- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-05
- Bylos Nr.
- e2A-168-431/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16380-2016-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- J. A.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance gruop“
- Trečiasis asmuo
- akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“, akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, A. B., J. J.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo J. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. A. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance gruop“ dėl eismo įvykio pripažinimo draudžiamuoju, tretieji asmenys byloje – akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“, akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, A. B. ir J. J.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas prašė pripažinti 2015 m. kovo 6 d. Vilniaus mieste įvykusį eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas ieškovui priklausantis automobilis, draudžiamuoju. Nurodė, kad įvykio metu į ieškovui nuosavybės teise priklausantį automobilį Mercedes Benz, kurį vairavo A. B., atsitrenkė lengvasis automobilis VW Passat. Kadangi eismo įvykio dalyviai sužaloti nebuvo, policija į įvykio vietą neatvyko, buvo užpildyta eismo įvykio deklaracija, automobilio VW Passat vairuotojas pripažino savo kaltę. Apie šį įvykį nustatyta tvarka buvo pranešta atsakovei, automobilio VW Passat savininko civilinės atsakomybės draudikei. Atsakovė 2015 m. gegužės 7 d. raštu, remdamasi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 16 straipsnio 1 dalimi, 19 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.253 straipsnio 5 dalimi, 6.270 straipsnio 1 dalimi, atsisakė išmokėti draudimo išmoką, kadangi nėra draudžiamojo įvykio sudėties.
2. Atsakovė rėmėsi technikos mokslų daktaro V. M. specialisto išvada, pagal kurią esminiai automobilio Mercedes Benz ir automobilio VW Passat sugadinimai susidarė iki galimai buvusio nestipraus šių automobilių tarpusavio kontakto. Ieškovas dėl įvykio kreipėsi į dvi draudimo bendroves, tačiau nei viena neišmokėjo draudimo išmokos. Automobilis transporto priemonių savanoriškuoju (Kasko) draudimu buvo apdraustas AB „Lietuvos draudimas“. Prieš šį įvykį ieškovo automobilis neturėjo sugadinimų, buvo pirktas tvarkingas. Trečiasis asmuo, A. B., taip pat jam paaiškino, kad automobilio iki įvykio nebuvo apgadinęs. Atsakovės reikalavimas taikyti ieškinio senatį nėra pagrįstas, kadangi UADB „Compensa Vienna Insurance group“ neinformavo ieškovo, kad perėmė teises iš Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group, ir ieškovas tokio fakto nežinojo. Tokiu atveju, jeigu teismas pripažintų, kad ieškinio senatis yra praleista, ieškovas prašo ją atnaujinti. Kai tik ieškovui tapo žinoma apie teisių perėmimą, atsakovė byloje buvo pakeista.
Šalies argumentai
3. Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Nurodė, jog pareikštas ieškinys yra suformuluotas netinkamai, kadangi nėra aiški atsakovės prievolės apimtis (mokėtinos draudimo išmokos dydis). Byloje nagrinėjamas iš draudimo teisinių santykių atsirandantis reikalavimas, todėl jam taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuotinas nuo ieškovo sužinojimo apie atsisakymą mokėti draudimo išmoką dienos. Ieškovas apie atsisakymą mokėti draudimo išmoką buvo informuotas 2015 m. gegužės 7 d. raštu, o atsakovė šioje byloje įtraukta tik 2016 m. rugsėjo 13 d. parengiamajame teismo posėdyje. Draudiko žalų ekspertams apžiūrėjus ir fotonuotraukomis užfiksavus abiejų transporto priemonių sugadinimus, buvo pastebėti jų neatitikimai. Siekdama objektyvaus ir nešališko įvykio tyrimo, draudikė kreipėsi į technikos mokslų daktarą V. M., kuris nurodė, jog esminiai automobilių sugadinimai atsirado kitokiomis aplinkybės, nei buvo nurodyta pranešimuose draudikui. Analizuojant abiejų automobilių pažeidimus, galima daryti išvadą, jog tiek VW Passat, tiek Mercedes Benz jau anksčiau (prieš deklaruojamą eismo įvykį) turėjo esminius sugadinimus.
