- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-10
- Bylos Nr.
- TA-530-525/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02810-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- P. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriaus
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė dėl reorganizavimo) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas P. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos solidariai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) ir Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN, Pataisos namai), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei procesines palūkanas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad bendrais neteisėtais veiksmais Kybartų PN bei Ministerija priimtu 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 (toliau – ir Įsakymas), pažeidė jo specialiąją teisę įtvirtintą Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsnyje. Įsakyme įtvirtinta nuteistųjų daiktų paėmimo tvarka, pagal kurią gali būti atimami ir sunaikinami daiktai, nesantys leistinų turėti daiktų sąraše ar viršijantys nustatytą bendrąją masę, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas pasibaigęs, jeigu nėra nurodyta giminaičių, sutuoktinio ar kitų asmenų, kuriems gali būti perduodami saugoti daiktai, riboja pareiškėjo teisę į nuosavybę. Nurodė, jog yra ribojama jo teisė apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (tris savaites iš eilės), kadangi neparduodama daugiau kaip 2 kg vaisių ir daržovių per savaitę. Parduotuvėje taip pat nėra konservų, pomidorų padažo, pieno, kefyro, aliejaus ir panašių produktų, kuriuos gamintojai fasuoja į litrinę tarą. Parduotuvėje neparduodamos razinos, datulės, medus, uogienė. Pareiškėjas teigė, jog į administraciją kreipėsi su skundu ir žodžiu buvo informuotas, kad jo skundas bus ignoruojamas, rašytinio atsakymo negaus. Kybartų PN administracija neteisėtai atiminėja stalo įrankius, indus, arbatos puodelius, nes metaliniai šaukštai ir keramikiniai puodeliai nėra numatyti Įsakyme. Nurodė, jog Įsakymo 1.2, 1.4, 1.5 ir 1.12 priimtais punktais yra pareiškėjui padaryta žala, kuri turi būti atlyginta. Teigė, jog žalos padarymą tiesioginiais neteisėtais veiksmais iniciavo Ministerijos vadovas nekokybišku Įsakymu. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią kankinimu alkiu.
Atsiliepimas
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kybartų PN atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko.
4. Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 buvo pakeistas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18-tas Priedas „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas“ (toliau – ir Sąrašas), dėl šių aplinkybių pasikeitė reikalavimai daugelio produktų įpakavimui ir jų kiekiams. Sąrašas sudarytas taip, kad jame būtų tik nuteistiesiems patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai. Vidaus tvarkos taisyklių besilaikantiems nuteistiesiems pakeitimai nedaro jokios neigiamos įtakos, kadangi jiems apsiperkant du kartus per savaitę, pastarieji turi galimybę įsigyti pakankamą kiekį jų papildomiems poreikiams tenkinti reikalingų maisto produktų. Pažymėjo, jog didelio tūrio taroje sufasuoti maisto produktai užimdavo daugiau vietos bei buvo lėčiau vartojami, todėl egzistavo didelė rizika (nesant tinkamų laikymo sąlygų), kad jie taps nebetinkami vartoti. Akcentavo, jog draudimas pataisos įstaigų parduotuvėse prekiauti maisto produktais, sufasuotais metalinėje ir stiklinėje taroje, padidina pačių nuteistųjų ir pataisos įstaigose dirbančių asmenų saugumą, kadangi sumažėja galimybės pasigaminti žalojimui skirtus įrankius. Pareiškėjui bei kitiems nuteistiesiems Kybartų PN parduotuvėje yra sudarytos sąlygos nusipirkti maisto produktus mažesnių talpų pakuotėse. Pažymėjo, jog visiems nuteistiesiems tris kartus per dieną yra teikiamas pilnavertis fiziologines mitybos normas atitinkantis maistas, o papildomas maisto produktų įsigijimas Kybartų PN parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinu nuteistųjų poreikių tenkinimu. Pareiškėjas į Kybartų PN administraciją dėl negalėjimo apsipirkti parduotuvėje nesikreipė. Pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė tik abstraktų prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą bei Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir tik tiek kiek tai susiję su pačia byla. Pareiškėjas savo skunde nurodė tik galimus pažeidimus, remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio. Pareiškėjo apsipirkimo sąlygos bei Kybartų PN pareigūnų veiksmai atitiko visus galiojančius teisės aktus. Nurodė, jog pareiškėjas 2018 m. liepos 5 d. kreipėsi su skundu dėl kratų metu paimtų stalo įrankių. Pareiškėjui buvo atsakyta raštu, kad teisės aktuose numatyta, jog nuteistieji gali įsigyti ir turėti tik plastikinius arba medinius stalo indus.
5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Ministerija atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko.
6. Nurodė, kad priimant pareiškėjo ginčijamą Įsakymą buvo siekiama didinti laisvės atėmimo vietų įstaigų, jose dirbančių ir laikomų asmenų saugumą, užkardyti teisės pažeidimus, užtikrinti sanitarinių ir higienos sąlygų laikymąsi nuteistųjų (suimtųjų) gyvenamosiose patalpose. Sąrašas sudarytas taip, kad jame būtų tik nuteistiesiems patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai. Sąraše numatyta galimybė įsigyti ir turėti džiovintų vaisių, neapibrėžiant konkrečiai kokių. Pareiškėjas nenurodo jokių individualių ir išskirtinių objektyviais duomenimis pagrįstų aplinkybių, kodėl jam būtinos razinos ar datulės. Pareiškėjas gali įsigyti kitokių džiovintų vaisių. Visiems nuteistiesiems, taip pat ir pareiškėjui yra teikiamas pilnavertis fiziologines mitybos normas atitinkantis maistas, o papildomų maisto produktų įsigijimas parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikių tenkinimu. Į Sąrašą nėra įtraukti produktai, kuriuos nuteistieji dažnai naudoja neteisėtai alkoholinių gėrimų gamybai, kurie minimi ir pareiškėjo skunde. Draudimas prekiauti maisto produktais, sufasuotais metalinėje ir stiklinėje taroje, padidina pačių nuteistųjų (ir įkalinimo įstaigų darbuotojų) saugumą. Atsakovo atstovo nuomone, 2 kg vaisių ir daržovių kiekis įsigyti per savaitę yra pilnai pakankamas suaugusio žmogaus vaisių ir daržovių poreikių tenkinimui. Pieno produktų, aliejaus pakuotės Sąraše nėra apibrėžtos.
II.
7. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad tris savaites neturėjo galimybės nusipirkti daugiau nei 2 kg vaisių ir daržovių per savaitę, razinų, datulių, medaus, uogienės, pomidorų padažo, aliejaus, kefyro ir pieno, tačiau nenurodė konkrečių jo teisių pažeidimų atvejų, t. y. pareiškėjas nenurodė tikslių datų, kada ir kokių konkrečių produktų jam nebuvo parduota, ar buvo pasiūlyta įsigyti alternatyvią prekę (prekes) ir pan. Nors į bylą pateiktame kainoraštyje nėra įtraukti džiovinti vaisiai, aliejus, kečupas, pomidorų padažas, kas patvirtina, jog minėtą mėnesį šių produktų nebuvo galima nusipirkti, tačiau byloje įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginį, jog jis pageidavo įsigyti jo nurodytus maisto produktus ir šie produktai jam nebuvo parduoti, nebuvo. Dėl pareiškėjo pageidavimo įsigyti razinų, datulių, medaus, uogienės atkreiptas dėmesys, jog Įsakymu patvirtintame 18 priede nėra numatyta konkrečiai, kokie džiovinti vaisiai gali būti parduodami. Duomenų apie tai, jog pareiškėjas kreiptųsi į Kybartų PN dėl parduotuvės asortimento taipogi nebuvo, o medus ir uogienė patvirtintame leidžiamų įsigyti produktų sąraše iš viso nėra numatyti. Teismas byloje nenustatė, o ir pats pareiškėjas neteikė argumentų apie tai, kad kreipėsi į Kybartų PN administraciją dėl tam tikrų produktų nebuvimo pataisos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl nesamos galimybės įsigyti jo nurodytus maisto produktų iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini.
Šalies argumentai
9. Pareiškėjas teigė, jog Pataisos namai neatsako į jo teiktus skundus bei prašymus, jie yra ignoruojami, pažeidinėjamas Viešojo administravimo įstatymas, tačiau pareiškėjas teismui šių pažeidimų nesukonkretino, nepateikė ir nenurodė, kada tiksliai kreipėsi į Kybartų PN, kokio pobūdžio skundai bei prašymai buvo teikti. Pareiškėjo argumentai iš esmės buvo grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikyti nepagrįstais ir atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas atsižvelgė į BVK 173 straipsnio 4 dalį, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 22.1, 22.3, 22.4 punktus. Nurodė, jog byloje nenustatyta, kad nuteistiesiems tiekiamas maistas, jo energetinė vertė, jo tvarkymo procesai neatitinka galiojančio teisinio reglamentavimo, o pareiškėjas, pagal bylos duomenis, su rašytiniais prašymais dėl netinkamo jo maitinimo į Kybartų PN administraciją nesikreipė. Vien pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai dėl maisto kokybės, nesant įrodymų, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių kreipėsi į atsakovo atstovą, nepatvirtina Kybartų PN (jo pareigūnų) neteisėtų veiksmų, todėl nagrinėjamu aspektu nenustatyta, kad Kybartų PN administracija nevykdė konkrečių teisės aktų reikalavimų ir dėl to nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.
Šalies argumentai
11. Pareiškėjas teigė, jog Kybartų PN neteisėtai atiminėja stalo įrankius, indus, arbatos puodelius. Kybartų PN nurodė, jog pareiškėjas 2018 m. liepos 5 d. kreipėsi su skundu dėl kratų metu paimtų stalo įrankių. Pareiškėjui buvo atsakyta raštu, kad teisės aktuose numatyta, jog nuteistieji gali įsigyti ir turėti tik plastikinius arba medinius stalo indus. Sąraše nurodyta, jog nuteistieji gali turėti plastikinius arba medinius stalo indus (lėkštė, dubenėlis sriubai, šaukštas, puodukas, šakutė, peilis). Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir į tai, jog pareiškėjo stalo indai buvo ne plastikiniai ir ne mediniai, atsakovas paimdamas minėtus pareiškėjo stalo įrankius teisės aktų nepažeidė, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti neteisėtus veiksmus. Vien tai, kad pareiškėjui anksčiau buvo leidžiama turėti tokius indus, o įsigaliojus teisės aktų pakeitimams jie buvo paimti, nesudarė pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, jog žalos padarymą tiesioginiais neteisėtais veiksmais iniciavo Ministerijos vadovas priimdamas neteisėtą Įsakymą. Teismas vadovavosi BVK 64 straipsniu, 112 straipsnio 4 dalimi, 112 straipsnio 6 dalimi. Nurodė, kad įstatymo leidėjas suteikė teisę poįstatyminiu aktu – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, kurias pagal BVK 64 straipsnį tvirtina Ministerija, nustatyti leidžiamą su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, sąrašą, maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktų, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, sunaikinimo tvarką, bei nustatyti daiktų bendrą masę. Todėl Ministerija Įsakymu numatydama tam tikrus pakeitimus veikė teisės aktų įgaliota ir be to minėtas Įsakymas yra galiojantis.
13. Teismas pažymėjo, jog atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu nebuvo etapuojamas iš Kybartų PN, nebuvo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, nebuvo kamerų tipo patalpose, todėl jo pretenzijos dėl išvykstant iš Kybartų PN į tardymo izoliatorių, gydymo įstaigą ar etapuojant į kitas vietas, negalėjimo apsirūpinti ilgai negendančiu maistu, kurį galėtų vartoti išvykimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos laikotarpiu, negalėjimu Laisvės atėmimo vietų ligoninėje įsigyti prekių bei draudimu turėti maisto produktų kamerų tipo patalpose ir patalynės išdavimu tik dienotvarkėje nustatytam miego laukui, atmestos kaip nepagrįstos.
Atsiliepimas
14. Teismas pažymėjo, jog atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nenurodė, kad iš pareiškėjo būtų paimti ir sunaikinti leidžiamų turėti daiktų kiekį viršijantys daiktai. Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas jokių prieštaravimų tokiai atsakovės atstovo pozicijai neišdėstė. Atkreiptas dėmesys, kad skunde pareiškėjas nenurodė, jog iš jo buvo paimti konkretūs daiktai. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl galimai ateityje paimtinų daiktų, viršijančių nustatytą leidžiamą daiktų svorį ir daiktų, kuriuos iki minimo Teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti, yra deklaratyvūs, nukreipti į ateitį, nesukeliantys pareiškėjui jokių realių teisinių pasekmių, todėl jų pagrindu negali būti konstatuota pareiškėjui galimai padaryta neturtinė žala.
Žemesnės instancijos teismas
15. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo skundas grindžiamas deklaratyviais teiginiais apie teisės aktų pažeidimus. Pareiškėjas nurodytų teisės aktų nuostatų visiškai nesusieja su šioje byloje aktualiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra teisiškai reikšmingos nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad dėl atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog dėl neteisėtų atsakovo atstovų veiksmų (neveikimo) pareiškėjas nukentėjo bei patyrė neturtinę žalą. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas.
16. Teismas įvertinęs pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo, turinį konstatavo, kad prašymas iš esmės yra grindžiamas tik bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais, pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti teisingumo ministro nustatyto teisinio reglamentavimo atitikimu teisės aktams. Taipogi pažymėta, kad teismas gali kreiptis dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo kai nagrinėjamoje byloje jis yra taikomas. Šiuo atveju pareiškėjas kreipdamasis su skundu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais faktiniais įrodymais, kad jo atžvilgiu administracinio akto taikymas sukėlė jo įvardijamas negatyvias teisines pasekmes – jog buvo paimti ir sunaikinti daiktai, kad jam konkrečiu atveju buvo uždrausta įsigyti prekių ir t.t. Pareiškėjo išreikštos abejonės yra nukreiptos į ateityje galimai kilsiančias neigiamas teisines pasekmes, o ne į konkrečią teisinę situaciją, kilusią dėl įvardijamo akto taikymo.
17. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje nėra tinkamo kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto tyrimo pagrindo bei dalyko, todėl prašymas kreiptis dėl norminio administracinio akto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ teisėtumo ištyrimo, netenkinamas.
18. Teismas pažymėjo, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismas nusprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
III.
19. Pareiškėjas P. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti bei priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos arba grąžinti skundą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
20. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmė akivaizdžiai neteisingą sprendimą, pažeidė nuostatą, kad teismas privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, bei tuščiažodžiavo ir prieštaravo pats sau. Teismo sprendimas neatitinka aiškumo, motyvuotumo, argumentavimo racionalumo reikalavimų, sprendimo kokybės reikalavimų, pažeidžia konstitucinės doktrinos nuostatą dėl padarytos žalos atlyginimo privalomumo.
21. Pareiškėjo teigimu, Ministerija Įsakymu pataisos namams įsakė pažeidinėti pareiškėjo specialiąsias teises, įtvirtintas BVK 92 straipsnyje. Ministerija Įsakymu pataisos namams taip pat įsakė pažeidinėti pareiškėjo konstitucinę teisę, įtvirtintą Konstitucijos 23 straipsnyje. Ribojimų tikslingumas nėra šios bylos dalyku – Ministerija apskritai neturėjo teisės apriboti pareiškėjo teises.
22. Pareiškėjas tvirtina, jog yra defektyvi nuostata – BVK 112 straipsnis, kuris ir nulėmė atsakovo atstovų neteisėtą veiką. Todėl buvo būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Bylos nagrinėjimo dalyku yra Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18-tas Priedo interpretavimas esant draudimu, asmeninės privatinės nuosavybės grobimas ir naikinimas, trukdymas naudotis specialiąja teise. Pareiškėjas pabrėžia, kad draudimus galima nustatyti tik įstatymu.
Atsiliepimas
23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų PN pasibaigė dėl reorganizavimo), atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
24. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino visą jam pateiktą medžiagą, objektyviai ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
25. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo nuomone, padarytos dėl teisingumo ministro veiksmų priimant 2018 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 1R-213 bei Kybartų PN veiksmų, vykdant šį Įsakymą (t. y. ribojant pareiškėjo teisę apsipirkti Pataisos namuose veikiančioje parduotuvėje), atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjo skundas grindžiamas deklaratyviais ir abstrakčiais teiginiais apie teisės aktų pažeidimus, nesudarančiais pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus ir spręsti, jog dėl šių veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Įsakymo teisėtumo ištyrimo bei Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad Įsakymu yra pažeista jo teisė į nuosavybės neliečiamumą ir teisė apsipirkti įstaigos parduotuvėje. Teigia, kad Įsakymas prieštarauja Konstitucijai ir kitiems teisės aktams, todėl būtina kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir Konstitucinį Teismą dėl Įsakymo teisėtumo ištyrimo. Skundžiamas teismo sprendimas pažeidžia pareiškėjo teisę į teisingą teismą ir neužtikrina teisės į pažeistų teisių gynimą.
28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.).
29. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
30. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms bei įrodymų vertinimui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė visus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus ir juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai juos įvertino. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti byloje esančiais įrodymais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.
31. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas.
32. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
33. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus, pareiškėjui įrodinėjant patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-670-520/2020, 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-624/2019, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tai reiškia, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Taigi, pareiškėjas, įrodinėdamas patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, privalo įrodyti, t. y. išsamiai apibūdinti, laisvės atėmimo įstaigos jam padarytus konkrečius neteisėtus veiksmus (neveikimą), nurodant, kada (kokiu laikotarpiu) jie buvo padaryti, išdėstant konkrečias jų padarymo aplinkybes, ir pagrįsti, kad būtent dėl padarytų neteisėtų veiksmų (neveikimo) jis patyrė neturtinę žalą.
35. Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui turinio matyti, kad reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas grindė teisingumo ministro veiksmais, priimant 2018 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 1R-213 ir Kybartų PN neteisėtais veiksmais (neveikimu), vykdant (taikant) Įsakymą, t. y. Kybartų PN nuo 2018 m. spalio 19 d. ribojant teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, neaprūpinant Kybartų PN parduotuvės leidžiamais įsigyti ir turėti maisto produktais, kurių jis pageidauja, atimant stalo įrankius, indus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl tokio pobūdžio pareiškėjo reikalavimo nepagrįstumo: pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodo, kad ribojama pareiškėjo teisė į nuosavybę.
36. Sąraše nurodyta, jog nuteistieji gali turėti plastikinius arba medinius stalo indus (lėkštė, dubenėlis sriubai, šaukštas, puodukas, šakutė, peilis). Pareiškėjo stalo indai buvo ne plastikiniai ir ne mediniai, atsakovas paimdamas minėtus pareiškėjo stalo įrankius teisės aktų nepažeidė, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti neteisėtus veiksmus. Be to, pareiškėjas visiškai nedetalizavo konkrečių būtent jam kilusių pasekmių dėl tokių stalo įrankių paėmimo.
37. Pareiškėjas nedetalizavo ir nenurodė nei kada, nei kokių produktų jis Kybartų PN esančioje parduotuvėje negalėjo įsigyti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas Kybartų PN administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) dėl būtinybės užtikrinti konkrečių maisto produktų įsigijimą, o Kybartų PN būtų ignoravę tokio pobūdžio prašymus. Taigi teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjo argumentai dėl nesudarytos galimybės įsigyti tam tikrus jam reikalingus ir būtinus maisto produktus iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
38. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia abstrakčiais argumentais (aplinkybėmis) ir tik hipotetiškai jam galinčia kilti žala.
39. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai konstatavo, jog šioje byloje nenustatyta jokių atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų, todėl, nenustačius būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, negali kilti viešoji civilinė atsakomybė. Be to, pareiškėjas, kaip minėta, nepateikė jokių jo patirtos neturtinės žalos faktų. Šios skundžiamo teismo sprendimo išvados atitinka įstatymus ir bylos medžiagą.
40. Dėl argumentų, susijusių su teisės aktų – Įsakymo nuostatų atitikimu aukštesnės galios teisės aktams, pažymėtina, kad pagal BVK nuostatas, bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesys yra varžomas tam tikrais draudimais arba pareigomis.
41. BVK 92 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija), numatančio nuteistųjų teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, 1 ir 4 dalys nustato, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.
42. BVK 112 straipsnio, nustatančio pataisos įstaigų režimą ir pagrindinius jo reikalavimus, 4 dalis (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija) numato, kad nuteistiesiems, išskyrus šio kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Rasti nuteistųjų pataisos įstaigoje turimi pinigai ir vertingi daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami ir perduodami į pataisos įstaigos socialinės paramos nuteistiesiems fondą. Maisto produktai, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka sunaikinami.
43. Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas nustatytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.12 papunkčiu keičiant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedą, 2 punkte buvo nustatyta, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede nenurodyti maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kuriuos iki šio įsakymo įsigaliojimo nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti, iš nuteistųjų paimami iki 2018 m. lapkričio 15 d. Paimti maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai sunaikinami, saugomi arba perduodami Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punkte nustatyta tvarka.
44. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose. Šio principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. liepos 3 d. ir kt. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia (be kita ko) tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. kovo 22 d., 2013 m. balandžio 2 d. ir kt. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie gali būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d., 2013 m. lapkričio 6 d. ir kt. nutarimai). Konstitucinis Teismas, savo aktuose pripažindamas, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu, jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu, taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog tada, kai Konstitucija nereikalauja, kad tam tikri su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susiję santykiai būtų reguliuojami įstatymais, juos galima reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais (inter alia žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius ir pan.). Antai kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. gegužės 5 d. nutarimai). Atsižvelgiant į įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principą, poįstatyminiame teisės akte nustatytas teisinis reglamentavimas turi būti grindžiamas teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu įstatymuose, ir gali jį tik detalizuoti, tačiau negali būti sukuriamos naujos bendro pobūdžio normos, konkuruojančios su įstatymo normomis. Tam tikri su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susiję santykiai gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais teisės aktais, kartu laikantis iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-9-261/2016). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad BVK 92 straipsnio 4 dalies nuostata, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, ir BVK 112 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus šio kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašas nustatomas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, o maisto produktai, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka sunaikinami, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir / ar konstituciniam teisinės valstybės principui, o pareiškėjo iš esmės kvestionuojamos minėtų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo nuostatos, kurios nustato Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, taip pat yra nukreiptos į minėtos BVK 92 straipsnio 4 dalies ir 112 straipsnio 4 dalies įgyvendinimą, dėl ko pareiškėjo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas turėjo iniciuoti minėtų teisės aktų teisėtumo tyrimą, nėra pagrįsti.
45. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir Konstitucinį Teismą dėl Įsakymo teisėtumo ištyrimo. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas taip pat netenkina pareiškėjo prašymo ištirti Įsakymo teisėtumą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.
46. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. D. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.