Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) Šiauliuose, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, turintis vidurinį išsilavinimą, nedirbantis, išsituokęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, praeityje teistas, paskutinį kartą 2013-03-07 Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 178 straipsnio 4 dalį, 140 straipsnio 1 dalį galutine subendrinta bausme laisvės apribojimu 1 metams 3 mėnesiams, bausmės neatlikęs, teistumas neišnykęs, kaltinamas pagal LR BK 145 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013-03-20 apie 12.50 val. Šiaulių miesto bulvare, ties D.-V. gatvių sankryža, grasino sunkiai sutrikdyti K. M. sveikatą, o būtent, jis keikdamasis agresyviai išsakė grasinančio pobūdžio žodžius: „dabar taip, jei dar kada nors, kur nors tave sutiksiu, pamatysiu - įstatysiu tau į subinę kankorėžį ir žagsėsi visą savo gyvenimą“, dėl ko buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Iš Šiaulių apygardos teismo pateikto dokumento - pranešimo apie įtarimą - kopijos iš baudžiamosios bylos Nr. 1-67-907/2013 (ikiteisminio tyrimo numeris 41-1-1958-11) matyti, kad baudžiamosios bylos Nr. 1-67-907/2013 ikiteisminio tyrimo metu A. M. apie įtarimą pagal LR BK 284 str. 1 d., 178 str. 4 d. pranešė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato N. tyrimo biuro S. n. tyrimo skyriaus vyr. tyrėja K. M. (22 b. l.).

Iš Šiaulių apygardos teismo pateikto dokumento, teisiamojo posėdžio 2013-02-18 protokolo kopijos iš baudžiamosios bylos Nr. 1-67-907/2013 (ikiteisminio tyrimo numeris 41-1-1958-11) matyti, kad kaltinamasis A. M. sakydamas paskutinį žodį, išsakė apie tyrėją K. M. tokius žodžius: „K. M. užrašo miglotas S.(t.y. nagrinėtoje baudžiamojoje byloje buvusios nukentėjusiosios) prielaidas, užveda bylą. Jai pasirodė, kad aš galiu kažką padaryti S.. K. M. pasirodo, kad aš kažką galiu įvykdyti, ko pasekoje mane uždaro į kalėjimą. Tada K. M. suabejoja mano psichine sveikata. Rokiškio psichinė ekspertizė padaroma be mano sutikimo. Viskas grindžiama K. M. „pasirodymais“... M. parašė, kad M. surakintas antrankiais nesivaldė, gestikuliavo, buvo nenuspėjamas, S. tai matė. S. nebuvo... Tai farsas. Tai vėl rodo akivaizdų K. M. nusižengimą, kurio aš neįrodau...“ (23-27 b. l.),

Iš 2013-04-02 apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėta kompaktinė plokštelė, kurioje yra Šiaulių miesto D.-V. gatvių sankryžoje esančios filmavimo kameros 2013-03-20 užfiksuotas vaizdo įrašas, išimtas iš Šiaulių AVPK. Apžiūros metu nustatyta: matoma, kad moteris, panaši į nukentėjusiąją K. M., eina Šiaulių miesto V. gatve-bulvaru, kaire puse, tiesiai, ties namu Nr. 166, link D. gatvės (fotonuotrauka Nr. 1). Vyriškis, iš eisenos, ūgio, panašus į įtariamąjį A. M., eina takeliu, esančiu tarp bulvaro viduryje sukastos sniego krūvos (fotonuotrauka Nr. 1). Vyriškis, panašus į įtariamąjį, praėjęs taksofoną, sparčiais žingsniais artinasi prie moters, panašios į nukentėjusiąją (fotonuotrauka Nr. 2). Vyriškis, panašus į įtariamąjį, priėjęs prie moters, panašios į nukentėjusiąją, stabteli, atsisuka veidu į ją (fotonuotrauka Nr. 4). Vyriškis, panašus į įtariamąjį, prieina arti moters, panašios į nukentėjusiąją, ją lydi eidamas greta (fotonuotraukos Nr. 5 ir Nr. 6). Matoma, kaip vyriškis, panašus į įtariamąjį, eina greta moters panašios į nukentėjusiąją, ją nulydi (fotonuotrauka Nr. 7) ir objektai (nukentėjusioji ir įtariamasis) dingsta iš vaizdo kameros stebėjimo lauko. Vaizdo, kuriame matoma moteris, panaši į nukentėjusiąją, ir vyriškis, panašus į įtariamąjį, įrašo trukmė 14 s. Bendra vaizdo įrašo trukmė 51 s (29-34 b. l.);

