Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „(duomenys neskelbtini)“ atstovės nemokumo administratorės mažosios bendrijos (toliau – MB) „(duomenys neskelbtini)“ atstovei M. S.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos nemokumo administratorės MB „(duomenys neskelbtini)“, ieškinį atsakovei J. P. dėl įmonei padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Ieškovės ieškinys atsakovei, kaip bankrutavusios įmonės buvusiai direktorei, dėl 10 632,11 Eur nuostolių atlyginimo neišsaugojus įmonės turto, grindžiamas deliktinės civilinės atsakomybės sąlygomis.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas, tiek fiduciarinių pareigų įmonei pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

Pagal kasacinio teismo praktiką tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016).

Ieškovė ieškinį grindė tuo, kad iškėlus UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Įmonė) bankroto bylą, bankroto administratorius, vadovaudamasis Įmonės 2019 m. balansu bei Įmonės buhalterinės apskaitos duomenimis, nustatė, jog pagal atsakovės pateiktus dokumentus trūksta turto už 10 632,11 Eur, t. y. Įmonė viso įsigijo atsargų už 24 891,53 Eur (11 678 Eur (2019 m.) + 13 213,53 Eur (2020 m.)), tačiau realizavo atsargų tik už 14 259,42 Eur, o įmonei iškėlus bankroto bylą, Įmonė nebeturėjo jokio turto, atsakovė nepateikė dokumentų, pagrindžiančių šių atsargų (toliau – ir Prekės) nurašymą ar perleidimą. Ieškovė nurodė, jog atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė nevykdant įmonės vadovei keliamos pareigos išsaugoti įmonei priklausantį turtą, užtikrinti pagrįstą jo naudojimą bei perduoti turtą bankroto administratorei. Atsakovė neginčijo faktinių aplinkybių, kad Įmonės nerealizuotos Prekės nebuvo grąžintos bendrovei, tačiau nurodė, jog šio turto nepasisavino, o nurašė nurašymo aktais, dalį grąžino tiekėjams, nukainavo, kadangi tai buvo trumpo galiojimo prekės.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Tai – bendroji civilinio proceso taisyklė, pagal kurią paskirstyta įrodinėjimo pareiga bylos šalims. Taigi, šalis, kuri teigia, kad yra tam tikros aplinkybės, įvyko tam tikri įvykiai, vienas ar kitas asmuo atliko tam tikrus veiksmus, turi įrodyti savo teiginius, t. y. pateikti jas patvirtinančių įrodymų, išskyrus dėl faktų, kuriuos pripažįsta kita šalis (CPK 177 straipsnis, 182 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Tuo tarpu teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daro pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013 ir kt.). CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

Pagrindinės vienasmenio juridinio asmens valdymo organo pareigos nustatytos CK 2.82 straipsnio 3 dalyje, kurioje reglamentuojama, kad vadovas atsako už juridinio asmens dalyvių susirinkimo sušaukimą, pranešimą juridinio asmens dalyviams apie esminius įvykius, juridinio asmens veiklos organizavimą, juridinio asmens dalyvių apskaitą, dokumentų ir informacijos saugojimą ir kt. Be to, vadovo pareigos detalizuojamos Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) normose, pagal kurias bendrovės vadovas privalo rūpintis įmonės finansine atskaitomybe (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 – 4 punktas atsako už informacijos apie įmonę pateikimą įvairiems subjektams (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 5 –9 p). Kitas vadovo pareigas nustato specialieji su įmonių veikla susijusius teisinius santykius reglamentuojantys įstatymai, pavyzdžiui, bendrovės vadovas atsako už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 21 straipsnio 1 dalis).

Pareiga įmonės valdymo organams perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą bei dokumentus įtvirtinta Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 57 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose (iškėlus bankroto bylą, įgaliojimų netekę juridinio asmens valdymo organai, per teismo nustatytą terminą privalo perduoti paskirtam nemokumo administratoriui juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis bei visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla).

