Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Eglės Surgailienės ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų A. K. ir R. K. ir trečiojo asmens R. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. K. ir A. K. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys R. K.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai A. K. atstovaujamas R. K. ir R. K. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovų ieškinį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą neteisingai nustatė faktines aplinkybes ir ieškinio pagrindą, neatskleidė bylos esmės ir nemotyvavo sprendimo, taip pat netinkamai vertino įrodymus. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad 2012-08-24 pakartotinis atsakovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo atmestas ir kad jis buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Pirmosios instancijos teismas ignoravo esminę ir pagrindinę faktinę aplinkybę, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas šio prašymo apskritai neišnagrinėjo. Taigi, Vilniaus apygardos teismas net negalėjo 2012-08-24 R. K. prašymo, pareikšto Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui, nagrinėti ir jo atmesti. Vilniaus apygardos teismas atmetė kitus R. K. prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių jau bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos tvarka dėl to, jog 2012-11-13 skubiai vykdytinu Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimu jau buvo nustatyta sūnaus ir tėvo bendravimo tvarka. Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai ignoravo faktines aplinkybes dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo ir teisėjos veiksmų atmetant prašymą dėl ekspertizės skyrimo ir šio prašymo tinkamo neišnagrinėjimo.Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo ne ieškovų nurodytais faktiniais ir teisiniais pagrindais. Ieškovai aiškiai įvardijo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo ir teisėjos A. B. neteisėtus veiksmus, tačiau pirmosios instancijos teismas šių ieškinio pagrindų nurodytais aspektais neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ieškinyje nurodyto pagrindinio ginčo aspekto, jog teismo (teisėjos) teisės taikymo klaida priimant sprendimą dėl sūnaus ir tėvo sąlyginio bendravimo priklausomo nuo sūnaus noro/nenoro vykti, kurį įvertina iš esmės priešinga šalis (vaiko motina ar kitas vaiką prižiūrintis suaugęs asmuo), yra šiurkšti ir akivaizdi teisės taikymo klaida. Šios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir tinkamai nemotyvavo Sprendimo. Vienas iš CPK 329 str. numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų – sprendimas yra be motyvų. Taigi, skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, dėl ko privalo būti panaikintas.Apeliantų nuomone, nepagrįsta išvada, jog ieškovas neįrodė deliktinės atsakomybės sąlygų. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo neteisėtų teismo (teisėjos) veiksmų, o tik nagrinėjo teismo (teisėjos) kaltės klausimą. Nepagrįstai konstatavo, jog ieškovai neįrodė nei teismo, nei teisėjos klaidos. Sprendime pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai konstatuoja, jog aukštesnės instancijos teismas nepasisakė dėl neteisėtumo nagrinėjant civilinę bylą. Būtent 2014-03-17 Vilniaus apygardos teismo nutartyje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.175 str. 2 d. nuostatas, kas reiškia neteisėtus veiksmus. Teisėja A. B. padarė akivaizdžias ir šiurkščias klaidas, visiškai nereiškia, kad nėra teismo ir teisėjos kaltės. Būtent nagrinėjant šią bylą, o ne kitą bylą, turėjo būti vertinama teismo ir teisėjos kaltė. Skirtingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju ieškovui nėra pareigos įrodyti, kad teismas ar teisėjas veikė tyčia, piktnaudžiaudamas teise ir pan., dėl ko ir sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, pakako įrodyti, padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo ieškovų pateiktų motyvų dėl priežastinio ryšio egzistavimo. Jeigu teismas (teisėja) būtų laiku ir tinkamai išnagrinėjęs prašymus dėl laikinosios sūnaus ir tėvo bendravimo tvarkos nustatymo, taip pat jeigu byloje būtų paskirta ekspertizė ir būtų tinkamai išnagrinėtas šis R. K. prašymas, tokiu būdu tinkamai įvertinta vaiko nenoro bendrauti su tėvu priežastis ir priimtas toks sprendimas, kuris galėjo būti realiai įgyvendintas ir vykdomas.Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, konstatuodamas, jog sūnaus ir tėvo ryšys nutrūko dėl paties ieškovo kaltės. Vien tai, kad tam tikras tikrovės neatitinkančias aplinkybes nurodė trečiasis asmuo, nereiškia, kad dėl sūnaus bei tėvo ryšio nutrūkimo kaltas pats tėvas. Taip pat Sprendime nepagrįstai konstatuota, jog pats ieškovas nurodė, kad nuo 2012-06-13 nustojo bendrauti su sūnumi. Ieškovas niekada pats neatsisakė bendrauti su sūnumi, o tai, kad sūnus paniškai pradėjo bijoti tėvo yra ne vienkartinio perdėtai sureaguoto incidento pasekmė, o ilgalaikis trečiojo asmens vykdomas tėvo atstūmimas. Atkreiptinas dėmesys, jog nėra jokios apeliacinės ar kasacinės instancijos teismo išvados, kad per nesimatymo su tėvu laiką berniuko savijauta ne tik nepablogėjo, o pagerėjo, nes tai tik trečiojo asmens nepagrįsti teiginiai. Iš esmės pirmosios instancijos teismas pateisino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo ir teisėjos veiksmus, kad sūnaus ir tėvo bendravimas turėjo būti atskirtas, kas prieštarauja kasacinio teismo praktikai, jog tėvų dalyvavimas vaiko auklėjime yra būtinas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino 2014-01-06 ekspertizės išvados, kurioje konstatuota, jog dėl A. nenoro bendrauti su tėvu, kalti abu tėvai ir kuri patvirtina, jog A. elgesyje yra tėvo atstūmimo požymių. Skundžiamame sprendime taip pat nepagrįstai konstatuota, jog ieškovas nepateikė įrodymų apie jam padarytą neturtinę žalą bei jos dydį. Ieškovai byloje neturtinės žalos patyrimą grindė tuo, jog dėl neteisėtų teismo (teisėjos) veiksmų buvo padaryta psichologinė trauma vaikui, buvo pakenkta jo raidai, o ieškovas prieš savo valią realiai buvo atskirtas nuo savo sūnaus, todėl jie patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, realiai buvo nutrauktos, bendravimo galimybės su savo šeima. Byloje egzistuoja eilė įrodymų, pagrindžiančių, kad sūnus ir tėvas beveik 2 metus negalėjo realizuoti bendravimo teisių. Neturtinės žalos dydis išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas, ką pripažįsta ir teismų praktika.Apeliantai taip pat prašo prijungti prie bylos naują įrodymą – 2017 m. 01-27 – 04-03 A. K. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. 103MS-12/2017, kurį gavo jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos ir kurio išvados paneigia ieškovo R. K. kaltę dėl ryšio su sūnumi nutrūkimo.Atsakovas LR Valstybė atstovaujama LR Teisingumo ministerijos atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą prašė jį atmesti.Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, teisingai konstatavo, kad apeliantas neįrodė teismų kaltės. Nesutinka su apelianto teiginiais, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nustatant ieškovo bendravimo tvarką su vaikais, nebuvo tikrintas apeliacine tvarka (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartis, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartis). Aukštesnės instancijos teismai atmetė apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nepasisakė dėl teisėjos A. B. veiksmų neteisėtumo nagrinėjant civilinę bylą. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog teismo sprendimo ar nutarties panaikinimas ar pakeitimas instancine tvarka pats savaime dar nėra teisėjo kaltės įrodymas. Apeliantas neįrodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas ar teisėja A. B. priimdama sprendimą veikė tyčia. Be to, pagrindas civilinei atsakomybei, atsirandančiai įgyvendinant teisę, yra nurodytas žalos padarymas piktnaudžiaujant teise, bet ne bet koks žalos padarymo faktas. Taigi, apeliacinės instancijos teismo išvadų nesutapimas su kasacinės instancijos teismo išvadomis bei tai, kad kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą, nereiškia, jog konstatuota, kad žala atsirado dėl teisėjų kaltės. Nei viename teismo sprendime nebuvo pasisakyta dėl teismų neteisėtų veiksmų, todėl manytina, kad nėra pagrindo konstatuoti padarytų akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų. Nors apeliantas neturtinę žalą, t.y. dėl negalėjimo realizuoti bendravimo teisių su savo sūnumi, grindžia dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo ir teisėjos neteisėtų veiksmų, tačiau atsakovas su tokia apelianto daroma išvada nesutinka ir mano, kad tarp apelianto nurodomos neturtinės žalos atsiradimo ir teismo veiksmų, priežastinis ryšys yra pernelyg nutolęs. Pažymėjo, kad nuo 2012 m. kovo 2 d. apeliantas galėjo bendrauti su sūnumi pagal