Iš 2013-04-08 papildomos apžiūros protokolo matyti, kad papildomai, dalyvaujant nukentėjusiajai K. M., apžiūrėta kompaktinė plokštelė, kurioje yra Šiaulių miesto D. –V. gatvių sankryžoje esančios filmavimo kameros 2013-03-20 užfiksuotas vaizdo įrašas, išimtas iš Šiaulių AVPK. Tarnybinio kompiuterio ir išorinio optinio įrenginio pagalba nukentėjusiajai rodomas vaizdo įrašas, užfiksuotas Šiaulių miesto vaizdo kameromis 2013-03-20. Žiūrint vaizdo įrašą, ties 0.8 sekunde nukentėjusioji nurodo įrašą stabdyti, ji paaiškina, kad moteris, einanti bulvaru link D. gatvės bei vilkinti puspaltį iki kelių, dešinėje rankoje laikantį rankinę, yra ji. Nukentėjusioji patikino, kad dėl to ji yra visiškai tikra ir neturi jokių abejonių. Taip pat paaiškino, kad vyriškis, kuris priėjo prie jos, yra būtent A. M., kuris jai 2013-03-20 apie 12.50 val. grasino. Kad vyriškis, priėjęs prie jos, yra A. M., ji yra visiškai tikra ir dėl to neturi jokių abejonių. Tuo papildoma CD vaizdo įrašo apžiūra baigiama (37-38 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

Pagal LR BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. p. numatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teismo posėdžio metu kaltinamasis A. M. teigė, kad einančią į darbą ir iš darbo nukentėjusiąją buvo sutikęs ne kartą, bet neturėjo jokios dingsties jai kažką išsakyti; sueities su nukentėjusiąja ir grasinimo jai nebuvo; negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad tuo metu buvo bulvare. 2013-04-02 apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrėjus kompaktinę plokštelę, kurioje yra Šiaulių miesto D. – V. gatvių sankryžoje esančios filmavimo kameros 2013-03-20 užfiksuotas vaizdo įrašas, kuriame matoma moteris yra panaši į nukentėjusiąją ir vyriškis yra panašus į įtariamąjį. Nukentėjusioji kategoriškai patvirtino, kad filmuotoje medžiagoje iš karto atpažino A. M.; pamatė save ir žino, kad niekas kitas prie jos nebuvo priėjęs; akivaizdžiai matosi A. M. išvaizda, eisena. Patas kaltinamasis teigė, kad filmuotoje medžiagoje mato du šešėlius: vyriškai apsirengusį šešėlį, kuris eina dešiniau bulvaro kampo ir susitinka su šviesesniu paltu apsirengusiu asmeniu; nukentėjusiosios įraše nemato; neneigia, kad įraše skirtingos lyties asmenys. Iš vaizdo įrašo, įvertinus jo kokybę, negalima kategoriškai teigti, kad vaizdo įraše matomi vyras ir moteris yra būtent nukentėjusioji ir kaltinamasis. Kategoriškai teigia tik pati nukentėjusioji. Pastebėtina, kad nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo nagrinėjimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, tačiau teismas, vertindamas jos parodymus, atkreipia dėmesį, į tai, kad nukentėjusioji yra tas asmuo, kuris yra suinteresuotas teigiama bylos baigtimi – be visa ko, iš jos pusės yra pareikštas ir 5 000 Lt civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti. Byloje nėra kitų įrodymų (liudytojų parodymų, garso įrašų ar pan.), apart pačios nukentėjusiosios parodymų, kuri teigė, kad A. M. pasivijo, atėjo sparčiu žingsniu ir kalbėjo su keiksmažodžiais; jai strigo išsakyti žodžiai „o dabar tau taip, jei dar kartą kur nors tave sutiksiu, įstatysiu į subinę kankorėžį ir žagsėsi visą likusį gyvenimą”, kurie patvirtintų, kad kaltinamasis iš tikro tuo laiku ir toje vietoje pasakė tokius grasinančius žodžius K. M. atžvilgiu. Pats kaltinamasis nepatvirtino, kad tuo metu ir toje vietoje buvo priėjęs prie nukentėjusiosios, o tuo labiau, kad išsakė tokius žodžius, kuriais jis yra kaltinamas. Be to, iš vaizdo įrašo nėra matyti, kad jame užfiksuota moteris būtų kažkaip neįprastai sureagavusi, t. y. stabtelėjusi ar pan., susitikusi su vaizdo įraše užfiksuotu vyriškiu.