4. Tikėtina, kad siekiant gauti draudimo išmokas už jau anksčiau buvusius abiejų transporto priemonių sugadinimus, buvo inscenizuotas deklaruojamas eismo įvykis, tai yra abu automobiliai tyčia buvo sustatyti (arba, važiuojant nedideliu greičiu, sustumti vienas su kitu) tokiu būdu, kad anksčiau jau buvę esminiai sugadinimai susiliestų tarpusavyje. Tačiau toks sąmoningai atliktas transporto priemonių kontaktas niekaip nepagrindžia esminių automobilių VW Passat ir Mercedes Benz sugadinimų, kurie egzistavo dar iki galimai buvusio nestipraus šių automobilių kontakto. Kita transporto priemonė (VW Passat) transporto priemonių savanoriškuoju (Kasko) draudimu buvo drausta AAS „Gjensidige Baltic“, kuri taip pat atsisakė mokėti draudimo išmoką dėl ginčo eismo įvykio, pripažindama jį nedraudžiamuoju, o eismo įvykio dalyvių nurodytas aplinkybes – neatitinkančiomis tikrovės. Nėra aišku, kas yra atsakingas už ieškovo automobiliui padarytą žalą, kada ir kokiomis aplinkybėmis atsirado esminiai automobilio sugadinimai. Todėl, nenustačius civilinės atsakomybės sąlygų, negalima teigti, jog draudikei kyla pareiga mokėti draudimo išmoką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas nustatė, jog byloje yra nagrinėjamas iš draudimo teisinių santykių atsirandantis reikalavimas, kuriam taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis), skaičiuotinas nuo ieškovo sužinojimo apie atsisakymą mokėti draudimo išmoką dienos. Ieškinio pareiškimas netinkamam atsakovui ieškinio senaties termino eigos nenutraukia. Jeigu bylos eigoje vienas atsakovas pakeičiamas kitu arba jeigu į bylą ieškovo pareiškimu įtraukiamas antrasis arba dar daugiau atsakovų, tai dėl naujų tinkamų atsakovų ieškinio senaties terminas nutraukiamas nuo tos dienos, kada ieškovas pareiškė prašymą patraukti byloje atsakovais naujus asmenis, arba kai naują (naujus) atsakovą (atsakovus) į bylą įtraukė teismas savo iniciatyva, jei tokią teismo teisę numato įstatymas (pavyzdžiui, 2002 m. CPK 414 straipsnio 2 dalis, 43, 44 straipsniai) (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymo normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39).
7. Ieškovas apie atsisakymą mokėti draudimo išmoką buvo informuotas 2015 m. gegužės 7 d. raštu, ieškinio senaties terminas atitinkamai baigėsi 2016 m. gegužės 7 d. Tuo tarpu ieškinys pradiniam ieškovui buvo pareikštas 2016 m. gegužės 9 d., o prašymą įtraukti tinkamą atsakovę į nagrinėjamą bylą ieškovo atstovė pareiškė tik 2016 m. rugsėjo 13 d. parengiamajame teismo posėdyje. Todėl ieškinio senaties terminas reikšti reikalavimą dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju yra praleistas. Apie tai, kad pirminė atsakovė nėra tinkama, ieškovas ir jo atstovė sužinojo vėliausiai 2016 m. birželio 8 d., kuomet teisme buvo priimtas pirminės atsakovės pateiktas atsiliepimas į ieškinį, tuo tarpu prašymą pakeisti netinkamą atsakovę tinkama teismui pareiškė praėjus net trims mėnesiams nuo sužinojimo – 2016 m. rugsėjo 13 d. Toks šalies procesinis elgesys nėra pateisinamas. Teismui nebuvo pateikti jokie argumentai ir įrodymai, patvirtinantys, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Todėl prašymas atnaujinti ieškinio senaties terminą yra nepagrįstas ir atmestinas.
