- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-18
- Bylos Nr.
- 1A-314-383/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-00839-2016-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas, Svetlana Jurgaitienė, Viktoras Preikšas
- Nuteistasis
- T. V., A. A.
- Nukentėjusysis
- A. V.
- Civilinis ieškovas
- J. D., Kauno teritorinės ligonių kasos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus
- Kaltinamasis
- T. V., A. A.
- Advokatai
- Stasys Zabita
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
nuteistajam T. V. ir jo gynėjui advokatui Stasiui Zabitai, nuteistajam A. A., nukentėjusiajam A. V..
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. ir nukentėjusiojo A. V. apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo T. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 1431,08 euro ( 38 MGL ar BBND) bauda. Taip pat T. V. skirta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 68 straipsnyje, ir uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones vieneriems metams.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. D. civilinis ieškinys tenkintas, priteista solidariai iš kaltinamųjų T. V. ir A. A. 300 Eur turtinei žalai atlyginti nukentėjusiojo naudai.
Civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinys tenkintas, priteista solidariai iš kaltinamųjų T. V. ir A. A. 157,09 euro A. V. gydymo išlaidų Valstybinės ligonių kasos naudai.
Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus civilinis ieškinys tenkintas, priteista solidariai iš kaltinamųjų T. V. ir A. A. 349,66 euro turtinei žalai atlyginti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus naudai.
Šiuo nuosprendžiu už nusikaltimo numatyto BK 281 straipsnio 1 dalyje padarymą taip pat buvo pripažintas kaltu ir nuteistas A. A., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
T. V., pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis vairuodamas automobilį pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, tai yra 2016 m. sausio 3 d. apie 14.00 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, neatsargiai vairuodamas automobilį „Audi A8“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 127, 129 punktų reikalavimus – vairuodamas automobilį nesilaikė visų būtinų eismo dalyviui atsargumo priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus kitiems eismo dalyviams, jų turtui, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, kad galėtų sustabdyti vairuojamą automobilį iki bet kurios iš anksto nenumatytos kliūties, gyvenvietėje važiuodamas ne mažesniu kaip 80 km/h greičiu viršijo maksimalų leistiną 50 km/h greitį, dėl ko prarado techninę galimybę stabdant išvengti susidūrimo, ir susidūrė su iš kairės eismo juostos į dešinę važiuojančiu automobiliu „Volvo XC 90“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamu A. A., ko pasėkmėje veikiamas inercinės jėgos automobilis „Volvo XC 90“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į kelio kairiajame kelkraštyje stovėjusį automobilį „Audi A4“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį V. K., o automobilis „Audi A8“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas T. V., veikiamas inercinės jėgos, sulaužė šalia dešinės važiuojamosios dalies buvusią J. D. priklausančią tvorą bei atsitrenkė į J. D. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), bei jį apgadino, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalotas automobilio „Audi A8“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) keleivis A. V., padarant jam nesunkų sveikatos sutrikdymąMarijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį konstatavo, kad išanalizavus surinktus teisiamojo posėdžio metu įrodymus, darytina išvada, kad kaltinamųjų T. V. ir A. A. veika pagal BK 281 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai. Apeliaciniame skunde nuteistasis T. V. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m sausio 16 d. nuosprendžio dalį, kurioje jis yra pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir priimti naują nuosprendį T. V. išteisinti, arba vadovaujantis BK 39 straipsniu atleisti jį baudžiamosios atsakomybės. Skunde nurodė, jog apie bylos subjektyvumo faktus byloja tai, kad po autoįvykio įtarimai buvo pareikšti tik vienam T. V., nors iš bylos aplinkybių akivaizdu, jog nuo pat įvykio atsiradimo fakto, buvo suprantama, kad avarija buvo padaryta dėl A. A. padaryto grubaus KET 9 ir 101 punktų pažeidimo. Nuteistojo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, byloje esančius prie nieko nepririštus ir niekur daugiau nematomus, tariamus T. V. vairuojamo automobilio stabdymo pėdsakus, laikė kaip įrodymą, tariamai patvirtinantį faktą, jog jis viršijo leistiną greitį, todėl prarado galimybę išvengti eismo įvykio. T. V. atkreipė dėmesį, jog teisme labai stengėsi pagal nuotraukas