Šiuo atveju ieškovei prašant priteisti žalos atlyginimą iš Įmonės buvusios vadovės (atsakovės) dėl jai patikėtų Prekių neperdavimo, ieškovei teko pareiga įrodyti, kad atsakovei perduotos Prekės nebuvo grąžintos Įmonei ir nepateikti jų panaudojimą pagrindžiantys buhalterinės apskaitos dokumentai, o (atsakovei) teko pareiga įrodyti jos nurodomas aplinkybes, kad prekės buvo nurašytos, nukainuotos ar grąžintos tiekėjams ir tai padaryta esant tam pagrindui (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, priimta 2017 m. birželio 29 d. civilinėje byloje e2A-379-464/2017). Taigi ieškovei užtenka įrodyti, kad turtas nebuvo perduotas, todėl nepagrįstai atsakovės atstovas nurodė, jog ieškovė aiškiai nenurodė ir neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų – nenurodė ar neperduotas turtas yra suvartotas, ar iššvaistytas.

Dėl dalies Prekių nurašymo bei perkainavimo

Teismas , atlikęs įrodymų tyrimą, sprendžia, kad atsakovė neįrodė, jog Prekės buvo pagrįstai nurašytos ir perkainuotos nurašymo ir perkainavimo aktais (toliau – ir Aktai).

Atsakovės paaiškinimai apie Aktų perdavimo aplinkybes bankroto administratorei byloje yra prieštaringi, nenuoseklūs, jų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl teismas juos laiko nepatikimais (CPK 185, 186 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. -nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2009).

Teismo posėdžio metu atsakovė nurodė, jog visus aktus ji perdavė bankroto administratorei kartu su visais kitais dokumentais iš karto po bankroto bylos iškėlimo. Tačiau atsiliepime ji nurodė, jog galimai ji neperdavė visų dokumentų ieškovei. Vėliau, pateikusi į bylą aktus, atsakovė nurodė, jog 2018-2019 metų prekių nurašymo aktai gali būti netyčia pasilikę pas ją, tuo tarpu 2020 metų aktai liko pas ją.

Ieškovės atstovė nuosekliai tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu teigė, jog atsakovės pateikti aktai nebuvo bankroto administratorei pateikti iki bylos iškėlimo. Be to, ieškovės atstovė nurodė, jog atsakovė Aktus galėjo parengti vėliau, iškėlus bylą teisme, kadangi bankroto administratorei nebuvo perduotas ir Įmonės antspaudas. Ginčydama šią aplinkybę, atsakovė pateikė teismui 2020 m. rugsėjo 14 d. (ranka įrašyta data 2020 m. rugsėjo 15 d.) UAB „(duomenys neskelbtini)“ lydraščio (toliau – ir Lydraštis) kopiją per EPP, kurioje nurodyta, kad lydraščiu buvo perduoti daiktai bankroto administratorei, pažymėti 11 punktų. Tačiau ieškovei pateikus teismui originalaus Lydraščio skenuotą versiją (joje matyti ranka rašyto rašto mėlyna spalva), kurioje nurodyta, kad Lydraščiu buvo perduoti daiktai bankroto administratorei, pažymėti 10 punktų, ir teismui įpareigojus pateikti šio lydraščio originalą, atsakovė pranešė teismui, kad jis buvo pagrobtas kartu su kitu turtu (tame tarpe ir turimais aktais), įvykdžius vagystę iš jos automobilio, į bylą pateikė duomenis, kad dėl Lydraščio originalo ir kitų J. P. priklausančių daiktų vagystės pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, kad ieškovė teismui pateikė skenuotą originalų Lydraštį, kuriame atsispindi vientisas atspausdintas tekstas, kuriame perduodamų daiktų sąrašas sudarytas iš 10 punktų, tuo tarpu atsakovė teismui pateikė neskenuotą Lydraščio kopiją (atsakovė, atstovaujama profesionalaus atstovo, todėl civilinio proceso kodekso reikalavimai pateikti teismui dokumentų originalus arba patvirtintas kopijas, buvo aiškus), kuriame nurodyta 11 punktų (11 punkte nurodyta, kad perduodamas Įmonės antspaudas), 11 punktas įrašytas atskirai ranka (kai kiti punktai yra atspausdinti kompiuteriu) ir prie jo nėra jokio prierašo (taisymu tikėti ar pan.) su parašais, taip pat prie šio punkto nėra padėto taško (ieškovės atstovės paaiškinimu, tikrinant pateiktus dokumentus, prie sutikrintų punktų bankroto administratorės buvo dedamas taškas), teismas sprendžia, kad ieškovės pateiktas Lydraštis patvirtina ieškovės paaiškinimą, jog kartu su Lydraščiu atsakovė neperdavė bankroto administratorei įmonės antspaudo. Šios išvados nepaneigia ir tai, kad bankroto administratorė nepasinaudojo teise pakartotinai pareikalauti iš atsakovės pateikti Įmonės antspaudą. Atsižvelgiant į tai, bei į tai, kad Aktuose nurodytos informacijos nepatvirtina Įmonės buhalteriniai ir finansiniai dokumentai, negalima paneigti, jog atsakovės pateikti jos vardu sudaryti nurašymo aktai buvo sudaryti po bylos iškėlimo teisme.

