Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Rauckio, Juditos Sungailaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. P. atstovo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2022 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, bei jam skirtos bausmės:

– pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – 6 mėnesių laisvės apribojimas;

– pagal BK 187 straipsnio 1 dalį – 8 mėnesių laisvės apribojimas.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos, subendrintą bausmę paskiriant 1 metų laisvės apribojimą, įpareigojant per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo išklausyti elgesio pataisos programą, laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir dirbti/tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Nuosprendžiu iš dalies tenkintas patikslintas civilinis ieškinys ir priteista iš M. K. D. P. naudai 1 504,99 Eur turtinei žalai atlyginti, 1 210,00 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, 58,30 Eur kitų proceso išlaidų ir 1 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje patikslintas civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinio teismo užduotis yra patikrinti skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu bei nuspręsti ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Aukščiau aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos.

7. Iš paduoto apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad nukentėjusioji D. P. ir jos atstovas advokatas Danius Svirinavičius nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdami, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai M. K. nepripažino kaltu ir pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, bei BK 284 straipsnį. Nurodo, kad prokuroras M. K. veiksmus vertino per švelniai, nes jis įtikinamai nukentėjusiajai grasino nužudymu ar mažiausiai sunkaus kūno sužalojimo padarymu, be to M. K. nukentėjusiąją užpuolė viešoje vietoje. Nurodo, jog už visas padarytas nusikalstamas veikas M. K. turi būti skirtos laisvės atėmimo bausmės, o iš M. K. turi būti priteistas 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sutikti su tokiais apeliantės ir jos atstovo advokato skundo motyvais ir jų visumoje pakeisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra. Apeliacinio skundo motyvai, kuriais nukentėjusioji ir jos atstovas siekia pakeisti kaltinimą, bausmes ir priteistos neturtinės žalos dydį yra nepagrįsti ir atmetami. Aukštesniojo teismo vertinimu M. K. veiksmuose nustatyti visi būtini subjektyvieji ir objektyvieji požymiai nusikalstamų veikų numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, o visi būtini subjektyvieji ir objektyvieji požymiai nusikalstamų veikų numatytų BK 145 straipsnio 1 dalyje ir BK 284 straipsnyje nėra nustatyti, todėl nėra pagrindo teigti, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai.

Dėl kaltinimo keitimo

8. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas gali būti keičiami pagal prokuroro ir (ar) nukentėjusiojo prašymą, kai apie tai yra išdėstoma apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-P-1/2014, 2K-526/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-42-942/2016, 2K-7-162-303/2019 ir kt.).

9. Nagrinėjamu atveju prašymą pakeisti kaltinimą, jį papildant naujomis nusikalstamomis veikomis numatytomis BK 145 straipsnio 1 dalyje ir BK 284 straipsnyje pirmosios instancijos teisme pareiškė nukentėjusioji ir jos atstovas advokatas ir jis teismo nuosprendžiu buvo atmestas. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji ir jos atstovas advokatas taip pat išreiškė prašymą identiškai pakeisti kaltinimą prašydami ne tik nuteistąjį pripažinti kaltu padarius ir nusikalstamas veikas numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje, bet ir skirti jam laisvės atėmimo bausmes už visas nusikalstamas veikas, todėl teisėjų kolegija toliau spendžia šio prašymo pagrįstumo klausimą.

