Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės Gitanos Mačiulienės ir nukentėjusiosios K. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 str. 1 d., požymių, o K. M. 5000 Lt civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

A. M. buvo išteisintas dėl to, kad jis 2013 m. kovo 20 d., apie 12.50 val., Šiaulių miesto bulvare, ties Dvaro–Vilniaus gatvių sankryža, grasino sunkiai sutrikdyti K. M. sveikatą, o būtent, jis, keikdamasis agresyviai išsakė grasinančio pobūdžio žodžius: „Dabar taip, jei dar kada nors, kur nors tave sutiksiu, pamatysiu – įstatysiu tau į subinę kankorėžį ir žagsėsi visą savo gyvenimą“, dėl ko buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Skunde nukentėjusioji reiškia manymą, kad Šiaulių apylinkės teismas nepakankamai išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, neatsižvelgė į jos duotus paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių ir net atmetė juos, kaip nepagrįstus ir subjektyvius, neteisingai vertino kitų asmenų duotus parodymus bei tyrimo metu nustatytas aplinkybes, surinktus įrodymus, neapklausė visų tyrimui reikšmingų asmenų ir neišklausė jų parodymų, rėmėsi ne objektyviais įrodymais, o prielaidomis, kurias nuosprendyje suformavo pats teismas, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 3, 5 d. nuostatas.

Nukentėjusioji savo skunde taip pat atkreipia dėmesį, kad jos parodymai, priešingai nei kaltinamojo A. M., buvo nuoseklūs viso tyrimo metu. Pažymi, kad A. M. psichinė būsena gerai matyti ir iš šioje nagrinėjamoje byloje esančių ikiteisminį tyrimą atlikusios tyrėjos Ž. S. tarnybinių pranešimų (1 t., 46 psl., 58 psl., 61 psl.), kuriuose tyrėja Ž. S. akcentavo kaltinamojo A. M. agresyvų elgesį, įniršį bei jo grasinimus apklausoje dalyvaujant net ir kitam pareigūnui, pakviestam dalyvauti dėl apsaugos, bei dalyvaujant net ir jo paties gynėjui – advokato padėjėjui. Apeliantė nurodo, kad apie jos savijautą tuoj po įvykio, A. M. išsakius grasinimus, gali paliudyti ir jos viršininkas V. L., bendradarbė S. M., kuriai apie įvykį pasipasakojo pirmai, taip pat ir sutuoktinis Ž. M., kuris vėliau netgi bandė sugėdinti A. M., ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja Z. S., kurių teisėjas į teismo posėdį nekvietė ir neapklausė. Apeliantė tvirtina, kad dėl A. M. išsakytų grasinimų ji patyrė didelį psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, stresą, kas tik patvirtina grasinimo realumą. Liudytojas A. U. parodė, kad iš A. M. replikų (įtariamojo apklausos metu) jis supratęs, jog A. M. su įtarime nurodytais faktais sutinka, apklausos metu A. M. aiškiai, pakeltu tonu, agresyviai, tai atsisėsdamas ant kėdės, tai nuo jos pašokdamas, spirdamas į tyrėjos kabinete buvusią dėžę išsakė žinąs jos (K. M.) maršrutą į darbą, kas dar kartą patvirtina A. M. grasinimų realumą ir pagrįstą manymą, jog jie bus įvykdyti. Apeliantė nurodo, kad po 2013-03-20, apie 12.50 val., Šiaulių miesto bulvare jai A. M. išsakytų grasinimų, ji pradėjo eiti į darbą kitais keliais bei buvo priversta važiuoti į automobiliu, kas vėlgi patvirtina, kad A. M. nebuvo atsisakęs nuo savo ketinimų įvykdyti grasinimus jos atžvilgiu.

Apeliaciniame skunde nukentėjusioji taip pat teigia, kad Šiaulių apylinkės teismo nuosprendyje nepaminėtos labai svarbios A. M. nepalankios jo parodymų nenuoseklumą atskleidžiančios aplinkybės. Atkreipia dėmesį, kad A. M. teismo posėdyje nurodęs – „Einančią į darbą ir iš darbo nukentėjusiąją buvo sutikęs ne kartą, bet neturėjo jokios dingsties jai kažką išsakyti“, ir tuoj pat savo parodymus paneigia nurodydamas, kad „sutikęs K. M., paklausdavau kaip reikalai“, po ko, vėl duodamas parodymus aiškina, kad „yra gatvėje keletą kartų pasisveikinęs, ji (t. y. K. M.) visuomet laikėsi atstumo. Kontakto su nukentėjusiąja pavasarį nebuvo, buvo tik linktelėjimas, pasisveikinimas“. Taip pat apeliantė pastebi, kad A. M. požiūris į ją buvo priešiškas vien dėl to, kad teismas A. M. byloje, kurioje ji atliko ikiteisminį tyrimą, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o tai paneigia kaltinamojo A. M. žodžius, kad išsakyti grasinančius žodžius po priimto nuosprendžio jis motyvo neturėjo.

Be to, apeliantė pažymi, kad vaizdo įraše yra užfiksuotas kaltinamojo A. M. priėjimo prie jos ir nulydėjimo momentas, kas patvirtina jos, o ne kaltinamojo A. M. duotus parodymus, kuris teigė vaizdo įraše neatpažįstąs nei savęs, nei jos.

Skundu prokurorė atkreipia dėmesį, kad vienintelis teismo argumentas, dėl ko jis netikėjo nukentėjusiosios K. M. parodymais, buvo tas, kad ji, pasak teismo, yra suinteresuota teigiama bylos baigtimi, o, be to, yra pareiškusi 5000 Lt civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pažymi, kad teigiamos bylos baigties lūkesčiai yra protinga nukentėjusiojo asmens pozicija, kuris pats kreipėsi į teisėsaugos instituciją, kai manė, jog prieš jį padaryta neteisėta veika. Be to, prokurorė nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismui abejonės kilo dėl nukentėjusiosios parodymų ir dėl to, kad iš vaizdo įrašo nebuvo matyti, jog jame užfiksuota moteris būtų kažkaip neįprastai sureagavusi, t. y. stabtelėjusi ar pan., tačiau nukentėjusioji detaliai paaiškino apie savo elgesį, kai prie jos netikėtai priėjo A. M..

Skunde atkreipiamas dėmesys, kad šioje baudžiamojoje byloje nepašalintomis abejonėmis dėl reikšmingų bylai aplinkybių teismas laikė tai, kad kaltinamasis, nepaisant byloje surinktų jo kaltę pagrindžiančių duomenų visumos, nepripažino savo kaltės, tačiau kaltinamojo savo kaltės nepripažinimas pats savaime negali būti laikomas pagrindu daryti kategorišką išvadą, kad jis šios veikos nepadarė, o pirmosios instancijos teismas būtent tokią išvadą padarė. Be to, pažymima, kad teismas, konstatavęs, jog A. M. nesakė kaltinime jam inkriminuotų žodžių, visgi, daro prielaidą, kad kaltinime nurodyti A. M. žodžiai galėjo būti išsakyti, ir analizuoja galimai A. M. padaryto nusikaltimo sudėtį, gal būt A. M. išsakytų grasinimų turinį, kurie, teismo teigimu, neturi realumo požymio.

Pasak prokurorės, A. M. išsakytos frazės turinyje nėra jokių dviprasmybių, tekstas aiškus ir akivaizdus, susietas su ateityje galimu pakartotiniu susitikimu su nukentėjusiąja ir tokio susitikimo pasekmėmis, smurtinio pobūdžio veiksmais prieš ją ir baigiasi užuomina: „Ir žagsėsi visą savo gyvenimą“, kas nurodo, kad A. M. kalba apie ilgalaikes jo grasinimo įgyvendinimo pasekmes, kas neabejotinai siejasi su sunkiu sveikatos sutrikdymu, nes neigiamos pasekmės sveikatai visam likusiam gyvenimui gali kilti tik sunkiai sutrukdžius žmogaus sveikatą. Skunde nurodoma, kad grasinimas buvo efektyvus ir paveikė nukentėjusiosios psichinę būseną, teigiama, kad nukentėjusioji grasinimą suvokė kaip realų pavojų savo sveikatai, galimai ir šeimos saugumui, nes, esant tokioms aplinkybėms, nukentėjusioji neturėjo galimybės įvertinti grasinančio asmens ketinimų, nukentėjusioji patyrė psichologinį diskomfortą nervinę įtampą, nerimą, stresą, tai tik patvirtina grasinimo realumą.