Atsakovė pateikė teismui nurašymo aktus, sudarytus nuo 2018 m. iki 2020 m. Teismas sprendžia, kad nurašymo aktai, sudaryti nuo 2018 m. iki 2019 m., nepaneigia neperduotų Prekių kiekio, už kurio neperdavimą reikalaujama žalos atlyginimo šioje civilinėje byloje, kadangi jie neatitinka 2019 m. balanse yra suvestų duomenų apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. pabaigoje priklausiusį turtą, kurie nėra nuginčyti. Pažymėtina, kad atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore tapo 2019 m. sausio 23 d., ieškovė nereiškia atsakovei reikalavimų dėl prekių, įsigytų 2018 m. Atsakovė pati 2020 m. balandžio 22 d. sudarė ir pateikė 2019 m. gruodžio 31 d. įmonės balansą. Taigi, būtent Atsakovė, disponuodama visais duomenimis apie įgytą, perleistą bei nurašytą įmonės turtą ir prekių likučius iki 2019 m. gruodžio 31 d., šiuos duomenis teisingai turėjo suvesti į Įmonės balansą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies, 2 -14 punktai, 37 straipsnio 12 dalies 5-9 punktai). Priežasčių, trukdžiusių tai padaryti, atsakovė nenurodė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas savaime nesukelia žalos, kadangi turtas, nors ir tinkamai neįtrauktas į apskaitą, gali būti panaudotas įmonės veikloje ar išsaugotas. Tačiau visais atvejais netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas apsunkina galimybes nustatyti įmonės turto sudėtį ir kiekį, jo panaudojimo teisėtumą, taip pat ir galimos žalos įmonei padarymą, jei turtas neišsaugotas ar panaudotas ne įmonės tikslais. Dėl to įmonės vadovas, kuris, būdamas atsakingas už prekių realizavimą ar kitokį panaudojimą, nevykdė savo pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą, inventorizuoti materialines vertybes ir tokiu savo neveikimu sukūrė padėtį, kai duomenų apie prekių judėjimą įmonėje nėra, neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir ši neturėtų būti perkeliama įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016).

Atsakovės atstovo argumentas, kad ieškinys nepagrįstas, nes bankroto administratorius remiasi tik pelno (nuostolio) ataskaita ir balansu, kurie per tris metus gali būti taisomi, atmestini kaip nepagrįsti. Dėl įmonės balanso kaip įrodinėjimo priemonės žalos faktui ir dydžiui nustatyti kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad įmonės patvirtintame balanse esantys duomenys gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti (CPK 177 straipsnis), tačiau, vertinant jame esančius duomenis, reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansiniai rodikliai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013; 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-415/2015).

Kaip matyti iš Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 24 d. nutarties ir medžiagos civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (byloje esantys bei LITEKO sistemos duomenys), Ieškinyje dėl bankroto bylos iškėlimo pati ieškovė rėmėsi 2019 m. gruodžio 31 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ balansu ir 2019 m. finansinėmis ataskaitomis bei 2020 m. balandžio 30 d. sudarytu balansu bei 2020 m. finansinėmis ataskaitomis, o teismas, remiantis šiais duomenimis nustatė, jog: UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. balandžio 30 d. balanse matyti, kad įmonė atitinka JANĮ 2 straipsnio 7 dalies nemokumo sąvoką; balanso duomenimis, įmonėje turto nėra, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 19 451 Eur. Šiuo atveju atsakovė rėmėsi šiais duomenimis kaip teisingais, duomenų tikrumo neginčijo ir teismo nutarties, kuri buvo priimta vadovaujantis ir minėtais įrodymais, iškelti bankroto bylą neskundė. Taigi, atsakovė, teigdama, kad ieškovės atstovės į bylą pateikti duomenys, kuriais įrodinėjamas žalos dydis ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos, yra abejotinos įrodomosios vertės, iš esmės pati ginčija ir/ar abejoja savo paties parašu patvirtintų ir perduotų duomenų, už kurių teisingumą atsako tikrumu.

