Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-155-544/2013

2013 m. kovo 12 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Margaritos Dzelzienės ir Zinos Mickevičiūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. I. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3607-755/2012 pagal ieškovės M. I. ieškinį atsakovui P. I. ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl santuokos nutraukimo, nepilnametės dukros gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir bendravimo su nepilnamete dukra tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nurodo, kad su juo nesutinka. Mano, kad teismas pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, ištyrė įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris atitinka vaiko interesus (4 t., b. l. 80).

Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-12-03 sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą civiliniame procese, tinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Teisėjų kolegija sutinka su esminėmis pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, todėl visų jų išsamiai nekartoja. Apeliaciniu skundu apeliantas (atsakovas) skundžia teismo sprendimo dalį dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir vaiko gyvenamosios vietos bei bendravimo tvarkos nustatymo. Todėl teisėjų kolegija nagrinėja bylą apeliacinio skundo ribose ir dėl nepaskųstos teismo sprendimo dalies nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-03-01nutartis civilinėje byloje Nr. 2-206/2012; 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir argumentais, kurių pagrindu buvo padaryta išvada, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Vertinant apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, jog šalys dėl šeimos iširimo kaltina viena kitą. Ieškovė nurodė, kad atsakovas ją įžeidinėdavo, žemindavo, kaltindavo nebūtais dalykais, negerbė, nesuteikė moralinės paramos, šeimos nebrangino, naktimis išvykdavo su draugais, grįždavo tik paryčiais, maždaug pusę santuokinio gyvenimo jie gyveno atskirai. Atsakovas nurodo, kad jis rūpinosi šeima, negavęs darbo bendru sutarimu išvyko dirbti į Didžiąją Britaniją, kur buvo atvykusi ir ieškovė, jie ten turėjo visas sąlygas gyventi, tačiau ieškovė su dukra parvyko į Lietuvą, įsidarbino, pradėjo vesti vaiką į darželį ir pati pripažino, kad jo niekada nemylėjo, o jos elgesys pasikeitė po klasės susitikimo, kur dalyvavo ir ieškovės buvęs draugas, jis internete rado netinkamą ieškovės elgesį patvirtinančias nuotraukas ir komentarus, kas duoda pagrindo abejoti ieškovės patikimumu ir ištikimybe. Ištyręs byloje esančių įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrįstą pagrindą padaryti išvadą, jog nei ieškovė, nei atsakovas neįrodė vien tik kito sutuoktinio kaltės dėl šeimos iširimo, o šalių nurodomas aplinkybes buvo pagrindas vertinti kaip irstančios šeimos požymius ir blogų tarpusavio santykių gilėjimą. Byloje nustatytos aplinkybės apie šalių tarpusavio santykius paskutiniaisiais metais duoda pagrindą labiau tikėti, jog šeimos ryšiai susilpnėjo ir iš esmės nutrūko dėl ilgalaikio šalių gyvenimo skyrium, to sąlygotų aplinkos ir interesų pokyčių bei atsiradusių skirtingų požiūrių esminiais gyvenimo klausimais. Vertinant įrodymus civiliniame procese pripažįstamas tikimybių pusiausvyros principas, pagal kurį, jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais (LR CPK 185 str.). Atsakovas, teigdamas kad dėl santuokos iširimo kalta ieškovė, akcentuoja jos neištikimybę, kurią įrodinėjo savo paaiškinimais ir fotonuotraukomis. Tačiau pats atsakovas pripažįsta, kad neturi svarių įrodymų įrodyti žmonos neištikimybę (3 t., b. l. 129). Byloje pateiktos fotonuotraukos nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovė elgėsi netinkamai ar tuo labiau buvo neištikima. Tai, kad klasės susitikime buvo šokama ar vartojamas alkoholis, ieškovės neištikimybės fakto taip pat neįrodo. Byloje, be paties apelianto samprotavimų apie ieškovės kaltę, nesama jokių objektyvių duomenų apie tai, kurias sutuoktinės pareigas ji yra iš esmės pažeidusi, kad jos elgesį būtų galima traktuoti kaip kaltę dėl nesusiklosčiusių šeimyninių santykių. Todėl apelianto argumentai šiuo aspektu tėra nepagrįstos prielaidos. Apelianto (atsakovo) pareigą leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiama sutuoktinės kaltė dėl santuokos iširimo, suponuoja šalių rungimosi byloje principas ir tai, kad aplinkybę turi įrodyti tas, kuris ją teigia esant, o ne tas, kuris ją neigia (LR CPK 12 str., 177 str., 178 str.). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į abiejų šalių nurodytas ir sprendime išdėstytas pretenzijas ir priekaištus vienas kitam, į per mažai skirtą dėmesį ir per mažą pasitikėjimą vienas kitu, kas, laikui bėgant ir ypač pradėjus gyventi skyrium, atvedė prie santykių atšalimo ir gilino konfliktus. Pripažintina, kad šalys neieškojo bendro sutarimo ir kompromiso šeiminio gyvenimo klausimais, taip abu pažeidė CK 3.27 str. nustatytą sutuoktinių pareigą būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, nes santuokinių ryšių puoselėjimas ir išsaugojimas yra abiejų sutuoktinių pareiga, o bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas ir santuoka iširo faktiškai, nes sutuoktiniai nustojo kartu gyventi ir bendrai tvarkyti šeimos reikalus. Šalims nesutariant dėl bendro gyvenimo principų, abiems skirtingai vertinant šeimyninius bendro gyvenimo kriterijus, esant skirtingiems jų požiūriams į atskirų problemų sprendimą, skirtingiems charakteriams ir nebegalėjimui bei nebenorėjimui šių požiūrių suderinti tarpusavyje, nevienodai suprantant sutuoktinių pareigas ir šalims nepateikus įtikinamų kaltės įrodymų, byloje buvo pagrįstas pagrindas padaryti išvadą, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų šalių kaltės (CK 3.61 str. 2 d.), todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl nepilnametės dukros gyvenamosios vietos ir bendravimo su ja tvarkos nustatymo.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog šalių nepilnametės dukters interesams šiuo metu labiau atinka jos gyvenimas su ieškove, nes jos niekada nebuvo ilgesniam laikui išsiskyrę, o atsakovas jau keletą metų yra užsienyje ir vaiko bendravimas su juo labiau neakivaizdus, atsakovo darbas gali pasikeisti ir jam gali būti sunku išlaikyti jo nuomojamą būstą, nustačius dukros gyvenamą vietą su juo, vaikui tektų persikelti į užsienį, pratintis prie kitos aplinkos, kultūros, gali tekti samdytis auklę. Atsakovas nesutinka su šiomis teismo išvadomis. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apelianto argumentai šioje dalyje vertinami nepagrįstais dėl šių motyvų.

Abiejų tėvų teisės ir pareigos auklėti vaikus yra lygios (LR CK 3.156 str.). Sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo negalima teikti privilegijų tėvui ar motinai dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų (LR Konstitucijos 29 str. 2 d.). Kilęs ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo sprendžiamas vadovaujantis vaiko interesais ir atsižvelgiant į jo norą (LR CK 3.174 str. 2 d.). Taikant šias nuostatas būtina atsižvelgti į tai, kad ginčo santykių teisinis reglamentavimas yra grindžiamas prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., LR CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus. Teismas, priimdamas sprendimą byloje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas ir galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, tarp jų tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius ir jų pobūdį, vaiko prisirišimą prie tėvo ir motinos, brolių, seserų ir kitų giminaičių, vaiko norus ir kt. Teismas, spręsdamas dėl kiekvieno iš tėvų pastangų ir galimybių užtikrinti pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, privalo įvertinti, kokios yra tėvų galimybės ir pastangos užtikrinti vaiko teisę gyventi ir sveikai vystytis, vaiko teisę į identiškumą ir jo išsaugojimą, teisę į asmeninį gyvenimą, teisę laisvai reikšti pažiūras visais su juo susijusiais klausimais ir kt.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas savo nuomonę, kad nepilnametės dukters interesai būtų labiau užtikrinti gyvenant su juo, o ne su ieškove, grindžia tuo, kad ieškovė neužtikrina mergaitei sveikos, ramios aplinkos, jos elgesys socialiai neatsakingas, ji 2012 metais kelis mėnesius neturėjo darbo ir neaišku, ar jis bus pastovus, darbo užmokestis tik 611 Lt, VTAT išvada nepagrįsta ir neišsami, nes vaikui nesudarytos tinkamos buitinės sąlygos, nėra duomenų, kokį plotą užima vaiko patalpa, nėra bendros patalpos, kurioje vaikas galėtų žaisti, vaiko akivaizdoje jo senelis naudoja necenzūrinius žodžius, piktnaudžiauja alkoholiu, rūko, vaikui draudžiama bendrauti su tėvu ir seneliais iš tėvo pusės, vaikas atskirtas nuo tėvo pastoviai serga. Atsakovo nuomone, iki kol vaikui sueis 6 metai, jis turėtų gyventi pusę metų su motina, o kitą pusę metų su tėvu, įžvelgia vyrų diskriminaciją, vaiko interesų pažeidimą.