Taip pat skunde teigiama, kad K. M. pagrįstai bijojo, kad A. M. gali jai pakenkti, ji buvo priversta keisti maršrutą į darbą ir į namus, patyrė dvasinį sukrėtimą, bijojo dėl savo ir mažamečių vaikų saugumo, po šio įvykio bijodama sutikti A. M., ji priversta į darbą važiuoti automobiliu, vaikus į ugdymo įstaigą taip pat vežti automobiliu, nuolat jaučia įtampą, ir visa tai pagrindžia K. M. padarytą moralinę žalą, todėl jos ieškinys šioje byloje iš dalies turėtų būti tenkintas.

Išteisintasis A. M. atsikirtimu į K. M. apeliacinį skundą prašo pastarąjį atmesti, palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. išteisinamąjį nuosprendį, iš K. M. priteisti visas teismo bei atstovavimo išlaidas.

Atsikirtime nurodoma, kad tai, jog teismo atliktas įrodymų įvertinimas neatitiko K. M. lūkesčių, nėra teismo neobjektyvumą ar nuosprendžio neteisingumą patvirtinanti aplinkybė. Teigiama, kad K. M. parodymai akivaizdžiai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nukentėjusiosios teiginių negali patvirtinti nė vieno liudytojo parodymai: nei A. U., nei Z. S. nebuvo tuo metu Vilniaus gatvėje Šiauliuose, visi jos nurodyti asmenys, kurie neva gali paliudyti apie tai, kaip ji blogai jautėsi ir bijojo, yra jos bendradarbiai bei artimi jai žmonės (V. L. – viršininkas, Ž. M. – sutuoktinis) ir nė vienas iš jų negali nieko papasakoti apie įvykio aplinkybes. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, jog K. M. sveikata pašlijo ar pasikeitė būtent dėl A. M. kažkokių veiksmų, todėl akivaizdu, jog visi šie teiginiai yra ne kas kita, kaip bandymas visokiais įmanomais būdais apkaltinti A. M..

Atsikirtime A. M. pažymi, kad iš to, kas užfiksuotame vaizdo įraše, neįmanoma atpažinti nei jo, nei kokių kitų asmenų – vaizdo įrašai yra blankūs, juose nematyti praeivių veidų, todėl neaišku, kokiais kriterijais remdamasi K. M. tame vaizdo įraše atpažino save ir kitus asmenis. Be to, pažymi, jog tai, kad K. M. dėl kažkokių priežasčių vyksta į darbą kitais, nei jai įprasta keliais, ar keliauja automobiliu, negali būti priežastimi apkaltinti niekuo dėtą asmenį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusiosios atstovė advokatė prašė tenkinti abu apeliacinius skundus, nukentėjusioji K. M. palaikė savo skundą, o išteisintasis A. M. bei jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiosios K. M. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Pirmiausia kolegija pažymi, kad A. M. baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama ne tik pagal BK 145 str. 1 d. jam pareikštą kaltinimą, dėl kurio skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu jis buvo išteisintas, bet pagal dar vieną prokurorės suformuluotą kaltinimą, t. y. pagal BK 155 str. 2 d., dėl to, kad A. M. 2013 m. kovo 20 d., apie 12.50 val., Šiaulių miesto bulvare, ties Dvaro–Vilniaus gatvių sankryža, įžeidė K. M. grasindamas sunkiai sutrikdyti K. M. sveikatą, o būtent, jis, keikdamasis, jos atžvilgiu agresyviai išsakydamas grasinančio pobūdžio žodžius: „Dabar taip, jei dar kada nors, kur nors tave sutiksiu, pamatysiu – įstatysiu tau į subinę kankorėžį ir žagsėsi visą savo gyvenimą“, užgauliai nukentėjusiąją K. M. pažemino. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 256 str. 1 d. tiek, kiek joje neribojamas kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas iš esmės skirtingomis, kai prokuroras, privatus kaltintojas ar nukentėjusysis pateikia tokį prašymą apeliacinės instancijos teismui, pripažinta neprieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai, atitinka konstitucinę bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtį (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, patikrinusi bylą įrodymų pakankamumo, liečiamumo, teisėtumo, vertinimo aspektais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisingą nuosprendį A. M. atžvilgiu, išteisindamas pastarąjį pagal BK 145 str. 1 d. dėl grasinimo sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios K. M. sveikatą. Tačiau kolegija nemano, kad A. M. veikimą analogiškomis aplinkybėmis būtina kvalifikuoti ir pagal BK 155 str. 2 d., nes nenustatyti prokurorės pateiktame naujame kaltinime ir apeliaciniuose skunduose deklaratyviai minimi kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai, nei nustatyta kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme.

BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas skundžiame nuosprendyje išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus ir ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, kitus rašytinius įrodymus, tačiau jų nevertino visete ir padarė klaidingas išvadas tiek dėl nukentėjusiosios K. M. parodymų, tiek dėl A. M. iškeltų versijų. Teismas aiškiai nepasisakė, kaip vertina nukentėjusiosios poziciją palaikančio liudytojo A. U. parodymus, nors garsino ir jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 68–69 b. l.), kuriuos liudytojas teisiamajame posėdyje patvirtino, nesiėmė reikalingų procesinių priemonių į teisiamąjį posėdį iškviesti liudytoją S. M. (turėtų būti – M.), kuri būtų galėjusi jau pirmosios instancijos teisme nurodyti bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes (2 t., 12 b. l.). Todėl apeliacinės instancijos teismo posėdyje atliekant įrodymų tyrimą dar sykį buvo apklausta nukentėjusioji K. M., išteisintasis A. M., iškviesti ir apklausti liudytojai V. L., Ž. M., Ž. S. ir S. M..

Nukentėjusioji K. M. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios viso baudžiamojo proceso metu ir apklausiama apeliacinės instancijos teisme nuosekliai, aiškiai, detaliai ir vienodai atpasakojo visas įvykio aplinkybes, kurios kolegijai nekelia abejonių, nes jas patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. K. M. nurodė, kad įvykio dieną ją, einančią Šiaulių miesto bulvaru į darbą, prisivijo A. M., priėjo labai arti prie jos ir eidamas šalia apie 15–20 metrų prislopintu tonu, bauginančiai išsakė jai kaltinime nurodytus žodžius, kuriuos ji suprato kaip grasinimus susidoroti su ja, sunkiai sutrikdyti sveikatą, gal net išžaginti ar kt., dėl to ji labai išsigando ir paskubomis nuėjo į darbą. Pasak K. M., išgirdusi A. M. pasakytus žodžius, kurie yra nurodyti kaltinime, jai vienu metu kilo visokių asociacijų, nežinojo, ką jis turėjo mintyje, bet A. M. pasakymą, jog pasekmes ji jus visą savo likusį gyvenimą, ji suprato kaip kažkokias tolimas, ilgalaikes pasekmes, kad visą likusį gyvenimą jai bus blogai. Nukentėjusioji taip pat akcentavo, kad dėl A. M. išsakytų grasinimų labai išsigando, sutriko, jautė baimę, teko pakeisti savo įpročius – į darbą vykti kitais maršrutais, važiuoti automobiliu, nes nežinojo, ką A. M. sugalvos jai padaryti. Tokius A. M. išsakytus žodžius nukentėjusioji suprato kaip realų grasinimą jai, nes pažinojo išteisintąjį ir jo neprognozuojamą, ūmų būdą iš anksčiau jos atlikto ikiteisminio tyrimo, kur A. M. buvo įtariamas, o vėliau įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. nuosprendžiu nuteistas, be kita ko, ir už fizinio smurto naudojimą prieš savo buvusią sutuoktinę (1 t. 122–136 b. l.). Tą pačią dieną, tik grįžusi į darbą, nukentėjusioji apie įvykį papasakojo savo darbo kolegoms liudytojams V. L., S. M., kurie apklausiami apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino K. M. parodymus ir detaliai apibūdino pastarosios savijautą. Pasak šių liudytojų, K. M. buvo labai išsigandusi, sutrikusi, susinervinusi, klausė, ką daryti ir kaip elgtis, kaip apsisaugoti nuo galimo neteisėto A. M. elgesio, todėl jai buvo pasiūlyta rašyti tarnybinį pranešimą ir inicijuoti ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto A. M. elgesio jos atžvilgiu. Apie tai, kokius negatyvius išgyvenimus po 2013 m. kovo 20 d. A. M. išsakytų grasinimų patyrė K. M., kaip ji jautėsi, apeliacinio teismo posėdyje analogiškai patvirtino ir liudytoju apklaustas jos sutuoktinis Ž. M., nurodydamas, kad vakare jo žmona buvo išsigandusi, susijaudinusi, ji A. M. išsakytą grasinimą suprato kaip realų, nes iš karto po to pasikeitė jos elgesys – į darbą ji pradėjo važinėti automobiliu, kad nereikėtų eiti gatve, vaikus į darželį nuvesdavo ir parsivesdavo jis, nes žmona tikrai bijojo. Apeliacinės instancijos teisme liudytoja apklausta ikiteisminio tyrimo tyrėja Ž. S., atlikusi ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje, kaip ir teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas A. U. (1 t., 68–69; 187 b. l.), kurio akivaizdoje buvo bandoma atlikti procesinius veiksmus su A. M., tvirtino, kad A. M., iškviestas įtariamojo apklausai ir supažindintas su reiškiamų įtarimų turiniu, neneigė, kad išsakė įtarime nurodytus žodžius (analogiški žodžiai ir kaltinime) nukentėjusiosios atžvilgiu, tvirtino žinąs, kokiu maršrutu nukentėjusioji eina į darbą ir iš darbo, skaitydamas pranešimą apie jam reiškiamą įtarimą pripažino, kad grasino nukentėjusiajai – ,,...jis citavo, blaškėsi po kabinetą, spardė dėžes, o kai jau norėjau rašyti protokolą, tada jau sako „Neduosiu parodymų“, „Nerašysiu“, „Nekalbėsiu“...“.