Teismas pažymi, kad finansinės ataskaitos turi būti sudaromos taip, kad tikrai ir teisingai parodytų įmonės turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas, pinigų srautus; sudarydamos finansines ataskaitas, įmonės įvertina turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus vadovaudamosi bendraisiais apskaitos principais ir apskaitos standartais (Lietuvos Respublikos Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (toliau ir ĮFAĮ) 4 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis). Finansinės ataskaitos (įmonės balansas) turi būti sudaromos pagal pirminius dokumentus (BAĮ 17 straipsnis). Balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita turi būti, ir šiuo atveju yra, pasirašyti juos sudariusios atsakovės, kuri atsako už duomenų tikrumą bei teisingumą, t. y. atitikimą pirminiams dokumentams (BAĮ 17 straipsnis). Pažymėtina, kad įmonė turi teisę sudaryti tarpines finansines ataskaitas (ĮFAĮ 15 straipsnis), tačiau bendrovės vadovas atsako ne tik už metinių finansinių ataskaitų rinkinio, bet ir už tarpinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1–3 punktai). Pagal ĮFAĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, sudarydamos finansines ataskaitas, įmonės įvertina turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus vadovaudamosi bendraisiais apskaitos principais ir apskaitos standartais. Įmonės turtas yra įtraukiamas į apskaitą pagal apskaitos dokumentus, todėl turto turėjimas ir netekimas turi būti įrodinėjamas apskaitos dokumentais. Šiuo atveju atsakovė surašė Aktus dėl trumpalaikio turto, nesant apskaitos dokumentų dėl šio turto nurašymo ir perkainavimo, todėl minėtas įstatymo nuostatas pažeidė. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, įmonės balansai ir finansinės ataskaitos yra tinkamas įrodymas, patvirtinantis, kad iškėlus bankroto bylą, Įmonėje trūko Prekių, kurios nebuvo nurašytos, taip pat nebuvo perkainuotos nustatyta tvarka.

Dėl dalies Prekių grąžinimo tiekėjams

Teismas , įvertinęs įrodymų visumą, sprendžia, kad atsakovė įrodė, jog dalį Prekių už 972,82 Eur grąžino tiekėjams.

Atsakovė bylos nagrinėjimo teisme metu teismui pateikė 2020 m. balandžio 21 d. prekių grąžinimo akto Nr. 30 dėl prekių grąžinimo įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ 423,09 Eur sumai kopiją (ieškovės atstovė 2021 m. rugsėjo 17 d. pranešimu nurodė, jog ieškovei taip pat pateikta šio dokumento kopija), kopijos dviejų 2020 m. balandžio 22 d. prekių perleidimo aktų dėl prekių perleidimo įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini) 192,43 Eur sumai ir Nr. (duomenys neskelbtini) 243,54 Eur sumai (ieškovės atstovė 2021 m. rugsėjo 17 d. pranešimu nurodė, jog ieškovei pateikti jų originalai, 2020 m. balandžio 24 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ išrašytą kreditinę PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 4017554, 113,76 Eur sumai (ieškovės atstovė 2021 m. rugsėjo 17 d. pranešimu nurodė, jog ieškovei taip pat pateikta šio dokumento kopija). Ieškovė šių dokumentų autentiškumo neginčijo, neginčijo ir fakto dėl realaus prekių grąžinimo, tačiau nurodė, jog nesutinka, jog šie dokumentai įrodo, jog atsakovei negali kilti atsakomybė už šių prekių praradimą, nes patikrinus bankroto byloje esančius duomenis, nenustatyta, kad pastarieji subjektai sumokėjo grąžintų prekių sumas.