Pažymėtina, kad teismai, spręsdami ginčą tarp skyrium gyvenančių tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi jį išspręsti iš esmės ir nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, kadangi vaiko teisė ir interesas yra turėti nuolatinę gyvenamąją vietą. LR CK 3.169 str. 1 d. nustatyta, kad, kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu; šio straipsnio 2 d. nurodyta, kad, kilus ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų. Todėl apelianto argumentas, kad nepilnametė šalių dukra turi gyventi su kiekvienu iš tėvų po pusę metų ir tai reikš, kad nustatyta jos nuolatinė gyvenamoji vietą, prieštarauja virš minėto įstatymo nuostatoms, vaiko teisėms bei teisėtam interesui turėti nuolatinę gyvenamąją vietą.

Kaip minėta, ginčo santykių teisinis reglamentavimas grindžiamas prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., LR CK 3.3 str. 1 d.). Keičiant vaiko gyvenamąją vietą reikia turėti omenyje tai, kad aplinkos keitimas vaikui padaro socialinę, psichologinę žalą, sukelia emocinių išgyvenimų. Kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, kad esamoji aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą ir nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos: laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą; būsto sąlygos; vaiko poreikių tenkinimas; bendravimo ryšių susiformavimas; susiformavęs glaudus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu; ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis; kitos aplinkybės, dėl kurių pripažinimo svarbiomis sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje. Tarptautinėje ir Lietuvos teismų praktikoje akcentuojamas ilgesnis nei vienerių metų gyvenimo vaiko poreikius atitinkančioje aplinkoje terminas. Tokios aplinkos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006).

Iš bylos medžiagos matyti, kad šalių dukra yra mažametė, nuo pat gimimo ji nuolatinai gyvena savo kilmės šalyje Lietuvos Respublikoje kartu su motina, bylos ieškove. Atsakovas jau kurį laiką dirba ir gyvena užsienyje, paskutiniu metu - Didžiojoje Britanijoje, kur nuomoja būstą pagal laikiną nuomos sutartį, turi darbą. Sprendžiant pagal bylos duomenis, šiuo konkrečiu atveju ir ieškovė, ir atsakovas galėtų sudaryti vaiko interesus atitinkančias buitines sąlygas. Apeliacinio proceso metu teisme gauta papildoma medžiaga iš Didžiosios Britanijos (DB) Anglijos ir Velso Aukščiausiojo teismo Karalienės teismo poskyrio, kurioje nurodyta, kad apeliantas P. I. gyvena dideliame nuomojamame name, namo nuomos kaina 800 DB svarų per mėnesį, šią sumą dalijasi jis, jo brolis ir kartu gyvenantis draugas, nuomos sutartis atnaujinama kas 6 mėnesiai ir yra pastovi, namas švarus ir tvarkingas, vienas miegamasis paliktas A., yra saugus kiemas, gyvena apie 45 min. kelio nuo įmonės, kurioje dirba krautuvo vairuotoju. Dirba 12 val. pamainomis, slenkančiu grafiku, konstatuoti paties P. I. teiginiai, kad nuo 2013 m. vasario jis galės rinktis: pastovią pamainą nuo 14 iki 20 val.; ryto arba popietinę pamainą; pastoviai dirbti naktimis. Pažymėta, kad P. I. galėtų pateikti dokumentinius įrodymus iš P. I. tėvų ir brolio, kurią patvirtintų jų tinkamumą, galėjimą ir pasiryžimą prižiūrėti A., gyvenimo aprašymus ir kvalifikacijas bet kokios auklės, kurią jis turi omenyje arba dokumentinius įrodymus, pateiktus bet kurios auklių agentūros, kurios paslaugomis jis norėtų naudotis (4 t., b. l. 87-116). Atsakovas tokių dokumentų nepateikė. Iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos VTAT išvados matyti, kad šalių dukra šiuo metu gyvena kartu su motina (ieškove) 70 kv. m. name (duomenys neskelbtini), susidedančiame iš trijų gyvenamųjų kambarių, kurio šildymas – centrinis su visais komunaliniais patogumais (vandentiekis, kanalizacija, vonia, dušas, tualetas su nutekamuoju vandeniu, karštas vanduo) ir kuris nuosavybės teise priklauso ieškovės motinai. Name, be ieškovės su dukra, gyvena ieškovės tėvai (vaiko seneliai iš motinos pusės), name saugu, tvarkinga, cheminės medžiagos laikomos izoliuotai, alkoholio nėra. Ieškovei su dukra skirtas atskiras kambarys, kuris yra šiltas, šviesus, jame yra visi reikalingi baldai, priemonės mažametės ugdymui, laisvalaikiui, poilsiui, sudarytos geros gyvenimo ir buities sąlygos (1 t., b. l. 24-27). VTAT atstovė teismo posėdyje pažymėjo, kad jų specialistės kelis kartus lankėsi pas ieškovę, mergaitei ten yra saugu gyventi ir ugdytis (3 t., b. l. 128). Šios išvados, kurią parengė tam įgaliota valstybės institucija, objektyvumu ir patikimumu teisėjų kolegija abejoti neturi jokio faktinio pagrindo. Atsakovo teiginiai, kad vaikui nesudarytos tinkamos buitinės sąlygos, kad name nesaugu, kad name girtaujama, rūkoma, naudojai necenzūriniai žodžiai, kad seneliai nesugyvena tarpusavyje ir tai turi įtakos vaiko interesams, nepagrįsti jokiais patikimais ir objektyviais įrodymais. Kaip minėta, šalių dukra nuo pat gimimo gyveno su ieškove, byloje nekvestionuojami faktai, kad atsakovas gyvena Didžiojoje Britanijoje ir dukra su juo praleido daug mažiau laiko, nei su motina. Lietuvoje gyvena visi mergaitės seneliai, čia ji lanko darželį, susiformavę socialiniai ryšiai. Vaikui gyvenant su motina jau nusistovėjo jos šeimos aplinka, kuri užtikrina dabartinių jos poreikių tenkinimą. Atsakovas butą nuomoja, tuo tarpu vaikas su motina gyvena senelių namuose, kur, manytina, motinai ir mažamečiam vaikui yra patogiau ir saugiau. Be to, ieškovė turi ir nuosavą butą. Abu vaiko tėvai dirba pagal terminuotas darbo sutartis. Ieškovė prižiūrėjo mažametį vaiką, kuriai dėl amžiaus reikėjo pakankamai intensyvios priežiūros, todėl suprantama, kad iki 2012 metų jos darbo paieškos galėjo būti apsunkintos tiek dėl darbo vietos, tiek dėl laiko, tiek dėl jo rėžimo. Tačiau šiuo metu ieškovė dirba pagal terminuotą darbo sutartį ir gauna pastovų darbo užmokestį. Nėra jokio objektyvaus pagrindo tvirtinti, kad šalių dukra pradėjo daugiau sirgti todėl, kad buvo atskirta nuo tėvo, bet, jeigu tokią prielaidą ir daryti, tai logiška būtų laukti, kad vaikas dar labiau sirgtų atskirtas nuo motinos, su kuria ilgalaikiai nesiskyrė nuo pat gimimo. Ieškovė yra išsilavinusi, turi pedagoginį išsilavinimą. Todėl šiuo metu be jokio pakankamo ir pagrįsto pakeitus vaiko gyvenamąją aplinką jam gali būti padaryta žala. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad mergaitės teisė augti jai jau įprastoje aplinkoje, kurioje užtikrintas jos vystymasis, atitinka tarptautinės ir nacionalinės teisės normas bei teismų praktiką taikant CK 3.169 str. 2 d.