Komentuodamas tokius nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus teisiamajame posėdyje apylinkės teisme ir apeliacinės instancijos teisme, A. M. nurodė tik tai, kad savo kaltės kategoriškai nepripažįsta – ,,...čia kažkokius „vėjus“ kalba, čia viskas aišku.“, kad motyvo grasinti nukentėjusiajai neturėjo, nes sutardavo gerai, konfliktų tarp jų nebuvo, santykiai su K. M. buvo puikūs, o visa kita – ,,...tai šmeižtas ir susidorojimas.“ (1 t., 185 b. l.). Iš tokių A. M. teiginių reiktų daryti išvadą, kad jo ir ikiteisminio tyrimo tyrėjos (nukentėjusiosios šioje baudžiamojoje byloje – K. M.), atlikusios ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, kurioje, kaip minėta, jis buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo ir nuteistas, ,,puikių“ santykių pasekmėje K. M., tiesiog, 2013 m. kovo 20 d. nusprendė jį apkaltinti nebūtais dalykais ir iniciavo ikiteisminį tyrimą. Tokios išvados ne tik prieštarautų byloje surinktų įrodymų visetui, bet savaime prasilenktų su elementaria logika.

2013 m. vasario 18 d. teisiamojo posėdžio metu baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-907/2013 (1 t., 23–27 b. l.) A. M., tardamas paskutinį žodį, apie ikiteisminį tyrimą atlikusią tyrėją (K. M.) pasisakė: „...K. M. užrašo miglotas S. prielaidas, užveda bylą. Jai pasirodė, kad aš galiu kažką padaryti S.. K. M. pasirodo, kad aš kažką galiu įvykdyti, ko pasekoje mane uždaro į kalėjimą. <...> Tada K. M. suabejoja mano psichine sveikata. Rokiškio psichinė ekspertizė padaroma be mano sutikimo. <...> Viskas grindžiama K. M. „pasirodymais“. Viskas vykdoma už akių. <...> Tai farsas. Tai vėl rodo akivaizdų K. M. nusižengimą...“. Taigi, nepaisant to, kokias savo nuostatas A. M. šioje baudžiamojoje byloje deklaravo dėl požiūrio į nukentėjusiąją K. M. ir jos atkliktą ikiteisminį tyrimą kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje, kaip minėta, jis buvo nuteistas, užfiksuoti kaltinamojo A. M. pasisakymai apie K. M. rodo jo akivaizdų nusistatymą prieš ją, kaip ikiteisminio tyrimo tyrėją, byloja apie akivaizdų pasipiktinimą K. M. inicijuotais, atliktais procesiniais veiksmais, kaip ir atlikto ikiteisminio tyrimo rezultatais. Visa tai, kolegijos nuomone, įrodo A. M. nusistatymą prieš K. M. ir taip pat atskleidžia A. M. motyvą įbauginti nukentėjusiąją po to, kai 2013 m. kovo 7 d. jam buvo paskelbtas apkaltinamasis nuosprendis kitoje baudžiamojoje byloje.

