- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-29
- Bylos Nr.
- 2A-570-658/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-01763-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nerijus Meilutis, Žibutė Budžienė, Dalė Burdulienė
- Ieškovas
- S. Z.
- Atsakovas
- R. Z.
- Trečiasis asmuo
- UAB „4 finance“
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės ir Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. Z. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-109-570/2016 pagal ieškovo S. Z. patikslintą ieškinį atsakovei R. Z. dėl santuokos nutraukimo ir turto padalinimo bei atsakovės R. Z. patikslintą priešieškinį ieškovui S. Z., trečiajam asmeniui UAB „4 finance“ dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo, kompensacijos ir išlaikymo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ginčas kilęs dėl momento, nuo kurio atsirado padariniai sutuoktinių turtinėms teisėms nutraukiant santuoką, vertinimo ir santuokinio turto padalinimo.
Šalies argumentai
Ieškovas S. Z. byloje prašė: 1) nutraukti tarp jo ir atsakovės R. Z. 1984 m. lapkričio 6 d. Utenos rajono CMB sudarytą santuoką, įrašo Nr. 350 dėl atsakovės kaltės; 2) nustatyti, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo to laiko, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi, t. y. nuo 2011 m. sausio 1 d.; 3) pripažinti atsakovės asmeniniu turtu automobilį AUDI A4/S4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 1 500 Eur vertės, ieškovo asmeniniu turtu - butą (duomenys neskelbtini), įregistruotą IĮ „Villita“ vardu pagal 2011 m. spalio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį, 5 180 Eur vertės; garažą (duomenys neskelbtini), įgytą IĮ „Villita“ vardu pagal 2013 m. birželio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį, 1 290 Eur vertės, 4353/42484 dalis pastato-garažo (duomenys neskelbtini), registruotą IĮ „Villita“ vardu, 2 428 Eur vertės; 4) santuokoje įgytą turtą padalinti atsakovei priteisiant prekybinį kioską, esantį (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 46 Eur; ieškovui - IĮ „Villita“ bei IĮ „Villita“ vardu registruotą autobusą MERCEDES BENZ 313, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė 10 000 Eur; pinigines lėšas, esančias AB Swedbank sąskaitoje (duomenys neskelbtini), Utenos kredito unijos sąskaitose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) laikant, kad kompensacija atsakovei už ieškovui tenkančią didesnę turto dalį yra sumokėta iki santuokos nutraukimo dienos.
Atsakovė R. Z. su ieškiniu nesutiko, pareiškė byloje priešieškinį prašydama: 1) pripažinti, jog santuoka iširo dėl ieškovo kaltės; 2) priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 3) priteisti materialinį sutuoktinio išlaikymą po 100 Eur kas mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) pavardes palikti Z., Z-ienė; 5) padalinti 23 808,83 Eur vertės santuokoje įgytą turtą - butą (duomenys neskelbtini), garažą (duomenys neskelbtini), IĮ „Villita“, IĮ „Villita“ vardu registruotą autobusą MERCEDES BENZ 313, pinigines lėšas, esančias AB Swedbank, Utenos kredito unijos sąskaitose, prekybinį kioską, esantį (duomenys neskelbtini), šį turtą priteisiant ieškovui, o atsakovei priteisti 10 690,42 Eur kompensaciją; 6) automobilį Audi A4/S4 pripažinti atsakovės asmenine nuosavybe; 7) kreditorinį įsiskolinimą UAB „4Finance“ pripažinti atsakovės asmenine prievole; 8) siekiant, kad ieškovas neperleistų turto iki nebus išmokėta kompensacija, uždrausti įmonės turtą įkeisti, parduoti ar kitaip perleisti.
Trečiasis asmuo UAB „4Finance“ su priešieškiniu sutiko visiškai, pripažino, jog įsipareigojimai kreditoriui yra asmeninė atsakovės R. Z. prievolė.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2016 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies: 1) nutraukė tarp šalių sudarytą santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) po santuokos nutraukimo ieškovui paliko pavardę – Z., atsakovei – Z-ienė; 3) padalino santuokoje įgytą bendrą sutuoktinių turtą: ieškovui priteisiant IĮ „Villita“ ir jos vardu registruotą turtą - butą, garažą, autobusą MERCEDES BENZ 313, pinigines lėšas, esančias AB Swedbank ir Utenos kredito unijos sąskaitose, prekybinį kioską; atsakovei priteisė iš ieškovo 10 690,42 Eur kompensaciją už didesnę tenkančią turto dalį, įpareigojant atsakovą ją išmokėti per 1 metus nuo teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjimo dienos; pripažino asmenine ieškovo nuosavybe IĮ „Villita“ vardu registruotas 4353/42484 dalis pastato-garažo (duomenys neskelbtini), atsakovės asmenine nuosavybe - automobilį Audi A4/S4, taip pat pripažino prievolę kreditoriui UAB „4Finance“ asmenine atsakovės prievole; 4) įpareigojo VĮ „Regitra“ ir VĮ „Registrų centras“ įregistruoti draudimą ieškovui perleisti ir/ar įkeisti IĮ „Villita“ vardu registruotus daiktus iki visiško prievolių pagal šį teismo sprendimą dėl santuokos nutraukimo atsakovei įvykdymo; 5) priteisė valstybei iš ieškovo 320 Eur žyminio mokesčio bei 13,06 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, o iš atsakovės - 136 Eur žyminio mokesčio bei 13,06 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kitoje dalyje ieškinio ir priešieškinio reikalavimus atmetė. Teismas sprendimą grindė šiais argumentais:
Ieškovas neįrodė, jog su atsakove negyvena ir bendro ūkio neveda nuo 2011 m. sausio 1 d., nes jo teiginių kategoriškai nepatvirtino nei liudytojų parodymai, nei kitos byloje nustatytos aplinkybės: atsakovas 2011-2013 m. reguliariai pervesdavo atsakovei į sąskaitą pinigų pragyvenimui, jai buvo paėmęs paskolą iš Bigbank, leido naudotis ir iki 2015 m. apmokėdavo sąskaitas už įmonės vardu paimtą ir atsakovei perduotą mobilųjį telefoną, be to ir pats ieškovas patvirtino, kad bandė taikytis ir tikėjosi išsaugoti šeimą 2011 metais ir po jų, buvo nuvykęs kelis kartus ir į Vokietiją. Tai, kad šalys dirbo ir gyveno atskirai nesudaro pagrindo teigti, jog jie nebegyveno kaip šeima.
Atsakovė neįrodė poreikio materialiniam išlaikymui ir visiško nedarbingumo, nes Vokietijoje dirbo nelengvus fizinius darbus, be to, pagal amžių ir sveikatos būklę gali dirbti lengvus darbus, turi medicininį išsilavinimą.
Dėl santuokoje įgyto nekilnojamojo turto padalinimo:
Prekybinis kioskas, įgytas santuokos metu priteistinas ieškovui, kadangi jis vykdo verslą Lietuvoje ir turi didesnes galimybes kioską realizuoti ar jame vykdyti veiklą, o atsakovei priteistina 23 Eur dydžio kompensacija už pusę kiosko vertės.IĮ „Villita“ įsteigta šalims gyvenant santuokoje, todėl nustačius, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo kreipimosi į teismą dienos, įmonės turtas dalintinas lygiomis dalimis. Kadangi įmonės veiklą vykdo ieškovas, įmonė priteistina ieškovui, o atsakovei – kompensacija už ½ turto.Automobilis MERCEDES BENZ įgytas santuokos metu už bendras lėšas, registruotas IĮ „Villita“ vardu ir yra esminė veiklos vykdymo priemonė, laikytina bendrąja sutuoktinių nuosavybe, todėl dalintina lygiomis dalimis priteisiant automobilį natūra ieškovui, o pusę šio automobilio vertės - atsakovei.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl asmeninio turto:
Butas, esantis (duomenys neskelbtini), įregistruotas IĮ „Villita“ vardu 2011 metais įgytas santuokos metu, už lėšas, uždirbtas santuokos metu įsigytu įmonės autobusu, ieškovui aiškiai neišreiškus valios šį turtą įsigyti asmeninėn nuosavybėn, be to, atsakovei įsigijimo, buto įsirengimo aplinkybės buvo žinomos, todėl pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kuri dalintina lygiomis dalimis.Garažas (duomenys neskelbtini), įgytas IĮ „Villita“ vardu 2013 metais, pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes pirktas santuokos metu, iš įmonės lėšų, buvo reikalingas įmonės veiklai vykdyti.4353/42484 dalis pastato-garažo (duomenys neskelbtini) registruotas IĮ „Villita“ vardu, įsigytas jau iškėlus santuokos nutraukimo bylą teisme, todėl pripažintinas ieškovo asmenine nuosavybe ir nedalintinas.Automobilis AUDI A4/S4, pripažintinas atsakovės asmenine nuosavybe šalims dėl šio turto ginčo nekeliant.