8. Teismas, išnagrinėjęs byloje esančią šalių pateiktą medžiagą, specialisto išvadą ir ekspertizės aktą konstatavo, kad abu eismo įvykio dalyviai nurodo klaidinančią ir realybės neatitinkančią informaciją apie esmines įvykio aplinkybes. Eismo įvykio dalyvių nurodomų faktinių aplinkybių skirtumai nuo specialisto ir ekspertų išvadų yra esminiai, o dalyje kardinaliai priešingi, pavyzdžiui abu vairuotojai nurodo, kad jų automobiliai iki 2015 m. kovo 6 d. įvykio neturėjo jokių sugadinimų, tuo tarpu tiek specialisto išvadoje, tiek ekspertizės akte kategoriškai teigiama, kad abu automobiliai turėjo sužalojimų ir sugadinimų, kurie atsirado iki nurodyto eismo įvykio (Mercedes Benz jau turėjo priekinio bamperio ir variklio dangčio sugadinimų, o VW Passat iki įvykio turėjo priekinės dalies – priekinio bamperio, standumo sijos, variklio dangčio, radiatoriaus apdailos grotelės, priekinių žibintų sugadinimų). Be to, tiek specialistas V. M., tiek ekspertai V. L. ir V. Š. nurodė, jog automobiliai negalėjo judėti tokiu greičiu, kokį nurodo vairuotojai – 40-50 km/h, kadangi kelio vingis įvykio vietoje yra labai staigus ir tokiu greičiu toje vietoje važiuoti neįmanoma, tai yra automobiliai turėjo važiuoti žymiai lėtesniu greičiu.
9. Pagal Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3 dalį draudikas neturi teisės: 1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo; 2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Remiantis CK 6.987 straipsniu, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 15 punktu, 96 straipsniu, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalimi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu. Jo (draudžiamojo įvykio) nesant draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo arba draudėjas teigia, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai jis privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias nuo draudimo išmokos sumokėjimo, tai yra, kad įvykis nevertintinas kaip draudžiamasis, nes sąlygų kilti draudėjo (transporto priemonės valdytojo) civilinei atsakomybei nenustatyta (Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalis, TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalis, 3 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis). Tik pripažinus, kad toks įvykis yra draudžiamasis, gali būti sprendžiamas klausimas dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką ir šios pareigos apimties. Tuo tarpu nenustačius kurios nors būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, draudikas turi pareigą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3 dalis).
10. Atsakovei remiantis ir įrodinėjant aplinkybę, kad nėra nustatyta draudžiamojo įvykio fakto, o ieškovui remiantis priešinga aplinkybe, t. y. kad draudžiamasis įvykis buvo, šios aplinkybės įrodinėjimo bei atsakovo pateiktų įrodymų paneigimo pareiga tenka ieškovui. Nors byloje nustatyta, kad trečiųjų asmenų vairuojami automobiliai susidūrė ir jiems padaryta žalos, tačiau tai savaime nesuponuoja atsakovės pareigos išmokėti draudimo išmoką, jeigu nėra nustatyta draudžiamojo įvykio fakto. Pagal Draudimo įstatymo 98 straipsnį draudiko reikalavimu fiziniai ir juridiniai asmenys privalo pateikti turimą informaciją apie draudžiamojo įvykio ir įvykio, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, aplinkybes ir pasekmes. Tuo atveju jei eismo įvykio dalyviai draudimo kompanijai nurodo tikrovės neatitinkančias faktines aplinkybes, jie turi prisiimti draudimo išmokos neišmokėjimo pasekmes. Draudikas turi tik pagrįsti savo atsisakymo pagrindą, šiuo atveju, turi įrodyti, kad nėra būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ne įrodyti kokiomis iš tiesų aplinkybėmis įvyko įvykis. Kadangi nėra aiškios įvykio aplinkybės, o draudikė nustatė ir įrodė, kad įvykis įvyko kitomis, nei nurodo vairuotojai aplinkybėmis, nėra aišku kieno neteisėti veiksmai lėmė atsiradusią žalą. Nenustačius priežastinio ryšio, neteisėtų veiksmų apimties ir priežasties, negalima teigti, kad automobilį VW Passat vairavusiam asmeniui kyla civilinė atsakomybė. Todėl nėra pagrindo draudimo išmokos išmokėjimui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Ieškovas J. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti ir pripažinti eismo įvykį draudžiamuoju. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad abu eismo įvykio dalyviai nurodė klaidinančią ir realybės neatitinkančią informaciją apie esmines įvykio aplinkybes. Vien aplinkybė, kad automobilio Mercedes Benz priekinės dalies kairėje pusėje priekinio bamperio ir variklio dangčio sugadinimai tikėtina padaryti ne tiriamo eismo įvykio metu, nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovas teikė klaidinančią ir realybės neatitinkančią informaciją apie esmines įvykio aplinkybes. Draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atsisakyti vykdyti prievolę. Nagrinėjamoje byloje nepaaiškinamas ieškovo elgesys būtų teikti draudikui žinomai melagingus duomenis apie eismo įvykio priežastis, nutylėti iki eismo įvykio buvusius transporto priemonės apgadinimus, kai automobilis Mercedes Benz apdraustas ir Kasko draudimu, tai yra draudimo išmoka išmokama nepriklausomai nuo eismo įvykio priežasties.
11.2. Atsakovei tenka pareiga įrodyti, kad eismo įvykio dalyviai suklastojo ar pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį ir jo padarinius, kad naudos gavėjas nuostolį padarė tyčia arba bandė suklaidinti draudiką klastodamas faktus, pateikdamas neteisingus duomenis. Turėdamas specialisto išvadą, jog tikėtina, kad siekiant gauti draudimo išmokas už jau anksčiau buvusius abiejų transporto priemonių sugadinimus, buvo inscenizuotas deklaruojamas eismo įvykis, draudikas turėjo inicijuoti ikiteisminį tyrimą dėl tokių veiksmų, kurie savo esme laikytini nusikalstamais. Tačiau byloje nėra duomenų, kad jis tokį ikiteisminį tyrimą būtų inicijavęs. Todėl teismo išvada, kad eismo įvykio dalyviams teikiant draudimo kompanijai tikrovės neatitinkančias faktines aplinkybes, jie turi prisiimti draudimo išmokos neišmokėjimo pasekmes, yra neteisinga ir nesąžininga ieškovo atžvilgiu.
11.3. Nagrinėjamoje byloje nevertintina, ar draudėjas klaidingus duomenis pateikė tyčia, kokie buvo jo motyvai. Be to, svarbi yra aplinkybė, ar tokie duomenys buvo pateikti sąmoningai, siekiant gauti draudimo išmoką. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nepatvirtina, jog ieškovas sąmoningai siekė suklaidinti atsakovę, nurodydamas klaidingus duomenis apie įvykį. Ieškovui priklausančio automobilio priekinės dalies kairėje pusėje priekinio bamperio ir variklio dangčio sugadinimai, kaip patvirtino ekspertai, galėjo atsirasti tiek iki deklaruojamo eismo įvykio, tiek transportuojant automobilį, tiek ir saugojimo aikštelėje metu. Trečiojo asmens, vairavusio automobilį, nurodytas galimai nevisai tikslus automobilio greitis, nesudaro pagrindo vertinti šalies elgesį kaip tyčinį, kadangi eismo įvykio realumą patvirtina ir ekspertizės aktas. Eismo įvykio pripažinimas nedraudiminiu gali būti laikomas pagrįstu tik nustačius esant suklastotus esminius duomenis, įvykį darančius nedraudžiamuoju. Priešingu atveju atsisakymas išmokėti draudimo išmoką laikytinas nepagrįstu.
11.4. Teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senatį. Aplinkybės, jog prašymą įtraukti tinkamą atsakovą į nagrinėjamą bylą ieškovo atstovė pareiškė tik 2016 m. rugsėjo 13 d. parengiamajame teismo posėdyje, negalima vertinti, kaip reikalavimo pareiškimo tinkamam atsakovui. Atsakovo pakeitimas, atliktas pirmojo parengiamojo posėdžio metu, sąlygotas Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialo nurodytomis aplinkybėmis ir pateiktais dokumentais, kad verslas yra perleistas Verslo perleidimo sutartimi UADB „Compensa Vienna Insurance Group“. Todėl atsakovo pakeitimas civilinėje byloje savo esme ir turiniu atitiko procesinių teisių perėmimą, o ne naujo reikalavimo kitam atsakovui pareiškimą.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į ieškovo J. A. apeliacinį skundą atsakovė UADB „Compensa Vienna Insurance group“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Atsakovė atsisako įvykį pripažinti draudžiamuoju ir atlyginti žalą, kadangi ji nustatė, kad žala buvo padaryta kito įvykio metu, kuris atsakovei nebuvo atskleistas. Byloje yra nepriklausomai atlikta ekspertizė ir specialisto išvada, taip pat apklausti ekspertizę atlikę ekspertai ir išvadą teikęs specialistas. Visos šių asmenų išvados dėl eismo įvykio sutampa ir nedviprasmiškai nurodo, kad transporto priemonės buvo apgadintos kito įvykio metu, negu šalys deklaravo. Ieškovas nepateikė ekspertizę ir specialisto išvadą paneigiančių įrodymų, todėl teismas pagrįstai jas pripažino patikimais ir pakankamais įrodymais atsakovui atsisakyti įvykį pripažinti draudžiamuoju.
12.2. Teismas teisingai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą. Byloje esantys ekspertiniai duomenys neleidžia abejoti, kad žala negalėjo būti padaryta eismo įvykio dalyvių deklaruojamomis aplinkybėmis. Be to, ekspertai nenurodė, kad jiems trūko kokių nors duomenų ar, kad esantys duomenys buvo nekokybiški išvadoms priimti. Pagal Draudimo įstatymo 96 straipsnio nuostatas, atsakovas turi tik pagrįsti savo atsisakymo pagrindą, bet ne įrodyti kokiomis iš tiesų aplinkybėmis įvyko įvykis ar, kad asmenys padarė nusikalstamą veiką. Todėl aplinkybės, kad vairuotojų automobiliai galimai tam tikra dalimi kontaktavo ar dėl to, kad atsakovė nesikreipė dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, savaime nesuponuoja atsakovės pareigos išmokėti draudimo išmoką, jeigu nėra nustatytas draudžiamojo įvykio faktas.
12.3. Teismas taip pat įvertino, kad ieškovas praleido ieškinio senatį. Verslo perleidimas įvyko iki ieškinio pareiškimo dienos, o ne vykstant šio ginčo nagrinėjimui, todėl negalima teigti, kad įvyko būtent šalių procesinių teisių perėmimas. Atsakovo ieškinys buvo pareikštas netinkamam atsakovui pagal faktą, todėl ieškovas turėjo teisę jį pakeisti tinkamu. Ieškinio pareiškimas netinkamam atsakovui ieškinio senaties termino eigos nenutraukia. Be to, ieškinys buvo pareikštas subjektui, neturinčiam juridinio asmens statuso, o atsižvelgiant į tai, kad civiliniame procese šalimis – ieškovu arba atsakovu – gali būti tik fiziniai ir juridiniai asmenys, pirminis atsakovas apskritai negalėjo būti šalimi civiliniame procese.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
13. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas draudėjo reikalavimas pripažinti eismo įvykį draudžiamuoju, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
14. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog 2015 m. kovo 6 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta ieškovui priklausanti transporto priemonė Mercedes Benz, vairuojama trečiojo asmens A. B., ir transporto priemonė VW Passat. Kaltę dėl autoįvykio prisiėmė pastarojo automobilio vairuotoja. Ieškovas ir automobilio VW Passat vairuotoja 2015 m. kovo 9 d. pranešė apie eismo įvykį atsakovei, su kuria buvo sudaryta VW Passat savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. Tačiau atsakovė 2015 m. gegužės 7 d. raštu atsisakė mokėti ieškovui draudimo išmoką, nurodydama, jog eismo įvykis, pagal jo dalyvių išankstinį susitarimą buvo sukeltas tyčia, siekiant imituoti netyčinį eismo įvykį.
15. Atsakovės darbuotojams apžiūrėjus ir fotonuotraukomis užfiksavus abiejų transporto priemonių sugadinimus, buvo pastebėti jų neatitikimai, todėl draudikė kreipėsi į specialistą V. M., kuris konstatavo, jog esminiai automobilių Mercedes Benz ir VW Passat sugadinimai susidarė iki galimai buvusio nestipraus šių automobilių tarpusavio kontakto. Byloje buvo paskirta kompleksinė teismo transporto trasologijos-eismo įvykio ekspertizė, kurios metu buvo padaryta išvada, jog automobilio VW „Passat“ priekinė dalis - priekinis bamperis, standumo sija, variklio dangtis, radiatoriaus apdailos grotelės, priekiniai žibintai buvo sugadinti nenustatyto eismo įvykio metu iki susidūrimo su automobiliu Mercedes Benz, o susidūrimo su automobiliu Mercedes Benz metu buvo padaryti papildomi jau minėtų dalių sugadinimai. Taip pat ekspertai nustatė, jog automobilis Mercedes Benz priekinės dalies kairėje pusėje iki susidūrimo su automobiliu VW Passat turėjo priekinio bamperio ir variklio dangčio sugadinimų dėl šiuo tyrimu nenustatyto eismo įvykio.
Dėl ieškinio senaties taikymo
16. Ieškovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog tinkamai atsakovei ieškinys buvo pareikštas tik 2016 m. rugsėjo 13 d., tai yra jau praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 7 dalis), teigdamas, jog atsakovės pakeitimas savo esme ir turiniu atitiko procesinių teisių perėmimą, o ne naujo reikalavimo kitai atsakovei pareiškimą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais ieškovo argumentais.
17. Pagal CPK 48 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų numatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje.
18. Taigi procesinis teisių perėmimas vyksta tik tada, kai viena iš proceso šalių pasibaigia ar savo teises ir pareigas perleidžia kitai šaliai jau po civilinės bylos iškėlimo. Nagrinėjamoje byloje Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group visą Lietuvos filialą perleido Lietuvoje įsteigtai uždarajai akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance Group“ 2015 m. spalio 2 d. verslo perleidimo sutartimi (el.b., 1 t., l. 47-55), o Juridinių asmenų registre atsakovė buvo registruota nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. (el.b., 1 t., l. 39-44). Ieškovas ieškinį teismui pateikė tik 2016 m. gegužės 9 d., kai visas pradinės draudikės verslas jau buvo perleistas UADB „Compensa Vienna Insurance Group“, kuriai ir turėjo būti pareikštas ieškinys. Todėl ieškovas apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi šalies procesinių teisių perėmimo institutu. Kitų pagrindų, kodėl nagrinėjamoje byloje neturėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas, ieškovas nepateikė.
Dėl atsisakymo pripažinti eismo įvykį draudžiamuoju pagrindų
19. Draudimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalis nustato draudėjui pareigą pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį. Atitinkamai ir TPVCAPDĮ 12 ir 15 straipsniai nustato draudėjo bei nukentėjusio trečiojo asmens pareigą pranešti draudikui apie eismo įvykį bei nurodyti visas jo aplinkybes. Tuo tarpu draudikas pagal Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3 dalies 1 punktą neturi teisės išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo, o pagal šio straipsnio 9 dalį, atsisakydamas mokėti draudimo išmoką ar ją sumažindamas, draudikas privalo pateikti draudėjui, naudos gavėjui ar nukentėjusiam trečiajam asmeniui išsamų ir motyvuotą paaiškinimą apie tokio sprendimo priežastis.
20. Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog abu eismo įvykio dalyviai nurodė draudikei klaidinančią ir realybės neatitinkančią informaciją apie esmines įvykio aplinkybes. Tačiau byloje yra pakankamai duomenų – V. M. pateikta specialisto išvada ir teismo paskirtos 2017 m. balandžio 25 d. ekspertizės aktas – kurie patvirtina, jog esminiai automobilio Mercedes Benz sugadinimai buvo padaryti iki ieškovo nurodomo eismo įvykio. Ieškovas apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių bei nepateikė jokių duomenų, galinčių paneigti minėtas specialisto ar teismo eksperto išvadas. Aplinkybė, jog draudikė neinicijavo ikiteisminio tyrimo, nėra pagrindas nesivadovauti specialisto ar eksperto išvadomis.
21. Civiliniame procese šalys pačios pasirenka savo teisių gynimo būdus ir įrodinėjimo priemones, kurios yra apibrėžtos CPK 177 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje pripažintina, jog atsakovės pateiktų duomenų visumos ir teismo paskirtos ekspertizės metu gautos išvados pakanka konstatuoti esant pagrindus eismo įvykio nepripažinti draudžiamuoju. Todėl ikiteisminio tyrimo institucijos išvados dėl galimai ieškovo ar eismo įvykį sukėlusių asmenų nusikalstamos veikos nebuvimas nepaneigia eksperto nustatytų aplinkybių, jog didžioji dalis Mercedes Benz automobilio apgadinimų buvo padaryti iki ieškovo nurodomo eismo įvykio.
22. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
23. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl detaliau šių argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.