Tai, kas aptarta, leidžia laikyti nukentėjusiosios K. M. parodymus neabejotinais ir teisingais. Atkurta įvykių raida rodo, kad A. M. versijos, savaip interpretuojant situaciją, yra grįstos tik jo paties subjektyviais išmąstymais, nulemtos siekiu išvengti atsakomybės už savo neteisėtus veiksmus. Dar apie A. M. parodymus, kaip apie paneigiančius jo kaltę, kolegija pažymi, kad jie yra dėsningi, visiškai priešingi nustatytoms faktinėms aplinkybėms, neatitinkantys nustatytos situacijos esmės, todėl yra pagrindas juos atmesti. Nukentėjusiosios K. M. parodymus apie jos patirtą psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą, stresą dėl išteisintojo elgesio 2013 m. kovo 20 d., suvoktą A. M. grasinimų realumą patvirtino kiti byloje apklausti liudytojai. Todėl kolegija neturi pagrindo abejoti ir tuo, kas 2013 m. kovo 20 d. buvo užfiksuota Šiaulių mieste įrengtomis vaizdo kameromis (1 t., 29–34 b. l.), ką apžiūros metu aiškiai pakomentavo nukentėjusioji K. M. (1 t., 37–38 b. l.) ir kategoriškai patvirtino teisminio bylos nagrinėjimo metu, o būtent, kad moteris, einanti bulvaru link Dvaro gatvės, vilkinti puspaltį iki kelių ir dešinėje rankoje laikanti rankinę, yra ji, o vyriškis, kuris priėjo prie jos, yra būtent A. M., kuris jai 2013 m. kovo 20 d., apie 12.50 val., grasino, išsakydamas kaltinime nurodytus žodžius. Nors pats A. M. nurodė negalintis nei patvirtinti, nei paneigti, ar buvo sutikęs K. M. 2013 m. kovo 20 d. miesto bulvare ar ne, tačiau kategoriškai tvirtino vaizdo įraše nei savęs, nei K. M. neatpažįstantis. Iš tikrųjų, vaizdo įrašas ir padarytos fotonuotraukos nėra itin ryškios ir gerai žmonių veidų nesimato, tačiau K. M. aiškiai nurodė, iš kokių požymių atpažįsta save ir A. M. (iš žilų plaukų, eisenos, kūno sudėjimo), todėl, įvertinus šiuos jos parodymus visete su kitais byloje surinktais ir aptartais įrodymais, nėra priežasties jais abejoti.

Išteisintasis ir jo gynėjas teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme siūlė nesiremti nukentėjusiosios ir liudytojais apklaustų jos kolegų policijos pareigūnų, nukentėjusiosios sutuoktinio parodymais, nes jie, pasak minėtų proceso dalyvių, yra suinteresuoti bylos baigtimi. Pažymima, kad baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad ne kaltinamasis, nukentėjusysis ar kiti proceso dalyviai, o tik teismas ar teisėjas, kurio žinioje yra byla, sprendžia, kokie byloje surinkti duomenys laikytini įrodymais ir kokie tokiais nelaikytini (BPK 20 str. 2 d.), ir įrodymų vertinimas yra išskirtinė teismo kompetencija (BPK 20 str. 5 d.). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie keltų abejones dėl liudytojų parodymų objektyvumo. Nesiremti liudytojų parodymais vien dėl to, kad jie dirbo (dirba) su nukentėjusiąja vienoje ikiteisminio tyrimo įstaigoje ar dėl jų užimamų pareigų, nėra pagrindo, tuo labiau, kad liudytojų A. U., V. L., Ž. M.. Ž. S., S. M., nukentėjusiosios K. M. parodymai dėl visų esminių aplinkybių yra vienodi, atitinka byloje nustatytų aplinkybių visumą ir kartu su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą A. M. kaltinančią medžiagą, todėl apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo jais nesiremti.