CK 3.156 str. įtvirtinta nuostata, kad abiejų tėvų teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. JT vaiko teisių apsaugos konvencijos 8 str. 1 d. nustatyta, kad valstybės dalyvės įsipareigoja gerbti vaiko teisę išsaugoti savo identiškumą, įskaitant pilietybę, vardą ir šeimos ryšius, kaip tai numatyta įstatymu, neleisdamos neteisėto kišimosi. Sprendžiant dėl vaiko teisės į identiškumą ir jo išsaugojimą, svarbu yra tai, kad nagrinėjamas klausimas dėl trijų metų mergaitės gyvenamosios vietos nustatymo. Moteriškumo ir lytinio identiteto jausmų formavimuisi būtinas nuolatinis motinos dalyvavimas dukters gyvenime ir jų bendravimas. Todėl darytina išvada, jog mergaitės nuolatinis gyvenimas su motina geriau užtikrins šios teisės įgyvendinimą. Teismas sutinka su atsakovu, kad svarbiausia nepilnamečiam vaikui abu mylintys tėvai, galimybė gyventi normalioje, saugioje šeimos aplinkoje. Kaip minėta, ieškovės namuose mergaitė gyvena su mama ir seneliais, tuo tarpu tėvo namuose ji gyventų su trimis vyrais, iš kurių vienas visiškai jai svetimas, todėl laikytina, kad dėl mergaitės šeimos sampratos formavimosi geriau yra nustatyti jos gyvenamąją vietą su motina. Nesant galimybės mergaitei augti kartu su abiem tėvais, kolegija nenustatė pagrindo priimti kitokį sprendimą, negu priėmė pirmosios instancijos nustatydamas mažametės dukters ir jos tėvo (atsakovo) optimalią bendravimo tvarką ir tinkamą nustatytos tvarkos vykdymą.

Pažymėtina, jog pagal CK 3.170 str. tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (LR CK 3.156 str.). Tiek motina, tiek tėvas yra vienodai atsakingi už tėvų valdžios įgyvendinimą ir turi lygias su savo vaikais susijusias teises ir pareigas, nesvarbu, ar tėvai gyvena santuokoje, skyrium ar santuoka nutraukta. Nors tas iš tėvų, su kuriuo lieka vaikas, turi didesnes galimybes jį auklėti, tačiau tai nesumažina kito tėvo teisės dalyvauti vaiko auklėjime ir neatleidžia jo nuo šios pareigos (LR CK 3.170 str.).Visais atvejais, kai vyksta ginčas dėl vaikų, įstatymas nustato vaikų interesų apsaugos prioritetą ir tokios bylos privalo būti sprendžiamos atsižvelgiant į vaikų interesus ir galimą poveikį jiems, o ne konkrečių bylos dalyvių asmeninius norus ar ambicijas. Pažymėtina, jog šioje byloje kiekviena iš šalių teikia savo argumentus, dėl ko vaiko bendravimas su vienu iš tėvų galėtų būti naudingas ar žalingas vaikui. Vertinant apelianto argumentus apie tai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog atsakovė trukdo dukrai bendrauti su tėvu, o gyvenant užsienyje jis neturės galimybių su ja bendrauti bei dalyvauti vaiko auklėjime, pažymėtina, kad byloje pateikta medžiaga patvirtina, kad apeliantas kreipėsi į įvairias institucijas, jog jam žmona trukdo bendrauti su dukra, tačiau šios pažymos rodo tik atsakovo požiūrį, kad jam buvo trukdoma bendrauti, tačiau neįrodo, kad taip buvo iš tikrųjų. Ieškovė neigia, kad ji draudžia dukrai bendrauti su atsakovu. Byloje pateiktas įrašas, iš kurio matyti, kad tarp ieškovės, jos