ir kitą vaizdo medžiagą išsiaiškinti kur natūroje yra užfiksuotas tariamas, ir plane pažymėtas stabdymo pėdsakas, tačiau jo nustatyti nepavyko. Todėl teismas negalėjo jo laikyti teisėtu įrodymu, nes jo nebuvo negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.Specialistas V. M. tiek savo išvadoje, tiek teisme patvirtino tą faktą, jog byloje akivaizdžiai užfiksuoti stabdymo pėdsakai nėra palikti T. V. automobilio. Iš nuotraukų akivaizdu, jog jeigu tokie pėdsakai būtų buvę autoavarijos vietoje, jie akivaizdžiai būtų matęsi ne tik atskiroje nuotraukoje, bet ir visose kitose įvykio vietą užfiksavusiose foto nuotraukose. Juo labiau, taip ir liko neįvertinta tai, kad nuteistasis užvažiavo ant užšalusios šalikelėje balutės ledo, per kurį nori nenori turėjo stabdant čiuožti jo automobilis. Tas faktas, kad A. A. visiškai nereagavo į T. V. automobilį rodo, kad jis jo visiškai nematė, todėl be jokios reakcijos judėjo į priekį. Dėl šios aplinkybės jo parodymai, kad T. V. važiavo greitai neatlaiko kritikos, nes jis tik po autoavarijos suprato kas nutiko. Nuteistojo įsitikinimu nukentėjusiojo J. D. parodymai apie apelianto automobilio greitį, taip pat neatlaiko kritikos, kadangi autoįvykio metu jis buvo namo, į kurį atsitrenkė T. V. automobilis, viduje, todėl pagal garsus spręsti apie automobilio greitį yra nerealu.Skunde atkreipiamas dėmesys, jog su apeliantu kartu važiavę nukentėjęs A. V. ir liudytojai L. J., bei A. G. parodė, kad jų manymu apelianto vairuojamo automobilio greitis buvo ne daugiau kaip 60 km/val. Be to, liudytoja R. B. patvirtino tą faktą, jog po autoįvykio A. A. pripažino savo kaltę. Nuteistojo įsitikinimu, pagrindinė priežastis, lėmusi atsiradusias pasekmes, yra A. A. nusikalstamas nerūpestingumas.Nuteistojo pastebėjimu, nors A. A. grubiai pažeidė KET reikalavimus, dėl kurių įvyko autoįvykis, tačiau specialią teisę - vairuoti transporto priemones teismas atėmė iš T. V., o ne iš jo. Teismo motyvas, kad apeliantas kažkada buvo baustas administracine tvarka, neatlaiko kritikos, net administracinis nusižengimas turi galiojimo ribas, kurios yra pasibaigusios. Be to, teismas pats nuosprendyje pripažino, jog automobilis Audi A8 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė A. Š., todėl jis ir privalo atsakyti už tai, kad automobilis nebuvo draustas privalomu civilinės atsakomybės draudimu. Nuteistojo manymu, teismas be pagrindo jam taikė BK 68 str. numatytus apribojimus. Be to, teismas vietoj to, kad vadovaudamasis BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktu pripažintų T. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad J. D. prašomo civilinio ieškinio - 300 Eur, jis pusę yra atlyginęs, tai šios jo sumokėtos sumos iš civilinio ieškinio net neišminusavo, o priteisė visą civilinį ieškinį. Teismas, taip pat be pagrindo, nepripažino ir dar vienos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės tai, kad nuteistasis A. V. suteikė pagalbą ir po autoįvykio juo pasirūpino, todėl jo sveikatai neiškilo dar sunkesnio ir didesnio pavojaus (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas), neatsižvelgė į tai, kad A. V. yra jo brolis, jis jam jokių pretenzijų nereiškia, teismo prašė jo nebausti, jis charakterizuojamas teigiamai, jauno amžiaus neteistas, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl teismas turėjo galimybę taikyti T. V. BK 39 straipsnį, nes jam inkriminuotas nusikaltimas padarytas dėl neatsargumo.Nukentėjusysis A. V. apeliaciniame skunde prašė, pakeisti skundžiamą Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų nuosprendį ir neturtinę žalą padidinti iki 4000 eurų sumos ją priteisiant iš už nuteistojo A. A. civilinę atsakomybę apdraudusios bendrovės ADB „Gjensidige“, taip pat panaikinti nuosprendžio dalį, kuria T. V. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.Skunde pažymima, jog teismui buvo pateiktas civilinis ieškinys tik dėl A. A. neteisėtų veiksmų, kurių pasėkoje ir buvo sutrikdyta A. V. sveikata. Nukentėjusiojo įsitikinimu, teismas nepagrįstai sumažino jo civilinio ieškinio sumą dėl neturtinės žalos dydžio iki 1000 eurų, kadangi jo patirtas skausmas, nepatogumai ir išgyvenimai neatitinka tokio piniginio dydžio.Skunde atkreipiamas dėmesys, jog šiuo atveju, specialisto išvada Nr. G 52/2016(09) neginčijamai nustatyta, jog A. V., klinikiniais duomenimis konstatuota: galvos, dešinio riešo ir dubens dešinės pusės sumušimas, muštinė žaizda kaktos kairėje pusėje, odos nubrozdinimai galvoje, dešinės gūžduobės skeveldrinis intrasąnarinis lūžimas, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, visa tai neabejotinai sukėlė didelį fizinį skausmą, jis negalėjo laisvai judėti, privalėjo gulėti, kas sudarė ypatingus nepatogumus, negalėjo pasirūpinti šeima, dirbti ar padėti buityje, dar iki dabar jaučiamos pasekmės, kadangi sunku atsitūpti, lūžimo vieta reaguoja į aplinkos veiksnius (šilumą, šaltį, drėgmę), todėl juntamas papildomas skausmas. Be kita ko, dėl eismo įvykio nukentėjusysis patyrė ir didelius dvasinius išgyvenimus, vidinę depresiją, baimę, nepatogumus kasdienėje veikloje.Nukentėjusiojo įsitikinimu, neatlaiko kritikos teismo teiginys, kad „A. V. sėdėjo automobilio priekyje, greta vairuotojo T. V., kuris viršijo leistiną 50km/val. greitį ir betarpiškai prieš eismo įvykį važiavo 77 km/val. greičiu, tačiau A. V. nesudrausmino vairuotojo, priešingai teisiamojo posėdžio metu aiškino, kad greitis nebuvo viršijamas, kas rodo didelį paties nukentėjusiojo neatsargumą”. Skunde A. V. nurodė, jog civilinį ieškinį palaiko. Žalos dydį nustatė, atsižvelgdamas į sužalojimus, jis dirba, vedęs, klubą skauda ir dabar. Dėl skausmo lankosi pas gydytoją, kuris jam duoda nedarbingumą, liepia ilsėtis namuose. Po gydymo buvo reabilitacijoje. Pas gydytojus eina dėl šio sužalojimo, jam skiria masažus, liepia mažiau dirbti, turi neįgalumą 45 procentų nedarbingumą. Turėjo neįgalumą ir prieš šį įvykį. Po šio įvykio gydėsi pusę metų. Negalėjo vaikščioti, remtis koja 3 mėnesius, po to vaikščiojo su ramentu. Ieškinio broliui nereiškia, tik vienam A. A. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius atsiliepimu į nuteistojo T. V. apeliacinį skundą prašė, nuteistojo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą. Akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“ atsiliepimu į apeliacinius nuteistojo T. V. ir nukentėjusiojo A. V. apeliacinius skundus prašė, juos atmesti kaip nepagrįstus ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis T. V. ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusysis A. V. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė, tiek nuteistojo T. V., tiek nukentėjusiojo A. V. apeliacinius skundus atmesti.Nuteistojo T. V. ir nukentėjusiojo A. V. apeliaciniai skundai atmetami.Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog T. V. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 281 straipsnio 1 dalį yra įrodyta. Pripažindamas T. V. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu T. V. veika pagal BK 281 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl T. V. kaltės.Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Dėl nuteistojo T. V. apeliacinio skundo
Iš paduoto apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad nuteistasis T. V. nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdamas, jog teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu, padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje. Nuteistojo teigimu, pagrindinė priežastis, lėmusi atsiradusias pasekmes, yra A. A. padaryti grubūs KET 9 ir 101 punktų pažeidimai. Nagrinėjamu atveju kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia T. V. kaltę. Matyti, kad visi bylos įrodymai buvo ištirti nepažeidžiant jų tiesioginio ištyrimo principo (BPK 242 straipsnis).Nuteistasis T. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme kaltę dėl jam pareikšto kaltinimo neigė ir paaiškino, kad 2016 m. sausio 3 d. (duomenys neskelbtini) gatve važiavo jo vairuojamu automobiliu Audi A8. Automobilyje buvo jo brolis A. V., L. J. ir A. G.. Važiavo 50 km/val. greičiu. Matė, kad iš kiemo ruošėsi išvažiuoti automobilis, matė automobilį stovintį, o kai prie jo privažiavo 10 m atstumu, automobilis pajudėjo, išvažiavo į važiuojamą dalį, skersai kelią ir į jį trenkėsi savo vairuojamu automobiliu. Jo automobilis nuvažiavo į griovį, o automobilis Volvo atsitrenkė į automobilį Audi A 4, kuris stovėjo šalikelėje. Automobilis pajudėjo tiesiai skersai kelią. Jis suko vairą į dešinę, į kelkraštį, kad išvengti įvykio, tačiau susidūrimas įvyko jo automobilis atsitrenkė į automobilio Volvo priekį ir dešinio šono priekinį ratą. Jis nestabdė, nes nespėjo. Tuo metu kelio danga buvo šlapia. Neviršijo tikrai leistino greičio. Automobilis Volvo pajudėjo staiga, kokiu greičiu nežino. Negali pasakyti, ar minėto automobilio buvo įjungtas posūkio signalas. Susidūrimas įvyko dešinėje eismo juostoje. Stabdymo pėdsakas tikrai ne jo automobilio, nes pėdsakas nueina jau už avarijos vietos, o jo automobilis buvo jau griovyje. A. A. automobilis automobilis pradėjo važiuoti skersai kelio, buvo apsisukinėjimo manevras, jis buvo staigus. Jis metėsi į dešinę pusę, nepamena ar stabdė, gal truputį ir stabdė (t. 2 b. l. 115-116, t. 3 b. l. 81-82, 136). Teisėjų kolegijos vertinimu, išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, akivaizdu, kad apelianto teiginiai, kuriais jis neigia savo kaltę t.y., kad jis neviršijo leistino greičio, yra nepagrįsti, kadangi byloje esantieji ir teismo ištirti įrodymai paneigia šiuos nuteistojo T. V. parodymus, taip pat paneigia apeliacinio skundo argumentus, jog teismas nesilaikydamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, tariamus Audi A8 automobilio stabdymo pėdsakus laikė kaip įrodymą, patvirtinantį greičio viršijimą.Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytoju apklaustas E. K. paaiškino, kad 2016 m. sausio 3 d. dirbo vyr. patruliu ir gavo pranešimą, kad Vytauto gatvėje autoįvykio metu sužalotas žmogus. Atvykęs į įvykio vietą matė kelio dešinėje pusėje automobilį Audi A8, atsitrenkusį į gyvenamojo namo sieną, kairėje kelio dalyje stovėjo automobilis Volvo ir kelkraštyje automobilis Audi A 4, greta automobilio Audi A 8 gulėjo A. V., jis skundėsi kojos skausmais, greta jo buvo automobilio Audi vairuotojas. Jis apie įvykį informavo Marijampolės budėtoją ir po 30-40 minučių atvyko operatyvinė grupė. Jis surašė automobilio sugadinimus, braižė įvykio schemą. Tą dieną šalo, buvo sausa, drėgmės nebuvo. Įvykio vieta matėsi pagal automobilių skystį, iki galimos susidūrimo vietos matėsi stabdymo žymės, kaip suprato, automobilio Audi. Po to matėsi, kaip automobilis Audi nuvažiuoja iki namo, o automobilis Volvo, atšokęs nuo smūgio ir atsitrenkęs į kelio kairėje pusėje stovėjusį automobilį. Braižant schemą, greta buvo vairuotojai ir jie galimai nurodė vietą. Matėsi, kad yra bala, o iki jos ėjo stabdymo pėdsakas. Kad tai automobilio Audi A 8 stabdymas, padarė išvadą, pabendravęs su vairuotojais, jo važiavimo kryptyje buvo stabdymas, būtent, T. V. automobilio. Stabdymas atrodė šviežias, tai sprendė pagal savo patirtį. Vertino visą bendrą situaciją. Kiek pamena, stabdymo pėdsakas buvo ištisinis, abiejų ratų, prasidėjęs nuo sankryžos su (duomenys neskelbtini) gatve. Duženos – stiklai ir plastmasės buvo plačiai pasklidę. Stabdymo pėdsakas tęsėsi 20-30 metrų. T. V. nurodė, kad važiavo link Vištyčio ir pamatęs automobilį Volvo pradėjo stabdyti. A. A. automobiliu Volvo pradėjo važiuoti, norėjo apsisukti, nepamatė T. V.. T. V. sakė, kad stabdė ir bandė išvengti automobilio Volvo. Jis pildė planą. Vietoje sudaromas juodraštis, po to schema perbraižoma. Darbo gale apie 10 val. vežė ją į Marijampolę ir perdavė vyresniajam tyrėjui. Ten T. V. ir pasirašė. Kai braižė juodraštį, jokių pretenzijų nebuvo išsakyta. Pėdsakas atrodė, kaip stabdymo, po susidūrimo kaip slydimas (t. 3 b. .l. 88 – 89). Liudytoju teisme apklaustas T. K. paaiškino, kad atvažiavęs į įvykio vietą pamatė automobilį Audi, atsitrenkusį į namą, automobilį Volvo atsitrenkusį į kitą automobilį Audi, ant kelio buvo tepalo, automobilių detalių. Jis fotografavo įvykio vietą ir ją filmavo. Ką matė įvykio vietoje, tą ir fiksavo. Padangų pėdsaką taip pat fiksavo, tačiau ar pėdsakas buvo senas ar šviežias negali pasakyti. Jis atvyksta surinkti įrodymus susijusius su eismo įvykiu. Įvykio vietos planą braižė kelių policijos pareigūnai. Fiksavo arčiau bordiūro slydimą, mano, kad tai automobilio Audi slydimas. Prie bordiūro slydimas tęsiasi. Žymė ant ledo, tai automobilio pėdsakas (t. 3 b. l. 135-136). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, grįsdamas nuteistojo T. V. kaltę, pagrįstai vadovavosi šiais liudytojų E. K. ir T. K. parodymais. Teismas pripažindamas nuteistąjį T. V. kaltu taip pat pagrįstai rėmėsi byloje esančiais rašytiniais įrodymais: 2016 m. sausio 3 d. Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, eismo įvykio vietos planu, fotolentelėmis (t. 1, b.l. 19–23, 24, 25–39). Taip pat Lietuvos teismo ekspertizės centro Techninių ekspertizių skyriaus 2016 m. gegužės 25 d. specialisto išvada Nr. 11-576 (16), kurioje nurodyta, kad automobilio Audi A8, kurį vairavo T. V., važiavimo greitis prieš užfiksuojant pėdsako pradžią buvo apie 80 km/val. Automobilio "Audi A8" vairuotojas T. V. važiuodamas maksimaliu leistinu 50 km/h. greičiu ir reaguodamas automobilio stabdymui toje pačioje vietoje, kaip reagavo važiuodamas 80 km/h. greičiu, būtų turėjęs techninę galimybę išvengti eismo įvykio. Automobilio "Volvo XC90" vairuotojo A. A. veiksmai, - keisdamas judėjimo kryptį, t.y. judėdamas iš kairės eismo juostos į dešinę, sudarė kliūtį, dešine eismo juosta važiavusio automobilio "Audi A8", kurį vairavo T. V., judėjimui ir dešinėje eismo juostoje susidūrė su juo, - techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Automobilio "Audi A8" vairuotojo T. V. veiksmai, - (duomenys neskelbtini) g. važiuodamas apie 80 km/h greičiu viršijo maksimalų leistiną 50 km/h greitį, dėl ko prarado techninę galimybę stabdant išvengti susidūrimo ir susidūrė su automobiliu "Volvo XC90", kurį vairavo A. A., - techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir turėjo ryšį su šio eismo įvykio kilimu (t. 2, b. l. 62–69). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta Lietuvos teismo ekspertizės centro Techninių ekspertizių skyriaus vyriausioji ekspertė L. L., patvirtino savo duotą išvadą, kategoriškai nurodydama, jog jai nekilo jokių abejonių duodant šią išvadą. Ekspertės teigimu, jei automobilio Audi A 8 vairuotojas būtų važiavęs leistinu greičiu, jis būtų galėjęs sustabdyti automobilį ir išvengti kliūties (t. 3, b. l. 111–113). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu kilus ginčui ar eismo įvykio vietos plane bei fotolentelėse užfiksuotas transporto priemonės stabdymo pėdsakas yra automobilio Audi A8 stabdymo pėdsakas, buvo paskirta komisijinė eismo įvykio – transporto trasologinė ekspertizė. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. rugsėjo 29 d. gautame ekspertizės akte Nr. 11-1223(17)/11-1912(17), padaryta išvada, kad prieš pat stabdymą automobilio Audi A8 greitis buvo apie 77 km/val. Automobilio Audi A 8 vairuotojo T. V. veiksmai- važiuodamas apie 77 km/val. greičiu, viršijo leistiną įvykio vietoje 50 km/ val. greitį, dėl ko neteko techninės galimybės išvengti susidūrimo su kliūtį jam sudariusiu automobiliu Volvo XC 90, vairuojamu A. A. - techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu (t. 3, b. l. 158–172). Taigi, aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas T. V. kaltu, pagrįstai ir teisėtai laikė specialisto išvadą Nr. 11-576 (16) ir ekspertizės aktą Nr. 11-1223(17)/11-1912(17) įrodymais, pagrindžiančiais automobilio Audi A8, kurį vairavo T. V., greičio viršijimą. Be to, kaip jau minėta, teismas įvertino ir kitą bylos medžiagą: liudytojų E. K., T. K. parodymus bei Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolą, eismo įvykio vietos planą, fotolenteles, kurie neprieštarauja Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktui Nr. 11-1223(17)/11-1912(17). Aukštesniojo teismo vertinimu, nuteistojo T. V. kaltės turinį patvirtina aukščiau išvardinti rašytiniai įrodymai, kurie sudaro vieningą visumą, tarpusavyje vieni kitus papildo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų įrodymų visuma, kurių pakako daryti pagrįstą išvadą, kad T. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.Pažymėtina ir tai, jog nors bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, nuteistojo T. V. gynėjo užsakymu buvo atlikta ir teismui pateikta V. M. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ parengta eksperto išvada Nr. MV 2016-68 (t. 3, b. l. 5–21), kurioje konstatuota, kad eismo įvykio kilimą sąlygojo techniniu požiūriu nepriimtini automobilio Volvo XC 90 vairuotojo A. A. veiksmai - keisdamas važiavimo kryptį sudarė kliūtį automobiliui „Audi A8“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir su juo susidūrė, ir nors apklaustas pirmosios instancijos teisme V. M. kategoriškai pasisakė, kad įvykio vietos apžiūros protokole ir nuotraukose užfiksuotas automobilio ratų pėdsakas negali priklausyti automobiliui Audi A 8, tačiau kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje V. M. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ parengta eismo įvykio tyrimo išvada, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, BPK 88, 90 straipsniais, neturi teismo ekspertizės akto ar specialisto išvados statuso, todėl gali būti vertinama tik kaip konsultacinė išvada. Be to, ekspertizės akte Nr. 11-1223(17)/11-1912(17) transporto trasologijos teismo ekspertas davė kategorišką išvadą, kad įvykio vietos fotografijoje, pateiktoje 6 pav. (grafinio failo P1030469. JPG vaizdas, bylos duomenimis tai atitiktų t. 1, b. l. 26) matoma žymė yra automobilio Audi A 8 kairės pusės ratų stabdymo pėdsakas. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad kartu su juo važiavę nukentėjęs A. V. ir liudytojai L. J., bei A. G. parodė, kad jų manymu T. V. vairuojamo automobilio greitis buvo ne daugiau kaip 60 km/val., tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymai vertintini kaip subjektyvūs, nepatvirtinti jokiais objektyviais duomenimis bei prieštaraujantys byloje nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Pažymėtina, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausti nukentėjusysis A. V. bei liudytojai L. J. ir A. G. negalėjo tiksliai nurodyti, kokiu greičiu vairuodamas automobilį Audi A8 važiavo T. V., kadangi nei vienas iš jų į spidometro skydelį nežiūrėjo. Remtis tokiais jų parodymais, siekiant išsiaiškinti kokiu greičiu važiavo T. V., pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo. Be to, minėtų liudytojų ir nukentėjusiojo parodymus paneigė ekspertizės akte Nr. 11-1223(17)/11-1912(17), padaryta išvada, kad prieš pat stabdymą automobilio Audi A8 greitis buvo apie 77 km/val. Pažymėtina tai, kad Aukščiausiasis teismas suformavo teisminę praktiką, kad nustatyto greičio viršijimas yra vertinama kaip viena iš pagrindinių sąlygų priežastiniame ryšyje kilti autoįvykiui ( nutartis 2K-95-222/2017). Taigi, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino kaltu T. V.. Nuteistojo T. V. apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, jog teismas skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai jam taikė BK 68 straipsnyje numatytus apribojimus ir atėmė specialią teisę - vairuoti transporto priemones. Su šiais apeliacinio skundo argumentais aukštesnysis teismas nesutinka ir pažymi, jog baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 68 straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis jis padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs KET ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Svarbia aplinkybe sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą gali būti pripažintas ankstesnis kaltininko administracinis baustumas už KET pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-366/2008, 2K-13/2008, 2K-121/2014).Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, ar nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė T. V. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vienerius metus vairuoti kelių transporto priemones, atsižvelgia tiek į T. V. asmenybę, tiek į šio eismo įvykio aplinkybes, įvykio metu nuteistojo padarytus KET pažeidimus. Iš skundžiamu teismo nuosprendžiu nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad T. V. padarė neatsargų nusikaltimą turėdamas jam suteiktą specialią teisę vairuoti kelių transporto priemones, jis pažeidė tris KET punktus, savo kaltės viso proceso metu nepripažino, jo padarytos nusikalstamos veikos pasekmės yra susijusios su nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, jokių T. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, T. V. nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo net keturias galiojančias administracines nuobaudas už KET pažeidimus, susijusius būtent su automobilio vairavimu, taip pat praeityje jis eilę kartų buvo baustas už įvairius KET pažeidimus tame tarpe ir už transporto priemonių vairavimą, neturint teisės jas vairuoti (t. 2, b. l. 81–89). Be to, įvertintina ir tai, jog šią nusikalstamą veiką T. V. padarė, vairuodamas automobilį, neapdraustą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Minėti duomenys yra pagrindas išvadai, kad T. V. linkęs pažeidinėti KET reikalavimus. Aukštesniojo teismo vertinimu, esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo laikyti, kad skundžiamu teismo nuosprendžiu T. V. buvo nepagrįstai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vienerius metus vairuoti kelių transporto priemones.Apeliaciniame nuteistojo skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepripažino T. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tai, kad nukentėjusiojo J. D. prašomo civilinio ieškinio - 300 Eur, jis yra pusę yra atlyginęs. Taip pat teismas, be pagrindo, nepripažino ir dar vienos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės tai, kad nuteistasis T. V. suteikė pagalbą nukentėjusiajam A. V. ir po autoįvykio juo pasirūpino, todėl jo sveikatai neiškilo dar sunkesnio ir didesnio pavojaus. Atsižvelgdamas į dvi T. V. atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir į tai, kad nuteistajam inkriminuotas nusikaltimas padarytas dėl neatsargumo, pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę taikyti BK 39 straipsnį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Iš BK 39 straipsnio nuostatų matyti, kad viena būtinų sąlygų, kuriai esant neatsargų arba nesunkų nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padaręs asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės esant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra ta, kad turi būti nustatytos ne mažiau kaip dvi BK 59 straipsnio 1 dalyje numatytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos duomenų, nors T. V. padarė neatsargų nusikaltimą, tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė nė vienos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, todėl nebuvo pagrindo jam taikyti BK 39 straipsnio nuostatas.Aukštesniojo teismo vertinimu, nepagrįstas T. V. prašymas nukentėjusiojo J. D. civilinio ieškinio dalies atlyginimą pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nors iš byloje pateikto nukentėjusiojo J. D. prašymo (t. 3 b. l. 132) matyti, jog nukentėjusysis patvirtino, kad nuteistasis T. V. yra sumokėjęs jam dalį padarytos turtinės žalos (150 eurų), tačiau atkreiptinas dėmesys, jog skundžiamu nuosprendžiu teismas nukentėjusiojo J. D. 300 eurų civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti priteisė solidariai (bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai CK 6.279 straipsnio 1 dalis) iš nuteistųjų T. V. ir A. A., todėl atlyginta 150 eurų turtinės žalos dalis negali būti vertinama kaip visiškai atlyginta padaryta žala, kaip tai numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Be to pažymėtina ir tai, jog skundžiamu nuosprendžiu, už nusikalstamos veikos numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje padarymą solidariai iš nuteistųjų T. V. ir A. A. Valstybinės ligonių kasos naudai buvo priteistas 157,09 eurų civilinis ieškinys už A. V. gydymosi išlaidas bei tenkintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus civilinis ieškinys ir priteista solidariai iš nuteistųjų 349,66 euro turtinei žalai atlyginti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus naudai. Jokių duomenų apie tai, kad nuteistasis T. V. atlygino Kauno teritorinės ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus pareikštus civilinius ieškinius byloje nepateikta. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo nuteistojo T. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą.Apeliacinio skundo teiginys, kad pirmos instancijos teismas be pagrindo nenustatė T. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, taip pat atmetamas. Teismų praktikoje laikoma, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių tada, kai jis aktyviais veiksmais siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų (pavyzdžiui, kaltininkas suteikia pirmąją medicinos pagalbą nukentėjusiajam ir pan.). Pažymėtina, kad aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais jis padeda nukentėjusiajam, turi sekti tuojau pat po įvykio, o ne vėlesnėse nukentėjusio asmens gydymo stadijose. Bylos duomenimis nustatyta, kad įvykus eismo įvykiui nuteistasis ištraukė nukentėjusįjį savo brolį A. V. iš mašinos ir paguldė šalia ant žemės, tačiau iš esmės jokių kitų aktyvių veiksmų nesiėmė. Nors tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos posėdžio metu nurodė, jog jis skambino 112 pagalbos numeriu ir pranešė apie eismo įvykį bei iškvietė greitąją pagalbą, tačiau kaip matyti iš byloje esančios pažymos apie įvykį (t. 1 b. l. 11-12), pranešėju apie įvykį yra nurodytas privatus fizinis asmuo, kurio pavardė ir vardas nenurodyti, užfiksuotas tik telefono numeris. Vėliau nustatytas ir ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas D. L. patvirtino, jog jis po eismo įvykio sustojęs ir pamatęs ant žemės gulintį sužeistą žmogų iškvietė tam reikalingas pagalbas (t. 2 b. l. 53 – 54). Pažymėtina, jog įvykus eismo įvykiui iškviesti greitąją medicinos pagalbą yra vairuotojo pareiga, nustatyta Kelių eismo taisyklių 219.5 punkte, tačiau kaip nustatyta bylos duomenimis, šios pareigos, įvykus eismo įvykiui, nuteistasis neatliko. Aukštesniojo teismo vertinimu, byloje nenustatyta pakankamai objektyvių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad T. V. suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Apygardos teismas, įvertinęs bylos duomenis, skundžiamą nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus daro išvadą, kad nors T. V. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, tačiau nenustatyti kiti formalūs BK 39 straipsnio taikymo pagrindai, todėl BK 39 straipsnio nuostatų taikymas ir atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nagrinėjamu atveju nėra galimas.
Dėl nukentėjusiojo A. V. apeliacinio skundo
Nukentėjusiojo A. V. apeliaciniame skunde keliamas klausimas, jog skundžiamu nuosprendžiu teismas nepagrįstai sumažino jo civilinio ieškinio sumą dėl neturtinės žalos dydžio nuo 4000 sumažino iki 1000 eurų, kadangi jo patirtas skausmas, nepatogumai ir išgyvenimai neatitinka tokio piniginio dydžio. Nukentėjusiojo teigimu, eismo įvykio metu jam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kuris sukėlė didelį fizinį skausmą, jis negalėjo laisvai judėti, privalėjo gulėti, kas sudarė ypatingus nepatogumus, negalėjo pasirūpinti šeima, dirbti ar padėti buityje, dar iki dabar jaučiamos pasekmės, kadangi sunku atsitūpti, lūžimo vieta reaguoja į aplinkos veiksnius (šilumą, šaltį, drėgmę), todėl juntamas papildomas skausmas. Be kita ko, dėl eismo įvykio nukentėjusysis patyrė ir didelius dvasinius išgyvenimus, vidinę depresiją, baimę, nepatogumus kasdienėje veikloje.Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 d. numatyta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra pažymėjęs, neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-397/2012). Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad jos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie skaudūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį. Nepaisant asmens padaryto pažeidimo ir prievolės atlyginti padarytą neturtinę žalą, svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272/2011). Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-383/2010, 2K-4/2011).Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje, vertindamas neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, atsižvelgė į nuteistųjų T. V. ir A. A. nusikalstama veika sukeltas pasekmes, nukentėjusiojo A. V. patirtą skausmą ir nepatogumus, sužalojimų pobūdį, ilgą gydymosi ir reabilitacijos laikotarpį, liekamuosius reiškinius sveikatai, jų įtaką gyvenimo kokybei. Atsižvelgė į tai, jog nukentėjusysis patyrė fizinius skausmus, emocinius ir dvasinius išgyvenimus dėl patirtų sužalojimų (galvos, dešinio riešo ir dubens dešinės pusės sumušimas, muštinė žaizda kaktos kairėje pusėje, odos nubrozdinimai galvoje, dešinės gūžduobės skeveldrinis intrasąnarinis lūžimas) jis negalėjo laisvai judėti, privalėjo gulėti, kas sudarė ypatingus nepatogumus, negalėjo pasirūpinti šeima, dirbti ar padėti buityje, dar iki dabar jaučiamos pasekmės, kadangi sunku atsitūpti, lūžimo vieta reaguoja į aplinkos veiksnius (šilumą, šaltį, drėgmę), todėl juntamas papildomas skausmas. Nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas tinkamai nevertino jam dėl įvykio sukeltų pasekmių, gydymosi trukmės, liekamųjų reiškinių, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė ir pakankamai išsamiai įvertino tiek civiliniame ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nukentėjusiojo nurodytas neturtinės žalos dydžiui pagrįsti svarbias aplinkybes. Nukentėjusiojo A. V. skunde nurodytos aplinkybės nėra naujos, išskirtinės ar iš esmės keičiančios teismo nustatytos neturtinės žalos dydį. Eismo įvykio sukeltos pasekmės, gydymosi trukmė bei liekamieji reiškiniai buvo vertinami kartu su kitomis svarbiomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra pakankamas ir adekvatus nagrinėjamos bylos kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatydamas nukentėjusiajam 2000 eurų neturtinės žalos dydį, tinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas bei įvertino visus žalos atlyginimo kriterijus. Kadangi buvo pripažinta abipusė nuteistųjų T. V. ir A. A. kaltė dėl eismo įvykio, buvo padalinta ir atsakomybė tarp ADB „Gjensidige", kuri atsako už A. A. veiksmais padarytą žalą ir T. V., taip pat pagrįstai proporcingai padalinta ir A. V. atlygintina suma. Kadangi nukentėjusysis civilinį ieškinį pareiškė tik nuteistajam A. A., o už jo veiksmais padarytą žalą atsako draudimo bendrovė, iš ADB „Gjensidige“ teismas priteisė 1000 euro neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. V. naudai.Pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimo paskirtis yra ne nubaudimo ar turtinės padėties pagerinimo, bet kompensacinė, nukreipta į prarastų neturtinių vertybių bei socialinio teisingumo atkūrimą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose, nukentėjusiesiems, eismo įvykio metu patyrusiems nesunkų sveikatos sutrikdymą, neturtinės žalos priteisimo dydis svyruoja maždaug nuo 579,24 eurų iki 2896,20 eurų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys 2K-459/2015, Nr. 2K-89/2012, 2K-461/2010, Nr. 2K-215/2010, 2K-280/2010 ir kt.), todėl nustatyta 2000 Eur suma, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nelaikytina aiškiai per maža, neadekvačia ar neproporcinga sukeltoms pasekmėms, jų pobūdžiui bei liekamiesiems reiškiniams. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, nustatyta neturtinės žalos atlyginimo suma užtikrina protingą balansą tarp realios kompensacijos už nukentėjusiojo patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo. Pažymėta, kad nukrypimai nuo susiformavusios teismų praktikos yra galimi ir pateisinami, kai didesnės žalos priteisimas proporcingas konkrečioms išskirtinėms aplinkybėms. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu priteisiamos neturtinės žalos dydis turėtų būti didesnis nei teismų praktikoje įprastai priteisiamas. Teismų praktikoje atskirose bylose nustatytas neturtinės žalos dydis visada yra individualus ir tai, kad kitose bylose buvo priteisiami skirtingi neturtinės žalos dydžiai nereiškia, kad ir šioje byloje turi būti priteisiami tokie pat. Viskas priklauso nuo sprendimų pagrįstumo, nuo teismo pateikiamų savo sprendimo motyvų, o šioje byloje pirmosios instancijos teismo motyvai teisingi ir veda prie teisingo sprendimo. Atsižvelgus į visas aptartas aplinkybes, nukentėjusiojo patirtus nepatogumus, pasekmes, šiuo konkrečiu atveju padidinti priteistos neturtinės žalos dydį ir keisti skundžiamą nuosprendį šiuo klausimu nėra jokio teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek nuteistojo T. V., tiek nukentėjusiojo A. V. apeliaciniuose skunduose nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo T. V. kaltės padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje bei nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydžio. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi apeliantai, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti tiek nuteistojo T. V., tiek nukentėjusiojo A. V. apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra, Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. sausio 16 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo T. V. ir nukentėjusiojo A. V. apeliacinius skundus atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.