Tauragės apylinkės teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos I. Z. pareiškimą suinteresuotiems asmenims V. Z., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. R., dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ji atitinka visas sąlygas, kad būtų galima konstatuoti daikto nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą: ji nėra žemės sklypo savininkė, žemės sklypas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, ji sąžiningai įgijo žemę, sąžiningai ir teisėtai ją valdo daugiau kaip 10 metų, visą laiką žemės sklypą valdė atvirai, nepertraukiamai, kaip savą.

Ji taip pat nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo išduotas pareiškėjai, kaip B. R. turto paveldėtojai. 1999 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 87-5963 6 punkte nurodyta, kad sprendimas išduodamas paveldėtojams. Tuo tarpu pareiškėjos ir B. R. jokie giminystės ryšiai nesiejo, todėl pareiškėja negalėjo būti B. paveldėtoja. Po B. R. mirties paveldėjimo byla nebuvo užvesta. Iš pareiškimo matyti, kad pareiškėja suvokė, jog negali pretenduoti į B. R. turtą, tačiau, tyčia, galimai vedina savanaudiškų paskatų, NŽT Šilalės skyriui tvirtino, kad yra B. R. turto paveldėtoja nuosavybės atkūrimo dokumentuose taip pat save įvardindavo kaip įpėdinę. Taigi pareiškėja nuosavybės teisę į žemės sklypą (unikalus Nr. 8724-0003-0056) siekė įgyti apgaulės būdu. Akivaizdu, kad pareiškėja, pasinaudodama susiklosčiusia padėtimi ir neinformuodama mirusiosios B. R. giminaičių apie nuosavybės teisių atkūrimą, siekė įgyti mirusiosios turtą, neturėdama tam teisinio pagrindo. Pareiškėja suvokdama, kad neturi nuosavybės teisių į mirusiajai B. R. priklausantį turtą, paslapčia, sudarė žemės sklypo panaudos sutartį, kurios pagrindu suteikė teisę A. R. naudotis minėtu žemės sklypu ir galimai gauti valstybės paramą už be teisinio pagrindo valdomą žemės sklypą. Akcentuotina tai, kad sudaryta žemės sklypo panaudos sutartis yra negaliojanti nuo jos sudarymo momento, kadangi panaudos davėju gali būti tik daikto savininkas arba įgaliotas atstovas. Tuo tarpu pareiškėjos sudaryta panaudos sutartis buvo po B. R. mirties, t.y. nesant nei atstovavimo santykių, nei turint nuosavybės teisę į perduodamą daiktą.

Be to, pareiškėja negali minėto žemės sklypo įgyti įgyjamosios senaties pagrindu, nes įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Šiuo metu, VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registre ginčo objektas - žemės sklypas ((duomenys neskelbtini)) yra registruotas mirusiosios B. R. vardu. Taigi, konstatuotina, kad nekilnojamasis turtas yra registruotas B. R. vardu, pareiškėja nėra minėto turto sąžininga įgijėja, daiktas buvo valdomas neteisėtai, neturint tam teisinio pagrindo ir suvokiant, kad pareiškėja negali būti mirusiosios B. R. įpėdinė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas atmestinas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 1992 m. rugsėjo 7 d. mirė B. R. (1992 m. rugsėjo 8 d. mirties liudijimas, įrašo Nr. 36). Tauragės apskrities viršininko 1999 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 87-5963, B. R., gim. 1908 m. lapkričio 3 d. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 9,40 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 1999 m. gruodžio 17 d. minėtas žemės sklypas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (įrašo Nr. 87/9281), žemės sklypo savininkė nurodyta B. R.. 2015 m. liepos 17 d. privačios žemės panaudos sutartimi I. Z. leido naudotis 9,40 ha žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini) A. R..

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.47 straipsnio 11 punktas). Jis taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki sueinant terminams, nustatytiems CK 4.68 straipsnio 1 dalyje, bet prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytos sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Taigi šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.58-4.71 straipsniuose numatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas.

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: pareiškėjas nėra daikto savininkas; daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu; asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai, atvirai, nepertraukiamai; visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą – pareiškėjas nekilnojamąjį daiktą valdė ne mažiau kaip dešimt metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-219/2015; 2011 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2011; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011. Teismų praktika. 2011, 35 ir kt.). Pažymėtina, jog netenkinus bent vienos sąlygos, įgyjamosios senaties institutas negali būti taikomas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo pripažinti jai nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Kaip minėta aukščiau, nekilnojamojo turto registre į minėtą žemės sklypą nuosavybės teisė yra įregistruota B. R. vardu, Apskrities viršininko 1999 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 87-5963 pagrindu. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis numato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Minėto įstatymo nuostata bei esantys rašytiniai įrodymai rodo, kad nei nuosavybė B. R. vardu, nei jos įgijimo pagrindas – Apskrities viršininko 1999 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 87-5963 – įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčyti.

CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Pabrėžtina, jog ši nuostata yra imperatyvi ir negali būti paneigta vadovaujantis Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-415/2015 konstatavo, kad kito asmens nuosavybės teisės įregistravimas viešame registre, kol nepaneigtas tokios registracijos teisėtumas (teisinio pagrindo registracijai buvimas), pats savaime yra pakankamas teisinis pagrindas pripažinti, kad daikto valdymas nesukuria teisinių padarinių įgyjamosios senaties instituto taikymo prasme. Šioje byloje teismas taip pat pažymėjo, kad kitaip aiškinant, būtų iškreipta įgyjamosios senaties instituto paskirtis, paneigiama kitų asmenų teisėtais pagrindais įgyta nuosavybės teisė, o tai prieštarautų civilinių teisinių santykių reglamentavimo principams (CK 1.2 straipsnis), tarp jų ir nuosavybės neliečiamumo imperatyvui.