Teismas pažymi, kad kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Tefner v. Austria, no. 33501/9620,20 March 2001 ir kt.).

Norint asmenį pripažinti kaltu pagal jam inkriminuotą kaltinimą, būtina nustatyti visus baudžiamojo kodekso straipsnyje numatytus objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymius. Kaip jau buvo minėta, objektyviai grasinimas pasireiškia aktyviais veiksmais pranešant žmogui, kad jis bus nužudytas arba sunkiai sužalotas ar susargdintas. Grasinimas gali būti išreikštas žodžiu, raštu, telefonu. Šiuo atveju A. M. kaltinamas tuo, kad keikdamasis, agresyviai išsakė grasinančio pobūdžio žodžius: „dabar taip, jei dar kada nors, kur nors tave sutiksiu, pamatysiu - įstatysiu tau į subinę kankorėžį ir žagsėsi visą savo gyvenimą“.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką, pažymėjo, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti išreikštas žodžiu, raštu, telefonu ir pan., gali būti išsakytas tiek nukentėjusiajam tiesiogiai, tiek ir per kitus asmenis ar viešus pasisakymus, taip pat svarbu tai, jog grasinimas būtų realus, duodantis pagrindą manyti, kad jis gali būti realizuotas. Taip pat sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam jie buvo skirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–639/2010). Baudžiamosios teisės teorijoje pažymima, kad grasinimas turi būti konkretus ir realus. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis.

Pati nukentėjusioji teisme teigė, kad išsakytus žodžius suprato taip, kad žmogus grasina su ja susidoroti. Ji paaiškino, kad išsakytus žodžius suprato dvejopai, t. y. suprato, kad iš tiesų jai gali įstatyti kankorėžį ar analiniu būdu išžaginti; rankoje pas jį nematė jokių daiktų; dirbant s. n. skyriuje, yra žinomi žargonai nuteistųjų, suimtųjų tarpe. Teismas atkreipia dėmesį, kad A. M. nėra teistas, kaltinamas ar įtariamas padaręs nusikaltimus, kurie numatyti LR BK XXI skyriuje „nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apisprendimo laisvei ir neliečiamumui“. Šiuo atveju, nukentėjusioji „kankorėžį“ suprato per nuteistųjų, kaltinamųjų ar įtariamųjų šnekos prizmę. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, teismas mano, kad tokie žodžiai, darant prielaidą, kad jie buvo išsakyti (kaip minėta, teismas padarė išvadą, kad pakankamų įrodymų, patvirtinančių šių žodžių išsakymą, byloje nėra), nesudarė realaus pagrindo manyti, kad norima K. M. išžaginti. Kitas nukentėjusiosios grasinimo supratimas buvo, kad iš tiesų jai gali įstatyti kankorėžį, tačiau kaltinamoji neparodė, kad ji tai suprato, jog tokio veiksmo atlikimas jai gali sukelti būtent sunkų sveikatos sutrikdymą, ko reikalauja šio nusikaltimo sudėties objektyvioji pusė.

Pažymėtina, kad, vertinant grasinimo realumą, nėra būtina nustatyti, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–341/2010).

Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji teisme parodė, kad po A. M. išsakytų žodžių kilo asociacijos su daugeliu dalykų, kadangi tenka susidurti su žagintojais: rodėsi miškas, kad iš tikrųjų įstatys kankorėžį, kad nori išžaginti analiniu būdu; rankoje pas jį nematė jokių daiktų. LR BK 145 straipsnio 1 dalyje turi būti nustatytas grasinimo pakankamas pagrindas manyti, kad bus realizuotas. Šiuo atveju, kaip nurodė nukentėjusioji, po išsakytų žodžių jai kilo tik asociacijos. Be to, nėra aišku, kokį kankorėžį, anot nukentėjusiosios, kaltinamasis žadėjo įstatyti į tą vietą, t. y. nėra aišku kankorėžio dydis, ilgis, tikras ar žaislinis ir pan., ir nėra aišku kiek pats tokio veiksmo atlikimas būtų galėjęs sunkiai sutrikdyti K. M. sveikatą. Teismas mano, kad tokių žodžių išsakymas ir galimo tokio veiksmo atlikimo faktas nesuteikia realaus manymo, kad nukentėjusiosios sveikata gali/ bus sunkiai sutrikdyta.