Dėl viešosios tvarkos sutrikdymo

10. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kitaip negu skunde nurodo apeliantė, M. K. neįgyvendino BK 284 straipsnio požymių. Pagal šį straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Viešoji vieta teismų praktikoje aiškinama kaip vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, t. y. gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties bei netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikalstamos veikos darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-670/2002). Teismų praktikoje vieša vieta pripažįstama gatvės, aikštės, parkai, stadionai, įmonės, įstaigos ir organizacijos, darželiai, mokyklos, prekybos centrai, restoranai, kavinės, klubai ir kitos pasilinksminimo vietos, sporto klubai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-398/2006), pataisos namų bendrojo naudojimo patalpos (kiemas ir kt.) bei nuteistųjų gyvenamosios patalpos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-159/2009), namo kiemai ir laiptinės, net ir privačioje vietoje – bute atlikti kaltininko veiksmai, jei jie sutrikdo to namo gyventojų rimtį, ar privačiame name, kuriame švenčiamos vestuvės, gimtadienis ar kitos šventės, įsibrovę nekviesti svečiai sukelia muštynes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-241/2009). Teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tyčia, o veikos motyvai ir tikslai nėra būtini šio nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-384-788/2018, 2K-19-511/2020). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, viešąją tvarką galima pažeisti ir veikiant privačioje aplinkoje, kurioje nėra pašalinių asmenų. Viešoji tvarka yra pažeidžiama, jei veiksmai padaryti privačioje aplinkoje, sudaro nepatogumų, sudirgina, sutrikdo asmenis, esančius kitoje vietoje, arba suardo jų normalią įprastą gyvenseną, pažeidžia jų teisę į normalią ir ramią aplinką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-296/2014). Tačiau, veikos pagal BK 284 straipsnį kvalifikavimui būtini ir kiti požymiai – siekis demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, bei tokio elgesio pasekmės – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas.

11. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, aplinkybių, sudarančių pagrindą byloje surinktus įrodymus vertinti kitaip negu pirmosios instancijos teismas ir pripažinti, kad M. K. veiksmuose visi BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai neabejotinai nustatyti ir įrodyti, neturi pagrindo.

12. Bylos duomenimis nustatyta, kad M. K. – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kieme, prie buto (duomenys neskelbtini) įėjimo, spyrė ir sudavė ranka nukentėjusiajai D. P., bei sugadino jos telefoną. Tačiau vien šių aplinkybių dar nepakanka išvadai, kad kilo BK 284 straipsnyje reikalaujami padariniai – viešoje vietoje atliekant įžūlius veiksmus buvo sutrikdyta visuomenės rimtis. Sprendžiant iš bylos medžiagos, tarp nuteistojo M. K. ir nukentėjusiosios D. P. jau kuris laikas iki įvykio vyko įvairaus pobūdžio tarpusavio konfliktai. D. P. nurodė, kad G. kiemo pusėje nuolat vyksta girtavimai, o M. K. ir liudytojos I. G. nurodė, kad su kaimyne konfliktuoja jau 10 metų, o liudytoja J. G. nurodė, kad jiems jau daug kartų buvo D. P. kviesta policija (2 t., b. l. 119-122, 169-170). Byloje nustatyta, kad šis konfliktas kilo dėl to, kad nukentėjusioji savo mobilaus ryšio telefonu filmavo kaip nuteistasis su liudytojomis J. G. ir I. G. žaidė kieme (vaikėsi, mėtėsi šluota). Atsižvelgiant į tai, byloje būtina išsiaiškinti, ar M. K. veiksmai buvo nukreipti į viešosios rimties trikdymą, ar tokiu elgesiu demonstruota nepagarba aplinkai ir buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ar šį elgesį lėmė grynai asmeninės paskatos, savanaudiški motyvai, nulemti įsisenėjusių konfliktiškų tarpusavio santykių. Būtent padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-416/2013). Byloje nustatyta, kad konfliktas vyko 2022 m. sausio 9 d. (sekmadienį) apie 15.30 val., todėl žmonių darbas nutrauktas nebuvo, miegas ir poilsis taip pat sutrikdyti nebuvo. Vien tai, kad įvykį matė keli liudytojai, pačiame konflikte dalyvavusios J. G. ir I. G., bei kaimynės Z. P., V. P., R. L. ir G. A., tokiems padariniams nustatyti dar nepakanka, juo labiau, kad J. G. ir I. G. pačios tapo konflikto dalyvėmis (laikė M. K.). Be to, nors ir konfliktas įvyko namo kieme, tačiau iš vaizdo įrašo matyti, kad jis yra apaugęs gyvatvore iš dalies aptvertas, be minėtų asmenų daugiau niekas jame nebuvo. Įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad namo vidinis kiemas aptvertas, o namo kiemas iš pietryčių pusės atviras, prie būtų (duomenys neskelbtini) ir Nr. 3 galimas laisvas patekimas (1 t., b. l. 12-13). Konfliktas įvyko tarp dviejų daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gyventojų – nuteistojo M. K. ir nukentėjusiosios D. P.. Be to, byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kurie pagrįstų, kad M. K. savo veiksmais – spyriu, rankų smūgiais ir nukentėjusiosios telefono sulaužymu, tyčia įžūliais veiksmais siekė sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką, nes visus šiuos veiksmus atliko išprovokuotas nukentėjusiosios filmavimo, visi M. K. veiksmai buvo nukreipti konkrečiai į nukentėjusiąją. Liudytojos J. G. ir I. G. nurodė, kad jos su M. K. nuo ryto žaidė kieme – mėtėsi šluota, vaikėsi, tą patvirtino ir liudytoja Z. P., visa tai kiemo kaimynams nekliudė, jei į tai nereagavo, kas dar kartą patvirtina, kad M. K. tyčia viešosios tvarkos sutrikdyti nesiekė, o konfliktavo tik konkrečiai su nukentėjusiąja D. P., kuri nuteistąjį M. K. filmavo savo mobilaus ryšio telefonu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.23 straipsnio, reglamentuojančio teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, 1 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas. Privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas ir pan. (CK 2.23 straipsnio 2 dalis), šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad asmens privataus gyvenimo stebėjimas ar informacijos rinkimas apie jį pažeidžiant įstatymą ir kiti neteisėti veiksmai, kuriais pažeidžiama teisė į privatų gyvenimą, yra pagrindas pareikšti ieškinį dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji būdama savo namo kieme filmavo M. K., to neneigia ir pati nukentėjusioji, nurodydama, kad išsiėmė telefoną pafilmuoti M. K., kuris koliojosi (2 t., b. l. 123). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pati D. P. filmuodama M. K. telefonu iššaukė tokią jo reakciją – jos puolimą, norint atimti telefoną, kuriuo jis buvo filmuojamas, o M. K. neturėjo tyčios sutrikdyti viešąją tvarką. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad byloje liko nepatvirtinti visi objektyvieji viešosios tvarkos pažeidimo padariniai, taip pat nepatvirtina ir M. K. tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką, todėl jo veika buvo teisingai nekvalifikuota pagal BK 284 straipsnį.