Jau minėta, kad šioje byloje A. M. kaltinamas BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymu ir dėl to, kad išsakydamas kaltinime nurodytus žodžius, frazes grasino K. M. sunkiai sutrikdyti jos sveikatą. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas kaltinime nurodytų A. M. išsakytų žodžių, frazių turinį, kolegijos nuomone, padarė klaidingas ir objektyvios tikrovės neatitinkančias išvadas. Pirmiausia, vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pagal konstrukciją nagrinėjamo nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu, apie kurį sužino nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. M. po jo atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio kitoje byloje, su kuriuo jis aiškiai nesutiko, pamatęs miesto bulvaru einančią ikiteisminio tyrimo tyrėją – nukentėjusiąją K. M., kuri atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus pirmojoje A. M. byloje, pastarąją pasivijo ir eidamas šalia piktai, prislopintu tonu, agresyviai keikdamasis išsakė nukentėjusiajai grasinamo turinio sąlyginę frazę, nurodytą kaltinime. Aplinkės teismas, analizuodamas minimos frazės turinį, nepagrįstai ją skaidė į kelias dalis ir tai lėmė aiškiai neteisingas išvadas. Šiuo atveju kolegija konstatuoja, kad A. M. išsakytoje frazėje nėra jokių dviprasmybių, tekstas aiškus ir akivaizdus – nukentėjusioji įspėjama nesirodyti A. M., nes priešingu atveju jis paveiks pastarosios kūną taip, kad dėl to pasekmes ji jaus visą savo gyvenimą. Elementarią gyvenimišką patirtį turinčiam žmogui turėtų būti suprantama, kad buvo grasinama sunkiai sutrikdyti sveikatą, nes nežymus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas, paprastai, nesukelia negatyvių padarinių visam likusiam žmogaus gyvenimui.

Taigi nustatyta, jog A. M., būdamas priešiškai nusiteikęs K. M. atžvilgiu, siekė įbauginti nukentėjusiąją, kuriai susidarė įspūdis, kad grasinimas bet kokia forma, vietoje ir laiku iš tikrųjų gali būti įvykdytas. Tiek nukentėjusioji, tiek byloje apklausti liudytojai aiškiai patvirtino, jog grasinimas tikrai buvo efektyvus ir paveikė nukentėjusiosios psichinę būseną, privertė pakeisti savo kasdienius įpročius, sukėlė baimę. K. M. grasinimą suvokė kaip realų pavojų savo sveikatai, savo vaikams, turtui. Šią išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, kad nukentėjusioji iki įvykio atliko ikiteisminį tyrimą kitoje A. M. baudžiamojoje byloje, žinojo apie pastarojo ūmų, neprognozuojamą, agresyvų būdą, žinojo, kad A. M. yra nuteistas už smurtavimą prieš savo buvusią sutuoktinę, todėl galėjo adekvačiai įvertinti grasinančio asmens ketinimus. Nukentėjusioji dėl A. M. veiksmų patyrė psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą, stresą, grasindamas pastarasis būtent tokių padarinių ir norėjo, aiškiai suvokdamas savo elgesio bauginamąjį pobūdį.

