoti apie privalomąjį nurodymą vėliau negu ėmėsi veiksmų dėl minėto privalomo nurodymo įgyvendinimo. Be to, ieškovas patikslintame ieškinyje pripažino, kad apie priimtą privalomąjį nurodymą buvo informuotas gavęs 2022 m. balandžio 8 d. elektroninį laišką.
8. Iš byloje esančių įrodymų teismas taip pat nustatė, kad 2022 m. balandžio 12 d. privalomasis nurodymas ieškovui išsiųstas el. paštu (duomenys neskelbtini)bei registruota pašto siunta adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Kaip pažymėjo atsakovė, elektroninio pašto adresą ((duomenys neskelbtini) nurodė pats ieškovas, be to naudodamasis būtent šiuo elektroniniu paštu ieškovas pats ne kartą kreipėsi į Inspekciją, ką patvirtina byloje esantys ieškovo siųsti elektroniniai laiškai. Duomenų apie tai, kad ieškovas dėl objektyvių aplinkybių nebūtų turėjęs galimybių susipažinti su privalomuoju nurodymu nuo elektroninio laiško gavimo dienos, byloje nepateikta, o ieškovo pasisakymai, kad jis apie privalomąjį nurodymą sužinojo tik 2022 m. rugsėjo 5 d. vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti (CPK 178, 185 straipsniai).
9. Teismas atkreipė dėmesį, kad Inspekcija laikėsi STR 1.05.01:2017 nustatytos tvarkos dėl Privalomo nurodymo įteikimo ieškovui. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, 2022 m. balandžio 12 d. Privalomasis nurodymas ieškovui išsiųstas el. paštu (duomenys neskelbtini) bei registruota pašto siunta adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Kaip pažymėjo atsakovė, elektroninio pašto adresą ((duomenys neskelbtini)) nurodė pats ieškovas, be to naudodamasis būtent šiuo elektroniniu paštu ieškovas pats ne kartą kreipėsi į Inspekciją, ką patvirtina byloje esantys ieškovo siųsti elektroniniai laiškai.
10. Teismas padarė išvadą, kad jokių duomenų apie tai, kad ieškovas dėl objektyvių aplinkybių nebūtų turėjęs galimybių susipažinti su Privalomuoju nurodymu nuo elektroninio laiško gavimo dienos, byloje nepateikta, o ieškovo pasisakymai, kad jis apie Privalomąjį nurodymą sužinojo tik 2022 m. rugsėjo 5 d. vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti (CPK 178, 185 straipsniai).
11. Teismas konstatavo, kad ieškovas praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą 1 mėnesio terminą priimtam administraciniam aktui (šiuo atveju Privalomajam nurodymui) ginčyti. Ieškovas nenurodė objektyvių aplinkybių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujinamas. Nors ieškovas ir nurodė, kad apie Privalomąjį nurodymą sužinojo tik 2022 m. rugsėjo 5 d., tačiau šios aplinkybės neįrodė (CPK 178 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad ieškovas turėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, tačiau taip nesielgė. Jokių kitų aplinkybių, dėl kurių galėtų būti atnaujinamas terminas administraciniam aktui ginčyti byloje taip pat nenustatyta.
12. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, remiantis tuo, jog ieškovas praleido įstatyme nustatytą terminą administraciniam aktui ginčyti, o aplinkybių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujinamas, nenustatyta, vadovaudamasis teismų suformuota praktika, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas bylą nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Ieškovas atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirąjį skundą grindžia argumentais:
13.1. tiek pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytos bylos atveju, tiek ir visais kitais atvejais, kuomet bendrosios kompetencijos teismas išnagrinėjęs bylą taiko ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą 1 mėnesio terminą priimtam administraciniam aktui ginčyti jis priima sprendimą ieškinį atmesti, o ne nutartį. Tai susiję su pirmosios instancijos teismo nutartimi paminėta kasacinio teismo praktika, kad bendrosios kompetencijos teismas nagrinėja bylas ne pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą, bet pagal Civilinio proceso kodeksą (toliau – CPK), kuris nenumato galimybės taikyti civilinėje byloje ABTĮ normas.
13.2. Kadangi ieškinio senatį reglamentuoja civilinis kodeksas, kuris taip pat nenumato galimybės taikyti ABTĮ normas, kasacinis teismas sukūrė ir plėtoja pirmosios instancijos teismo nutartyje minimą praktiką, kad ABTĮ terminas nėra ieškinio senaties terminas, bet de facto šis terminas įteisintas bendrosios kompetencijos teismų praktikoje ir taikomas pagal ieškinio senaties termino taikymo taisykles, t. y. atsakovo reikalavimu ir priimant sprendimą iš esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-1075/2023 ši ankstesnė bendrosios kompetencijos teismų praktika yra keičiama, nes ,,Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrįsta taikyti skirtingas procesines teisines pasekmes administracinio teisinio pobūdžio reikalavimams, pareikštiems pasibaigus administracinio akto apskundimo terminui ir nesant pagrindo jį atnaujinti, priklausomai nuo to, kokiame teisme – administraciniame ar bendrosios kompetencijos – jie yra nagrinėjami“. Ši naujausia kasacinio teismo nutartis priimta kasaciniam teismui siekiant tų pačių pragmatinių tikslų ir suprantant, kad nei CPK, nei juo labiau CK normos dėl ieškinio servituto nenumato galimybės taikyti ABTĮ normas, o visa bendrosios kompetencijos teismų praktika, taikant ABTĮ normas yra suformuota per jokio įstatyminio pagrindo neturintį ir nelogišką teisės aiškinimą, ir buvo nuspręstą tą nelogiškumą dėl skirtingo ABTĮ normos taikymo tvarkos pašalinti, kas iš esmės reiškia, kad priešingai nei ankstesnėje praktikoje, kurią pats kasacinis teismas pripažino nelogiška: kai ABTĮ norma taikoma pagal ieškinio senaties instituto taisykles, ši norma de facto turėtų būti taikoma pagal ABTĮ taisykles – atsisakant priimti skundą ar nutraukiant bylą.
13.3. Jeigu ieškovas būtų nepardavęs žemės sklypo ir jame pastatyto gyvenamojo namo tretiesiems asmenims V. G. ir N. G., tai privalomasis nurodymas, kurio įpareigojimas yra sunaikinti į tą žemės sklypą, taip pat dar tris sklypus vedantį kelią reikštų akivaizdų ieškovo nuosavybės teisės į tą žemės sklypą ir namą pažeidimą, nes įvykdžius tokį privalomąjį nurodymą nebus galima nei privažiuoti, nei prieiti prie gyvenamojo namo, kas reikštų galimybės naudoti daiktą pagal paskirtį nebuvimą. Atitinkamai ieškovas kaip gyvenamojo namo savininkas dėl tokių jo nuosavybės teises pažeidžiančių veiksmų galėtų reikšti negatorinį ar prevencinį ieškinį, kuriems būtų taikomi 10 metų senaties terminai. Įtraukdamas šiuos asmenis į civilinę bylą teismas jau pripažino, kad ginčas yra susijęs su jų teisėmis. Nutraukdamas šią bylą teismas dėl šių asmenų teisių ir interesų nieko nepasisakė, nors pirmosios instancijos teismo nutartis reiškia, kad privalomasis nurodymas yra įsiteisėjęs vykdomasis dokumentas, pagal kurį tiek ieškovas, tiek atsakovas ne tik gali, bet ir privalo nugriauti vienintelį kelią į trečiųjų asmenų žemės sklypus.
Atsiliepimas
14. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo ieškovo K. F. atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023-07-19 nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:
14.1. Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Ieškovas per nustatytą Inspekcijos Privalomojo nurodymo apskundimo terminą (1 mėn.) jo neginčijo, o su 2022-08-16 prašymais (reg. Nr. 1D-16689 ir 1D-16688) kreipėsi į Inspekciją dėl vykdymo termino pratęsimo ir tik Inspekcijai Sprendimu Nr. SNURT-00-220819-00004 netenkinus jo prašymų, ieškovas žymiai, t. y. daugiau kaip 4 mėnesius, praleidęs terminą ginčyti inspekcijos privalomąjį nurodymą, kreipėsi į teismą.
14.2. Teismas, bylos iškėlimo stadijoje nustatęs, kad ieškovas neturi teisės pareikšti ieškinį, turi atsisakyti priimti ieškinį vienu iš CPK 137 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų. Nors CPK 137 straipsnio 2 dalyje nėra konkretizuoto ieškinio priėmimo atsisakymo pagrindo asmeniui kreipusis į teismą dėl administracinio akto panaikinimo, kai administracinio akto apskundimo terminas yra pasibaigęs ir negali būti pagal įstatymą atnaujintas, teisėjų kolegijos vertinimu, būtina vadovautis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, aiškinant jį kaip apimantį negalimumą nagrinėti bylos teisme tuo pagrindu, kad yra pasibaigusi asmens procesinė subjektinė teisė ir ši procesinio pobūdžio aplinkybė daro negalimą teismo procesą dėl administracinio akto panaikinimo. Taigi, jei bylos iškėlimo stadijoje yra galimybė nustatyti, kad administracinio akto apskundimo terminas yra praleistas ir nėra pagrindo jo atnaujinti, teismas atsisako priimti ieškinį. Vis dėlto praktikoje aplinkybės dėl administracinio akto apskundimo termino praleidimo ir pagrindo jį atnaujinti nebuvimo dažnai gali paaiškėti tik bylą išnagrinėjus iš esmės. Todėl, šioms aplinkybėms paaiškėjus po bylos iškėlimo teisme, yra pagrindas bylą nutraukti CPK 293 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
14.3. Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad ieškovas prarado teisę pareikšti reikalavimą panaikinti Inspekcijos 2022 m. balandžio 8 d. privalomąjį nurodymą Nr. PNUR-00-220408-00007 praleidus įstatyme nustatytą terminą ir nesant pagrindo jį atnaujinti, nebuvo pagrindo pasisakyti dėl ieškinyje dėstomų argumentų apie statybos teisėtumą ir statytoją. Taip pat nėra pagrindo sutikti su atskirajame skunde nurodyta pozicija, kad nutraukdamas šią bylą teismas turėjo pasisakyti dėl trečiųjų asmenų teisių ir interesų, nes byla nebuvo nagrinėta iš esmės.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
16. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).
17. Byloje sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. liepos 19 d. nutarties, kuria civilinė byla nutraukta teismui nustačius, kad skundžiamo administracinio akto apskundimo terminas yra praleistas ir nėra pagrindo jo atnaujinti.
18. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat pažymėta, kad demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija (pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimas; 2016 m. birželio 28 d. sprendimas), todėl asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d., 2011 m. gegužės 11 d. nutarimai), nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai).
19. Nors teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – viena iš pagrindinių asmens teisių garantijų, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat yra konstatuota, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, jog įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, siekiantis apginti, jo manymu, pažeistas teises ar laisves, į teismą galėtų kreiptis tik laikydamasis įstatymo nustatytos tvarkos. Įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme, paisydamas Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje, 30 straipsnio 1 dalyje nustatytų imperatyvų, gali nustatyti konstitucinės teisės kreiptis į teismą tvarką, sąlygas, terminus, įgyvendinimo būdus, kuriuos lemia, be kita ko, viešasis interesas (Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d., 2021 m. gruodžio 30 d. nutarimai). Taigi, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatskiriamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų; vienas iš tokių reikalavimų – tai reikalavimas kreiptis į teismą įstatyme nustatytu terminu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-695/2019, 52 punktas).
20. Konkretūs terminai, su kurių galiojimu įstatymuose yra siejama asmens galimybė apginti savo pažeistas teises pareiškiant ieškinį, yra nustatyti siekiant užtikrinti susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą, aiškumą ir apibrėžtumą. Įstatymuose yra išskiriami skirtingo pobūdžio terminai, pavyzdžiui, ieškinio senaties terminai, kurių pabaiga iki ieškinio pareiškimo sudaro pagrindą ieškinį atmesti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 straipsnis, 1.131 straipsnio 1 dalis), taip pat procesiniai terminai, kurių praleidimas lemia teisės atlikti procesinius veiksmus praradimą – pasibaigus procesiniam terminui, procesinė teisė atlikti tam tikrus veiksmus išnyksta (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 75 straipsnio 1 dalis). Prie procesinių terminų, be kita ko, yra priskiriami ir teisės aktuose nustatyti terminai valstybės institucijų priimtiems administraciniams aktams ir veiksmams ginčyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-1120/2023).
21. Kasacinis teismas nuosekliai plėtoja praktiką, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-695/2019, 52 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Tuo atveju, kai byloje yra taikomi administracinių bylų teisenos terminai, sprendžiant, ar šis terminas nėra praleistas, yra aktuali ir jų taikymą aiškinanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
22. ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose, t. y. nėra kitų ABTĮ nustatytų priežasčių atsisakyti priimti skundą. Todėl asmuo, manantis, kad jis praleido šį terminą dėl reikšmingų aplinkybių, objektyviai sukliudžiusių jam įgyvendinti teisę ginčyti administracinius aktus per visą įstatyme nustatytą terminą, gali pateikti teismui duomenis apie šias aplinkybes ir prašyti teismo šį terminą atnaujinti. Vis dėlto asmens galimybė prašyti atnaujinti jo praleistą terminą yra apribota konkrečiu laikotarpiu. Aptariamame straipsnyje nustatyta, kad skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip 10 metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Taigi, ABTĮ yra nustatytas naikinamasis terminas, kuriam pasibaigus praleistas administracinio akto apskundimo terminas nebegali būti atnaujintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-1120/2023).
23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ABTĮ įtvirtintas administracinio akto apskundimo terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas; šio termino taikymui, jo pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-684/2021, 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Tai reiškia, kad ieškinio senaties instituto taisyklės nėra taikomos ir šio termino praleidimo teisinėms pasekmėms.
24. Procesinis teisės kreiptis į teismą terminas priskirtinas procesinių terminų rūšiai. Procesinis terminas – tai įstatymo arba teismo nustatytas laikotarpis, per kurį teismas, dalyvaujantys byloje ir kiti asmenys privalo arba gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, nagrinėjant bylas ir priimant teismo sprendimus bei juos vykdant. Šis terminas sukelia procesines teisines pasekmes, yra skirtas operatyviam ir ekonomiškam procesui užtikrinti. Procesinio termino pasibaigimas (ir neatnaujinimas) lemia teisės atlikti procesinį veiksmą (šiuo atveju teisės kreiptis į teismą) išnykimą, t. y. asmens procesinė subjektinė teisė pasibaigia.
25. Teisės kreiptis į teismą prielaidas ir jos įgyvendinimo sąlygas apibrėžia proceso teisės normos. Administracinių bylų nagrinėjimo taisykles nustato ABTĮ, o civilinių bylų – CPK.
26. Nagrinėjamu atveju ieškovo administracinio teisinio pobūdžio reikalavimai nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme pagal CPK taisykles. CPK nekonkretizuoja teisinių pasekmių, kai nustatoma, kad yra praleistas administracinio akto apskundimo terminas ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti. Tuo tarpu ABTĮ tokias pasekmes apibrėžia.
27. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. ABTĮ 103 straipsnio 8 ir 9 punktuose nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas, pareiškimas) buvo priimtas praleidus nustatytus skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, taip pat jeigu paaiškėja, kad praleistas terminas skundui (prašymui, pareiškimui) paduoti buvo atnaujintas be pagrindo. Taigi, ABTĮ nuostatos suponuoja, kad administracinio akto apskundimo termino pasibaigimas, nesant pagrindo jį atnaujinti, lemia atsisakymą priimti skundą (prašymą, pareiškimą) arba administracinės bylos nutraukimą, jeigu tokia aplinkybė paaiškėja jau nagrinėjant bylą administraciniame teisme. Tai patvirtina ir administracinių teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-196-552/2018; 2018 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-486-525/2018; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3433-624/2020; 2022 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2984-1047/2022).
28. Kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į administracinio teismo praktiką, yra pripažįstama, kad, praleidus administracinio akto apskundimo terminą ir nesant pagrindo jį atnaujinti, konstatuojamas prielaidos kreiptis į teismą nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-684/2021, 35 punktas). Teisės kreiptis į teismą prielaidos susijusios tiesiogiai su procesine teise kreiptis į teismą. Jos reiškia, kad ieškinį padavęs asmuo apskritai neturi teisės pareikšti ieškinį teisme. Procesinio termino administraciniam aktui apskųsti pasibaigimo (neatnaujinimo) atveju asmuo praranda teisę pareikšti ieškinį teisme, nes išnyksta procesinė teisė pateikti ieškinį dėl administracinio akto panaikinimo išnagrinėjimo. Teismas, bylos iškėlimo stadijoje nustatęs, kad ieškovas neturi teisės pareikšti ieškinį, turi atsisakyti priimti ieškinį vienu iš CPK 137 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų. Nors CPK 137 straipsnio 2 dalyje nėra konkretizuoto ieškinio priėmimo atsisakymo pagrindo asmeniui kreipusis į teismą dėl administracinio akto panaikinimo, kai administracinio akto apskundimo terminas yra pasibaigęs ir negali būti pagal įstatymą atnaujintas, teisėjų kolegijos vertinimu, būtina vadovautis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, aiškinant jį kaip apimantį negalimumą nagrinėti bylos teisme tuo pagrindu, kad yra pasibaigusi asmens procesinė subjektinė teisė ir ši procesinio pobūdžio aplinkybė daro negalimą teismo procesą dėl administracinio akto panaikinimo. Taigi, jei bylos iškėlimo stadijoje yra galimybė nustatyti, kad administracinio akto apskundimo terminas yra praleistas ir nėra pagrindo jo atnaujinti, teismas atsisako priimti ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163-1075/2023).
29. Nagrinėjamu atveju ieškovas teismui pateikė ieškinį prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2022 m. balandžio 8 d. privalomąjį nurodymą Nr. PNUR-00-220408-00007. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nors ieškovas nurodė, jog apie privalomąjį nurodymą sužinojo tik 2022 m. rugsėjo 5 d., tačiau byloje esantys įrodymai, pvz. 2022 m. rugpjūčio 19 d. Inspekcijos sprendimas dėl privalomojo nurodymo termino pratęsimo/nepratęsimo, paneigia ieškovo nurodomas aplinkybes, kadangi kreipdamasis į Inspekciją ir imdamasis teisinių veiksmų privalomojo nurodymo įvykdymo terminui pratęsti, ieškovas iš esmės aktyviais veiksmais ėmėsi spręsti privalomajame nurodyme nurodytus įpareigojimus. Taip pat byloje pateiktas ir paties ieškovo 2022 m. rugpjūčio 16 d. prašymas atidėti projekto pažeidimų šalinimą trims mėnesiams nurodant aplinkybes, kodėl nėra spėjama pašalinti pažeidimus. Minėtame prašyme pažymėta, kad raštą dėl pažeidimų pašalinimo ieškovas gavo 2022 m. gegužės 30 d. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas negalėjo sužinoti apie Privalomąjį nurodymą vėliau negu ėmėsi veiksmų dėl minėto Privalomojo nurodymo įgyvendinimo. Be to, ieškovas patikslintame ieškinyje pripažino, kad apie priimtą Privalomąjį nurodymą buvo informuotas gavęs 2022 m. balandžio 8 d. elektroninį laišką. Šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ieškovas atskirajame skunde neginčija. Darytina išvada, kad ieškovas turėjo galimybę kreiptis į teismą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo, kai šio administracinio akto apskundimo terminas dar nebuvo pasibaigęs. Su ieškiniu į teismą ieškovas kreipėsi 2022 m. rugsėjo 29 d., t. y. praleidęs vieno mėnesio apskundimo terminą, o svarbių priežasčių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujinamas, ieškovas nenurodė. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylą, remdamasis CPK 293 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu.
30. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pareiškėjo atskirojo skundo argumentais, kad teismas, nutraukdamas šią bylą nepasisakė dėl trečiųjų asmenų teisių ir interesų, nors pirmosios instancijos teismo nutartis reiškia, kad privalomasis nurodymas yra įsiteisėjęs vykdomasis dokumentas, pagal kurį tiek ieškovas, tiek atsakovas ne tik gali, bet ir privalo nugriauti vienintelį kelią į trečiųjų asmenų žemės sklypus. Šioje byloje buvo nagrinėjamas ieškovo reikalavimas panaikinti atsakovės ieškovui surašytą Privalomąjį aktą. Bylą dėl ginčo esmės nutraukus ir daugiau nesant pareikštų byloje reikalavimų, jokie klausimai šioje byloje neturėjo būti sprendžiami. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti ieškovo argumentai, kad teismas turėjo pasisakyti dėl į šią bylą įtrauktų trečiųjų asmenų teisių ir interesų.
31. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o apeliantės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
ieškovo K. F. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. liepos 19 d. nutartį palikti nepakeistą.