Žemesnės instancijos teismas
Ieškovui priteisus santuokoje įgyto turto už 21 380,83 Eur, atsakovei priteistina piniginė kompensacija už tenkančią didesnę turto dalį - 10 690,42 Eur. Ieškovas neįrodė, kad atsakovei santuokos metu išmokėjo 7 479 Eur kompensaciją, nes pateiktų mokėjimo nurodymų periodiškumas bei paskirtis leidžia labiau tikėti, jog pinigai buvo skirti šeimos poreikiams tenkinti, o ieškovo teiginiai apie 5 792 Eur panaudojimo atsakovės motinos namo pagerinimui paneigiami atsakovės pateiktomis fotonuotraukomis.
Atsakovei išmokėtinos kompensacijos įvykdymo užtikrinimui įregistruotinas draudimas Nekilnojamojo turto registre ir VĮ „Regitra“.
Kreditoriniai įsipareigojimai UAB „4Finance“ dėl to nekilus ginčo ir sutinkant kreditoriui lieka asmeniniais atsakovės įsipareigojimais.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Ieškovas S. Z. apeliaciniu skundu prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimą panaikinti iš dalies ir nurodytose dalyse priimti naują sprendimą: pripažinti ieškovo asmenine nuosavybe butą (duomenys neskelbtini) ir garažą, (duomenys neskelbtini); atsakovės asmeninėn nuosavybėn priteisti prekybinį kioską bei priteisti iš apelianto (ieškovo) atsakovės naudai 4 174,42 Eur piniginę kompensaciją už jam tenkantį turtą natūra. Ieškovas taip pat prašo panaikinti įpareigojimą drausti ieškovei perleisti ir/ar įkeisti IĮ „Villita“ vardu registruotus daiktus iki visiško prievolių pagal šį teismo sprendimą dėl santuokos nutraukimo atsakovei įvykdymo, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Šalys faktiškai negyvena kartu nuo 2011 m. sausio 1 d., nuo to laiko nepalaiko santuokinių ryšių, neveda bendro ūkio, todėl santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo nurodyto momento. Šias aplinkybes byloje patvirtino liudytojai, tačiau teismas atsižvelgė tik į atsakovės paaiškinimus.
IĮ „Villita“ vardu registruotas butas ir garažas negalėjo būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes sutuoktiniai bendru darbu ar bendromis lėšomis šių nekilnojamųjų daiktų (buto, kuriame jis vykdo veiklą ir gyvena, garažą) neįsigijo, todėl šis turtas laikytinas asmenine ieškovo nuosavybe kaip turtas, reikalingas asmeniniam sutuoktinio verslui, ir įsigytas sutuoktiniams gyvenant skyrium.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas negalės prekybiniu kiosku realiai naudotis, nes gyvena Utenoje.
Teismas, uždrausdamas perleisti ar įkeisti IĮ „Villita“ turtą apribojo verslo galimybes. Apeliantas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad autobusas, iš kurio eksploatacijos yra gaunamos pajamos yra senas ir jo remontui reikalingos nemažos lėšos, tuo tarpu įmonės apyvarta nėra didelė, todėl pakeisti autobusą į naujesnį ar jį kapitališkai suremontuoti, reikalingos nemažos lėšos, kurių įmonė neturi, tuo tarpu draudimas įkeisti turimą turtą apriboja galimybės gauti paskolą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, priteisdamas iš apelianto (ieškovo) 10 690,42 Eur piniginę kompensaciją atsakovei, kurią jis turi sumokėti per 1 metus, neatsižvelgė į jo turtinę padėtį ir į IĮ „Villita“ uždirbamas pajamas. Tokio dydžio kompensacijos ieškovas nepajėgus sumokėti.
Atsiliepimas
Atsakovė R. Z. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Apeliantas patikslintu ieškiniu nereiškia reikalavimo pripažinti, jog santuokos nutraukimas sutuoktiniams teisines pasekmes sukėlė nuo tada, kai šalys pradėjo gyventi skyrium, todėl šis reikalavimas laikytinas nauju ir negali būti keliamas aukštesnės instancijos teisme. Nepaisant to, teismas pagrįstai sprendė, jog pateikti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad šalys nuo 2011 metų pradžios negyvena kartu ir neveda bendro ūkio.
Ieškovas viso proceso metu reikalavo IĮ „Villita“ vardu registruotą butą ir garažą pripažinti asmenine jo nuosavybe tuo pagrindu, kad jis buvo įgytas sutuoktiniams jau nevedant bendro ūkio, tačiau apeliaciniame skunde nurodoma nauja aplinkybė, kad turtas pripažintinas asmenine nuosavybe kaip daiktai, reikalingi asmeniniam ieškovo verslui vykdyti.
Ieškovui neįrodžius, kad šalių santykiai nutrūko 2011 metų pradžioje teismas pagrįstai visą santuokoje įgytą turtą padalijo lygiomis dalimi priteisdamas jį natūra ieškovui, o atsakovei atitinkamai kompensaciją, sudarančią ½ dalį šio turto vertės. Ieškovas sutiko su tuo, kad atsakovei apskritai tokia kompensacija yra mokėtina, tačiau įrodinėjo, kad ją jau yra sumokėjęs iki kreipimosi dėl santuokos nutraukimo, tačiau tokių įrodymų nepateikė.
Prekybinis kioskas buvo įgytas paties apelianto iniciatyva, jam vykdant verslą Lietuvoje, todėl jis pagrįstai priteistas ieškovui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pagrįstai taikė prievolės sumokėti atsakovei kompensaciją įvykdymo užtikrinimą ir uždraudė ieškovui parduoti ar įkeisti įmonės turtą.
Apelianto argumentai apie jo gebėjimą išmokėti atsakovei kompensacijos sumą per vienerius metus atmestini, kadangi apeliantas remiasi tik prielaidomis apie automobilio, reikalingo verslui vykdyti remontą ar naujo automobilio įsigijimo reikalingumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (CPK 320 str. 1 d.). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Tarp šalių kilęs ginčas dėl santuokinio turto padalinimo, tam tarpe ir dėl momento nustatymo, nuo kada šis turtas dalijamas, ieškovui tvirtinant, kad šalys nevedė bendro ūkio nuo 2011 metų pradžios. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nenustatė, kad šalys iki kreipimosi į teismą nutraukti santuoką dienos nevedė bendro ūkio ir visą turtą sutuoktiniams padalino lygiomis dalimis jį priteisdamas natūra ieškovui, o kompensaciją už ½ turto dalį atitinkamai atsakovei. Iš ieškovo reiškiamo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad ieškovas su teismo sprendimu iš esmės nesutinka dėl netinkamo reikšmingų bylai faktinių aplinkybių nustatymo ir netinkamo byloje surinktų įrodymų vertinimo, t. y. kad: 1) teismas nepagrįstai sprendė, kad sutuoktiniai nuo 2011 metų pradžios negyveno kaip šeima, nors byloje surinkti duomenys rodo priešingai; 2) dalinant turtą lygiomis dalimis neatsižvelgė į tai, kad IĮ „Villita“ turtas buvo ne tik įgytas sutuoktiniams nevedant bendro ūkio ir atsakovei neprisidedant prie jo sukūrimo, bet ir laikytinas ieškovo asmenine nuosavybe kaip turtas, reikalingas asmeniniam sutuoktinio verslui; 3) teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovas jam priskiriamu prekybiniu kiosku negalės realiai naudotis; 4) draudimas perleisti ar įkeisti IĮ „Villita“ turtą apribojo ieškovo verslo galimybes; 5) piniginės kompensacijos atsakovei sumokėjimas per 1 metus nėra suderinamas su ieškovo turtine padėtimi. Toliau teisėjų kolegija ir pasisakys dėl atskirų apeliacinio skundo argumentų.
Dėl momento, nuo kurio atsirado padariniai sutuoktinių turtinėms teisėms nutraukiant santuoką
Apeliantas teigia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 178, 185 str.), dėl to netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nustatančias momentą, iki kurio įgytas turtas turi būti dalijamas tarp sutuoktinių. Teisėjų kolegija vertina šį apeliacinio skundo argumentą kaip teisiškai nepagrįstą.
Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodymų vertinimas (CPK 185 str.) reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).
CK 3.67 straipsnyje reglamentuojama santuokos nutraukimo įtaka sutuoktinių turtinėms teisėms. Pagal bendrąją CK 3.67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę, santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. Tačiau sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi (CK 3.67 str. 2 d.). Toks teisinis reglamentavimas siejamas su galimybe išvengti turtinių pasekmių, atsirandančių dėl įstatymų nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo taikymo (CK 3.87 str. 1 d.) ir sutuoktinių prievolių bendrumo (CK 3.109 str. 1 d.). Kadangi sutuoktiniams kartu nebegyvenant tampa sudėtingiau priimti bendrus sprendimus dėl disponavimo bendrąja jungtine nuosavybe esančiu turtu ir bendrų prievolių prisiėmimo, daryti įtaką kito sutuoktinio priimamiems sprendimams, teismas, įvertinęs visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, gali paankstinti santuokos nutraukimo turtinių pasekmių sutuoktinių teisėms atsiradimo momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013).
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas ir atsakovė iki kreipimosi į teismą dienos vedė bendrą ūkį. Šį teismo įsitikinimą lėmė ištirtos byloje faktinės aplinkybės, t. y. šalių paaiškinimai, liudytojų prarodymai (ieškovo brolio, ieškovo brolio sutuoktinės), byloje surinkti duomenys apie piniginių lėšų tarp šalių srautus, paskolos paėmimo sutuoktinės reikmėms faktas, leidimas atsakovei naudotis įmonės vardu registruotu telefonu ir kt. Iš byloje surinktos medžiagos nustatyta, kad ieškovas 2009 metų pabaigoje – 2010 metų pradžioje išėjo iš namų palikdamas šeimą ir apsigyveno pas vieną iš savo brolių. Ieškovas tvirtino, kad išėjo dėl įvykusio konflikto su jauniausiuoju sūnumi, kurio pasėkoje sutuoktinė (atsakovė) jo nepalaikė, t. y. nebuvo lojali (2016 m. gegužės 3 d. teismo posėdžio protokolo garso įrašo 3 dalis nuo 38:40). Nepaisant to ieškovas patvirtino ir tai, kad su atsakove bendravo išėjus jam iš namų, nes nenorėjo visko nutraukti, turėjo viltį susitaikyti, tikėjosi, kad šeima jo atsiprašys ir vėl viskas bus po senovei (2016 m. gegužės 3 d. teismo posėdžio protokolo garso įrašo 3 dalis nuo 21:38, nuo 38:40). Šeimai išlaikyti reguliariai pervesdavo lėšų, ką dabar laikytų kompensacijos sumokėjimu už pusę turto (2016 m. gegužės 3 d. teismo posėdžio protokolo garso įrašo 3 dalis nuo 21:38, 23:23). Atliktus mokėjimus patvirtina ir byloje esantys mokėjimo nurodymai bei sąskaitų išrašai laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 19 d. iki 2013 m. rugpjūčio 22 d. (1 t. b. l. 99-106, 108, 112-113, 115, 117, 135, 2 t. b. l. 6-7). Ieškovas teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad santykiai su ieškove nebuvo konfliktiški, jis pora kartų buvo pas ją nuvykęs į Vokietiją 2009-2011 metų laikotarpiu tikėdamasis, kad susitaikys, vyko ten pas atsakovę kaip pas žmoną (2016 m. gegužės 3 d. teismo posėdžio protokolo garso įrašo 3 dalis nuo 41:06). Atsakovė teismo posėdžio metu patvirtinusi, kad ieškovas nors ir konfliktavo su jauniausiuoju sūnumi, tačiau iš namų išėjo iš esmės atsakovei pradėjus daugiau dirbti ir laiko praleisti Vokietijoje, nes ieškovas liko be žmonos priežiūros, kuri iki tol buvusi nuolatinė (namų ruoša, valgio gaminimas ir t. t.). 2011 metais buvo išėjęs, paskui vėl buvo grįžęs, 2013 metais atsakovei parvykus į Lietuvą jie buvo kartu, ieškovas ją nuvežęs į oro uostą, ir jie sutarę dėl ieškovo atvykimo į Vokietiją, iki paskutinės minutės atsakovė siūliusi tęsti santuoką, tačiau ieškovas matyt vėliau apsigalvojo, nenuvyko į Vokietiją kaip žadėjęs, nes, kaip atsakovė sužinojo vėliau, ieškovas jau buvo susiradęs kitą moterį (2016 m. gegužės 3 d. teismo posėdžio protokolo garso įrašo 3 dalis nuo 58:30, 01:01:20,01:02:30). Liudytojai D. Z. ir A. Z. patvirtino, kad nuo 2009 metų ieškovas apsigyveno pas savo brolį, kur gyveno apie 4 metus, išvykdavo su pertraukomis kokiai savaitei, iki kol įsigijo bendrabučio tipo kambarį, tikslių ieškovo išėjimo iš namų priežasčių nežino, mano, kad tai įtakojo konfliktai šeimoje (2016 m. gegužės 3 d. teismo posėdžio protokolo garso įrašo 4 dalis nuo 30:00, 2016 m. gegužės 26 d. teismo posėdžio protokolo garso įrašo 2 dalis nuo 01:07).
