- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-27
- Bylos Nr.
- 2A-945-302/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-40722-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Antanas Rudzinskas, Andrutė Kalinauskienė
- Atsakovas
- UAB „Gutronikas“
- Ieškovas
- BUAB „Monmarkas“
- Kategorijos
- 40.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija susidedanti iš Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Andrutės Kalinauskienės ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Gutronikas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Monmarkas“, atstovaujamo bankroto administratoriaus ieškinį atsakovui UAB „Gutronikas“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Monmarkas“, atstovaujamas bankroto administratoriaus kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti 2013-05-31 skolų suderinimo ir tarpusavio užskaitymo aktą, sudarytą tarp atsakovo ir ieškovo, negaliojančiu; taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovui 12 883,95 Lt sumą; priteisti 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013-07-19 UAB „Monmarkas“ iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius atsakovui išsiuntė pranešimą Nr.0912/13 dėl atsiskaitymo ir prašė sumokėti 12 883,95 Lt. Atsakovas 2013-09-12 gavęs pranešimą pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad ieškovas ir atsakovas dar iki bankroto bylos iškėlimo įskaitė priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. Ieškovas, vadovaujantis CK 6.66 str. 1 d. ginčija įskaitymo sandorį, nurodydamas, kad jis pažeidžia kreditoriaus teises, būdamas nemokus kreditorius suteikė pirmenybę kitam kreditoriui. Skolų suderinimo aktas sudarytas 2013-05-31, kuomet ieškovas jau buvo nemokus. Ieškovui būnant faktiškai nemokiam, skolų suderinimo ir tarpusavio įskaitymo aktu įskaičius priešpriešinius reikalavimus, pažeidžiama LR ĮBĮ numatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka iš bankrutuojančios įmonės turto ir tokiu būdu pažeidžiami įmonės kreditorių interesai. Bankroto administratorius ieškovo sudarytus sandorius gavo 2013-07-30, įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2013-07-19 nutarčiai, todėl ieškinio senaties terminas nepraleistas. Ieškovas negavo jokių dokumentų, iš buvusių valdymo organų, kuriais ieškovas būtų buvęs įpareigotas sudaryti skolų suderinimo ir tarpusavio įskaitymo aktą, todėl skolininko pareiga sudaryti sandorį nenumatyta nei kituose teisės aktuose, nei sutartyse. Ieškovas žinojo ar turėjo žinoti, kad įmonė faktiškai nemoki, su atsakovu sudarė skolų suderinimo aktą ir tokiu būdu jam suteikė pirmenybę kitų kreditorių atžvilgiu. Atsakovas sudarydamas skolų suderinimo aktą turėjo jam prieinamomis priemonėmis pasidomėti ar asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Ieškovo reikalavimas nukreipiamas į skolų suderinimo ir tarpusavio įskaitymo akto pagrindu atsakovui perleistą 12 883,95 Lt sumą. Skolų suderinimo aktą pripažinus negaliojančiu ieškovui turi būti sugrąžinta ši suma. Taip pat prašoma priteisti 6 proc. dydžio metines palūkanas/
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Gutronikas“ atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2012 m. spalio mėnesį iš ieškovo įsigijo neeksploatuojamą krovininį automobilį už 19 000 Lt sumą. Dalį šios kainos (17 000 Lt) sumokėjo grynais, o likusią dalį kainos šalys susitarė padengti atsakovo atliekamais remonto darbais. 2013 m. balandžio mėnesį atsakovas iš ieškovo įsigijo dar du neeksploatuotinus krovininius automobilius už bendrą 10 883,95 Lt sumą, kurią susitarė padengti atsakovo atliekamais remonto darbais. Laikotarpiu nuo 2013-03-01 iki 2013-05-28 atsakovas atliko ieškovui darbų už 14 308,25 Lt sumą. Atlikus visus ieškovo užsakytus darbus šalys sudarė skolų ir tarpusavio įskaitymo aktą, kuriuo įskaitė priešpriešinius skolinius įsipareigojimus. Po šio akto ieškovas liko skolingas atsakovui 1 424,30 Lt sumą. Atsakovas taip pat pažymi, kad ieškovas neįrodė visų Actio Pauliana taikymo sąlygų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai: pripažino 2013-05-31 tarpusavio užskaitymų suderinimo aktą, sudarytą tarp UAB „Monmarkas“ ir atsakovo UAB „Gutronikas“ negaliojančiu nuo sudarymo momento; taikė restituciją ir priteisė ieškovui BUAB „Monmarkas“ iš atsakovo UAB „Gutronikas“ 12 883,95 Lt ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2013-12-20) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Priimdamas sprendimą, teismas pasisakė tik dėl tokių sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu sąlygų, dėl kurių kyla ginčas, tarp jų dėl kreditorių reikalavimo teisės ieškovo nemokumo ir šalių sąžiningumo sudarant sandorį bei dėl ieškovo kreditorių interesų pažeidimo. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje iš į bylą pateiktų įrodymų nustatyta, kad sudarant ginčijamą 2013-05-31 sandorį UAB „Monmarkas“ buvo nemoki. Įmonės nemokumo faktą patvirtina tiek finansinės atskaitomybės dokumentai, tiek tai, jog netrukus po sandorio sudarymo priimta Vilniaus apygardos teismo 2013-07-19 nutartis, kuria šiai įmonei iškelta bankroto byla. Taigi šios nustatytos aplinkybės, leidžia padaryti išvadą, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ne tik atsakovas UB „Gutronikas“, bet ir kiti ieškovo kreditoriai turėjo galiojančias reikalavimo teises ieškovui. Teismo manymu, tiek ieškovui, tiek atsakovui ginčijamo sandorio sudarymo metu, buvo žinoma jog šiuo sandoriu pažeidžiami kitų ieškovo kreditorių interesai, todėl konstatavo, jog ginčo sandorio sudarymo metu, šalys buvo nesąžiningos. Teismas taip pat pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kurie leistų nustatyti, kad egzistavo teisinė pareiga sudaryti ginčo sandorį, o tai, jog, atsakovo UAB ,,Gutronikas“ teigimu, vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymas yra plačiai taikomas įmonių verslo praktikoje, nesuteikė teisės atsakovui gauti savo reikalavimų patenkinimą anksčiau pirmos ir antros be kitų trečios eilės ieškovo kreditorių. Atsižvelgiant tai, teismas nepagrįstai ginčijamu sandoriu įskaitytą sumą priteisė ieškovui iš atsakovo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas UAB „Gutronikas“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo ir prašo panaikinti skundžiamą sprendimą bei klausimą išspręsti iš esmės- ieškinį atmesti. Nurodo, kad susitarimas dėl atsiskaitymo už remonto darbus sena technika tarp šalių egzistavo nuo pat jų bendradarbiavimo pradžios ir ne tik pilnai atitiko jų valią, tačiau neprieštaravo ir teisės aktų reikalavimams. Toks šalių susitarimas buvo nulemtas ne siekiu suteikti atsakovui pranašumą prieš kitus ieškovo kreditorius, o objektyvių faktinių susidariusios situacijos aplinkybių. Kaip teisme paliudijo buvęs UAB „Monmarkas“ direktorius, ieškovo naudojamos technikos pasiūla buvo maža, todėl ieškovas remontuodavo savo techniką. Tuo tarpu, kaip liudijo buvęs direktorius, ieškovui jautėsi apyvartinių lėšų trūkumas ir tik UAB „Gutronikas“ sutiko už remonto darbus atsiskaitymą gauti ne pinigais, o ieškovo nenaudojama sena technika. Iš šių aplinkybių seka, kad toks atsiskaitymo už ieškovo veikloje naudojamos technikos remontą būdas buvo vienintelė galimybė, leidusi ieškovui toliau vykdyti veiklą, gauti pajamas bei tuo pačiu mažinti įsiskolinimus įmonės kreditoriams. Atsižvelgiant į tai, ginčijamo sandorio sudarymas yra pagrįsta protingumo ir ekonominio naudingumo įmonei bei jos kreditoriams pagrindais. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, netyrė ginčijamo įskaitymo sandorio jo ekonominio naudingumo prasme, nevertino liudytojo teismo posėdžio metu duotų parodymų, kurie patvirtina, jog ginčo sandorio sudarymo tikslas buvo pagrįstas ir pateisinamas, o tik apsiribojo formaliu konstatavimu, jog šalys neturėjo teisinės pareigos sudaryti ginčo sandorį. Apeliantas taip pat pažymi, kad vien tai, kad įmonė turi trumpalaikių įsipareigojimų, nežinant, kurių iš jų mokėjimo terminas suėjęs, o kurių ne, neleidžia spręsti apie jos nemokumą. Taip pat, vien aplinkybė, jog atsakovui buvo žinoma, kad ieškovas neturi pakankamai apyvartinių lėšų atsiskaityti už remonto darbus, savaime nereiškia, jog įmonė yra nemoki, ar atsiskaitymas už remonto darbus turtu pažeis kitų ieškovo kreditorių interesus. Apelianto manymu, jo nesąžiningumas konstatuotas nepagrįstai.
Atsiliepimas
Ieškovas BUAB „Monmarkas“, atstovaujamas bankroto administratoriaus atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą. Nurodo, kad ieškovo bankroto administratorius nėra gavęs jokių dokumentų iš ieškovo valdymo organų, kuriais būtų buvęs įpareigotas sudaryti ginčijamą sandorį, tokių įrodymų byloje nepateikė ir atsakovas. Taip pat tik deklaratyvūs atsakovo teiginiai apie ginčijamo sandorio naudingumą ieškovui. Visi atsakovo pateikiami argumentai tik patvirtina faktą, jog jis nesidomėjo visomis sandoriui sudaryti reikšmingomis aplinkybėmis, nesikreipė į BUAB „Monmarkas“ dėl papildomų duomenų pateikimo ir nesiekė išsiaiškinti ar sudaromu sandoriu nebus pažeisti kitų šios įmonės kreditorių interesai, todėl akivaizdu, jog dėl savo neteisėto neveikimo atsakovas negali būti laikomas sąžininga sandorio šalimi.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl įskaitymo sandorio teisėtumo kitų įmonės kreditorių atžvilgiu.
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas – užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas 2012-10-11 pardavė atsakovui krovininį automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 19 000 Lt (b.l.29). Už šį automobilį atsakovas sumokėjo ieškovui 2012 m. spalio 10-19 d. 17 000 Lt (b.l. 36, 37), likusios 2 000 Lt sumos pagal byloje esančius įrodymus nebuvo sumokėjęs. 2013-04-10 atsakovas iš ieškovo įsigijo dar du krovininius automobilius (M. B., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už bendrą 10 883,95 Lt sumą (b.l. 30). Tokiu būdu atsakovas už įsigytus automobilius nesumokėjo ieškovui 12 883,95 Lt.
Atsakovas 2013 m. balandžio – gegužės mėnesiais išrašė ieškovui sąskaitų bendrai 14 308,25 Lt sumai už atliktus transporto priemonių remonto darbus (b.l. 31-35). Šios sumos ieškovas nesumokėjo atsakovui, tačiau ieškovas su atsakovu 2013-05-31 sudarė Skolų suderinimo ir tarpusavio įskaitymo aktą. Po 12 883,95 Lt užskaitos UAB „Monmarkas“ skola UAB „Gutronikas“ liko 1 424,30 Lt (b.l. 16). Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartimi UAB „Monmarkas“ iškelta bankroto byla. (b.l. 8-15). Ieškovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, atsakovo UAB „Gutronikas“ ir UAB „Monmarkas“ 2013 m. gegužės 31 d. tarpusavio įskaitymo aktą prašė pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis) bei išspręsti šio sandorio negaliojimo pasekmes – iš atsakovo bankrutavusios įmonės naudai priteisti 12 883,95 Lt bei procesines palūkanas.
CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas įrodė visas actio Pauliana sąlygas, todėl ieškinį tenkino – pripažino negaliojančiu ginčijamą įskaitymo sandorį bei atliko restituciją – ieškovo naudai iš atsakovo priteisė 12 883,95 Lt skolą, taip pat priteisė 6 procentų metines procesines palūkanas. Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde nurodė, jog ieškovas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis konstatuotas actio Pauliana sąlygų viseto buvimas. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas be pagrindo nustatė, jog atsakovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo įskaitymo ir tuo pažeidė kreditorių teises, taip pat be pagrindo konstatavo atsakovo nesąžiningumą.
Dėl privalomumo sudaryti ginčijamą sandorį
Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad ieškovas privalėjo atsiskaityti už technikos remonto darbus, nes ieškovo veikloje buvo vienintelė galimybė naudojantis suremontuota technika toliau vykdyti veiklą ir gauti pajamas bei tuo pačiu mažinti įsiskolinimą kreditoriams. Tik parduodamas nenaudojamą savo veikloje techniką ieškovas galėjo atsiskaityti už atsakovo atliktus darbus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Pareiga sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme, teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sutinka su apelianto teiginiu, jog ieškovo veikloje buvo būtina technika, kurią atsakovas remontavo ieškovui, tačiau nesutinka nei su apelianto argumentu, kad ieškovui buvo būtina parduoti techniką atsakovui, kad galėtų tokiu būdu atsiskaityti už skolas, nei su tuo, jog ieškovui buvo būtina dėl tos pačios priežasties pasirašyti tarpusavio skolų įskaitymo aktą, nes nagrinėjamu atveju nenustatytas toks technikos pardavimo pagrindas. Kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovas pardavė atsakovui pirmą krovininį automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr.(duomenys neskelbtini) už 19 000 Lt 2012-10-11 (b.l.29), kai tuo tarpu remonto darbus atsakovas ieškovui iš byloje esančių įrodymų atliko tik 2013-03-01 (b.l. 31). Be to kaip minėta, atsakovas už šį įsigytą automobilį ieškovui sumokėjo laikotarpiu nuo 2012-10-10 iki spalio 19 d. 17 000 Lt, ir buvo likęs skolingas ne ieškovas, o atsakovas ieškovui 2 000 Lt. Taigi minėti technikos remonto darbai atlikti 2013-03-01 nebuvo susiję su technikos atsakovui pardavimu ir 2013-04-10 (b.l. 30), nes tuo metu ieškovas nebuvo skolingas atsakovui ir jam nebuvo būtinybės ar privalumo parduoti techniką, kaip teigia apeliantas, kad atsiskaityti už remonto darbus, kas ieškovui leido toliau vykdyti veiklą. Pažymėtina tai, kad nėra jokių duomenų, kad technikos pardavimas atsakovui kokiu nors būdu būtų susijęs su atsiskaitymu už atsakovo atliktus darbus, nes technika buvo parduota mėnesiu anksčiau ir dar esant atsakovo skolai, o ne ieškovo skolai atsakovui, negu atsakovo buvo atlikti ieškovui priklausančios technikos remonto darbai. Tokiu būdu apeliantas neįrodė, jog ieškovas techniką privalėjo parduoti, kad atsiskaitytų už atsakovo atliktus darbus, tuo pačiu jis neįrodė ir ginčijamų sandorių sudarymo privalumo, nes tokį privalumą jis grindė būtent šia aplinkybe (CPK 178 straipsnis).
Dėl kreditorių interesų pažeidimo
Byloje nėra ginčo, jog iki ginčijamo sandorio sudarymo ieškovas turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą, t.y. kad atsakovas buvo skolingas ieškovui 12 883,95 Lt. Taigi aptariamu atveju nekvestionuotina faktinė aplinkybė dėl ieškovo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą. Pats ginčijamo sandorio turinys patvirtina, jog apelianto tokia aplinkybė ne tik buvo žinoma, bet ir jo deklaruojama. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu ieškovas buvo nemokus, turėjo kreditorių, todėl ginčijami sandoriai pažeidė ieškovo kreditorių interesus, kadangi ieškovas neteko galimybės iš atsakovo išieškoti skolą. Be to, ieškovo kreditorių interesų pažeidimą, kaip actio Pauliana sąlygą, patvirtina ir tai, jog lėšos, kurios turėjo būti skirtos kreditorių reikalavimų tenkinimui, buvo paskirstytos atsakovui, t.y. buvo sumažintas įsiskolinimas išimtinai tik atsakovo atžvilgiu. Apeliantas teigė, jog atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumas nebuvo pažeistas, kadangi ieškovui dar nebuvo iškelta bankroto byla, be to, sandorio sudarymo metu negaliojo ir teisės normos, numatančios atsiskaitymų eiliškumą tokioje situacijoje.
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditoriaus teisių pažeidimu, be kita ko, laikomas atvejis, kai skolininkas, būdamas nemokus, ginčijamu sandoriu suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Kaip minėta, ieškovas jo kreditorių interesų pažeidimą įrodinėjo tuo, kad ginčo sandorių sudarymo metu ieškovas buvo nemokus, o ginčijamu įskaitymo sandoriu pirmenybė suteikta tik atsakovui, be to, šio sandorio pasėkoje ieškovas neteko galimybės išieškoti skolą iš atsakovo. Pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, jog skundžiamame sprendime nebuvo nurodytas (atskleistas) konkretus kreditorių interesų pažeidimo būdas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo padarytas išvadas, ieškovo pateiktą poziciją bei apeliacinio skundo argumentus, turi pagrindą akcentuoti tam tikrus reikšmingus analizuojamos situacijos požymius. Pastebėtina, jog šalys sudarė sandorį, dėl kurio tapo negalimas išieškojimas iš atsakovo kaip ieškovo skolininko. Ieškinio šioje byloje patenkinimo atveju ieškovas atgautų reikalavimo teisę į atsakovą ir galėtų nukreipti įsiskolinimo išieškojimą į šio asmens turtą. Šiame kontekste teisėjų kolegija dar kartą akcentuoja, jog analizuojamame teisiniame santykyje skolininkas yra atsakovas. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog ginčijamas sandoris nelėmė (nesukėlė ir nepadidino) ieškovo nemokumo.
Pažymėtina, jog kasacinis teismas, aiškindamas kreditorių interesų pažeidimo kriterijus actio Pauliana kontekste, laikosi nuoseklios pozicijos, jog kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja (pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra), bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Kadangi CK 6.66 straipsnio 1 dalyje, be konkrečiai apibrėžtų kreditoriaus interesų pažeidimo atvejų, nustatyta, kad skolininko sudarytu sandoriu jie (interesai) gali būti pažeisti ir kitais įstatyme konkrečiai neįvardytais atvejais, tai kreditoriaus interesai gali būti pažeidžiami įvairiai. Actio Pauliana taikymo sąlygos yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju sprendžia, ar kreditorius įrodė tokių aplinkybių buvimą. Nustačius bylos faktines aplinkybes, jų kontekste turi būti vertinama, ar nebuvo kreditorių teisių pažeidimo ir ar yra pagrindas taikyti CK 6.66 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ginčijamu sandoriu buvo pažeisti ieškovo kreditorių interesai. Ginčijamo įskaitymo sandorio sudarymu buvo sukurta situacija, kuomet ieškovas neteko galimybės nukreipti skolos išieškojimą į atsakovą, šiam realizavus (netekus) įsiskolinimo ieškovui. Be to, sudarius ginčijamą įskaitymo sandorį, buvo (iš dalies) patenkintas išimtinai tik vieno ieškovo kreditoriaus – atsakovo finansinis reikalavimas, nors, kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas turėjo kitų kreditorių, o pats buvo pasiekęs faktinę nemokumo būseną.
Kreditorių interesų pažeidimo, kaip actio Pauliana sąlygos, nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentas, jog atlikus įskaitymą, įskaityta suma sumažėjo įsiskolinimas vienam iš ieškovo kreditorių. Kolegija pažymi, jog sudarius ginčijamą sandorį, ieškovo kreditoriai neteko galimybės bent iš dalies patenkinti jų finansinius reikalavimus, o visa ginčo lėšų suma savo finansinio reikalavimo dalį patenkino tik vienas kreditorių – atsakovas.
Dėl sandorio šalių nesąžiningumo
Viena šio ieškinio sąlygų yra ta, kad actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį skolininkas ir kiti dalyviai sudarė nesąžiningai, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad jo sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. Tai reiškia, kad skolininko sudaromas sandoris turi pažeisti bent vieno kreditoriaus interesus ir teises. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime vertino, kad byloje, kad šalys, sudarydamos ginčijamą sandorį, buvo nesąžiningos. Su tokia teismo sprendimo išvada teisėjų kolegija sutinka. Įskaitymo sandoriu buvo pažeisti kreditorių interesai, todėl dėl to atsakovas pripažintina nesąžininga sandorio šalimi. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl atsakovo nesąžiningumo, įvertina ir tą faktą, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas prieš pat pareiškimo dėl bankroto bylos pateikimą teismui, o apie kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo teismui bet jau ieškovui buvo pranešta beveik mėnesiu anksčiau iki įskaitymo sandorio sudarymo (b.l. 8). Ši aplinkybė leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad ieškovas žinodamas apie įmonės nemokumą, būdamas įspėtas dėl galimos teisminės bankroto procedūros, tuoj po įspėjimo sudarydamas ginčijamą sandorį, buvo nesąžiningas.
Vertinant kitų susitariančių šalių nesąžiningumą sudarant ginčijamą sandorį, paprastai nereikalaujama, kad jų žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad toks asmuo suprastų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą. CK taip pat įtvirtinta, jog ginčijamas atlygintinis dvišalis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jeigu sandorio kita šalis (trečiasis asmuo) buvo nesąžininga Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo (LR CK 6.66 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens sąžiningumas teisėje yra vertinamas pagal tai, ar asmuo ką nors žinojo arba turėjo žinoti. Vienu atveju įstatymas reikalauja, kad asmuo žinotų apie tam tikras aplinkybes, kitu atveju – asmuo neturi tam tikrų aplinkybių žinoti. Žinojimas suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o „turėjimas žinoti” aiškinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Taip pat nustatant asmens nesąžiningumą užtenka, kad ginčijamo sandorio šalių kaltė reikštųsi neatsargia kaltės forma, kai asmuo žino ar turi žinoti, kad toks sudaromas sandoris gali sukelti ar sustiprinti skolininko nemokumą. Teismų praktikoje yra suformuluota, kad sudarant kiekvieną sandorį turto įgijėjas yra suinteresuotas neturėti problemų dėl įgyjamo turto, siekia apsisaugoti, kad jis nebūtų išreikalaujamas. Tai reiškia, kad turto įgijėjas taip pat yra suinteresuotas civilinių teisinių santykių stabilumu. Protingu ir apdairiu, tai reiškia - sąžiningu, gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sudaryti sandoriui, nepažeidžiant įstatymų. Vadinasi, tai pripažintina jo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartyje civilinėje byloje, A. S. v. T. S. ir kt., Nr. 3K-3-898/2002). Atsižvelgiant į formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokio pobūdžio bylose ir esant nustatytam ginčo santykio teisiniam reglamentavimui, nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad ir atsakovas buvo nesąžiningas, kadangi jo veiksmai sukėlė neigiamas pasekmes kitiems kreditoriams.
Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana ieškinį (CK 6.66 straipsnis), laikėsi įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, suformuluotų CPK 177-185 straipsniuose, todėl tenkindamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo šį sprendimą keisti ar naikinti, todėl jis paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.