- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-27
- Bylos Nr.
- AS-196-552/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00136-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- V. R.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. R. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. R. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose buvo gautas pareiškėjos V. R. skundas, kuriuo ji prašė panaikinti Kauno apskrities viršininko 2009 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 53-23527 arba įpareigoti jį priėmusį subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Kartu su skundu pareiškėja pateikė prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo.
II.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. sausio 24 d. pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą netenkino ir skundą atsisakė priimti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad Kauno apskrities viršininko 2009 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. 53-235527 (toliau – ir Sprendimas) pareiškėjos V. R. sutuoktiniui F. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko K. P. (duomenys neskelbtini) valdytą žemės plotą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam žemės plotą Karūnavos kaime, Josvainių seniūnijoje, Kėdainių rajone. Pareiškėjos netenkino tai, kad dėl pakeisto kaimo pavadinimo paveldėtos žemės ploto vertė sumažėjo, be to matininkė B. T. plane netinkamai nurodė žemės sklypo ribas, o projektuotoja E. T. netinkamai projektavo žemės sklypą.
Teismas nustatė, kad prašydama atnaujinti skundo padavimo terminą, pareiškėja nurodė, kad terminą praleido dėl to, jog nežinojo apie galimybę apskųsti ginčijamą sprendimą administraciniam teismui. Nurodė, jog tikėjosi, kad valstybės institucijos tinkamai įvertins galimus pažeidimus, todėl nuo 2009 m. po keletą kartų kreipėsi į įvairias valstybės institucijas (Nacionalinę žemės tarnybą, Prezidentūros kanceliariją, ikiteisminio tyrimo įstaigas ir kt.).
Teismas nustatė, kad pareiškėjai dar 2009 metais buvo žinoma apie ginčijamo sprendimo priėmimą, kadangi, kaip pati nurodė, ji 2009 metais tik kreipėsi teisinės pagalbos į advokatą dėl galimo pažeidimo. Teismas vertindamas termino praleidimo aplinkybes tai pat nustatė, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. birželio 14 d. raštu pareiškėjai atsakė į jos prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo F. R. teisėtumo, taip pat, kad 2017 m. kovo 24 d. pareiškėja skundžiamą Sprendimą pridėjo prie prašymo adresuoto Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui.
Teismas nustatęs, kad pareiškėja yra ženkliai praleidusi terminą skundui dėl Kauno apskrities viršininko 2009 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. 53-23527 panaikinimo, pateikti ir įvertinęs skundo padavimo teismui termino praleidimo priežastis, konstatavo, kad pareiškėja skundą uždelsė paduoti dėl jos pačios elgesio (delsimo), todėl skundo padavimo terminą atsisakė atnaujinti ir skundą dėl reikalavimo panaikinti Kauno apskrities viršininko 2009 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 53-23527 atsisakė priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).
III.
Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje panaikinti, jos skundą priimti ir bylą spręsti iš esmės.
Pareiškėja nurodo, kad 2009 m. sausio mėnesį gavo iš Kauno apskrities viršininko 2009 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. 53-23527 žemės nuosavybės dokumentus, iš kurių buvo matyti galimas pažeidimas. Siekdama išsiaiškinti, pareiškėja kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą, į advokatę, o į teismą negalėjo kreiptis, kadangi jai trūko duomenų.
2016 m. pareiškėja kreipėsi į prokuratūrą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai suklastotų dokumentų, tačiau prokuroras ikiteisminio tyrimo nepradėjo.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad tik 2017 m. gegužės 2 d. iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsakymo ji sužinojo, kad dėl pažeistų teisių gynimo gali kreiptis į teismą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas pareiškėjos skundą atsisakė priimti, kadangi pareiškėja praleido skundo padavimo terminą ir šis terminas nebuvo atnaujintas.
Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011 ir kt.). Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011, 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012 ir kt.). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012 ir kt.). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.).
Teismų praktikoje sprendžiant termino atnaujinimo klausimą taip pat yra vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., LVAT 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008 ir kt.). Tad, kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės, t. y. kaip minėta, teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012 ir kt.).
ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis numato, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.
ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo (žr. 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja nekelia ginčo dėl teismo nustatytų aplinkybių ir pati pripažįsta, kad dar 2009 metais jai buvo žinoma apie ginčijamo sprendimo priėmimą. Pareiškėja nurodo, kad realizuodama savo teises buvo rūpestinga ir atidi, dėl to dar 2009 m. kreipėsi į advokatę pagalbos, kuri jai patarė kreiptis į Kauno apskrities viršininko administraciją. Pareiškėja tvirtina, kad nepriklausomai nuo to, kad su aktu yra susipažinusi nuo 2009 m., tačiau tai, kad jį galima skųsti suvokusi tik po Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m,. gegužės 2 d. atsakymo, kuriame ji buvo informuota dėl galimybės jos pažeistas teises ginti teisme. Pareiškėja taip pat pagrįsdama termino praleidimo aplinkybes, nurodė kad tiek ji, tiek jos vyras 2011 – 2013 metais sirgo, dėl ko nutraukė kreipimąsi į įvairias institucijas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos nurodytus argumentus dėl termino praleidimo, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog nurodytos termino skundui paduoti praleidimo aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, kad egzistavo aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią pareiškėjai laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę apskųsti Kauno apskrities viršininko 2009 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 53-235527. Pareiškėja pati nurodo, kad tik gavusi ginčijamą Sprendimą kreipėsi į advokatą, nesutikdama su sprendimu jį skundė įvairioms institucijoms, todėl pareiškėjos argumentai, kad tik 2017 m. gegužės 2 d. iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsakymo ji suvokė, kad gali kreiptis dėl savo galimai pažeistų teisių yra nepagrįsti. Todėl, įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes ir pareiškėjos nurodytas termino praleidimo priežastis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo vertinti, jog terminas skundui pateikti buvo praleistas dėl svarbių, ekstraordinarių, ne nuo pareiškėjos valios ir pasirinkto savo teisių gynybos būdo priklausiusių priežasčių.
Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino pareiškėjos praleisto skundo padavimo termino, todėl skundžiama Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 24 d. nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta bei paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos V. R. atskirojo skundo netenkinti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.