Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovui A. R. dėl administracinio akto panaikinimo ir valstybinės žemės sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, tretysis asmuo M. M.

Aprašomoji dalis

nustatė:

4. Ginčydamas žemės sklypo Nr. 3₃ (kadastro Nr. 4154/2000:650) perleidimo atsakovui teisėtumą ieškovas nurodė, kad žemės asmeniniam ūkiui suteikimas buvo įtvirtintas A. T. 1990 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 1-411,.Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“, kurio 1 punkte buvo nustatyta, kad kaimo vietovėse gyventojams žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams asmeniniam ūkiui, jiems pageidaujant, suteikiami iki 3 ha žemės sklypai vienai šeimai, kitiems kaime gyvenantiems ir dirbantiems asmeniniam ūkiui suteikiami iki 2 ha žemės sklypai vienai šeimai, šie žemės sklypai skiriami daugiausia prie kaimo gyvenviečių bei vienkiemių į jų plotą neįskaitant pastatų ir kiemo užimtos žemės. Taip pat šiuo nutarimu pavesta Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 1990 m. rugsėjo 1 d. nustatyti detalesnę žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarką. Minėtam teisės aktui įgyvendinti buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“. Šio nutarimo 2 punktas nustatė, kad žemė asmeniniam ūkiui suteikiama apylinkės tarybos sprendimu, atsižvelgiant į žemės ūkio ar kitų įmonių ir pretendento į asmeninį ūkį interesus, taip pat buvo patvirtinta Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarka (toliau - Apskaitos tvarka). P. A. tvarką žemės sklypas asmeniniam ūkiui steigti galėjo buvo skiriamas pagal asmens prašymą žemės ūkio įmonės, kurios teritorijoje pageidauja gauti žemės, administracijai, kuri, išnagrinėjusi tokį prašymą, privalėjo pateikti apylinkės tarybai pasiūlymus dėl žemės suteikimo, apylinkės taryba, išnagrinėjusi pasiūlymus, privalėjo priimti sprendimą dėl žemės sklypo suteikimo asmeniniam ūkiui. Be to, pagal šios Apskaitos tvarkos 5 punktą suteiktų gyventojams asmeniniam ūkiui žemės sklypų ribas vietoje turėjo nustatyti įmonės sudaryta komisija, tokia žemė turėjo būti įmonės apskaitoma ir duomenys apie naudojamą žemę turėjo būti įrašomi į rajono žemės kadastro knygą. Apskaitos tvarka galiojo iki 1993 m. lapkričio 4 d., t. y. iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimas Nr. 816 „Dėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms dalims suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“. Š. V. nutarimu buvo patvirtinta Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms dalims suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarka (toliau - Nustatymo tvarka) bei iki tol galiojęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“ buvo pripažintas netekusiu galios. Nustatymo tvarkos 4 punkte nustatyta, kad žemės sklypai šio nutarimo 1 punkte nurodytiems asmenims suteikiami apylinkės tarybos sprendimu, o 16 punkte - kad žemės sklypai asmeniniam ūkiui matuojami žemėje, kuri pagal nustatyta tvarka apsvarstytus rajono valdyboje žemės reformos žemėtvarkos projektus numatyta naudoti asmeniniam ūkiui. Remiantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 1993-07-28 iki 1995-06-28) 16 straipsnio 1 dalimi žemė gyventojų asmeniniam ūkiui buvo suteikiama apylinkės tarybos sprendimu. Vilniaus rajono Marijampolio apylinkės tarybos 1-o šaukimo 8-os sesijos 1992 m. kovo 3 d. sprendimu atsakovui Vilniaus rajono, Marijampolio seniūnijos, (duomenys neskelbtini) kaime buvo skirta 0,40 ha asmeninio ūkio žemės. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2002 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 09 „Dėl patikslintų asmeninio ūkio žemės naudotojų sąrašų patvirtinimo“ buvo patvirtinti patikslinti asmeninio ūkio žemės naudotojų sąrašai, įskaitant ir minėtu Vilniaus rajono Marijampolio apylinkės tarybos I-o šaukimo 8-os sesijos 1992 m. kovo 3 d. sprendimu patvirtintą sąrašą. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities valdytojo administracijos valdytojo 1996 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 1197-41 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo Vilniaus rajone“ buvo įsakyta atsakovui parduoti 0,50 ha asmeninio ūkio žemės, esančios Vilniaus rajone, Marijampolio seniūnijoje, Marijampolio kaime. Ieškovas taip pat atkreipė dėmesį į atsakovo žemės sklypų archyvinėje byloje esančių dokumentų, susijusių su asmeninio ūkio žemės sklypų (kadastro Nr. 4154/2800:32, Nr. 4154/2000:64) privatizavimu, neatitikimus jiems keliamiems reikalavimams, galimus neteisėtus dokumentų pakeitimus, ištaisymus bei pažymėjo, kad atsakovas sandorių sudarymo metu dirbo Marijampolio agrarinės reformos tarnyboje žemėtvarkininku, teismo nuosprendžiu buvo nuteistas dėl su atliekamomis pareigomis susijusių dokumentų klastojimo. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštasis skyrius 2015 m. spalio 7 d. nutarime (ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį dėl dokumentų suklastojimo pagal Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus pareiškimą, kad žemės sklypai, kadastro Nr.4154/2000:64, Nr. 4154/2000:65 galimai neteisėtai buvo parduoti atsakovui), konstatuota, kad laikotarpyje nuo 1992 metų iki 1996 metų buvo galimai padaryti nesunkūs tyčiniai nusikaltimai, kurių požymiai numatyti dabar galiojančiame LR BK 300 str. 1 d., 301 str. 1 d., tačiau ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nes suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Ieškovo teigimu, minėti duomenys pagrįstai leidžia konstatuoti aplinkybę, jog dėl įvairių neteisėtų veiksmų (pataisymų) atlikimo su atsakovo žemės sklypų archyvinėje byloje esančiais dokumentais, susijusiais su asmeninio ūkio žemės sklypų (kadastro Nr. 4154/2800:32, Nr. 4154/2000:64) privatizavimu, buvo sudarytos sąlygos neteisėtam Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities valdytojo administracijos valdytojo 1996 m. rugsėjo 19 d. įsakymui Nr. 1197-41 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo Vilniaus rajone“ atsirasti. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos A. T. 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2012 pateiktą išaiškinimą tinkamu asmeninio ūkio žemės suteikimo aktu laikytinas pagal ne vėliau kaip iki 1993 m. gruodžio 1 d. pateiktą asmens prašymą ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. priimtas apylinkės tarybos sprendimas dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui; nuo 1995 m. gruodžio 20 d. iki 1997 m. liepos 23 d. priimtas apskrities valdytojo sprendimas, patvirtinantis asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumą; ne vėliau kaip iki 2004 m. gruodžio 31 d. priimtas apskrities viršininko sprendimas, patvirtinantis asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamos žemės plotą, tuo tarpu atsakovas prašymą dėl 0,50 ha ploto asmeninio ūkio pardavimo Marijampolio kaime pateikė tik 1995-10-16, todėl Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities administracijos valdytojo 1996 m. rugsėjo 19 d. įsakymas Nr. 1197-41 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo Vilniaus rajone“ neteisėtas, nes šiuo įsakymu buvo atsakovui pripažinta teisė išsipirkti asmeninio ūkio žemę, nors atsakovas buvo akivaizdžiai praleidęs Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms dalims suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 „Dėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms dalims suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“, 6 punkte imperatyviai nustatytą terminą. Ieškovo teigimu, iš neteisės kilęs Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities valdytojo administracijos valdytojo 1996 m. rugsėjo 19 d. įsakymas Nr. 1197-41 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo Vilniaus rajone“ dalyje, pagal kurią įsakyta parduoti žemę atsakovui, yra naikintinas, o jo pagrindu sudarytos sutarties dalis, parduodant žemės sklypą (Nr. 3₃, kadastro Nr. 4154/2000:65), pripažintina negaliojančia. Ieškovas teigė, kad šioje byloje taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, kuris nėra praleistas, nes skaičiuotinas nuo 2014-09-05, kai ieškovas gavo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014-09-02 pranešimą „Dėl atsiliepimo į skundą“ su atsakovo skundu administracinėje byloje Nr. I-2996-426/2016. Pažymėjo, kad iki 2010-06-30 Nacionalinė žemės tarnyba nesudarinėjo ir neadministravo valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių ir neturėjo galimybės vertinti sudarytų valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių teisėtumo valstybės mastu.

8. Trečiasis asmuo M. M. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdyje palaikė ieškinio reikalavimus, prašė juos tenkinti, restitucijos klausimą spręsti teismo nuožiūra. M. M. paaiškino, kad ginčo žemės sklypo dalimi iki nuosavybės teisių atkūrimo naudojosi jos tėvas, vėliau – tretysis asmuo, nurodė, kad šioje žemėje niekada nebuvo jokių statinių, nėra mačiusi, kad toje žemėje atsakovas būtų ką nors statęs ar naudojęsis minėtais žemės sklypais. Pažymėjo, kad teismui konstatavus, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, jis turi būti atnaujinamas siekiant apginti viešąjį interesą, nes dokumentai, susiję su žemės sklypų Nr.3₂, 3₃ perleidimu, neatitinka tikrovės, yra suklastoti, todėl visa žemės sklypų pirkimo – pardavimo procedūra yra neteisėta.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai

9. Bylos duomenis nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996-09-19 įsakymu Nr. 1197-41 vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-03-16 nutarimu Nr. 183 “Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo”, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-12-06 nutarimu Nr. 909 “Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos” ir remiantis atliktais preliminariais sklypų matavimo duomenimis buvo įsakyta parduoti asmeniniam ūkiui naudojamą žemę Vilniaus rajone pagal priedą 34 piliečiams, priedo 34 eilutėje nurodytas atsakovas, žemės sklypo adresas - Marijampolio kaime, parduodamas asmeninio ūkio žemės plotas - 0,50 ha. 1997-01-15 buvo sudaryta Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P41/97-0101, kuria atsakovas pagal Lietuvos Respublikos Vilniaus rajono valdybos 1992-10-23 potvarkį Nr. 1503 ir Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996-09-09 įsakymą Nr. 1197-41 įgijo 1 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) kaime (sklypą Nr. 3-0,25 ha, 3₁- 0,25 ha) bei Marijampolio kaime (Nr. 32 - 0,10, Nr. 3₃ - 0,40 ha), Marijampolio seniūnijoje, Vilniaus rajone. VĮ „Registrų centro“ duomenys patvirtina, kad minėtos sutarties pagrindu yra registruotos nuosavybės teisės atsakovo vardu į žemės sklypus, kurių kadastro Nr. 4154/2000:65 bei Nr. 4154/2000:64, esančius Vilniaus rajone, Marijampolio sen., Marijampolio kaime. Iš valstybinės žemės (miško) pirkimo – pardavimo sutarties, mokėjimo pranešimo matyti, kad už perleidžiamus ginčo sklypus Nr. 3₂ , Nr. 3₃ atsakovas sumokėjo 248 Eur.

Dėl žemės sklypo Nr.3₂ (kadastro Nr. 4154/2000:64) pardavimo teisėtumo

12. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas 1992-10-08 sutartimi Nr. 300 įgijo pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Benkartų viensėdyje, Marijampolio seniūnijoje, Vilniaus rajone. 1992-10-23 Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajone potvarkiu Nr. 1503 p “Dėl sklypų privačioms valdoms pardavimo” atsakovui nuspręsta parduoti 0,50 ha ploto žemės sklypą, esantį Vilniaus rajono, Marijampolio seniūnijoje, Benkartų kaime (potvarkio priedelis Nr. 11, eilės Nr. 92). Atsakovo žemės sklypų archyvinėje byloje yra jo 1996-10-01 prašymas Vilniaus rajono žemės ūkio valdybos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybai, kuriuo atsakovas prašo plote 0,50 ha Vilniaus rajone, Marijampolio seniūnijoje, Marijampolio kaime apiforminti 0,10 ha kaip namų valdą. Iš byloje esančių VĮ „Registrų centras“ duomenų matyti, kad minėtame sklype atsakovas statinių neturėjo. Bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovas pažymėjo, kad dėl šios aplinkybės ginčo nėra bei pripažino, kad atsakovas neturėjo teisės įgyti minėto žemės sklypo kaip namų valdos, tačiau teigė, kad sutartyje per klaidą nurodyta, kad sklypas įgyjamas kaip namų valda. Tačiau tokius atsakovo atstovo paaiškinimus teismas laiko neįtikimais ir atmeta kaip neįrodytus, nes, visų pirma, jie prieštarauja kitiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams: 1) 1996-10-01 atsakovo prašymui, kuris įrodo jo valią įgyti 0,10 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus rajone, Marijampolio seniūnijoje, Marijampolio kaime, kaip namų valdą; 2) ginčijamos sutarties 3.1 nuostatai, kurioje nurodoma, kad sklypo pirkėjas įsipareigoja naudoti sklypą žemės ūkio veiklai, t.t. namų valdai – 0,35 ha (1964 m. Civilinio kodekso 168 str.). Pažymėtina ir tai, kad teismo posėdyje atsakovo atstovas pripažino, kad atsakovas, teikdamas 1996-10-01 prašymą žinojo, kad jis negalėjo būti patenkintinas, tačiau, atstovo vertinimu, minėta aplinkybė neeliminavo atsakovo teisės tokį prašymą teikti. Tokie paaiškinimai iš esmės patvirtina atsakovo kaip sandorio šalies nesąžiningumą bei sudaro pagrindą abejoti atsakovo atstovo nurodomų aplinkybių, susijusių su ginčijamų sandorių sudarymu, patikimumu (CPK 3 str. 7 d., 185 str.). Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškovo reikalavimas pripažinti negaliojančia 1997-01-15 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P41/97-0101 dalį, kuria atsakovui buvo perleistas žemės sklypas Nr. 3₂ (kadastro Nr. 4154/2000:64) kaip pagrįstas ir teisėtas tenkintinas, nes šioje dalyje sudaryta sutartis prieštarauja imperatyvioms teisės aktų normoms – Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 4 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-07-17 nutarimo Nr. 987 “Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos” 6 punkto 2 daliai , 7.1.1 punktui (CK 1.80 str.).

Dėl ginčijamo administracinio akto bei sandorio dalies neteisėtumo

14. Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus rajono Marijampolio apylinkės tarybos 1-o šaukimo 8-os sesijos 1992 m. kovo 3 d. sprendimu atsakovui Vilniaus rajono, Marijampolio seniūnijos, Benkartų kaime buvo skirta 0,40 ha asmeninio ūkio žemės. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2002 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 09 „Dėl patikslintų asmeninio ūkio žemės naudotojų sąrašų patvirtinimo“ buvo patvirtinti patikslinti asmeninio ūkio žemės naudotojų sąrašai, įskaitant ir minėtu Vilniaus rajono Marijampolio apylinkės tarybos I-o šaukimo 8-os sesijos 1992 m. kovo 3 d. sprendimu patvirtintą sąrašą. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities valdytojo administracijos valdytojo 1996 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 1197-41 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo Vilniaus rajone“ buvo įsakyta atsakovui parduoti 0,50 ha asmeninio ūkio žemės, esančios Vilniaus rajone, Marijampolio seniūnijoje, Marijampolio kaime. Iš archyvinėje byloje esančių dokumentų matyti, kad atsakovas prašymą parduoti asmeniniam ūkiui 0,50 ha valstybinės žemės, esančios Marijampolio kaime, Vilniaus rajono Marijampolio apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė 1995-10-16, taigi, praleidęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-10-29 nutarime Nr. 816 „Dėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“ 6 punkte imperatyviai nustatytą terminą.

15. Atsakovas triplike ir teismo posėdyje nurodė, kad prašymą išsipirkti iki 2 ha žemės buvo pateikęs dar 1992 metais, kai asmeninio ūkio žemė buvo skirta pirmą kartą. Tačiau tokių įrodymų į bylą nebuvo pateikta ((duomenys neskelbtini) str.). Atsakovo nurodytą aplinkybę, kad dar iki 1992 metų jis buvo pateikęs prašymą išpirkti iki 2 ha žemės paneigia byloje esantis 1995-10-16 prašymas, nes esant prašymui pateiktam anksčiau nėra būtinumo teikti jį pakartotinai, jau praleidus įstatymo nustatytą terminą, kita vertus, kaip jau minėta anksčiau, atsakovo paaiškinimai kartu su kitų byloje esančių įrodymų visuma, o būtent Liteko duomenimis apie atsakovo teistumą bei Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus 2015-10-07 nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo konstatuotomis aplinkybėmis sudaro pagrindą abejoti jo nurodytų aplinkybių patikimumu ((duomenys neskelbtini) str.). Taigi, atsakovas nepaneigė ieškovo argumento, kad ginčijamu įsakymu tenkinant atsakovo prašymą, pateiktą praleidus teisės aktuose nustatytą naikinamąjį terminą, buvo leista papildomai privatizuoti asmeninio ūkio žemę Marijampolio kaime, nors prieš tai Vilniaus rajono Marijampolio apylinkės tarybos I-o šaukimo 8-os sesijos 1992-03-03 sprendimu atsakovui jau buvo skirta asmeninio ūkio žemė (duomenys neskelbtini) kaime. Teismas taip pat sutinka su ieškovo argumentu, kad vertinant atsakovo archyvinėje byloje esančius dokumentus matyti neatitikimai jiems keliamiems reikalavimas, galimai neteisėti dokumentų pakeitimai, ištaisymai: Vilniaus rajono Marijampolio apylinkės tarybos pažymoje (archyvinės bylos 2 lapas) nurodyta, kad atsakovui apylinkės tarybos I-o šaukimo 8-os sesijos 1992-03-03 sprendimu asmeniniam ūkiui buvo suteikta 1,00 ha žemės naudmenų, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad minėtu sprendimu buvo suteikta tik 0,4 ha asmeninio ūkio žemės, kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo duomenų pažymą pasirašė neturėjęs teisės ją išduoti asmuo; archyvinės bylos 3 lape esančioje pažymoje apie atsakovo asmeninio ūkio žemę Vilniaus rajone, Marijampolio apylinkėje, Marijampolio kaime nurodyta, kad matuojant asmeninio ūkio žemę kartu su namų valdos sklypu nustatytas naudojamas žemės plotas - 1,00 ha, nors Vilniaus rajono Marijampolio apylinkės tarybos I-o šaukimo 8-os sesijos 1992-03-03 sprendimu atsakovui buvo suteikta 0,40 ha asmeninio ūkio žemės, esančios Vilniaus rajone, Marijampolio seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime; archyvinės bylos 4 lape asmeninio ūkio žemės paženklinimo akte nurodyta, jog suteikta žemė paženklina vietovėje 1993-03-21, atsakovas šį aktą pasirašė 1995-12-11, matuotojas Z. S. – 1995-12-10, šis aktas pasirašytas Marijampolio agrarinės reformos tarnybos vadovo V. S. ir turėjo būti surašytas prieš sudarant sutartį, tačiau jame yra dar tuo metu neegzistavusios institucijos antspaudas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 3 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo institucijos likvidavimo ir Lietuvos Respublikos apskrities valdytojo institucijos reorganizavimo“ Vilniaus apskrities valdytojo administracija buvo reorganizuota į Vilniaus apskrities viršininko administraciją įsigaliojo tik 1997 m. sausio 16 d.), taip pat matyti, kad šiame žemės sklypų paženklinimo akte žemės sklypų (Nr. 3₂ ir 3₃) duomenys yra įrašyti kitokiu rašikliu nei žemės sklypų (Nr. 3 ir 3₁); archyvinės bylos 5A, 6, 7, 8 lapuose yra tvirtinamų dokumentų sudarymo metu neegzistavusios institucijos antspaudas. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad ieškovas kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą su prašymu įvertinti, ar teisėtai atsakovui buvo parduoti žemės sklypai, kurių kadastro Nr. 4154/2000:64 ir Nr.4154/2000:65, bei nustačius pažeidimus arba dokumentų klastojimo faktą imtis priemonių dėl sutarties dalies panaikinimo ir atsakingų asmenų patraukimo atsakomybėn. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyrius 2015-10-07 nutarimu ikiteisminį tyrimą Nr. 02-2-0019-15, pradėtą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį dėl dokumentų suklastojimo nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai, tačiau nutarime konstatuota, kad laikotarpyje nuo 1992 metų iki 1996 metų buvo galimai padaryti nesunkūs tyčiniai nusikaltimai, kurių požymiai numatyti dabar galiojančiame LR BK 300 str. 1 d., 301 str. 1 d. ((duomenys neskelbtini) str. 2 d.). Minėtų aplinkybių visuma sudaro pagrindą laikyti pagrįstu ieškovo argumentą, kad galimai neteisėtų veiksmų (pataisymų) atlikimas atsakovo žemės sklypų archyvinėje byloje esančiuose dokumentuose sudarė sąlygas skundžiamo įsakymo atsiradimui ((duomenys neskelbtini) str.). Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996-09-19 įsakymo Nr. 1197-41 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo Vilniaus rajone“ dalis, kuria buvo įsakyta parduoti atsakovui asmeninio ūkio žemės, esančios Vilniaus rajone, Marijampolio seniūnijoje, Marijampolio kaime, yra neteisėta, nes minėtas administracinis aktas priimtas pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas, todėl jis naikintinas, minėto įsakymo pagrindu sudaryta 1997-01-15 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dalis dėl žemės sklypo Nr.3₃ (kadastro Nr.4154/2000:65) perleidimo pripažinti negaliojančia (CK 1.80 str.). Atsakovo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika (civilinė byla Nr. 3K-3-52-421/2016) neesminiai procedūriniai pažeidimai negali būti pagrindu tenkinti reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiu, tačiau minėti atsakovo žemės sklypų archyvinėje byloje esančių dokumentų neatitikimai jiems keliamiems reikalavimams, Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus 2015-10-07 nutarime dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 02-2-0019-15 nutraukimo konstatuotos aplinkybės bei aplinkybė, kad atsakovas sandorių sudarymo metu dirbo Marijampolio agrarinėje reformos tarnyboje, Liteko duomenys apie atsakovo teistumą, nesudaro pagrindo remtis atsakovo atstovo nurodyta kasacinio teismo praktika bei konstatuotus imperatyvių teisės aktų pažeidimus sudarant valstybinės žemės sklypo pardavimo sandorį laikyti neesminiais (CK 1.5 str., 185 str.).

Dėl viešojo intereso gynimo

16. Valstybės institucijos yra įsteigiamos tam tikriems steigimo dokumentuose ir teisės aktuose numatytiems veiklos tikslams. Tai viešieji juridiniai asmenys, kurie turi specialųjį teisnumą (CK 2.74 straipsnio 2 dalis). Vienas iš juridinio asmens požymių yra tas, kad jis gali būti ieškovas ar atsakovas teisme (CK 2.33 straipsnio 1 dalis). Valstybės institucija kaip juridinis asmuo veikia pagal specialųjį teisnumą valstybės jai pavestoje srityje. Per šį asmenį valstybė įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina. CK 2.47 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad juridinio asmens įstatuose, steigimo sandoryje, bendruose nuostatuose arba teisės akte, jeigu viešasis asmuo veikia pagal teisės aktą, turi būti nurodyta, be kita ko, ir juridinio asmens veiklos tikslai. CK 2.47 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešojo asmens veiklos tikslai turi būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai, nurodant veiklos sritį bei rūšį. Valstybės institucija, įgyvendindama jai priskirtus tikslus, turėdama juridinio asmens teises, turi procesines teises ir pareigas būti ieškovu ir atsakovu įgyvendinant priskirtą viešąjį interesą, taip pat materialinį teisinį valstybės interesą konkrečioje jai priskirtoje veiklos srityje (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012-01-14 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-109/2012), todėl Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos yra subjektas, turintis reikalavimo teisę nagrinėjamoje byloje.

17. Teisės doktrinoje nėra suformuluotos viešojo intereso sąvokos, tai – neapibrėžtas teisės institutas, kurio turinį kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas. Viešojo intereso nustatymo kriterijai įtvirtinti ir K. T. jurisprudencijoje, kurioje teigiama, jog kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (K. T. 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Šioje byloje sprendžiamas valstybei nuosavybės teise priklausiusios žemės perleidimo privačion nuosavybėn teisėtumo klausimas. Valstybės nuosavybė naudojama visuomenės interesais, valstybės nuosavybe gali būti disponuojama tik įstatymų nustatyta tvarka. Taigi sandoriai, kuriais sprendžiamas valstybei nuosavybės teise priklausančio turto likimas, turi viešojo intereso apsaugos elementų, todėl yra viešasis interesas nagrinėti valstybės nuosavybės perleidimo sandorius (Lietuvos A. T. 2005-01-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2005; Lietuvos A. T. 2009-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2009, Lietuvos A. T. 2012-01-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2012). Taigi, dėl viešojo intereso buvimo šioje byloje abejonių nekyla. Viešasis ir privatus interesai koegzistuoja bei iš dalies sutampa, tokios sutapties buvimas – dar viena iš priežasčių, dėl kurių civiliniame procese turi būti ginamas viešasis interesas, todėl vien aplinkybė, kad ginant viešą interesą bus apgintas ir privatus (trečiojo asmens) interesas nesudaro pagrindo priešingai išvadai.

Dėl ieškinio senaties termino

19. Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog civilinėje byloje kartu su civilinio teisinio pobūdžio reikalavimais yra sprendžiamas ir individualaus administracinio akto teisėtumo klausimas, savaime nereiškia, kad visiems reikalavimams turi būti taikomi Civiliniame kodekse reglamentuoti ieškinio senaties terminai. Tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos A. T. 2014-04-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2014; Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016-09-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385-313/2016 bei kt.). Šioje byloje ieškovas pareiškė civilinio ir administracinio pobūdžio reikalavimus – prašė panaikinti iš dalies administracinį aktą bei pripažinti negaliojančia valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau ieškovės skųstas administracinis aktas pats savaime materialinių teisinių pasekmių nesukūrė (tik prielaidą jiems atsirasti), byloje pagrindinis reikalavimas kyla iš civilinių tiesinių santykių dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, todėl nagrinėjamoje byloje spręstina dėl bendrojo ieškinio senaties termino taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005-11-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2015, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016-09-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385-313-2016).

20. Šioje byloje ieškovas pareiškė reikalavimus dėl institucijos, kurios teises perėmė, sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu, ieškinį grindžia aplinkybėmis, kad sudarant valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį buvo pažeistos imperatyvios teisės aktų nuostatos. Teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad esminės aplinkybės, sudarančios ieškinio faktinį pagrindą (dėl žemės sklypo Nr. 3₂ perleidimo – atsakovui neturint teisės įgyti minėtą sklypą kaip namų valdą, dėl žemės sklypo Nr. 3₃ perleidimo – tenkinus atsakovo prašymą, pateiktą praleidus naikinamąjį terminą) institucijai, sudariusiai ginčijamą sandorį, galėjo būti žinomos jų sudarymo metu, todėl laikytina, kad ieškinio pateikimo metu ieškinio senaties terminas buvo praleistas. Tačiau, nors ieškinio senaties institutas, užtikrindamas civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nustatytu terminu riboja galimybę ginti pažeistas teises, įstatyme įtvirtinta teismo teisė jį atnaujinti, kai teismas pripažįsta, jog terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Jei teismas konstatuoja, kad pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis, ar egzistavo kitos aplinkybės, sukliudžiusios jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų ginti pažeistas teises, o praleistas terminas nėra neprotingai ilgas, pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (Lietuvos A. T. 2016-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-415/2016). Teismų praktikoje taip pat konstatuota, kad, kai ieškinys yra pareikštas siekiant ginti viešąjį interesą, net ir senaties termino kreiptis į teismą su ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo praleidimas įvertinus bylos esmę savaime nereikštų absoliutaus pagrindo atmesti tokį ieškinį (Lietuvos A. T. 2012-04-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2012). Sprendžiant dėl termino praleidimo priežasčių svarbos, be kitų aplinkybių, turi būti įvertinamas ir momentas, nuo kurio sąžiningai veikdamas asmuo turėjo suvokti galimą savo teisių pažeidimą, lemiantį poreikį dėl to kreiptis į teismą.

21. Ieškinys šioje byloje pareikštas siekiant apginti viešąjį interesą ir nors ieškovas yra vienos iš sandorį sudariusios šalies teisių perėmėjas, svarbu pažymėti tai, kad tiek nacionalinių teismų praktikoje, tiek E. Ž. T. T. praktikoje išaiškinta, kad gero valdymo principas neturėtų atimti iš valdžios institucijų galimybės taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo. Be to, nėra pagrįsta reikalauti, kad valstybės institucijų sudarytų sandorių teisėtumas būtų tikrinamas nesant abejonių dėl jų teisėtumo, todėl laikytina, kad terminas ieškiniui pareikšti nagrinėjamu atveju buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių – nebuvimo objektyvaus pagrindo kvestionuoti sandorio teisėtumą. Tuo tarpu, kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas, 2014-09-05 gavęs Vilniaus apygardos teismo pranešimą „Dėl atsiliepimo į skundą“ administracinėje byloje bei ėmėsi veiksmų siekiant apginti viešąjį interesą – kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo bei viešojo intereso gynimo civilinio proceso tvarka. Esminę reikšmę šioje byloje turi ir tai, kad Vilniaus apygardos prokuratūros 2015-10-17 nutarime dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 02-2-00019-15, pradėto pagal ieškovo pareiškimą, kad žemės sklypai, kurių kadastro Nr. 4154/2000:64 ir Nr. 4154/2000:65, galimai neteisėtai buvo parduoti atsakovui, nutraukimo konstatuota, kad laikotarpyje nuo 1992 iki 1996 metų buvo galimai padaryti nesunkūs tyčiniai nusikaltimai, kurių požymiai numatyti CK 300 str. 1 d., 301 str. 1 d., atsakovas, sandorio sudarymo metu dirbo Marijampolio agrarinės žemėtvarkos tarnybos žemėtvarkininku, be to, šioje byloje konstatuoti atsakovo nesąžiningi veiksmai sudarant sandorius, galimi archyvinės bylos dokumentų neteisėti pakeitimai. Atsakovui neteisėtai įgijus civilines teises negali būti taikomas teisėtų lūkesčių apsaugos principas. Atsižvelgiant į išdėstytą, bylos esmę, aplinkybę, kad ieškovas, gavęs duomenų apie neteisėtų sandorių sudarymą bei turėdamas duomenų apie galimą jų suklastojimą, kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jį nutraukus, ėmėsi veiksmų ginčyti administracinį aktą bei sudarytą sandorį, esant pagrindo laikyti atsakovą nesąžininga sandorio šalimi, teismas sprendžia, kad praleistas ieškinio senaties terminas atnaujintinas, todėl atsakovo prašymas atmesti ieškinį taikant ieškinio senatį netenkintinas (CK 1.5 str., 1.126 str., 1.127 str., 1.131 str. 2 d.).

Dėl restitucijos taikymo

22. Remiantis CK 1.80 str. 2 d., kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką yra gavusi pagal sutartį. Taigi, sandorio negaliojimo teisinis padarinys yra restitucijos taikymas. Remiantis sandorių prižinimo negaliojančiais grįžtamosios galios (retroaktyvumo) principu, toks sandoris laikomas niekuomet neegzistavusiu ir dėl to praeityje jo sukeltos pasekmės taip pat turi būti panaikintos. Restitucija reiškia negaliojančių sandorių šalių grąžinimą į status quo – iki sandorių įvykdymo buvusią padėtį. Byloje nustatyta, kad 1997-01-15 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias įstatymų nuostatas, konstatuotas atsakovo nesąžiningumas, todėl yra pagrindas taikyti restituciją natūrą grąžinant valstybės nuosavybėn ginčo žemės sklypus, o atsakovui grąžinant įgyjant žemės sklypą sumokėtus pinigus (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Tačiau teismų praktikoje išaiškinta, kad restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos A. T. 2012-04-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

23. Iš bylos duomenų matyti, kad trečiajam asmeniui M. M. nuosavybės teise priklauso 0,680 ha žemės sklypas, unikalus Nr. 4400-2317-5391, esantis Vilniaus rajone, Marijampolio seniūnijoje, Marijampolio kaime, nuosavybės teisių įregistravimo pagrindas – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012-02-10 sprendimas Nr. 48S-194 bei 1,0086 ha žemės sklypas, unikalus Nr.4400-2320-4217, esantis Vilniaus rajone, Marijampolio seniūnijoje, Marijampolio kaime, paveldėtas iš I. B., kuris minėtą sklypą nuosavybės teise įgijo remiantis 2012-03-01 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimu Nr. 48S-309. Iš ieškovo pateikto atsakovui ir trečiajam priklausančių sklypų plano M 1:1000 matyti, atsakovui A. R. ginčijama sutartimi perleisti sklypai kadastro Nr. 4154/2000:64 ir kadastro Nr. 4154/2000:65 dalinai „persidengia“ su trečiajam asmeniui M. M. bei mirusiajam I. B. (turtą paveldėjo M. M.) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012-02-10 sprendimu Nr. 48S-194 bei 2012-03-01 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012-03-01 sprendimu Nr. 48S-309 perduotais sklypais. Taigi, faktiniai bylos duomenys rodo, kad dalis atsakovui ginčijamais sandoriais parduotų žemės sklypų buvo nuosavybės teises perduoti trečiajam asmeniui M. M. bei I. B., kurio turtą paveldėjo I. B., minėtų asmenų nuosavybės teisių įgijimo pagrindas nėra nuginčytas. Tokiu būdu, taikant restituciją valstybės nuosavybėn grąžintina ta atsakovui ginčijamais sandoriais perleista žemės sklypų dalis, kuri nebuvo perduota teisių įgijėjams remiantis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012-02-10 sprendimu Nr. 48S-194 bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012-03-01 sprendimu Nr. 48S-309. Atsakovui grąžintina įgyjant žemės sklypą sumokėta kaina – 248 Eur (CK 1.5 str., CK 6.145 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

24. Kadangi ieškovas pagal CPK 83 str. 1 d. 5 p., 2 d. yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, ieškinį tenkinus visiškai iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistina 31,00 Eur žyminio mokesčio (CPK 3 str. 7 d., CPK 80 str. 1 d. 5 p.), taip pat 7,79 Eur teismo pašto išlaidų, todėl iš viso valstybės naudai iš atsakovo priteistina 38,79 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 str., 92 str., 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasis (duomenys neskelbtini) str., 263-270 str., teismas

nusprendė:

Panaikinti Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities valdytojo administracijos valdytojo 1996 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr. 1197-41 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo Vilniaus rajone” dalį, kuria įsakyta atsakovui A. R. parduoti 0.50 ha asmeninio ūkio žemės, esančios Vilniaus rajone, Marijampolio seniūnijoje, Marijampolio kaime.

Pripažinti negaliojančia 1997 m. sausio 15 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dalį, pagal kurią atsakovui A. R. buvo parduoti žemės sklypai (Nr. 3₂ (kadastro Nr. 4154/2000:64) ir Nr. 3₃ (kadastro Nr. 4154/2000:65), esantys Vilniaus rajone, Marijampolio seniūnijoje, Marijampolio kaime.

Taikyti restituciją natūra – grąžinti valstybės nuosavybėn atsakovui A. R. nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, kadastro Nr. 4154/2000:64 ir kadastro Nr. 4154/2000:65, ta dalimi, kuria jie nebuvo perduoti nuosavybės teisių įgijėjams pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012-02-10 sprendimą Nr. 48S-194 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012-03-01 sprendimą Nr. 48S-309. Atsakovui A. R. grąžinti 248 Eur (du šimtai keturiasdešimt aštuonis Eur).

Priteisti iš atsakovo A. R., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 38,87 Eur (trisdešimt aštuoni eurai 87 ct) bylinėjimosi išlaidų (gavėjas Vilniaus apskrities VMI, gavėjo bankas Swedbank, a. s. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.