Kaip matyti iš pateiktų dokumentų, 2020 m. balandžio 24 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ pati išrašė išsamią kreditinę PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 4017554, 113,76 Eur sumai, jos darbuotojai pasirašė ją, nurodę, kad parduotuvė uždaryta, tikslinamas prekių kiekis, ji išrašyta aiškiai deklaruojant, kad suma yra su minuso ženklu, kas patvirtina, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ priėmė sprendimą kainą už tiektas prekes mažinti šia suma, o prekės buvo grąžintos tiekėjui. 2020 m. balandžio 21 d. prekių grąžinimo aktas Nr. 30 dėl prekių grąžinimo įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra išsamus, ant jo yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojo parašas, kad prekes priėmė ir antspaudas. 2020 m. balandžio 22 d. prekių perleidimo aktai įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurių originalai yra pateikti ieškovei, yra išsamūs, pasirašyti abiejų šalių atstovų. Ieškovės pateiktos sąskaitos patvirtina, kad šios įmonės tiekė prekes UAB „(duomenys neskelbtini)“, bylos bei bankroto bylos duomenys patvirtina, kad pradėjus bankroto bylą visos šios įmonės buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriais, t. y. Įmonė buvo skolinga joms už tiektas prekes didesnes sumas, nei buvo grąžinta prekių. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo teisę grąžinti prekes šiems tiekėjams, o už grąžintas prekes tiekėjai galėjo ne sumokėti Įmonei, o sumažinti jos skolą joms. 2020 m. lapkričio 10 d. Šiaulių apygardos teismo nutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria patvirtintas Įmonės kreditorių sąrašas, patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procese nepareiškė kreditorinių reikalavimų ir šios įmonės neįtrauktos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių sąrašą. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad atsakovė įrodė, jog grąžino prekes nurodytiems tiekėjams, o šie dėl grąžintų prekių sumažino Įmonės įsiskolinimą. Teismas sprendžia, kad toks atsakovės poelgis grąžinant prekes ne ilgo galiojimo prekes tiekėjams, kai buvo nutraukta patalpų nuomos sutartis, vertintinas ne kaip žalos Įmonei sukūrimas, o kaip pareigos mažinti Įmonės nuostolius įgyvendinimas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, kad atsakovė nėra atsakinga už praradimą 972,82 Eur vertės Prekių, kurios buvo grąžintos tiekėjams.

Dėl bylos baigties

Teismas , atlikęs įrodymų tyrimą, sprendžia, kad ieškovė iš dalies įvykdė įrodinėjimo pareigą, nes atsakovei neįrodžius, jog Prekės buvo pagrįstai nurašytos ar perkainuotos, ieškovė byloje pateiktų įrodymų visuma įrodė atsakovės neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos dalyje dėl Prekių, kurios atsakovės teigimu buvo nurašytos ar perkainuotos, atsakovė kaltumo prezumpcijos šioje dalyje nepaneigė, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas ieškinį šioje dalyje tenkinti. Atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad ji neperdavė bankroto administratorei Prekių už 9 659,29 Eur, t. y. netinkamai vykdė JANĮ 57 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytas pareigas, todėl privalo atlyginti juridiniam asmeniui padarytą 9 659,29 Eur žalą. Teismas sprendžia, kad tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys: žalingi padariniai dėl 9 659,29 Eur nuostolių atsiradimo neperdavus turto, nebūtų atsiradę, jeigu atsakovė nebūtų atlikusi nurodytų neteisėtų veiksmų, o pasireiškę padariniai (atsiradę nuostoliai) nėra pernelyg nutolę nuo neteisėtų veiksmų. Atsakovės nepaneigė kaltės prezumpcijos. Teismo vertinimu, aplinkybė, jog atsakovė neperdavė 9 659,29 Eur vertės įmonės turto bankroto administratorei pagrindžia, kad atsakovė neveikė pakankamai rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, neatliko savo pareigų, elgėsi nesąžiningai.

Dėl procesinių palūkanų

Ieškinį tenkinus iš dalies, ieškovės prašymu, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovės ieškovei priteistinos 5,00 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. balandžio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Tenkinus ieškinį iš dalies, valstybei iš atsakovės priteisiamas 217 Eur žyminis mokestis (mokėtinas už 9 659,29 Eur sumos priteisimą), nuo kurio sumokėjimo pateikiant ieškinį ieškovė yra atleista (CPK 79 straipsnio 1 dalies, 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 96 straipsnio 1 dalis)

Šalys neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų, todėl toks klausimas nespręstinas.

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5,00 Eur), todėl jos nepriteisiamos (CPK 92, 96 straipsniai).

Teismas , vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268-269, 270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės J. P. a. k. (duomenys neskelbtini) 9 659,29 Eur (devynis tūkstančius šešis šimtus penkiasdešimt devynis eurus 29 centus) žalos atlyginimo ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (9 659,29 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. balandžio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Priteisti iš atsakovės J. P. a. k. (duomenys neskelbtini) 217 Eur (dviejų šimtų septyniolikos eurų) žyminį mokestį valstybei, sumokant jį į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, AB „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmus.