Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Surgailienės ir Rūtos Veniulytės -Jankūnienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „PIETRYČIŲ SRAUTAS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „PIETRYČIŲ SRAUTAS“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

12. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

13. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl faktinių aplinkybių

14. Nustatyta, jog ieškovas ir nuomininkė UAB „Būsto įrangos artelė“ 2000 m. kovo 10 d. sudarė Negyvenamųjų pastatų ir patalpų numos sutartį Nr. 4, pagal kurią ieškovas perdavė nuomininkei UAB „Būsto įrangos artelė“ nuomos teisę į 146,11 kv. m. bendrojo ploto negyvenamąsias rūsio patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kavinei įrengti, mokant nuomos mokestį 19,16 Lt per mėnesį už 1 kv. m., nuomos mokestį 2 800 Lt per mėnesį už visą nuomojamą bendrąjį plotą, suteikdamas teisę naudotis kiemu kavinės reikmėms bei nustatydamas nuomojamo turto terminą nuo 2000 m. kovo mėn. 10 d. iki 2020 m. kovo mėn. 10 d. (Sutarties 1, 3 punktai). 2001 m. kovo 15 d. Sutartis pakeista, išnuomojant 204,52 kv. m. bendrojo ploto negyvenamąją rūsio patalpą, adresu (duomenys neskelbtini), kavinei įrengti, mokant nuomos mokestį 3 761,84 Lt per mėnesį ( 1 kv. m. kaina 18,39 Lt). Nustatyta, jog nuomininkė UAB „Būsto įrangos artelė“ subnuomos sutarties pagrindu perdavė atsakovei UAB „Pietryčių srautas“ visas teises ir pareigas, atsiradusias iš UAB „Būsto įrangos artelė“ ir ieškovės sudarytų nuomos sutarčių. Šalys 2015 m. liepos 1 d. sudaryto priedo Nr. 1 prie 2000 m. kovo 10 d. negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutarties Nr. 4 pagrindu susitarė, kad nuomos mokestis 1090,09 Eur į mėnesį ( 1 kv. m. kaina 5,33 Eur), o nuo gegužės 15 d. iki rugsėjo 15 d. papildomai apmokestinamas 5 Eur kas mėnesį už 1 kv. m. viso 100 kv. m. kiemo plotas. Ieškovės su atsakove sudaryto 2019 m. sausio 25 d. susitarimo Nr. 2019/04-10 pagrindu nuomos terminas nuo 2000 m. kovo 10 d. pratęstas iki 2023 m. rugsėjo 30 d.

16. Ieškovė ginčija 2019 m. sausio 25 d. susitarimu Nr. 2019/04-10 pratęstą nuomos terminą, ir 2019 m. sausio 25 d. susitarimą Nr. 2019/01-25, įrodinėdama, kad tokie susitarimai prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, reglamentuojančioms disponavimo valstybės turtu tvarką ir būdus. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą tenkino, pripažindamas ieškovės teiginius pagrįstais.

17. Taigi apeliacijos ribas sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nuspręsta susitarimus dėl nuomos termino pratęsimo pripažinti negaliojančiais kaip prieštaraujančius imperatyvioms teisės normoms, taikyti restituciją bei priteisti nuomos mokestį, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Dėl argumentų, susijusių su ieškinio dalyku ir pagrindu

18. Apeliacinis skundas visų pirma grindžiamas netinkamai suformuluotu ieškovės patikslinto ieškinio pagrindu bei keliamais reikalavimais. Apeliantė įrodinėja, jog dėl to nebuvo tinkamai pasirengta civilinės bylos nagrinėjimui, nebuvo aiškiai apibrėžtos bylos nagrinėjimo ribos, dėl ko pažeista apeliantės teisė į teisminę gynybą bei turėjo įtakos atsakovei nepalankaus teismo sprendimo priėmimui.

19. Vertinant apeliantės argumentą, jog ieškiniu aiškiai neapibrėžtos bylos nagrinėjimo ribos, pasisakytina, jog kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad ieškinio trūkumų šalinimo institutas gali būti taikomas tada, kai netinkamai suformulavus ieškinio dalyką ar pagrindą, apskritai iš pareikšto ieškinio yra neaiškus ieškovo reikalavimas, jo pagrindas ar ribos ir dėl šių aplinkybių teismo procesas apskritai negali būti pradėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009). Pažymėtina ir tai, jog teisė ir pareiga pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką tenka ieškovui.

20. Iš tiesų, kaip matyti byloje esančiais duomenimis, pirmosios instancijos teismas 2020 m. lapkričio 23 d. teismo posėdyje sutikus ieškovės atstovui, nustatė terminą ieškiniui patikslinti. Tačiau ieškovė 2020 m. gruodžio 3 d. pranešimu informavo pirmosios instancijos teismą, jog ieškinio pagrindo ir/ar dalyko netikslina, nurodė tokio apsisprendimo argumentus, remdamasis teismų praktika. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ieškovės ieškinį ir nenurodė, jog ieškinio dalykas ar/ir pagrindas suformuluoti netinkamai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškinio turinį, pažymi, jog nagrinėjamu atveju ieškinio dalykas ir pagrindas ieškovės iš esmės suformuluoti aiškiai ir nedviprasmiškai, t. y. ieškinio reikalavimas ir jo ribos aiškūs, taip pat aišku, kokių teisinių pasekmių ieškovė siekė pareikštu ieškiniu. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, jog pagal suformuluotus reikalavimus nebuvo galima išspręsti kilusio ginčo, o apeliantės teisė į teisminę gynybą dėl to buvo pažeista. Tai, jog ieškinyje ginčijami susitarimai dėl nuomos sutarties pratęsimo bei reiškiamas reikalavimas dėl nesumokėto nuomos mokesčio priteisimo kaip nuostolių, nesudaro pagrindo vertinti, jog ieškinio dalykas neaiškiai suformuluotas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi nenustatęs, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju būtų pažeidęs civilinio proceso įstatyme numatytas ieškinio priėmimo ar bylos nagrinėjimo proceso nuostatas, taip pat nenustatė, jog nebuvo pasiruošta bylos nagrinėjimui, todėl daro išvadą, kad nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą šiais apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Dėl sudaryto sandorio, jo (ne)prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms bei restitucijos (ne)taikymo

21. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu visų pirmą dėl to, jog ieškovas ieškinyje nepagrįstai ir neteisėtai nuomos santykius ir jų laikotarpį vertino ir sandorį prašė pripažinti niekiniu ir negaliojančiu neteisingai skaičiuodamas maksimalų leistiną nekilnojamojo turto nuomos terminą, kuris, skaičiuojant nuo 2014 m. spalio 1 d., baigiasi 2024 m. spalio 1 d. Apeliantės teigimu, apylinkės teismas neįvertino teisinio reglamentavimo, įtvirtinančio maksimalų valstybinio turto nuomos terminą, lex retro non agit principo, draudžiančio atgalinį teisės aktų taikymą, todėl nepagrįstai tenkino ieškovo ieškinį. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pritarti tokiam apeliantės argumentui.

22. Iš tiesų, kaip teisingai nurodo apeliantė teikdama apeliacinį skundą, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti sąlygą, jog valstybės ilgalaikis materialusis turtas gali būti išnuomotas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui (įskaitant nuomos termino pratęsimą), jeigu įstatymai nenustato kitaip, įsigaliojo nuo 2014 m. spalio 1 d. (2014 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. XII-802 redakcija). Maksimalus 10 metų nuomos sutarties terminas įtvirtintas ir nuo 2017 m. lapkričio 12 d. pakeistose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 dėl valstybinio ilgalaikio materialiojo turto nuomos, kuriuo patvirtintas „Valstybės ilgalaikio materialiojo turto viešojo nuomos konkurso ir nuomos ne konkurso būdu organizavimo tvarkos aprašas“ patvirtintose tvarkos aprašo nuostatose (47 punktas) (toliau – ir Aprašas). Tačiau iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino ne remdamasis aplinkybe, jog nuomos sutarties terminas pratęstas ilgesniam nei maksimalus teisės aktuose įtvirtintas terminas, tačiau dėl to, jog sudarytais susitarimais pažeidžiami Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnis ir 15 straipsnio 2 dalis. Taigi, apylinkės teismui aiškiai nurodant, jog susitarimu pratęstas nuomos sutarties terminas neturėjo teisinės reikšmės pripažįstant šalių susitarimą niekiniu ir negaliojančiu, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl apeliantės argumentų, susijusių su maksimaliu nuomos sutarties terminu, jo skaičiavimu ir pabaiga nepasisako.

23. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad sudaryti ginčijami susitarimai pažeidžia Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnį ir 15 straipsnio 2 dalį. Pagal minėto įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punktą valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis viešosios teisės principu, kuris reiškia, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog valstybės ilgalaikis materialusis turtas išnuomojamas viešojo konkurso būdu, išskyrus numatytus atvejus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 dėl valstybinio ilgalaikio materialiojo turto nuomos, kuriuo patvirtintas „Valstybės ilgalaikio materialiojo turto viešojo nuomos konkurso ir nuomos ne konkurso būdu organizavimo tvarkos aprašas“ patvirtinto aprašo (2019 m. kovo 13 d. redakcija) 47 punkte be kita ko numatyta, kad valstybės turto nuomos sutarties atnaujinimo atveju valstybės turto valdytojas likus 3 mėnesiams iki nuomos sutarties termino pabaigos turi suderinti nuomos sutarties atnaujinimo galimybes su centralizuotai valdomo valstybės turto valdytoju ir užtikrinti, kad bendra nuomos trukmė nebūtų ilgesnė kaip 10 metų, išskyrus įstatymo 15 straipsnio 5 dalyje numatytas išimtis.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog pratęsiant nuomos sutartį nebuvo laikomasi įtvirtintos teisės aktuose imperatyvios sąlygos – suderinimo su centralizuotai valdomo valstybės turto valdytoju. Aplinkybės, jog ieškovė, būdama valstybės ilgalaikio materialiojo turto negyvenamųjų rūsio patalpų valdytoja, nesuderino nuomos sutarties pratęsimo galimybių su centralizuotai valdomo valstybės nekilnojamojo turto valdytoju VĮ Turto banku, o taip pat ir ieškovės savininko teises ir pareigas įgyvendinančia Kultūros ministerija (Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. ĮV-161 patvirtintų ieškovės nuostatų 2 punktas), ieškovė neginčijo. Tokia aplinkybe rėmėsi ir trečiasis asmuo LR Kultūros ministerija, procesiniuose dokumentuose nurodydama, jog nebuvo gavusi prašymo dėl sąlygų derinimo, nėra sutikusi su ieškovės sprendimu pratęsti nuomos sutartį, o valstybės turto informacinėje sistemoje nėra duomenų apie sprendimo suderinimą su VĮ Turto banku. Pažymėtina, kad tokių pirmosios instancijos teismo argumentų apeliantė teikdama apeliacinį skundą neginčijo. Nors apeliantė ir nurodo, kad nuomos sutarties pratęsimas įregistruotas VĮ „Registrų centras“, tokiu būdu išviešinant jį tretiesiems asmenims, tačiau pažymėtina, kad toks sandorio įregistravimas nepaneigia imperatyvios teisės aktuose numatytos pareigos atlikti derinimo procedūras su aptartomis institucijomis. Be to, kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, iki nuomos sutarties termino pabaigos buvo likę daugiau nei metų laikotarpis (Nuomos sutarties terminas 2020 m. kovo 10 d.), kai tuo tarpu pagal Aprašo 47 punktą nuomos sutarties pratęsimo sąlygos derinamos likus 3 mėnesiams iki nuomos sutarties termino pabaigos. Taigi vertintina, kad nuomos sutartį pratęsus gerokai anksčiau nei Aprašo 47 punkte numatytas terminas, taip pat buvo nesilaikyta ir imperatyviai įtvirtinto termino nuomos sutarties pratęsimo sąlygų derinimui.

25. Pažymėtina, kad teisės aktuose numatyta pareiga nuomos sutarties pratęsimo sąlygas derinti su VĮ Turto banku ir trečiuoju asmeniu nėra tik formalaus pobūdžio reikalavimas. Kaip jau buvo nustatyta, Nuomos sutartis sudaryta 2000 m. kovo 10 d., tačiau, kaip pagrįstai nurodė trečiasis asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą, nuomos sutartyje numatyta nuomos kaina išliko nepakitusi (nuomos sutartis ir jos pakeitimai pateikti ieškinio prieduose; tikslūs bylos lapai nenurodomi dėl negalimumo suformuoti el. bylos). Nors per nuomos sutarties galiojimo laikotarpį buvo susitarta dėl nuomos sutarties pakeitimų, tačiau matyti, jog nuomos kainos padidėjimas buvo nulemtas nuomojamų patalpų ploto padidinimu, tačiau ne įvertinus ekonominius ar socialinius rinkos pokyčius. Taigi apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokiu atveju nebuvo sudarytos galimybės teisės aktuose numatytoms institucijoms peržiūrėti ilgalaikio turto panaudojimo efektyvumo, galimai pasikeitusių sąlygų bei aplinkybių dėl rinkos pokyčių, priimant vienašališką sprendimą pratęsti nuomos sutartį. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog tokio sandorio sudarymu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtinti valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principai.

26. Be to, kaip matyti iš ieškovės ir trečiojo asmens argumentų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir atsiliepimuose į apeliacinį skundą, nuomos sutartis negalėjo būti pratęsta ir dėl teisės aktuose numatytos sąlygos, jog pasibaigus nuomos terminui apeliantė nebuvo visiškai įvykdžiusi pagal nuomos sutartį prisiimtų įsipareigojimų. Iš tiesų, kaip matyti iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 dėl valstybinio ilgalaikio materialiojo turto nuomos, kuriuo patvirtintas „Valstybės ilgalaikio materialiojo turto viešojo nuomos konkurso ir nuomos ne konkurso būdu organizavimo tvarkos aprašas“ patvirtinto aprašo (2019 m. kovo 13 d. redakcija) 47 punkto nuostatų, viena iš sąlygų nuomos sutarčiai atnaujinti yra nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymas. Iš byloje pateikto 2019-01-01 – 2019-12-31 žiniaraščio ir 2019 m. sausio 25 d. susitarimo Nr. 2019/01-25 nustatyta, jog atsakovė pratęsiant nuomos sutartį buvo skolinga 12 186,98 Eur nuomos mokesčio (ieškinio priedai; CPK 178 straipsnis). Pažymėtina ir tai, jog atsakovė įsiskolinusi buvo ir 2020 m. kovo 10 d. pasibaigus Nuomos sutarties terminui (pagal 2020-01-01 -2020-06-03 žiniaraštį skola sudarė 2 531,95 Eur; CPK 178 straipsnis). Apeliantė susidariusios skolos neginčija. Taigi nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptartos sąlygos nevertino, tačiau, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal Apraše įtvirtintą teisinį reglamentavimą (47 punktas) nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo sąlyga taip pat būtina sprendžiant dėl nuomos sutarties pratęsimo.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi teisinį reglamentavimą, susijusį su valstybinio turto nuomos sutarties pratęsimu, pažymi, kad iš tiesų ieškovės ginčijamais susitarimais nebuvo laikomasi imperatyviai reglamentuotos procedūros, todėl ieškovės su atsakove 2019 m. sausio 25 d. susitarimai Nr. 2019/04-10 ir 2019/01-25 pagrįstai pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažinti niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (CK 1.80 straipsnis). Nors apylinkės teismo argumentai, vertinant sudarytus susitarimus dėl nuomos sutarties termino pratęsimo, iš tiesų lakoniški, tačiau į esminius argumentus atsakyta, įvertintas teisės aktų reglamentavimas bei pagrindiniai disponavimo valstybiniu turtu principai, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, jog skundžiamas teismo sprendimas pripažįstant susitarimus ab initinio negaliojančiais nepagrįstas. Apeliantės argumentai, susiję su dabartinės ieškovo direktorės sprendimų ar veiksmų vertinimu, yra tik subjektyvaus pobūdžio nuomonė ir teisinės reikšmės nagrinėjamu klausimu, aukščiau nurodytais motyvais nustačius imperatyvaus teisės aktuose įtvirtinto reglamentavimo nuomos sutarties pratęsimo klausimu pažeidimus, neturi.

28. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, sprendė dėl restitucijos natūra. Apeliantė teikdama apeliacinį skundą remiasi kasacinio teismo praktikos išaiškinimais restitucijos taikymo klausimu, pažymi, jog nepripažinus susitarimų niekiniais, nėra pagrindo spręsti ir restitucijos taikymo.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad negaliojančio sandorio teisinis padarinys yra restitucija (CK 1.80 straipsnio 2-3 dalys, 6.145 straipsnio 1 dalis). CK 6.145 straipsnyje nustatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu. Restitucija reiškia negaliojančių sandorių šalių grąžinimą į padėtį, buvusią iki sandorių įvykdymo. Ji taikoma atsižvelgiant į įstatyme nustatytas jos taikymo sąlygas ir bylos aplinkybes. Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi. Taigi restitucija dėl sandorio negaliojimo yra įvykdyto sandorio šalių grąžinimas į pradinę padėtį, kol sandoris nebuvo sudarytas. Pagal CK 6.146 straipsnį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims.

30. Kadangi nagrinėjamu atveju ginčo susitarimai pripažinti negaliojančiais, taikytinas jų teisinis padarinys – restitucija, grąžinant apeliantės nuomojamas patalpas jas valdančiai ieškovei (CK 1.80 straipsnio 2-3 dalys, 6.145 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliantės argumentai, kuriais nurodoma, kad nepripažinus susitarimų negaliojančiais, nėra pagrindo spręsti ir restitucijos taikymo, atmestini kaip nepagrįsti ir deklaratyvaus pobūdžio, kadangi, kaip jau buvo minėta, ginčo susitarimai pripažinti negaliojančiais ab initio.

Dėl nuomos mokesčio (ne)priteisimo

31. Apeliantė taip pat įrodinėja, jog nepagrįstai tenkintas ieškinio reikalavimas dėl nuomos mokesčio priteisimo. Nesutikimą grindžia dviem aspektais: pirma, neatsižvelgta į prašymą sumažinti arba atleisti nuo nuomos mokesčio mokėjimo dėl paskelbto karantino iki 2020 m. birželio 17 d.; antra, nuomos mokestis laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio mėnesio iki gruodžio mėnesio priteistas į ateitį.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, ieškovės argumentus, pažymi, jog apeliantė nagrinėjamu atveju nepagrįstai remiasi ieškovės nebendradarbiavimo su atsakove aplinkybe dėl nuomos mokesčio sumažinimo ar atleidimo nuo jo. Ieškovė byloje pateikė 2020 m. liepos 2 d. raštą Nr. A5-A5-98, iš kurio turinio matyti, jog apeliantė buvo informuota apie priežastis, dėl kurių netenkintas jos prašymas sumažinti ar atleisti nuo nuomos mokesčio dėl paskelbto karantino Lietuvos Respublikoje, ir rašte be kita ko nurodoma, kad atsakovė nepateikė atitinkamų dokumentų. Taigi atsakovės argumentai, susiję su ieškovės nebendradarbiavimu, paneigti byloje esančiais rašytiniais įrodymais, o apeliantė, neįvykdžiusi atitinkamų sąlygų bei nepateikusi informacijos, turi prisiimti dėl to kilusias pasekmes. Taigi pirmosios instancijos teismo priteistas nuomos mokestis bei jo dydis iki 2020 m. birželio 17 d. (karantino laikotarpio pabaigos) pagrįstai.

33. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti ir apeliantės argumentams, jog skundžiamu sprendimu nuomos mokestis laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio mėnesio iki gruodžio mėnesio priteistas nepagrįstai, kadangi priteistas „į ateitį“.

34. Pagal CK 6.499 straipsnio 2 dalį nuomininkui daiktą grąžinus pavėluotai, nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą bei atlyginti nuostolius. Kasacinio teismo praktikoje, taikant CK 6.499 straipsnio 2 dalį, išaiškinta, jog minėta teisės norma įtvirtina ne nuomos mokesčio skolos priteisimą, o nuomotojo patirtus nuostolius už laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, kompensavimo mechanizmas – nuomininkas privalo kompensuoti dėl daikto naudojimo be teisėto pagrindo nuomotojo patirtus praradimus (negautas pajamas), sumokėdamas jo naudai pasibaigusioje nuomos sutartyje šalių sulygtą nuomos mokestį, preziumuojamą kaip realius nuomotojo dėl neteisėtų nuomininko veiksmų patirtus praradimus, taip pat nuomininkas turi atlyginti kitus nuomotojo įrodytus nuostolius, kurių neapima nuomos mokestis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2008; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2009; 2010 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2010 ir kt.).

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi CK 6.499 straipsnio 2 dalimi ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, spręsdamas priteisti iš atsakovės nuomos mokestį. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė bent iš dalies atsiskaitė su ieškove arba iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo atlaisvino patalpas (CPK 178, 185 straipsniai). Nors apeliantė teikdama apeliacinį skundą nurodo, kad apie patalpų atlaisvinimą nebuvo informuota iki 2020 m. balandžio mėnesio, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad nuomojamos patalpos ir sužinojus apie ieškovės reikalavimus buvo atlaisvintos. Sutiktina su ieškovės argumentais, jog teismo sprendime aiškiai nurodomas momentas, iki kurio atsakovei tenka pareiga mokėti nuomos mokestį – iki turto perdavimo, kuris priklauso nuo apeliantės veiksmų. Taigi darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo nurodytas laikotarpis bei nuomos mokesčio sumos už atskirus mėnesius išskyrimas, atsižvelgiant į buvusį šalių sutartą nuomos mokestį, pagrįsti.

36. Teisėjų kolegija, pažymi, jog apeliantės teiginiai, susiję nuomojamų patalpų remontu, didelių lėšų (ne)investavimu į nuomojamas patalpas bei jų būkle vertintini kaip teisiniu požiūriu nagrinėjamu atveju nereikšmingi ir nekeičiantys priimto sprendimo teisinio rezultato. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020), apeliacinės instancijos teismas dėl kitų skundo argumentų plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, bei pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

37. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas netenkintas, apeliantei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 26 d. nutartimi atidėtas apeliantei 365 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, todėl netenkinus apeliacinio skundo valstybės naudai priteistinas iš apeliantės 365 Eur žyminis mokestis.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

netenkinti apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „PIETRYČIŲ SRAUTAS“ apeliacinio skundo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „PIETRYČIŲ SRAUTAS“ valstybės naudai 365 Eur žyminį mokestį, atidėtą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 26 d. nutartimi, išaiškinant, kad žyminis mokestis mokamas į Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.