Vaikų teisių apsaugos skyriaus patvirtintą tvarką. Atsakovo nuomone, apeliantas neįrodė valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų, todėl neturtinės žalos atlyginimas nepagrįstas.Trečiasis asmuo R. K. atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Trečiojo asmens nuomone, apeliantas, ignoruodamas jam nepalankius faktinius duomenis, selektyviai vertindamas skundžiamo sprendimo turinį bei dirbtinai akcentuodamas tariamai neteisingai nustatytus ieškinio pagrindus, iš esmės tiesiog nesutinka su kitokiu, negu jam norėtųsi, Vilniaus miesto apylinkės teismo atliktu tos pačios faktinės situacijos įvertinimu. Vien tai, kad nebuvo atsakyta į teisingam bylos išsprendimui reikšmės neturinčius visus Apelianto pasisakymus, dar nereiškia, kad sprendimas nepagrįstas ar neteisėtas. Pažymėjo, jog nei 2012-08-24 prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nei kitų apelianto prašymų tiek dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tiek dėl ekspertizės paskyrimo tinkamas (ne-) išnagrinėjimas ir/ar (ne-) atmetimas nelėmė apelianto ir jo nepilnamečio sūnaus A. K. ryšio nutrūkimo, kaip ir to, kad buvo nustatyta ribota tėvo ir sūnaus bendravimo tvarka ar kad šiuo metu jo ir sūnaus santykis yra komplikuotas. Apeliantas dabar taip akcentuojamų Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo bei teisėjos veiksmų/neveikimo neskundė Vilniaus apygardos teismui, kuris, patikrinęs nutartis atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, galėjo jas panaikinti.Nepagrįsti apelianto argumentai, jog teisėjos A. B. veiksmai neabejotinai sukėlė ar prisidėjo prie padarinių, t.y. kad įrodytas priežastinis ryšys. Bylą pirmąja instancija nagrinėjęs teismas visiškai pagrįstai bei teisėtai rėmėsi ne tik byloje esančiais rašytiniais įrodymais, bet ir trečiojo asmens 2017-02-14 rašytiniuose paaiškinimuose nurodytomis aplinkybėmis, o konkrečiai – kad vaiko ir tėvo ryšys niekuomet nebuvo labai artimas. Pats apeliantas 2016-12-01 teismo posėdžio metu nurodė, kad su sūnumi nustojo bendrauti (t. y. jų bendravimas nutrūko) būtent po incidento prie metalinių sūpynių, kuomet sūnus susižalojo koją, t. y. 2012-06-13. Būtent šį momentą, kaip vieną esminių aspektų nustatyti ribotą tėvo ir sūnaus bendravimo tvarką, akcentavo ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, priėmęs apelianto dabar neigiamą 2012-11-13 sprendimą. Be to, nors ir pakeitę 2012-11-13 sprendimą, ribotą tėvo ir sūnaus bendravimo tvarką nustatė ir ginčo bylą instancine tvarka peržiūrėję Vilniaus apygardos teismas bei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aptariamu atveju pabrėžė būtinybę riboti tėvo ir sūnaus bendravimą. Taigi, priešingai negu teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nepilnamečio sūnaus teisės bei interesai ne tik kad nebuvo pažeisti, bet priešingai – apginti teisės aktų nustatyta tvarka. Net ir pakeitus 2012-11-13 sprendimą apelianto ir sūnaus bendravimas ir toliau tinkamai nevyko daugiau kaip trejus metus, iš esmės dėl to, kad apeliantui netiko tarpininkauti turintys psichologai/psichiatrai. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, teismas ne tik nurodė, kokioms sąlygoms esant taikoma valstybės civilinė atsakomybė, bet ir tinkamai bei pakankamai motyvavo, kokie argumentai bei faktiniai duomenys paneigia apelianto teiginius dėl teismo ir teisėjos kaltės, veiksmų, pasekmių bei priežastinio ryšio. Vien tai, jog teismas specifiškai neišskyrė, kada kalba apie neteisėtus veiksmus, o kada apie kaltę, nesudaro pagrindo išvadai, kad neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nebuvo analizuota. Trečiasis asmuo atkreipė dėmesį, jog visų trijų instancijų teismai kažkiek koregavo bei bendravimo tvarką, tad akivaizdu, jog rasti aiškų ir vieningą ginčo sprendimą buvo itin sudėtinga.Trečiasis asmuo taip pat nesutinka su apelianto prašymu prijungti naujus įrodymus. Apelianto prašomas pridėti ekspertizės aktas bei jame šališkai atliktas faktų įvertinimas, kuris dar bus tikrinamas nagrinėjant civilinę bylą Nr. N2-144-897/2016 Vilniaus miesto apylinkės teisme, neturi privalomos teisinės galios. Tuo tarpu šiuo metu galiojanti ribota tėvo ir sūnaus bendravimo tvarka, kaip ir argumentai, kodėl ta tvarka būtent tokia, yra nustatyta Vilniaus apygardos teismo 2014-03-17 nutartimi, pakeista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-24 nutartimi. Šios nutartys yra įsiteisėjusios, galiojančios