Atsižvelgiant į nutarties 13 punkte išdėstytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagal vidinį įsitikinimą įvertinęs ieškovo ir atsakovės paaiškinimus bei liudytojų parodymus, ir nesant šias aplinkybes paneigiančių patikimų ir pakankamų įrodymų, tinkamai taikė CPK 175 ir 185 straipsnių nuostatas ir teisiškai pagrįstai konstatavo, kad šalys vedė bendrą ūkį ieškovo nurodomu laikotarpiu, nors faktiškai ir gyveno atskirai, nelaikė, kad šeima galutinai iširo, nebuvo atsiriboję vienas nuo kito, o tikėjosi visus nesklandumus laikui bėgant išspręsti, todėl tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias santuokos nutraukimo įtaką sutuoktinių turtinėms teisėms ir ieškovo prašymo taikyti santuokos nutraukimo teisinius padarinius sutuoktinių turtinėms teisėms nuo 2011 metų pradžios pagrįstai netenkino.
Dėl individualios įmonės ir jos turto dalijimo
Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe taip pat pripažįstama įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo (CK 3.88 str. 1 d. 4 p.). Individualios įmonės turtas yra šios įmonės nuosavybė (Individualių įmonių įstatymo (IĮĮ) 8 str. 1 d), tuo pačiu tai yra vienas iš komponentų, lemiančių pačios įmonės vertę. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad individualios įmonės valdomas turtas, kuris sukurtas santuokos metu, laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, kol neįrodyta priešingai – kad tai yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d.) (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012).
Byloje nustatyta, kad IĮ ,,Villita” yra bendrosios jungtinės nuosavybės objektas, kurio vertė - 21 334,83 Eur (sąskaitose esančios lėšos – 4 864,83 Eur, automobilis – 10 000 Eur, butas-ofisas – 5 180 Eur, garažas – 1 290 Eur). Dėl įmonės vertės byloje ginčo nekilo. Ginčas kilo dėl šio turto pripažinimo asmenine ieškovo nuosavybe jam teigiant, jog atsakovė prie verslo neprisidėjo. Pirmosios instancijos teismui nurodytą turtą pripažinus jungtine sutuoktinių nuosavybe ir padalinus jį šalims lygiomis dalimis, apeliantas su tokiu sprendimu nesutinka, nurodydamas skunde papildomus argumentus, jog turtas pripažintinas jo asmenine nuosavybe kaip asmeninės veiklos įrankis.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, kurios leido spręsti apie įmonės ir jos turto teisinį režimą. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu. Įmonė yra turtinis kompleksas ir nuosavybės teisės objektas (CK 1.110 str.). Byloje nustatyta, kad IĮ „Villita“ įsteigta santuokos metu. Taigi nurodyta prezumpcija galioja ir dėl šios įmonės. Tokią praktiką dėl įmonės pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe taip pat formuoja ir kasacinis teismas (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2005; 2007 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007). Ieškovas byloje neįrodė, kad įmonė nėra bendroji jungtinė nuosavybė, kad ji buvo įkurta tik iš asmeninių ieškovo lėšų, taip pat kad atsakovei nieko nebuvo žinoma apie įmonę. Byloje taip pat nepateikta įtikinamų įrodymų apie tai, kad įmonės verslu pradėjo verstis ir vertėsi tik vienas sutuoktinis bei kad iš įmonės veiklos gautos lėšos nepanaudotos bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad IĮ „Villita“ įsteigta santuokos metu, jos veikloje gaunamos pajamos buvo visos šeimos pragyvenimo šaltinis. Šalys neneigė, kad verslą iš esmės vykdė vienas ieškovas – užsiėmė keleivių pervežimu, kai tuo tarpu atsakovė visą laiką skyrė šeimai, dirbo atsitiktinius darbus, o vėliau – išvyko uždarbiauti ir į Vokietiją. Atsakovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad nors ir nedirbo nuolatinio pastovaus darbo, tačiau nuolat užsiiminėjo prekių platinimu, augino vaikus, savo karjerą paaukojo vardan šeimos (2016 m. gegužės 3 d. teismo posėdžio protokolo garso įrašo 3 dalis nuo 01:01:20), tuo tarpu ieškovas išeidamas išsinešė ir turėtas santaupas grynais pinigais, už kurias buvo įsigytas šiuo metu IĮ „Villita“ vardu registruotas nekilnojamas turtas – butas ir garažas (2016 m. gegužės 3 d. teismo posėdžio protokolo garso įrašo 3 dalis nuo 01:10:30). Taigi, byloje patvirtinama, kad atsakovė žinojo apie įmonę, ją su ieškovu įkūrė kartu iš santuokoje įgytų lėšų, sutuoktinių fizinio ir intelektinio darbo pagrindu, kartu planavo plėsti jos veiklą, atsakovė patarė ieškovui kaip įsirengti butą-ofisą, iš šios įmonės veiklos gaunamos pajamos naudotos visos šeimos poreikiams tenkinti. Kaip nustatyta nutarties 13-14 punktuose, byloje nebuvo įrodyta, kad šalys nuo 2011 metų nevedė bendro ūkio, sutuoktinių bendro turto prezumpcija nėra paneigta, šio turto negalima pripažinti ir individualiai vieno sutuoktinio naudojamu asmeniniu turtu, nes jis neatitinka asmeninio verslo išimtinio pobūdžio, taigi turtas dalintinas pagal bendrąsias taisykles, numatytas CK trečiosios knygos VIII skyriuje.
Pirmosios instancijos teismas, padalindamas sutuoktinių turtą skundžiamu sprendimu atsižvelgė į tas aplinkybes, kad šiuo metu verslą vykdo vienas ieškovas, ir šis verslas yra pagrindinis ieškovo pragyvenimo šaltinis, todėl natūra įmonę ir jos turimą turtą priteisė jam, tačiau nesant duomenų apie šalių gyvenimą skyrium ir laikant, kad teisinės pasekmės sutuoktinių turtinėms teisėms kyla nuo kreipimosi į teismą dėl santuokos nutraukimo dienos, pagrįstai dalydamas tokį turtą, priteisė atsakovei kompensaciją, t. y. ½ įmonės nustatytos vertės.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
Ieškovas apeliaciniu skundu nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovui priteistas prekybinis kioskas. Ieškovas nurodo, kad turtu negalės realiai naudotis, nes gyvena kitoje vietovėje. Pažymėtina, kad santuokos nutraukimo byloje turi būti padalintas visas sutuoktinių turtas, nes santuokos nutraukimas yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga (CK 3.100 str. 4 p.). Pirmosios instancijos teismas, byloje nustatęs, kad nurodyto turto natūra atsakovė turėti nepageidauja, kadangi kioskas įgytas ieškovo sumanymu, o atsakovė nuolat dirba ne Lietuvoje, todėl neturi galimybių nei juo naudotis, nei realizuoti, pagrįstai sprendė, kad turtas natūra priteistinas ieškovui, kuris turi didesnes galimybes jį naudoti, o to nepageidaujant – realizuoti (dovanoti, parduoti ir pan.).
Apeliantas taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria taikytas draudimas perleisti ar įkeisti IĮ „Villita“ turtą iki bus įvykdyta teismo sprendimo dalis dėl kompensacijos ieškovei išmokėjimo teigdamas, kad toks sprendimas apribojo ieškovo verslo galimybes. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su nurodytais skundo argumentais. Teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones savo iniciatyva esant viešajam interesui (CPK 144 str. 2 d.). Šiuo atveju, šeimos teisinių santykių byloje, viešojo intereso egzistavimas preziumuojamas, tačiau pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Civilinio proceso kodekso nuostatos be kita ko įpareigoja teismą, taikantį laikinąsias priemones, nurodyti ir jų mastą (CPK 147 str. 5 d. 8 p.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, siekdamas užtikrinti 10 690,42 Eur kompensacijos išmokėjimą atsakovei uždraudė perleisti ir įkeisti IĮ „Villita“ vardu registruotus daiktus - autobusą MERCEDES BENZ 313, butą, (duomenys neskelbtini) bei garažą, unikalus (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas, pasinaudodamas jam įstatymo suteikta galimybe viešojo intereso bylose rinkti įrodymus savo iniciatyva bei naudotis informacinių sistemų ir registrų duomenimis (CPK 179 str. 2-3 d.), atliko VĮ „Registrų centras“ viešai prieinamą neatlygintinę turto vertės paiešką ir nustatė, kad IĮ „Villita“ turimo nekilnojamojo turto vertė nutarties priėmimo dieną sudaro 9 009 Eur (butas, garažas ir garažo dalis), tuo tarpu byloje deklaruojama vidutinė automobilio vertė sudaro 10 000 Eur. Įvertinus nurodytus duomenis pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, suvaržydamas disponavimą tiek automobiliu, tiek butu ir garažu, kurių bendra vidutinė rinkos vertė sudaro 16 580 Eur (10 000 Eur vertės automobilis, 5 150 Eur vertės butas ir 1 430 Eur vertės garažas) taikė per didelį apribojimų mastą, tuo nepagrįstai suvaržydamas ieškovo galimybes laisvai disponuoti jam priskirto turto dalimi. Atsižvelgiant į tai kas nurodyta, taip pat į tai, kad nekilnojamasis turtas laikytinas taip greit vertės neprarandančiu turtu kaip automobilis, kuris, savo ruožtu, taip pat gali greičiau prarasti vertę dėl eksploatavimo ir trečiųjų asmenų veikos (pvz. autoįvykis, turto sunaikinimas, vagystė ir pan.) teismo sprendimas nurodytoje dalyje keistinas įpareigojant VĮ „Registrų centras“ įregistruoti draudimą S. Z. perleisti ir/ar įkeisti IĮ „Villita“ vardu registruotus daiktus - butą, (duomenys neskelbtini), garažą, (duomenys neskelbtini), bei 4353/42484 dalis pastato-garažo, (duomenys neskelbtini) iki visiško prievolių pagal šį teismo sprendimą atsakovei R. Z. įvykdymo. Toks pakeitimas iš esmės atitiks ir atsakovo interesus, nes galės automobilį, kuris iš esmės yra vienintelė priemonė verslui vykdyti, be apribojimų naudoti, parduoti, keisti ir/ar įsigyti naujesnį nestabdant įmonės veiklos ir nepatiriant suvaržymų.
Teismas skundžiamu sprendimu nustatydamas išmokėtiną atsakovei kompensaciją nurodė, kad ji atsakovei turi būti sumokama per vienerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo nesutinkantis su tokiu trumpu terminu, nes jis nėra suderinamas su ieškovo turtine padėtimi. Pažymėtina, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti (CPK 284 str. 1 d.). Įstatymas nereglamentuoja, kokiems terminams, kokiais dydžiais sprendimo vykdymas galėtų būti išdėstomas. Taigi, įstatymo leidėjas šį klausimą priskiria teismo diskrecijai. CPK 3 straipsnio 7 dalyje numatyta, jog tuo atveju, jeigu įstatymai numato, kad tam tikrus klausimus teismas sprendžia savo nuožiūra, teismas tai darydamas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Kaip nurodyta, apeliantas prašymą išdėstyti sprendimo vykdymą ilgesniam laikotarpiui nei vieneri metai grindė savo turtine padėtimi, tačiau pateikė tik individualios įmonės turtinę padėtį patvirtinančius įrodymus (balansą) bei pažymą apie 2016 metais gautas pajamas ir pelną. Byloje nėra pateikta įrodymų apie kitas ieškovo turimas santaupas, nors atsakovė byloje yra nurodžiusi, jog grynųjų pinigų atsakovas turėjo. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė jokio kito gyvenamojo būsto neturi, tokį turto padalinimo būdą pasirinko pats ieškovas, jis teismo sprendimu gavo visą santuokinį turtą natūra, t. y. įmonę, butą, garažą, lėšas sąskaitose, kioską, be to, valdo asmeninės nuosavybės teise dar vieną garažą. Kartu pažymėtina ir tai, kad ieškovas teismo posėdžio metu pats patvirtino rasiantis galimybių sumokėti ieškovei kompensaciją. Atsižvelgiant į nurodytus duomenis teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas turi galimybę sumokėti bent dalį priteistos kompensacijos atsakovei iškart, o likusios dalies sumokėjimas per vienerių metų laikotarpį laikytinas realiu, atitinkančių abiejų šalių interesus, ieškovo turtinę padėtį (CK 3.127 str. 3 d.) bei protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus (CK 1.5 str.).
Esant šioms aplinkybėms, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas patikslinant taikomų apribojimų IĮ „Villita“ turtui mastą (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Suinteresuoti asmenys neišreiškė prašymų priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jos nepriteistinos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimą dalyje, kuria taikytas draudimas ieškovui S. Z. perleisti ir/ar įkeisti IĮ „Villita“ vardu registruotus daiktus pakeisti ir šioje dalyje teismo sprendimą išdėstyti taip:
„Įpareigoti VĮ „Registrų centras“ įregistruoti draudimą S. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) perleisti ir/ar įkeisti IĮ „Villita“ (j. a. k. 300622090) vardu registruotus daiktus - butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); ir 4353/42484 dalis pastato-garažo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) iki visiško prievolių pagal šį teismo sprendimą dėl santuokos nutraukimo atsakovei R. Z. įvykdymo“.
Kitas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.