motinos ir atsakovo tikrai kilo konfliktas dėl bendravimo su vaiku. Tačiau bendravimo tvarka tuo metu nustatyta nebuvo, šalys tarpusavyje buvo konfliktinėje situacijoje, tuo metu vaikas miegojo (2 t., b. l. 46-56). Todėl vien iš šios aplinkybės negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad bendrauti buvo trukdoma nuolat, sąmoningai ir ateityje po teismo sprendimo bus taip pat. Nuotrauka su stovinčia tuščia kėde neįrodo, kad ieškovė trukdė mergaitei su apeliantu bendrauti „Skype“ pagalba ir blaškė jos dėmesį. Tikėtina, kad keturių metų vaikui gali būti sunku ilgą laiką sukaupti dėmesį ir ramiai išsėdėti vienoje vietoje. LR CK 3.169 str. 3 d. nurodyta, jog teismo sprendimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo neturi res judicata galios, todėl pasikeitus aplinkybėms jis gali būti peržiūrimas išsprendžiant klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Esant pagrįstų duomenų, kad ieškovė trukdo ar nesudaro sąlygų dukrai bendrauti su tėvu pagal teismo nustatytą tvarką, teismo sprendimas gali būti peržiūrimas ir dukros gyvenamoji vieta pakeista. Iš kitos pusės, esant specialistų išvadoms, kad nustatytas bendravimas virtualioje erdvėje kenkia tokio amžiaus vaiko psichologiniam, emociniam, fiziologiniam ar kt. vystymuisi bendravimo tvarka gali būti pakeista, sutrumpinant tokio bendravimo trukmę, dažnumą ir pan.

Kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta atsakovo su nepilnamete dukra bendravimo tvarka optimaliai atitinka dukros interesus, ji esminiai nesiskiria ir nuo apelianto siūlytos bendravimo tvarkos ir formos. Teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo sudaryti sąlygas bendrauti su dukra jai esant vaikų darželyje, nes akivaizdu, kad tai blaškytų kitų vaikų dėmesį, reikalautų papildomo darbuotojų laiko, trukdytų darželio vidaus tvarkai, darželio tiesioginei veiklai, ugdymo procesui. Teismas negalėjo nustatyti pareigų byloje nedalyvaujantiems asmenims, todėl pagrįstai netenkino prašymo nustatyti tam tikras pareigas bendravimo su vaiku srityje apelianto tėvams. Šie, būdami vaiko seneliai, turi teisę patys ginti savo teises, jei mano, kad jų interesai bendrauti su anūke yra pažeisti (CK 3.155 str., 3.159 str., 3.165 str.). Kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įpareigojimas teikti atsakovui filmuotą medžiagą, fotonuotraukas, kasmėnesines gydytojų pažymas yra perteklinis. Kreiptis į sveikatos įstaigos ar kitas institucijas sužinoti apie vaiko sveikatą ar kt. yra atsakovo teisė, kurią jis gali realizuoti tiesiogiai pats, o, ieškovė, atsižvelgdama į vaiko interesus, šią informaciją privalo teikti atsižvelgiant į protingumo kriterijus pagal poreikį vaiko ligos metu. Ieškovės įpareigojimas apeliantui teikti pažymas apie nepilnametės dukters sveikatos būklę kas mėnesį ar kitais konkrečiais terminais nepagrįstai apsunkintų ir trikdytų sveikatos priežiūros įstaigų darbą.

Dėl išdėstyto daroma išvada, kad panaikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.