Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Aurelijaus Rauckio ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir nuteistas 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant J. B. per 9 (devynis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 135 (vieną šimtą trisdešimt penkias) valandas sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, išdirbant ne mažiau kaip 15 (penkiolika) valandų per mėnesį.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš J. B. nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. B. naudai priteisiant 580 (penkis šimtus aštuoniasdešimt) eurų turtinės žalos atlyginimo ir 300 (tris šimtus) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Iš J. B. nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. B. naudai priteista 550 (penki šimtai penkiasdešimt) eurų patirtų bylinėjimosi išlaidų teisinei pagalbai apmokėti.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti bausmę kardomąją priemonę panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. J. B. (toliau – J. B.) Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį už tai, kad jis 2020 m. sausio 21 d. apie 18.30 val., būdamas viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje, prie uždarosios akcinės bendrovės „P. M. ir Ko“ pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kitų žmonių akivaizdoje, įžūliu elgesiu – pribėgdamas iš nugaros pusės prie nukentėjusiojo S. B. ir ant galvos užmaudamas kibirą su išmatomis, taip sugadindamas S. B. dėvimus drabužius, o būtent: striukę „Mobil“ – 160 eurų vertės, marškinius – 40 eurų vertės, švarką – 150 eurų vertės, kelnes – 80 eurų vertės, batus – 150 eurų vertės, tokiais savo veiksmais padarydamas nukentėjusiajam S. B. 580 eurų turtinę žalą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. B. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

5. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

6. Šios BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad apylinkės teismas baudžiamąją bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir pagrįstai nuteistojo J. B. veiksmus kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, todėl naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra.

8. Bylos duomenimis nustatyta, kad J. B., būdamas viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje, prie uždarosios akcinės bendrovės „P. M. ir Ko“ pastato, esančio Islandijos pl. 217, Kaune, kitų žmonių akivaizdoje, įžūliu elgesiu – pribėgdamas iš nugaros pusės prie nukentėjusiojo S. B. ir ant galvos užmaudamas kibirą su išmatomis, taip sugadindamas S. B. dėvėtus drabužius, padarė BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką.

10. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2013, 2K-520-303/2015, 2K-84-458/2020).

11. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu ir tai, kad komentuojama nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatyti, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėti (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-437/2013, 2K-303/2014, 2K-84-458/2020).

12. Ginčo dėl to, kad nuteistasis užmovė kibirą su išmatomis ant nukentėjusiojo galvos ir šiuos veiksmus atliko viešoje vietoje, t. y. automobilių stovėjimo aikštelėje, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Šias aplinkybes betarpiškai patvirtina išsamūs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai, kurių teisėjų kolegija nekartoja. Be to, nei viešos vietos požymio nei paties kibiro su išmatomis uždėjimo S. B. ant galvos fakto nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija, todėl dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija išsamiau nepasisako.

13. Abejonių tuo, kad nuteistojo veiksmai pasireiškė įžūliu elgesiu teisėjų kolegijai taip pat nekyla. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad įžūlūs veiksmai asmeniui paprastai inkriminuojami tada, kai jie susiję su akivaizdžiu, demonstratyviu agresyvumu, tačiau su šiais motyvais nesutiktina. Įžūlus elgesys reiškia ne tik agresyvų, bet ir moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti ne tik fizinis smurtas prieš asmenį, bet ir neteisėtas žmogaus laisvės ribojimas, gyvūno kankinimas kitų žmonių akivaizdoje, trukdymas kitiems žmonėms dirbti ar leisti laisvalaikį ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Neabejotina, kad kibiro su išmatomis uždėjimas nukentėjusiajam ant galvos, be kita ko, kitų asmenų akivaizdoje ir viešoje vietoje, atitinka įžūlaus elgesio sąvoką teismų praktikos tokio pobūdžio bylose kontekste. Toks elgesys nėra priimtinas visuomenėje, jis pažeidžia elementarias elgesio normas ir demonstruoja nepagarbą ne tik konkrečiam nukentėjusiajam, bet ir aplinkai. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, tokie veiksmai prieštarauja nusistovėjusiai visuomenėje tvarkai, pagal kurią asmenys viešoje vietoje, t. y. automobilių stovėjimo aikštelėje, gali laisvai vaikščioti, būti ir tikėtis, jog nebus išpurvinti, apdergti ar aplaistyti ir nebus sugadintas jų turtas dėl neadekvačių kito visuomenės nario veiksmų. Šių veiksmų įžūlumo, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nemenkina ir nuteistojo argumentai, kad jo neteisėti veiksmai truko neilgai, lauke tuo metu buvo tamsu, lijo, o įmonės darbo laikas buvo pasibaigęs, kadangi, bylos duomenimis, automobilių stovėjimo aikštelėje komentuojamo įvykio metu vis dar buvo pašalinių asmenų, kurie, nors tiesiogiai ir nenukentėjo, tačiau buvo šokiruoti tokio J. B. elgesio.