CK 4.69 straipsnio 3 dalyje numatyta sąlyga, jog turtas, kurio nuosavybės teisę pageidauja įgyti asmuo, neturi būti registruotas viešame registre, skirta tam, kad būtų užtikrinta, jog valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, būtų įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinotų apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių buvo. Tačiau nagrinėjamu atveju nuosavybės teisė buvo įregistruota viešame registre ir pareiškėja žinojo, jog žemės sklypas priklauso B. R., ir turėjo suprasti, kad po savininkės mirties šis turtas paveldimas įstatymų nustatyta tvarka. Tiek B. R., tiek V. Z. teigimu, paveldėjimo byla po B. R. mirties užvesta nebuvo.

Mirus fiziniam asmeniui, jo turėtas turtas yra paveldimas CK 5-osios knygos reglamentuojama tvarka. Kai miršta daiktinę teisę turėjęs asmuo, jo įpėdiniai, o jų nesant – valstybė, paveldi tokią daiktinę teisę. Teisėtai nuosavybės teise valdytas turtas po savininko mirties netampa bešeimininkiu. Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti, tačiau ne įteisinti savo nuosavybės teisę į turtą, į kurį daugiau teisių turi kitas asmuo.

Vertinant byloje surinktus įrodymus, teismas sprendžia, kad byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių, jog nėra CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos būtinos sąlygos, kadangi viešame registre įregistruota B. R. nuosavybės teisė į žemės sklypą, registro Nr. 87/9281. Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašomu pagrindu nuosavybė negali būti įgyjama dėl to, kad ginčo daiktas yra įregistruotas kito asmens vardu. Ta aplinkybė, jog savininkas miręs, o paveldėtojų nėra ar, jiems esant, palikimo priėmimo neįformino, esmės nekeičia, nes CK 4.69 straipsnio 3 dalyje suformuota įstatyminė norma, draudžianti įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyti daiktus, registruotus kito asmens (ne valdytojo) vardu, nenumato išimčių, kurioms esant pastarasis draudimas galėtų būti netaikomas.

Be to, CK 5.2 straipsnio 3 dalyje, CK 5.62 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose, 2 dalyje nustatyta, kad tuomet, jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, ar turtas testamentu paliktas valstybei, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei arba jeigu nėra įpėdinių pagal įstatymą, o testamentu palikta tiktai dalis palikėjo turto, tai likusioji dalis taip pat pereina valstybei. Esant paminėtiems atvejams, įstatymas nenumato jokios alternatyvos palikimo perėjimui valstybei. Tai reiškia, kad visais atvejais mirusiam asmeniui priklausęs turtas, jeigu jo nepriėmė kiti įpėdiniai, pereina valstybei. Kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks, ar neatliks palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Valstybė privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo perėjimo valstybei juridinį faktą. Valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, valstybei palikimas pereina ir pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014-04-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014; 2015-02-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-57-701/2015). Taigi palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikėjo mirties momento. Įstatyme nenustatytas terminas, per kurį valstybei atstovaujanti institucija privalo kreiptis dėl palikimo perėjimo valstybei fakto įforminimo, išduodant jai paveldėjimo teisės liudijimą. Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Todėl tai, kad valstybė (ją atstovaujančios institucijos) iki šiol nesikreipė dėl paveldėjimo teisės liudijimo į B. R. priklausiusį turtą išdavimo, nesudaro pagrindo teigti, jog jai priklausęs turtas neperėjo valstybei CK 5.2 straipsnio 3 dalies pagrindu. Dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo.

Pareiškėja nurodė, jog dėl B. R. palikimo priėmimo į notarą jokie asmenys, tame tarpe ir B. R. sesuo V. Z. nesikreipė, palikimo nepriėmė, tačiau tai savaime nereiškia, jog B. R. priklausęs turtas liko nepaveldėtas. Kaip jau minėta, nesant įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, arba nė vienam iš įpėdinių nepriėmus palikimo, mirusiojo turtas nuo palikimo atsiradimo dienos, nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka, ar ne palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.2 straipsnio 3 dalis, CK 5.3 straipsnio 1 dalis, 5.62 straipsnio 1, 2 dalys).

Konstatavus negalimumą B. R. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą pareiškėjai įgyti pagal įgyjamąją senatį, kiti pareiškėjos argumentai apie jo sąžiningą, atvirą ir nepertraukiamą ginčo turto valdymą nesvarstytini, nes šiais argumentais nurodomų aplinkybių pagrindu kitas asmuo negali įgyti kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančio daikto nuosavybės įgyjamosios senaties būdu.

Esant nurodytoms aplinkybėms, įvertinus byloje pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus, konstatuotina, jog nėra nustatytos visos būtinos sąlygos įgyjamosios senaties instituto taikymui, nesant tam būtinų sąlygų visumos, t. y. nesant sąlygų dėl įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyjamo daikto nebuvimo kito asmens (ne valdytojo) nuosavybe, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo pripažinti, kad pareiškėja I. Z. įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į 9.40 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. 8724-0003-0056, esantį Šilalės r. sav., Upynos sen., Paežerio k.

Suinteresuotas asmuo V. Z. pateikė teismui prašymą priteisti iš pareiškėjos jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 480 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi šiuo atveju pareiškėjos I. Z. pareiškimas atmestamas, ji yra laikoma pralaimėjusia byloje šalimi, todėl iš I. Z. V. Z. priteistinos jos patirtos 480 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 straipsniu, 533 straipsnio 2 dalimi, teismas

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjos I. Z. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Priteisti iš I. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), V. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančiai (duomenys neskelbtini) 480 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt eurų) išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmus.