- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-18
- Bylos Nr.
- A-3072-624/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00934-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Milda Vainienė, Arūnas Dirvonas (pran.)
- Pareiškėjas
- G. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno, Kauno tardymo izoliatoriaus
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas G. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. birželio 25 d. buvo laikomas Kauno TI kamerose, kuriose buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamo kalinimo, t. y. gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau nei numatyta teisės aktuose, be to, kameros plotą užėmė baldai bei kitas inventorius, dėl ko po patalpą buvo sudėtinga judėti. Kamerose taip pat buvo silpnas natūralus apšvietimas, o dirbtinis apšvietimas – per stiprus. Higienos priemonių išduodavo per mažai, pasivaikščiojimo kiemelis buvo per mažas ir pasivaikščioti galėjo tik vieną valandą per dieną. Minėtais veiksmais atsakovo atstovas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas bei kitus teisės aktus. Dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų patyrė nuolatinį stresą, nepatogumus.
Atsiliepimas
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
4. Kauno TI nurodė, kad teisės aktai nustatė ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam tardymo izoliatoriuje ir ši teisės norma ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1. punkte nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Kauno TI kamerų langai yra dviejų tipų, įrengti pagal šį taisyklių punktą. Visose kamerose užtikrinamas natūralios dienos šviesos patekimas. Bylos nagrinėjimui aktualiu laikotarpiu visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus Kauno TI, tačiau apšvietimo neatitikimų nenustatė. Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, iš kurių dvejuose įrengta sportinė įranga. Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui ploto normos jame. Pareiškėjas į Kauno TI atsakingus pareigūnus kreipėsi dėl pašalpos skyrimo, tačiau jo prašymas nebuvo tenkintas. Pareiškėjo psichologinė būsena buvo komplikuota jau atvykus į Kauno TI, todėl nėra pagrindo teigti, kad pablogėjo dėl kalinimo sąlygų. Kauno TI pareiškėjui suteikė tokį higienos priemonių kiekį, koks yra numatytas teisės aktuose. Atsakovo atstovo įsitikinimu, Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
6. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, nurodė, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Teismas pažymėjo, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.
7. Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. bei įvertinęs atsakovo atstovo pateiktos 2018 m. rugpjūčio 13 d. pažymos Nr. 11-3432 duomenys, nustatė, kad kalinimo metu pareiškėjui teko nuo 3,65 kv. m iki 16,13 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. pareiškėjui buvo užtikrinta minimali vienam asmeniui turinti tekti 3, 6 kv. m ploto norma.
8. Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.1 punkte įtvirtintu teisiniu reglamentavimu bei įvertinęs foto lentelę, iš kurios nustatė, kad kameroje yra įrengtas standartinis skaidraus stiklo langas, bei nesant duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją su prašymu įjungti dirbtinį apšvietimą dėl kameroje esančios tamsos, atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamos natūralios apšvietos.
9. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) 14 punkte įtvirtintus reikalavimus, pareiškėjo argumentus dėl per stipraus dirbtinio apšvietimo atmetė kaip abstrakčius, nedetalizuotus. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl šios aplinkybės būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją.
Atsiliepimas
10. Teismas, įvertinęs Taisyklių nuostatas bei atsakovo atstovo atsiliepime pateiktus paaiškinimus dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo ir ploto, foto lenteles, nenustatė, jog pareiškėjas dėl galimai netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo būtų kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamai įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių atmetė kaip nepagrįstus. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių šios skundo dalies motyvus, kurie būtų reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje, Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2018 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 1-1 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore tvarkos aprašo 3 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo gryname lauke tik vieną valandą per parą atmetė kaip nepagrįstus.
12. Teismas, vadovaudamasis nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-132, 4–5 punktų nuostatomis, įvertinęs pareiškėjo materialinio aprūpinimo kortelės turinį, pareiškėjo pretenzijas dėl per mažo higienos priemonių kiekio išdavimo atmetė kaip nepagrįstas.
13. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog skunde nurodytos faktinės aplinkybės pažeidžia jo teises, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė.
Atsiliepimas
14. Teismas nenustatė pareiškėjo sveikatos sutrikimų dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Kauno TI. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjo psichologinė būsena buvo komplikuota jau atvykus į Kauno TI, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo sveikata pablogėjo dėl kalinimo sąlygų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, kad būtų siekęs išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų tarpo ir tokiu būdu sudaryti jam teisės aktams prieštaraujančias kalinimo sąlygas. Be to, tam tikras kalinimo įstaigoje laikomų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Žemesnės instancijos teismas
15. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl jie nepakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.
III.
16. Pareiškėjas G. V. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
17. Pareiškėjas nurodo, kad jo skundas iš esmės buvo atmestas dėl to, kad jis nepateikė teismui jo pažeistas teises pagrindžiančių įrodymų. Pažymi, kad jo galimybės teikti į bylą tokius įrodymus yra ribotos. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2012 m. sausio 10 d. sprendimu byloje Ananyev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie kalinimo sąlygas, todėl negalima griežtai laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Kauno TI draudžiama filmuoti, fotografuoti. Pareiškėjo teigimu, Kauno TI pateiktos nuotraukos, padarytos jam nedalyvaujant ir jo parašu nepatvirtintos, neatitinka tikrovės, nes jose užfiksuotos šešių vietų kameros, kuriuose jis nebuvo laikomas. Teismas neatsižvelgė į EŽTT išaiškinimus 2013 m. vasario 19 d. sprendime byloje Zuyev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 1626/05, ir nepagrįstai nekonstatavo pažeidimo dėl galimybės pasivaikščioti lauke tik vieną valandą per dieną suteikimo. Konkrečiu atveju šis pažeidimas turi būti pripažįstamas kaip grubiai pažeidžiantys pareiškėjo teises, nes pareiškėjas serga bronchine astma, dėl oro trūkumo buvo sunku kvėpuoti, pablogėjo sveikata.
Atsiliepimas
18. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
19. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai buvo ištirti ir įvertinti pirmosios instancijos teismo. Teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo skunde pateiktus argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes, neapribojo pareiškėjo galimybių nesutikti su atsakovo teiginiais, ginčyti pateiktų įrodymų autentiškumą ar tinkamumą, teikti pastabas, visos procesinės teisės jam buvo išaiškintos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nevertina teismo sprendime išdėstytų argumentų ir teismų praktikos, kartoja tuos pačius argumentus, kuriuos išdėstė skunde pirmosios instancijos teismui, toliau dėsto deklaratyvią ir subjektyvią nuomonę ir situacijų vertinimą bei nepateikia jokių objektyvių priežasčių ir įrodymų, dėl kurių teismo sprendimas būtų pripažintas neteisėtu ar nepagrįstu, turėtų būti panaikintas arba pakeistas.
20. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde, nurodydamas, kad atsakovo atstovo pateiktos nuotraukos neatitinka realybės, iš esmės nurodo naujas aplinkybės, kurios vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 6 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika negali būti nagrinėjamos. Atsakovo atstovas pažymi, kad nuotraukos, visuomenės sveikatos centrų išvados, materialinio aprūpinimo kortelės ir kiti dokumentai yra autentiški bei paneigiantys pareiškėjo teiginius. Pareiškėjo teiginiai dėl nuotraukose užfiksuotų šešių vietų kamerų yra neatitinkantys tikrovės, nes teismui buvo pateiktos standartinių keturių vietų kamerų nuotraukos.
21. Atsakovo atstovo vertinimu, skundžiamas teismo sprendimas yra priimtas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjus bylos aplinkybes. Sprendime tinkamai taikytos proceso ir materialiosios teisės normos, taip pat nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
22. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas G. V. kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. birželio 25 d., atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad Kauno TI pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu neteisėtų veiksmų neatliko. Konkrečiu atveju nėra būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.
24. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam perkėlė netinkamų kalinimo sąlygų įrodinėjimo naštą. Pareiškėjo teigimu, Kauno TI pateiktos nuotraukos neatitinka tikrovės, nes jose užfiksuotos šešių vietų kameros, kuriuose jis nebuvo laikomas. Be to, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į EŽTT praktiką ir nepagrįstai nekonstatavo pažeidimo dėl galimybės pasivaikščioti lauke tik vieną valandą per dieną.
25. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodyti teismo sprendimo negaliojimo pagrindai bei aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
26. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).
27. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, išanalizavo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl Kauno TI pareigūnų veiksmų, su kuriais pareiškėjas sieja prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą, atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, jų nekartoja, o tik papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.
28. Dėl apeliaciniame skunde akcentuojamos įrodinėjimo naštos netinkamo paskirstymo, pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).
29. Administracinių teismų praktika, pagal kurią įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai, be kita ko, grindžiama EŽTT jurisprudencija. EŽTT tokiose bylose atidžiai atsižvelgia į objektyvius sunkumus, kuriuos patiria pareiškėjas, rinkdamas įrodymus tam, kad pagrįstų savo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygomis. Dėl įkalinimo įstaigų režimui būdingų apribojimų negalima realistiškai tikėtis, kad įkalintieji pateiks savo kamerų nuotraukas ar pateiks tikslius jų ploto, temperatūros ar apšvietimo matavimų duomenis. Vis dėlto pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (pvz., kartu kalinčio asmens rašytinius paaiškinimus ar, kai įmanoma, nuotraukas) (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08). Todėl bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti principo affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti), nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Olszewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 21880/03), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Hacioglu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 2573/03).
30. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93), 426 p.).
31. EŽTT tokiose bylose atidžiai atsižvelgia į objektyvius sunkumus, kuriuos patiria pareiškėjas, rinkdamas įrodymus tam, kad pagrįstų savo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygomis. Atsižvelgus į tai, kad kalinimo įstaigoje taikomas ribojantis režimas, iš tikrųjų iš nuteistųjų negali būti reikalaujama pateikti kalinimo kameros nuotraukų ar tiksliai įvardyti kameros plotą, temperatūrą ar apšvietimo ypatumus. Vis dėlto, pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08). Šis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principo, nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (2013 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Olszewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08).
32. Teismų praktikoje taip pat paisoma nuostatos, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013).
33. Atsižvelgiant į nurodytas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti netinkamą įrodinėjimo naštos paskirstymą tarp byloje dalyvaujančių asmenų. Pareiškėjas skunde ir jo patikslinimuose nurodė, jo nuomone, atsakovo atstovo padarytus pažeidimus pagrindžiančias aplinkybes bei prašė pirmosios instancijos teismo išreikalauti iš atsakovo atstovo ginčui išspręsti reikalingus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo prašymą bei į pareiškėjo, kaip laisvės atėmimo bausmę atliekančio asmens, ribotas galimybes rinkti įrodymus, 2018 m. liepos 4 d. nutartimi įpareigojo atsakovo atstovą pateikti teismui atsiliepimą į skundą ir visus su ginčo dalyku susijusius dokumentus. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas vertino atsakovo atstovo atsiliepime pateiktų paaiškinimų ir kartu su atsiliepimu pateiktų rašytinių įrodymų turinį pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių kontekste. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Tai, kad sprendimas nebuvo priimtas pareiškėjo naudai, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą bei įrodymus vertino netinkamai, o padarytos išvados yra neteisingos.
34. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde teiginio, kad jis negali pateikti įrodymų, nes Kauno TI draudžiama filmuoti ir fotografuoti, o atsakovo atstovas pateikė kameros, kurioje pareiškėjas nebuvo laikomas, fotonuotraukas, pažymėtina, kad atsakovo atsiliepime į skundą ir nėra teigiama, kad tai yra fotonuotraukos vienos iš kamerų, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, t. y. jomis iš esmės turėtų būti iliustruojamas bendras kamerų šioje įstaigoje stovis. Pažymėtina, kad pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kuo nuotraukoje užfiksuota kamera, be čia esančių lovų skaičiaus, skiriasi nuo kamerų, kuriose jis buvo laikomas. Be to, kolegijos vertinimu, tokia įrodinėjimo priemone, t. y. fotonuotraukomis, vargiai galėtų būti patvirtinami / paneigiami šalių paaiškinimai nagrinėjamai bylai reikšmingais aspektais: dėl kameros ploto, apšvietimo ir pan.
35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškia nesutikimą su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl pasivaikščiojimo lauke trukmės. Pareiškėjas mano, kad galimybės pasivaikščioti lauke tik vieną valandą per dieną suteikimas pažeidžia jo teises.
36. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (redakcija nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. liepos 6 d.) 29 straipsnio 1 dalį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius.
37. Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2018 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 1-1 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore tvarkos aprašo 3 punktą suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du pasivaikščiojimai ne trumpesni kaip po valandą.
38. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija, jog jam buvo suteikti vienos valandos trukmės kasdieniai pasivaikščiojimai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavimo pareiškėjo teisės pažeidimo šiuos aspektu. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad jis serga bronchine astma, pažymėtina, kad ši aplinkybė (pareiškėjo liga) nebuvo nurodyta pirmosios instancijos teismui, todėl vien dėl šios priežasties nevertintina apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 142 str. 3 d.). Kita vertus, pareiškėjas ir neteikė įrodymų, kad prašė tardymo izoliatoriaus administracijos sudaryti jam galimybė ilgiau nei vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, motyvuodamas savo sveikatos problemomis, kurias patvirtinančių įrodymų nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui.
39. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų rašytinių įrodymų visumą, teisingai pritaikė teisę susiklosčiusiems ginčo teisiniams santykiams, todėl skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti apeliaciniame skunde pateiktais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.