Dėl grasinimo nužudyti

13. BK 145 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimą. Pagal šio straipsnio 1 dalį atsakomybėn traukiamas tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tiek BK 145 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties formuluotė, tiek teismų praktika tokio pobūdžio bylose akcentuoja, kad grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-131-1073/2018). Sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo atsižvelgiama į įvairias aplinkybes: kilusio konflikto kontekstą, pasakyto grasinimo turinį, motyvus, kodėl jis buvo išsakytas, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-639/2010 ir kt.). Siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinant, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti nusikalstama veika, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai. Taigi pripažįstant nusikalstamą grasinimo pobūdį, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-341/2010 ir 2K-553-942/2015). Pažymėtina, kad šio nusikaltimo subjektyvusis požymis – kaltė, pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos.

14. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, aplinkybių, sudarančių pagrindą byloje surinktus įrodymus vertinti kitaip negu pirmosios instancijos teismas ir pripažinti, kad M. K. veiksmuose visi BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai neabejotinai nustatyti ir įrodyti, neturi pagrindo.

15. Nagrinėjamoje byloje nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad M. K. kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis konflikto su nukentėjusiąja metu jos atžvilgiu išsakė necenzūrinius žodžius, ją koliojo, be to liudytoja R. L. nurodė, kad M. K. nukentėjusiajai sakė „kad tu padvėstum“, tačiau nukentėjusioji jai neminėjo, jog M. K. sakė, kad ją nužudys. Aplinkybę apie M. K. išsakytą teiginį, jog jeigu jis nenužudys nukentėjusiosios, ras, kas ją nužudys, patvirtino pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausta liudytoja G. A. (1 t., b. l. 150-152), tačiau liudytoja nurodė, kad šių žodžių nenufilmavo. Pažymėtina, kad vien aplinkybių apie necenzūrinių žodžių ar pasakymo, kad ją nužudys išsakymas nukentėjusiajai, bei linkėjimo jai „padvėsti“ išsakymas grasinimo sudėties M. K. veiksmuose savaime neįrodo. Kaip jau minėta, BK 145 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Vertinamu atveju nustatyta, kad būtent konflikto dieną nukentėjusioji pati filmavo nuteistąjį M. K. žaidžiantį kieme su šeimos nariais. Šiuo atveju M. K. išsakytais žodžiais, nors ir netinkamu savo teisių gynimo būdu, buvo siekiama ne grasinti nukentėjusiajai sunkiu sveikatos sutrikdymu ar nužudymu, bet įspėti, kad ji daugiau nefilmuotų. Minėtas išsakytų žodžių aiškinimas atitinka ir nagrinėjamą situaciją, bei jau ankščiau aptartą asmens teisės į privatų gyvenimą užtikrinimo principą įtvirtintą CK 2.23 straipsnyje, kurio nepaisydama D. P. pati prisidėjo prie konfliktinės situacijos sukėlimo. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo teisiamųjų posėdžių protokolų, M. K. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad konflikto metu nukentėjusiajai jį filmuojant pasikarščiavo, nesiekė sužaloti ar ateityje žaloti nukentėjusiosios, tiesiog norėjo, kad ji daugiau nebefilmuotų (2 t., b. l. 119-112). Nustatytomis aplinkybėmis patvirtina, kad M. K. tikslas buvo atimti iš nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefoną, o ne grasinti nukentėjusiajai sunkiu sveikatos sutrikdymu ar nužudymu, kurie vėliau būtų realiai įvykdyti. Visuma įrodymų leidžia teigti, kad M. K. veiksmai nebuvo nukreipti į grasinimus BK 145 straipsnio prasme, o jis supyko būtent dėl nukentėjusiosios atliekamo veiksmo – filmavimo, kuris buvo vykdomas jau ne pirmą kartą ir kas galėjo pažeisti jo teisę į privatų gyvenimą, t. y. kaltinamojo tyčia buvo nukreipta į savo interesų tenkinimą, o ne siekį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą.

16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tai, jog nukentėjusioji pajautė baimę dėl M. K. jų tarpusavio konflikto metu išsakytų žodžių, nereiškia, kad M. K. iš tikrųjų grasino ją nužudyti ar sunkiai sužaloti jai sveikatą. Grasinimo realumą tokiais atvejais turi patvirtinti kiti objektyvūs duomenys, kurių, akivaizdžiai nepakanka tokiai išvadai. Pažymėtina, kad bylos duomenimis pagrįstai konstatuota, kad konfliktas kilo dėl nukentėjusiosios filmavimo, o ne dėl kitų priežasčių, taip pat byloje nėra nustatyta, kad M. K. savo išsakytus žodžius galėtų įgyvendinti, nes jis ankščiau neteistas, dirba, turi šeimą, o žodžius jog nužudys nukentėjusiąją išsakė tik konflikto įkarštyje bandydamas atimti iš nukentėjusiosios telefoną. Todėl konstatuotina, kad pats filmavimas ir iššaukė tokią M. K. neigiamą reakciją. Atsižvelgiant į tai, M. K. veiksmuose – konflikto metu išsakytuose žodžiuose, nėra visų būtinų nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių. Asmuo kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo pripažįstamas tik tada, kai jo veikoje nustatomi visi, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymiai. Aptarti įrodymai nesuponuoja vienareikšmės išvados, kad M. K. grasino sunkiai sutrikdyti nukentėjusiajai sveikatą, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Nenustačius M. K. veiksmuose nusikaltimo sudėties požymių, tai nėra pakankamas pagrindas jo veiksmus vertinti kaip nusikalstamus ir jo atžvilgiu taikyti baudžiamąją atsakomybę.

Dėl bausmės

17. Nukentėjusioji ir jos atstovas advokatas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad M. K. už visas jo padarytas nusikalstamas veikas turėjo būti skirtos laisvės atėmimo bausmės. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, skundžiamo nuosprendžio motyvus, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam M. K. paskirta subendrinta bausmė už jo padarytas nusikalstamas veikas atitinka bausmių paskirtį ir nepažeidžia teisingumo principo.

18. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės, pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat, į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

19. M. K. už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, skirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, o už nusikalstamą veiką numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje skirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, kurios vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis subendrintos iš dalies jas sudedant, ir skirta subendrinta bausmė – 1 metai laisvės apribojimo, įpareigojant per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo išklausyti elgesio pataisos programą, laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir dirbti/tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad parinkdamas bausmės rūšį ir skirdamas atitinkamo dydžio bausmę, atsižvelgė į tai, jog M. K. padarė dvi nusikalstamas veikas – nesunkius nusikaltimus. M. K. yra jauno ir darbingo amžiaus nepilnamečių išlaikytinių neturi (1 t., b. l. 158-159), praeityje neteistas (1 t., b. l. 164-167), baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi (1 t., b. l. 168-171), Užimtumo tarnyboje neregistruotas (1 t., b. l. 173), dirba (duomenys neskelbtini), kaip nurodė pirmos instancijos teismo metu, gauna minimalias pajamas (1 t., b. l. 172, 2 t., b. l. 113). Byloje nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Apeliaciniame skunde teigiama, kad M. K. savo kaltės dėl nusikalstamų veikų padarymo nepripažino. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad M. K. savo kaltės iš dalies nepripažino tik ikiteisminio tyrimo metu, nurodydamas, kad iš dalies pripažįsta dėl sugadinto D. P. telefono (2 t., b. l. 4-6), tačiau tiek pirmos instancijos teismo posėdyje, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu savo kaltę dėl kaltinime nurodytų nusikalstamų veikų numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 187 straipsnio 1 dalyje pripažino, dėl jų gailėjosi, sutiko atlyginti visą turtinę žalą ir 1 000 Eur neturtinės žalos (2 t., b. l. 119-122, 177). M. K. viso proceso metu nesutiko tik dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje padarymo, nurodė, jog negrasino nukentėjusiajai, o dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 284 straipsnyje padarymo nurodė, kad galėjo tik įžeisti, negali jos padarymo nei paneigti ar kažką dėl to papildyti. Be to, M. K. neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, apeliacinio skundo neteikė, apeliacinės instancijos teismo posėdyje taip pat neginčijo teismo nustatytų aplinkybių, tik nurodė, kad D. P. prašomas priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos dydis yra per didelis (3 t., b. l. 172). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BK 55 straipsnyje numatyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Šiuo atveju M. K. padarė du nesunkius nusikaltimus, jis teisiamas pirmą kartą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl bausmės skyrimo ir pagrindo sunkinti skirtą bausmę neturi. Kaip jau buvo nurodyta, pirmosios instancijos teismas išsamiai nurodė kokiomis aplinkybėmis remiantis buvo parinkta tiek bausmės rūšis, tiek bausmės dydis, tame tarpe buvo įvertintas ir padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnis, pobūdis, paskatos bei pasekmės, nuteistojo asmenybė, ankstesni teistumai (jų nebuvimas) ir baustumai. Atsižvelgiant į tai, įvertinus BK 54 ir 55 straipsniuose įtvirtintas bausmių skyrimo nuostatas, teisėjų kolegija apylinkės teismo nurodytiems argumentams pritaria iš esmės.

Dėl neturtinės žalos

20. Pagal BPK 109 straipsnio nuostatas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnis). BPK 115 straipsnio 1 dalis numato, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį ar jį atmeta.

21. Įstatymas nenustato konkrečių neturtinės žalos atlyginimo dydžių atskirais neturtinės žalos atlyginimo atvejais, tačiau įtvirtina kriterijus, į kuriuos atsižvelgdamas teismas sprendžia, koks neturtinės žalos dydis galėtų geriausiai kompensuoti asmens patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sukrėtimus. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp pažeisto asmens intereso, jam padarytos neturtinės žalos ir teisingos kompensacijos už šį pažeidimą. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-136/2010 ir 3K-3-170/2010).

22. Analizuodamas nukentėjusiosios ir jos gynėjo apeliacinį skundą šioje dalyje, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog duomenų, kad D. P. iš M. K. turi būti priteistas būtent 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas byloje nėra. Skunde nurodoma, kad prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimas atitinka tiek nukentėjusiosios nepelnytai patirtus visus neigiamus išgyvenimus, tiek jai sukeltas atitinkamas neigiamas pasekmes. Šiuo atveju neginčijamai konstatuota, kad tyčiniais kaltinamojo veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas – pasireiškęs kraujosruva kairiame žaste, kraujosruva kairiame rieše, kraujosruva dešiniame žaste, kraujosruva dešinio sėdmens srityje (1 t., b. l. 116-117). Nukentėjusioji pareiškė patikslintą civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš nuteistojo priteisti 15 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1 504,99 Eur turtinei žalai atlyginti (3 t., b. l. 14-17). Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino nukentėjusiosios prašymą ir iš nuteistojo priteisė 1 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 1 504,99 Eur turtinės žalos atlyginimo. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, apylinkės teismas nurodė atsižvelgiantis į bylos medžiagą, į nustatytą sveikatos sutrikdymo mastą bei teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apylinkės teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį tinkamai atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje.

23. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai individualizavo nukentėjusiajai priteistiną neturtinės žalos atlyginimą, spręsdamas priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, laikėsi tiek baudžiamojo proceso kodekso, tiek civilinio proceso kodekso normų reikalavimų, atsižvelgė į neturtinės žalos dydžiui reikšmingus kriterijus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje neturtinės žalos dydis fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo atveju svyruoja nuo kelių šimtų iki 2 000 eurų ir dažniausiai neviršija 1 000 eurų sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-92/2014, 2K-375-1073/2018, 2K-347-976/2018, 2K-58-693/2019, 2K-86-628/2020, 2K-128-489/2020, 2K-205-719/2020, 2K-236-495/2021, 2K-142-303/2021 ir kt.). Vienas tūkstantis eurų ar kiek didesnės sumos priteisiamos tik išskirtiniais atvejais, kai asmeniui dėl sužalojimo lieka liekamieji reiškiniai ilgesniam laikotarpiui, matomi žymūs sužalojimai, sukeliant nežymų sveikatos sutrikdymą ar fizinį skausmą dar padaroma ir kita nusikalstama veika (šiuo atveju turto sugadinimas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas priteisdamas 1 000 Eur neturtinės žalos dydį nenukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl daro išvadą, kad apylinkės teismo priteista 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma svari satisfakcija už nukentėjusiajai įvykio metu padarytą sužalojimą, sukeltą fizinį ir psichinį skausmą, bei sugadintą jos turtą.

24. Teisėjų kolegija aptartų duomenų pagrindu, sprendžia, kad Alytaus apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, M. K. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikuotos tinkamai, paskirtos bausmės nėra per griežtos, priteistas atlyginti žalos dydis yra tinkamai nustatytas, todėl keisti teismo nuosprendį dėl skunde nurodytų priežasčių, nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi ir proceso išlaidų

25. Nukentėjusioji savo apeliaciniame skunde prašo iš nuteistojo priteisti bylinėjimosi ir proceso išlaidas, kurios sudaro 1 308,70 Eur. Nukentėjusiosios atstovas advokatas Dalius Svirinavičius apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateikė pinigų priėmimo kvitą 363 Eur sumai už atstovavimą teisme ir dokumentų parengimą (3 t., b. l. 150). Atsižvelgiant į tai, kad nuteistosios apeliacinis skundas atmestinas, į tai, kad jai pirmosios instancijos teismo buvo priteista iš nuteistojo 1 210,00 Eur advokato paslaugoms apmokėti ir 58,30 Eur kitų proceso išlaidų, todėl nukentėjusiosios prašymas priteisti proceso išlaidas apeliacinės instancijos teisme atmestinas.

26. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ginant M. K. yra 130,00 Eur, kurios turi būti priteistos valstybei.

27. Pagal, nuo 2020 m. liepos 15 d. galiojančią, BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Todėl, pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismui nustatytas imperatyvas priimti sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimant tokį sprendimą galima atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

28. Teismų praktikoje pripažinta, jog esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas privalomas gynybos dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „c“ punkte įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis (duomenys neskelbtini)A-405/2014 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014).

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiam teisiniam reguliavimui, nuteistojo M. K. teisės į gynybą užtikrinimas, atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, byla nagrinėta pagal nukentėjusiosios apeliacinį skundą, kuris atmestas, jam gynėjas buvo skirtas teismo iniciatyva, yra labiau reikšmingas ir vertintinas kaip prioritetinis prieš būtinumą išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, susijusias su jam tos pačios valstybės suteikta antrine teisine pagalba. Todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas išieškoti iš nuteistojo M. K. antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. P. atstovo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2022 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.