14. Nors apeliaciniame skunde su tokia išvada nesutinkama, teigiant, kad jokie pašaliniai asmenys dėl įvykio nenukentėjo, jų įprasta veikla nebuvo sutrikdyta, dėl ko, J. B. veiksmuose yra ne BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, bet ANK 481 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymiai, tačiau, su šiais nuteistojo motyvais nesutiktina. Juos paneigia nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti ir tinkamai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertinti įrodymai, kurių patikimumu ir objektyvumu teisėjų kolegija neabejoja. Apeliaciniame skunde nuteistasis tuos pačius įrodymus vertina fragmentiškai, suteikdamas jiems kitokią prasmę, nesusiedamas jų į vientisą loginę grandinę, kas neatitinka įrodymų vertinimo taisyklių ir negali būti pripažįstama pakankamu pagrindu paneigiant pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl J. B. kaltės.

16. Jame matyti, kaip J. B., pasiruošęs kibirą su išmatomis, pasislėpęs už mikroautobuso, laukia, kol iš įmonės pastato išeis S. B.. Iš pastato nukentėjusysis išeina lydimas trijų asmenų – remiantis bylos medžiaga, tai buvo P. M., M. M. ir J. M.. Toliau matyti, kaip su S. B. išėję asmenys sėda į automobilių aikštelėje esančius automobilius, o J. B. pribėga prie S. B., taip pat sėdančio į savo automobilį, ir, uždėjęs jam ant galvos kibirą su išmatomis, iš įvykio vietos pabėga. Vaizdo įrašas patvirtina, kad iš automobilių stovėjimo aikštelės kibiro su išmatomis uždėjimo nukentėjusiajam ant galvos momentu, dar niekas nebuvo išvažiavęs. Ir nors vaizdo įraše neužfiksuota pašalinių asmenų reakcija į J. B. veiksmus, tačiau ši aplinkybė nustatyta kitais byloje esančiais įrodymais, o būtent, liudytojų P. M., M. M. ir nukentėjusiojo S. B. parodymais.

17. Nesivadovauti šiuo vaizdo įrašu sprendžiant J. B. kaltės klausimą, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrindo nėra. Vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės iš esmės patvirtina paties nuteistojo paaiškinimus, todėl abejoti jame užfiksuotų aplinkybių patikimumu ir objektyvumu vien tik dėl subjektyvaus nuteistojo vertinimo, pagrindo nėra. Be to, peržiūrėjus komentuojamą vaizdo įrašą matyti, jog jis yra vientisas, netrūkinėja, ir nutrūksta tik po to, kai J. B. įgyvendina savo neteisėtą sumanymą, t. y. uždėjęs kibirą ant S. B. galvos, pasišalina iš įvykio vietos. Tolesnė įvykių eiga, fone girdimas P. M. balsas ar apeliaciniame skunde neįvardinto asmens pranešimas J. B., kad vaizdo įrašas yra sumontuotas, vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių, kurias iš esmės patvirtina ir pats nuteistasis, nepaneigia.

21. Nors apeliaciniame skunde kritiškai vertinami liudytojų P. M. ir M. M. parodymai, teigiant, jog šie asmenys dirba kartu su S. B., todėl yra suinteresuoti duoti nukentėjusiajam palankius parodymus, tačiau šie nuteistojo motyvai atmestini kaip nepagrįsti. Tiek P. M., tiek M. M. parodymai skirtingose proceso stadijose buvo nuoseklūs ir detalūs. Jie neprieštarauja tarpusavyje, atitinka tiek nukentėjusiojo S. B. išdėstytas vertinamo įvykio aplinkybes, tiek ir kitus byloje esančius įrodymus. Iš esmės neprieštarauja ir paties nuteistojo parodymų visumai. Abu liudytojai buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, iki komentuojamo įvykio jie J. B. nepažinojo, todėl pagrindo melagingai apkalbėti nuteistąjį, jie neturėjo. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir apeliacinio skundo motyvai, kad tiek P. M., tiek M. M. buvo žinoma apie neva nederamą S. B. elgesį su nuteistojo sutuoktine, šiai dar dirbant įmonėje, todėl jie galėjo būti priešiški nuteistojo atžvilgiu. Šį faktą patvirtinančių duomenų byloje nėra, todėl pasikliauti vien tik niekuo nepagrįstais nuteistojo samprotavimais dėl galimo liudytojų suinteresuotumo bylos baigtimi ir dėl to nesivadovauti nuosekliais ir neprieštaringais P. M. ir M. M. parodymais, nėra pagrindo. Svarbu ir tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, kai liudytojais buvo apklausti P. M. ir M. M., S. B. įmonėje „P. M. ir Ko“ jau nebedirbo, todėl abejoti jų parodymų patikimumu dėl jų ir nukentėjusiojo darbinių santykių, vėlgi nėra pagrindo.

22. Vertinant neteisėtais J. B. veiksmais sukeltas pasekmes, o būtent sutrikdytą viešąją rimtį ir tvarką, be aukščiau aptartų duomenų atsižvelgtina ir į tai, kad komentuojamo įvykio metu buvo ne tik sugadinti S. B. dėvėti drabužiai, bet ir apdergta įmonės teritorija. Bylos duomenimis, kibire buvusios išmatos po įvykio buvo pasklidusios po automobilių stovėjimo aikštelės teritoriją, ten pat gulėjo ir dvokiantis kibiras. Įmonės teritorija buvo sutvarkyta S. B. nurodymu tik kitą darbo dieną, kas suponuoja pagrįstą išvadą, kad į darbą atvykę įmonės darbuotojai matė vis dar nesutvarkytą automobilių stovėjimo aikštelę, o tai jiems neabejotinai kėlė nemalonius išgyvenimus, trikdė jų rimtį darbo vietoje.

23. Darant šią išvadą paminėtina ir tai, kad nuteistasis dėjo visas įmanomas pastangas, kad apie komentuojamą įvykį sužinotų kuo daugiau įmonės darbuotojų. Bylos duomenimis, kitą dieną po vertinamo įvykio, J. B. įmonės darbuotojams išsiuntė elektroninį pranešimą, kuriame paaiškino, jog S. B. tyčiniais J. B. veiksmais, siekiant apginti neva pažeistą savo sutuoktinės (ankščiau dirbusios komentuojamoje bendrovėje, tačiau atleistos iš darbo), garbę ir orumą, buvo apipiltas išmatomis, išsamiai paaiškino tokio savo elgesio motyvus. Be to, kaip matyti iš byloje esančio komentuojamo pranešimo turinio, S. B. jame vadinamas „nevykėliu“, „šūdų karaliumi“, „netikėliu“ (1 t., b. l. 10). Tiek P. M., tiek M. M. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad dėl tokių J. B. veiksmų įmonės teritorijoje vyravo įtampa, visi darbuotojai žinojo, kas įvyko, atmosfera darbe buvo nemaloni ir nedarbinga visą savaitę. Be to, po įvykio, S. B. savo noru išėjo iš darbo, nors įmonėje jis dirbo ilgą laiką – 13 metų.

24. Aptartų faktinių aplinkybių visuma teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, kad J. B. įžūlus elgesys – kibiro su išmatomis uždėjimas S. B. ant galvos viešoje vietoje, tai matant ir pašaliniams asmenims, kurių vakaro planai dėl šio įvykio buvo pakoreguoti, neabejotinai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Apie įvykį buvo žinoma visiems įmonės darbuotojams, po įvykio atmosfera darbe nebuvo darbinga. Be to, tiek įvykio metu, tiek ir po jo S. B. jautė fizinį skausmą – nuo išmatų jam degino veidą, dėl ko, jis buvo priverstas jį tepti kremu, su kibiru jam buvo užkabinta ausis. Tokiu būdu, sutikti su apeliacinio skundo motyvais, jog visuomenės tvarka ir rimtis analizuojamu atveju nebuvo sutrikdyta, nėra pagrindo.

25. Aukščiau aptartas nuteistojo įžūlus elgesys su nukentėjusiuoju, patvirtina, kad J. B. suprato, jog taip bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Nors J. B. apeliaciniame skunde teigia, kad viešosios tvarkos pažeisti jis nenorėjo, tiesiog norėjo pamokyti S. B., tačiau šiuos nuteistojo teiginius iš esmės paneigia faktas, kad nuteistasis matė, jog iš įmonės pastato S. B. išėjo ne vienas, tačiau savo sumanymo dėl to neatsisakė. Be to, kitą dieną įmonės darbuotojams jis išplatino ir savo neteisėtus veiksmus aprašantį pranešimą, tokiais savo veiksmais siekdamas kuo didesnio visuomenės dėmesio, kas neabejotina kėlė įtampą ir nemalonius išgyvenimus ne tik nukentėjusiajam, bet ir kitiems įmonės darbuotojams. Toks nuteistojo elgesys negali būti pateisinamas. Taip elgiantis, nors ir nekonkretinant, kokį poveikį visuomenei, nukentėjusiajam ir viešajai tvarkai turės jo veiksmai, pakaltinamam asmeniui neįmanoma nesuvokti, kad dėl to sutriks visuomenės rimtis ir tvarka, todėl nuteistojo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį.

26. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir J. B. elgesio motyvai – norėjo pamokyti S. B. dėl neva nederamo jo elgesio su jo sutuoktine. Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški. Pagal BK 284 straipsnį kvalifikuojamos ir tos veikos, kai kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kurio akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-53-693/2018). Atsižvelgiant į aukščiau aptartų duomenų visumą, neabejojant tuo, kad neteisėtais J. B. veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, vien tik nuteistojo neteisėto elgesio motyvai jo atsakomybės pagal BK 284 straipsnį nešalina. Neabejotina, kad kibiro su išmatomis uždėjimas S. B. ant galvos viešoje vietoje, matant pašaliniams asmenims, vėliau šį įvykį paviešinant ir nukentėjusiojo darbovietėje, nėra tinkamas būdas J. B. ir S. B. asmeninių santykių aiškinimuisi. J. B. veiksmų priežastis (nepasitenkinimas S. B. elgesiu su jo sutuoktine) šiuo atveju tik patvirtina, kad nuteistasis veikė kryptingai, jo veiksmai buvo iš anksto suplanuoti, pasirūpinant nusikaltimo padarymo priemonėmis ir išsiaiškinant S. B. darbotvarkę, neatsisakant savo neteisėto sumanymo net matant, jog S. B. iš įmonės pastato išeina lydimas kitų asmenų, kas visumoje rodo jo tikslą pažeisti visuomenės tvarką ir rimtį. Dėl J. B. neteisėtų veiksmų neigiamas pasekmes patyrė ne tik nukentėjusysis, bet ir kiti su J. B. ir S. B. santykiais nesusiję asmenys, kas sudaro pagrįstą išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju J. B. pasirinktas būdas ir vieta konfliktui išspręsti nebuvo tinkami ir peržengė privataus santykių aiškinimosi ribas.

27. Nuteistojo J. B. padarytas viešosios tvarkos pažeidimas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, negali būti vertinamas kaip nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas pagal ANK 481 straipsnį. ANK 481 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių, kitus tyčinius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Analizuojant aptariamo straipsnio turinį, matyti, kad būtinasis šio administracinio nusižengimo požymis yra jo padarymo tikslas, t. y. siekis anksčiau išvardytais veiksmais pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį, o ne tokių padarinių nustatymas. Tiek BK 284 straipsnio, tiek ANK 481 straipsnio 1 dalies dispozicijose nustatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę – viešąją tvarką. Kita vertus, vienas iš nusikalstamos veikos ir administracinio nusižengimo atribojimo kriterijų yra padariniai. BK 284 straipsnyje nustatyta nusikaltimo sudėtis yra materialioji, t. y. dėl kaltininko veiksmų, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai, kyla baudžiamajame įstatyme nustatyti padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Tuo tarpu ANK 481 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta administracinio nusižengimo – nedidelio viešosios tvarkos pažeidimo – sudėtis neįvardija padarinių atsiradimo, o tik konkrečius veiksmus, kuriais, kaip minėta, siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2014, 2K-164-976/2015, 2K-229-976/2018, administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-13-976/2019). Iš aptaro seka, kad nustačius neteisėtais kaltininko veiksmais sukeltus padarinius, t. y. jog buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, spręsti jo administracinės atsakomybės klausimą pagal ANK 481 straipsnį, kurio sudėtis neįvardija padarinių atsiradimo, nurodydamas tik konkrečius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį, nėra galimybės. Šiuo atveju, dėl neteisėtų J. B. veiksmų kilus veikos padariniams, t. y. sutrikdžius visuomenės rimtį ir tvarką, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį.

28. Pagrindo tenkinti nuteistojo apeliacinio skundą dėl neva nepagrįstai neapklausto J. M. taip pat nėra. Įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis. Jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, jog naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-344-788/2015, 2K-97-976/2016). Gynybos prašymų netenkinimas, šiuo atveju, J. M. apklausos neorganizavimas, pats savaime negali būti pripažintas baudžiamojo proceso pažeidimu. Baudžiamojo proceso normos nereikalauja, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas būtų išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-178/2012, 2K-483-976/2015, 2K-515-976/2015, 2K-97-976/2016).

29. Aptariamu atveju, įvertinus byloje esančių duomenų visumą, jų pagrįstumą bei objektyvumą, spręstina, kad buvo atlikti visi esminiai procesiniai veiksmai, kurių rezultate gautų duomenų pakako pagrįstai konstatuoti J. B. kaltę pagal BK 284 straipsnį. Apklausti J. M. šiuo atveju, kai dėl to paties įvykio jau buvo apklausti du liudytojai, betarpiškai patvirtinę byloje nustatinėjamas aplinkybes, žinant, kad šiam asmeniui, siekiant nuo jo nuslėpti tiesą, buvo paaiškinta, jog S. B. apdergė paukštis, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Priešingu atveju galima būtų spręsti klausimą dėl bylų nagrinėjimo greitumo ir ekonomiškumo principų pažeidimo. Juo labiau, jog teisingą sprendimo priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

30. Tvirtinti, kad pirmosios instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio ir 300 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes skundžiamą nuosprendį grindė teisiamojo posėdžio metu neapklausto J. M. žinojimu/nežinojimu apie įvykį, pagrindo taip pat nėra. Sutiktina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog J. M. suprato, kad nukentėjusysis buvo apipiltas išmatomis, iš tiesų yra perteklinė, tačiau skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo tai nemenkina. Ši išvada padaryta remiantis teisiamojo posėdžio metu apklausto liudytojo P. M. parodymais, pagal kuriuos, siekiant nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes nuo J. M., šiam buvo paaiškinta, kad S. B. apdergė paukštis. Ir nors šiuo atveju ją galima būtų vertinti kaip prielaidą, tačiau, įvertinus kitus pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašytus duomenis bei pateiktą įrodymų vertinimą, neabejotina, jog J. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės šiuo atveju buvo įvertintos tinkamai, duomenų, patvirtinančių nuteistojo kaltę ir be J. M. parodymų ar jo suvokimo, pakanka.

31. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad J. B. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad J. B. veiksmuose yra visi būtini BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas J. B. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl J. B. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį.

32. Atmetant nuteistojo apeliacinį skundą skundžiamu nuosprendžiu jam skirta bausmė nekeistina. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aptartas nuteistojo asmenybę bei jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, atsižvelgiant į nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą į tai, kad nuteistasis praeityje nebuvo teistas, nuteistajam skirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo. Skundžiamu nuosprendžiu J. B. paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant J. B. paskirtą bausmę buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti J. B. teisinę padėtį švelninant jam skirtą bausmę, šioje byloje nenustatyta.

33. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su nukentėjusiam S. B. priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžiais, tačiau, įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus, abejoti itin išsamiu ir objektyviu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu šioje dalyje, vėlgi nėra pagrindo.

34. Bylos duomenimis, nukentėjusysis teismui buvo pateikęs civilinį ieškinį dėl 580 eurų turtinės ir 1500 eurų neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 43-46). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Atlyginant turtinę žalą, taikomas visiško jos atlyginimo principas.