Byloje nustatyti objektyvieji požymiai aiškiai atkleidžia ir subjektyviąją pusę A. M. veikoje – veikimą tiesiogine tyčia, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi A. M. kaltės ir nukentėjusiosios subjektyvaus teksto suvokimo kriterijus, daro išvadą, jog:

A. M. 2013 m. kovo 20 d., apie 12.50 val., Šiaulių miesto bulvare, ties Dvaro–Vilniaus gatvių sankryža, grasino sunkiai sutrikdyti K. M. sveikatą, o būtent, jis, keikdamasis agresyviai išsakė grasinančio pobūdžio žodžius: „Dabar taip, jei dar kada nors, kur nors tave sutiksiu, pamatysiu – įstatysiu tau į subinę kankorėžį ir žagsėsi visą savo gyvenimą“, dėl ko buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, taip padarydamas veiką pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinkančią nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 1 d., sudėtį.

Konstatavus, kad A. M. kaltinime nurodytu būdu grasino sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios K. M. sveikatą ir buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, tą pačią A. M. padarytą veiką vertinti ir kaip K. M. įžeidimą užgauliai ją pažeminant (pagal BK 155 str. 2 d.), kaip nurodyta prokurorės prašyme, nėra pagrindo, kadangi tai būtų perteklinė veikos kvalifikacija. Atskiras sprendimas dėl apeliacinės instancijos teisme pateikto prokurorės prašymo pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą nereikalingas, nes veikos kvalifikavimo klausimas išsprendžiamas šiuo nuosprendžiu (2K-442/2013).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis A. M. atžvilgiu (BPK 329 str. 2 p.).

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Apygardos teismo teisėjų kolegija, spręsdama dėl A. M. taikytinos baudžiamosios atsakomybės pagal BK 145 str. 1 d., iš esmės pritaria prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytai pozicijai ir pažymi, kad naują nusikalstamą veiką A. M. padarė nepraėjus nei 15 dienų po pirmojo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo jo atžvilgiu, naują tyčinį nusikaltimą padarė prieš ikiteisminio tyrimo tyrėją iš esmės tik dėl jos užimamų pareigų, kas itin neigiamai apibūdina A. M. ir rodo didesnį jo asmens ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Skirdamas kaltininkui BK 145 str. 1 d. sankcijose numatytą laisvės apribojimo bausmę, kolegija atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, A. M. apibūdinančius duomenis, į tai, kad jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta, ir taip pat į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir mano, kad tokios bausmės terminas turėtų būti artimas vidurkiui (vidurkis – 1 metai 1 mėnuo 15 dienų, BK 48 str. 2 d.).

Viena iš bausmės paskirčių yra kalto asmens nubaudimas. Baudžiant kaltininką, siekiama užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi. Asmuo privalo elgtis ypač atidžiai ir rūpestingai, įvertinti galimas neigiamas savo priešingo teisei elgesio pasekmes, kad gali būti nubaustas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, konstatuoja, kad A. M. kartu su laisvės apribojimo bausme skirtini atitinkami BK 48 str. 6 d. 1 p., 5 p. nurodyti įpareigojimai.

Pasisakant neturtinės žalos klausimu, pažymėtina, jog, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 str. 2 d.).

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kita (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d.). Įvertinti šią žalą privalo teismas, kuris vadovaujasi CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į tokios žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei į kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Byloje nustatyta, kad dėl tyčinių kaltininko veiksmų nukentėjusioji K. M. patyrė psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą, stresą, baimę, kas atitinka neturtinės žalos turinį. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į padaryto nusikaltimo pobūdį ir padarymo aplinkybes, nukentėjusiajai atsiradusius negatyvius padarinius, įvertinusi nukentėjusiosios ir kaltininko interesus ir kitas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad 1500 Lt suma yra proporcinga nukentėjusiosios patirtiems dvasiniams išgyvenimams kompensacija.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 str. 2 p., 326 str. 4 d.,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. nuosprendį, kuriuo A. M. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d., požymių, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. M. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. ir jam paskirti laisvės apribojimą 1 metams 1 mėnesiui.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 1 d., 3 d., paskirtą bausmę subendrinti su Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, bausmes iš dalies sudedant, ir A. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. 6 d. 1 p., 5 p., įpareigoti A. M. per visą laisvės apribojimo bausmės laiką nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, per 12 mėnesių neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos.

A. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Iš A. M. K. M. priteisti 1500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Kompaktinę plokštelę su vaizdo įrašu palikti prie bylos.