Prokurorė baigiamosiose kalbose pažymėjo, kad nagrinėjamoje situacijoje K. M. buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl A. M. ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusiąją dėl susidariusios situacijos, susijusios su ankstesnės baudžiamosios bylos tyrimu ir baigtimi, kurioje K. M. atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus. Prokurorė teigė, kad grasinimo kontekstas, grasinimo motyvai ir santykiai tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios, išsakyto grasinimo aplinkybės atskleidžia kaltinamojo tyčios turinį.

Šio nusikaltimo tyčia pasireiškia tai, kad kaltininkas suvokia, kad grasinama kitam žmogui sunkiai sutrikdyti sveikatą, bauginą jį, kad grasinimas bus įvykdytas. Nusikaltimo motyvai ir tikslai gali būti įvairūs.

Pati nukentėjusioji teisme parodė, kad A. M. pažįsta nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, kuriame jis buvo įtariamasis, ir kuris buvo pavestas jai; su A. M. santykių jokių nebuvo iki išsakytų grasinimų; ankščiau ir po kovo mėnesio 20 dienos tokių žodžių jos atžvilgiu iš A. M. išsakytų nebuvo. Pats kaltinamasis teisme parodė, kad einančią į darbą ir iš darbo nukentėjusiąją buvo sutikęs ne kartą; su K. M. jokių konfliktų nėra; ji tik tyrėja, kodėl jai turėtų grasinti, juk galėtų pykti ant prokurorų. Šios tiek nukentėjusiosios, tiek kaltinamojo parodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo teigti, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios buvo susiklostę itin konfliktiniai santykiai ir dėl to, kaltinamasis turėjo tikslą ir buvo suinteresuotas nukentėjusiajai grasinti sunkiai sutrikdyti jos sveikatą. Liudytojo A. U. parodytos aplinkybės, užfiksuotos tiek ikiteisminio tyrimo apklausos metu, tiek teisme, iliustruoja temperamentingą kaltinamojo elgesį. Šios bylos teisminio nagrinėjimo metu kaltinamojo elgesys buvo taip pat kiek karštesnis. Tačiau toks kaltinamojo elgesys taip pat neturi bendrų sąsajų su siekiu grasinti nukentėjusiajai sutrikdyti jos sveikatą bei įbauginti ją, kad grasinimas bus įvykdytas. Pastebėtina, kad 2013-02-18 teismo posėdyje (baudžiamojoje byloje 1-67-907/2013) A. M. paskutiniame žodyje išsakyti teiginiai iš esmės, kaip patvirtino pats kaltinamasis, buvo susiję su baigiama nagrinėti byla ir A. M. siekiu bandyti įrodyti savo tiesą (23-27 b. l.). Liudytojas A. U. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad „M. pasakė: „aš žinau, kad ji Šiaulių miesto bulvaru rytais eina į darbą, buvau sutikęs ją kokius 5 kartus“ (68-69 b. l.). Natūralu, kad miesto bulvaras yra vieša vieta, nukentėjusiosios darbas yra netoli bulvaro, pats kaltinamasis anksčiau gyveno centre, tad nėra uždrausta ir natūralu, kad galima žmogų susitikti ir nesiekiant būtinai su juo susitikti.

Remdamasis byloje ištirtais įrodymais, aukščiau aptartais motyvais, teismas daro išvadą, jog šiuo atveju nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto LR BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymių, todėl kaltinamasis A. M. išteisintinas (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Kadangi A. M. išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, K. M. civilinis ieškinys 5 000 Lt sumai paliekamas nenagrinėtu (LR BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

A. M. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (55 b. l.) – iki nuosprendžio įsiteisėjimo nekeistina.

Daiktinis įrodymas – CD diskas su filmuota medžiaga, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinas prie bylos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

A. M. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, požymių.

K. M. civilinį ieškinį 5 000 Lt sumai palikti nenagrinėtą.

A. M. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – iki nuosprendžio įsiteisėjimo nekeisti.

Daiktinį įrodymą – CD diską su filmuota medžiaga, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti prie bylos.

Nuosprendis per 20 dienų apeliacine tvarka nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.