35. Įvykio metu S. B. įmonėje užėmė vadovaujančias pareigas. Įvykio dieną įmonėje svečiavosi verslo partneris iš Suomijos, S. B. kartu su savo kolegomis ketino vykti vakarieniauti į miestą, kas teisėjų kolegijai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog analizuojamo įvykio metu nukentėjusysis dėvėjo dalykinę aprangą. Atsižvelgiant į tai, kad J. B. neteisėti veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu buvo atlikti žiemos metu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad tuo metu nukentėjusysis dėvėjo būtent žiemos sezonui skirtą avalynę ir drabužius. Esant šių duomenų visumai, abejoti S. B. pateiktu įvykio metu jo dėvėtų drabužių sąrašu – striukė, kelnės, švarkas, marškiniai, batai, pagrindo nėra. Bylos duomenimis, ant S. B. galvos buvo uždėtas kibiras su išmatomis, kurios, dėl savo skystos konsistencijos neabejotinai pateko tiek ant viršutinių drabužių, tiek ir patekėjo po jais, tokiu būdu sugadindami ir po striuke S. B. dėvėtus drabužius, jo kelnes ir avalynę. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad asmuo suteptus drabužius galėjo išsiskalbti ir juos dėvėti toliau, tačiau, remiantis S. B. parodymų visuma, šiuos veiksmus su suteptais drabužiais jis atliko, tačiau panaikinti į juos įsigėrusios smarvės bei dėmių skalbiamosiomis priemonėmis nepavyko, dėl ko, drabužius bei avalynę teko išmesti. Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Neabejotina, kad išmatos, dėl toksiškų savo savybių ir itin aitraus kvapo, galėjo neišsiskalbti net ir po keleto skalbimų, todėl nukentėjusiojo sprendimas išmesti įvykio metu dėvėtus drabužius yra logiškas ir visiškai pateisinamas.

36. Nors S. B. neturėjo jokių sugadintų drabužių vertę patvirtinančių įrodymų, tačiau reikalavimas asmenims saugoti drabužių ir avalynės įsigijimą patvirtinančius dokumentus ilgiau nei laikotarpį, per kurį jie gali būti grąžinami į įsigijimo vietą, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nėra keliamas, todėl ir šiuo atveju nukentėjusysis neprivalėjo jų saugoti. Tuo tarpu palyginus S. B. nurodytas sugadintų drabužių kainas viešai prieinamuose internetiniuose šaltiniuose, akivaizdu, kad nukentėjusiojo nurodytos pinigų sumos yra proporcingos, atitinkančios šiuo metu egzistuojančią analogiškų drabužių ir avalynės rinkos vertę, įvertinus ir galimą jų nusidėvėjimą, todėl netikėti nukentėjusiojo detaliais parodymais dėl jo sugadinto turto ir jo vertės, nėra pagrindo. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti iš nuteistojo nukentėjusiojo naudai 580 eurų turtinės žalos atlyginimui yra teisėtas ir pagrįstas, keisti turtinės žalos dydį remiantis vien tik jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais apelianto teiginiais, pagrindo nėra.

37. Neabejotina, kad neteisėti J. B. veiksmai – kibiro su išmatomis uždėjimas nukentėjusiajam ant galvos, viešoje vietoje, tai matant bendradarbiams ir verslo partneriui iš užsienio, S. B. padarė ne tik turtinę žalą, bet ir sukėlė neigiamus išgyvenimus, gėdos jausmą ir baimę, jog ateityje tokie veiksmai jo atžvilgiu gali pasikartoti. Svarbu ir tai, kad komentuojamo įvykio metu, uždedant kibirą S. B. ant galvos, juo buvo užkabinta nukentėjusiojo ausis, kibiro turinys jam smarkiai dirgino veido odą, dėl ko, veidą kelias dienas jis tepė kremu, kas nukentėjusiajam neabejotinai kėlė tam tikrus nepatogumus. Nors po įvykio į gydymo įstaigą nukentėjusysis nesikreipė, tačiau vien tik šis faktas nesudaro pakankamo pagrindo neturtinės žalos sumažinimui. Kreiptis į medikus, ar ne, yra kiekvieno nukentėjusio asmens teisė. Įvertintina ir tai, kad įmonėje S. B. užėmė vadovaujančias pareigas, o apie įvykį sužinojus kitiems darbuotojams (pranešimą išplatino pats J. B.), jo garbė ir orumas buvo įžeisti, darbo atmosfera net kelias dienas po įvykio nebuvo darbinga. Nukentėjusysis patvirtino, jog jis jautėsi pažemintas ir pažeidžiamas. Esant šių duomenų visumai, neabejotina, jog S. B. patirti neigiami dvasiniai išgyvenimai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo įvertinti tinkamai, sumažinant nukentėjusiojo prašomą neturtinės žalos dydį iki 300 (trijų šimtų) eurų, kas iš esmės atitinka ir teismų praktiką analogiško pobūdžio baudžiamosiose bylose.

38. Atsižvelgiant į išdėstyta, nuteistojo J. B. apeliacinis skundas atmetamas, Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį paliekant nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. B. apeliacinį atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.