bei turi privalomą teisinę galią. Būtent jose nustatytais faktais bei išvadomis ir turi būti vadovaujamasi, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo R. K. prašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 201 m. balandžio 13 d. sprendimo dalį dėl trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir priteisti iš ieškovo R. K. trečiojo asmens R. K. naudai jos patirtas 620 Eur bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad apeliantė kaip trečiasis asmuo į bylą buvo įstojusi ir procese dalyvavo atsakovo pusėje, o šiam pareikštas ieškinys yra atmestas, laikytina, kad sprendimas priimtas atsakovės, o taip pat ir apeliantės naudai. Taigi, visos apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos turėjo būti atlygintos priteisiant jas iš ieškovo R. K.. Prašymą dėl išlaidų advokato padėjėjos pagalbai apmokėti, apeliantė teismui pateikė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Visos išlaidos buvo pagrįstos, būtinos ir neviršijo rekomenduojamų dydžių.Atsakovas LR Valstybė atstovaujama LR Teisingumo ministerijos atsiliepimu į trečiojo asmens apeliacinį skundą su juo sutiko. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas vadovaujantis CPK 265 str. 2 d. priimant sprendimą turėjo pasisakyti ir dėl apeliantės pareikštų reikalavimų, t.y. dėl reikalavimo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Ieškovai A. K. ir R. K. atsiliepimu į trečiojo asmens apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-04-13 sprendimu apskritai nepasisakė dėl trečiojo asmens prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, todėl nėra galimybių pakeisti sprendimą prašomu būdu. Trečiasis asmuo dėl papildomo sprendimo priėmimo dėl bylinėjimosi išlaidų išsprendimo per 20 dienų nesikreipė, dėl ko laikytina, jog sutiko su pirmosios instancijos teismo Sprendimu šioje dalyje. Nesant papildomo sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų, t. y. pačiam trečiajam asmeniui neprašius jo priėmimo, nėra apeliacinio skundo objekto, dėl ko apeliacinis procesas nutrauktinas. Trečiojo asmens dalyvavimas byloje atsakovo pusėje apskritai vertintinas kaip piktnaudžiavimas teise ir veikimas priešingai nepilnamečio vaiko interesams. Trečiojo asmens veikimas prieš ieškovus šioje byloje vertintinas kaip siekis toliau kiek įmanoma kenkti ieškovui ir vykdyti tėvo atstūmimą. Procese trečiasis asmuo dalyvavo tik dėl to, kad yra ieškovo A. K. motina, trečiajam asmeniui nėra pareikšta jokių reikalavimų, todėl ir trečiojo asmens naudai pagrįstai nepriteistos bylinėjimosi išlaidos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovų ir trečiojo asmens pateiktų apeliacinių skundų ribose.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Apeliantai A. K. ir R. K. kartu su apeliaciniu skundu pateikė ir prašo prijungti naujus įrodymus – 2017-01-27-04-03 ekspertizės aktą. Jo negalėjo pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nes gavo šį aktą jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės. Nurodė, kad šis įrodymas pagrindžia itin svarbias aplinkybes ir paneigia teismo išvadas t.y., kad sūnus negali išreikšti nuomonės nei dabar, nei Vilniaus miesto apylinkės teismui priėmus 2012-11-13 sprendimą; konstatuoti tėvo atstūmimo požymiai; konstatuoti neigiami padariniai sūnui A., tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradę dėl emociškai susiliejusio santykio su mama ir nesaugaus prieraišumo prie jos, kurių pasekoje, esant skyrybų situacijai ir ginčams dėl bendravimo tvarkos, susiformavo tėvo atstūmimas.Trečiasis asmuo R. K. nesutinka su prašymu dėl naujų įrodymų prijungimo, nurodė, kad šis įrodymas galėjo būti pateiktas anksčiau, o apeliantas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Pažymėtina, jog naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal Civilinio proceso kodekso 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kolegijos vertinimu, nėra pagrindo laikyti, kad apeliantų pateikiamų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, šiuo atveju nėra nustatyta kliūčių, kodėl dėl tokio įrodymo prijungimo, žinodami, kad yra paskirta kitoje civilinėje byloje ekspertizė, apeliantai negalėjo kreiptis į bylą nagrinėjusį teismą bei prašyti jį prijungti. Apeliantas taip pat pateikė rašytinius paaiškinimus prijungimui prie bylos, jie atsisakytini priimti, nes apeliacinio skundo papildymas nėra galimas (CPK 323 str.). Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovų ieškinys dėl valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą dėl neteisėtų Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinę bylą Nr. N2-6217-101/2012 nagrinėjusio teisėjo ir teismo veiksmų.Bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal 2012-02-27 R. K. pareikštą ieškinį R. K. dėl vaikų gyvenamosios vietos, išlaikymo priteisimo bei bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo bei atsakovo R. K. priešieškinį dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-11-13 sprendimu teismas iš dalies tenkino ieškinį ir priešieškinį bei nustatė bendravimo su vaikais tvarką. Vilniaus apygardos teismas apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylą, 2014-03-17 nutartimi po ekspertizės atlikimo bendravimo tvarką su A. pakeitė, nustatydamas pereinamąjį laikotarpį, kurio metu sūnus ir tėvas bendrauja tarpininkaujant šeimos psichologui/psichoterapeutui, o pasibaigus pereinamajam periodui bendrauja nutartyje nustatyta tvarka. Lietuvos aukščiausias teismas 2014-10-24 nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2014-03-17 nutarties dalį dėl ieškovo ir sūnaus bendravimo tvarkos dalyvaujant psichologui/psichoterapeutui iki abu tėvai sutars, kad psichologo dalyvavimas nėra būtinas. Ieškovo teigimu, dėl bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo teisėjo akivaizdžių ir šiurkščių procesinių pažeidimų, teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, priimant sprendimą ieškovai patyrė neturtinę žalą, t.y. nutrūko ieškovo R. K. ir ieškovo A. K. tėvo ir sūnaus tarpusavio ryšys.

Dėl ieškovų apeliacinio skundo

Apeliantai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą motyvuodami tuo, kad nebuvo atskleista bylos esmė, nepasisakyta dėl visų ieškovų pareikšto ieškinio pagrindų, sprendimas tinkamai nemotyvuotas, taip pat netinkamai nustačius bylos aplinkybes ir netinkamai taikant įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, prieita nepagrįstos išvados, jog ieškovai neįrodė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas laikė nustatytu, kad nėra įrodymų, kad pirmosios instancijos teismas padarė aiškią įstatymo aiškinimo ir taikymo klaidą, o sprendimo ar nutarties pakeitimas apeliacine tvarka nėra teisėjo kaltės įrodymas.Nustatyta, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus konstatavo, kad ieškovai neįrodė nei teismo, nei teisėjo kaltės, kad laiku nepaskyrus laikinųjų apsaugos priemonių – laikinos bendravimo su vaikais tvarkos bei psichologinės ekspertizės, pakeistus apeliacine tvarka iš dalies sprendimą, nutrūko tėvo ir sūnaus tarpusavio ryšys, ko pasekoje buvo pažeista šalių interesų pusiausvyra bei vaiko interesai, sūnaus elgesyje tėvo atžvilgiu atsirado tėvo atstūmimo požymių. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra įrodyta teismo neteisėti veiksmai, kilusi žala bei priežastinis ryšys..Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėsi apeliantų apeliacinio skundo, atsakovo bei trečiojo asmens argumentus, apeliantų skundo argumentų nepripažįsta pagrįstais, todėl juos atmeta kaip neįrodytus. Nagrinėjamoje byloje ieškovai pareiškė ieškinį dėl žalos, padarytos teismo (teisėjų) neteisėtais veiksmais nagrinėjant civilinę bylą, atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnį. Pagal minėtą įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra nustatytos visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. Iš CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos dispozicijos darytina išvada, kad šioje normoje nustatyta valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės tuomet, kai veiksmai atlikti vykdant teisingumą. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti (CK 6.248 straipsnis); sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su netinkamu faktinių aplinkybių nustatymu, bylos esmės neatskleidimu.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai sprendime nurodė, kad „2012-08-24 d. R. K. pakartotinai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau Vilniaus apygardos teismas prašymą atmetė“. Nurodo, kad jis 2012-08-24 kreipėsi į teismą su pakartotiniu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – nustatyti laikiną bendravimo su vaikais tvarką, tačiau teismas apskritai ignoravo faktinę aplinkybę, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas šio prašymo apskritai neišnagrinėjo. Vilniaus apygardos teisme buvo atmesti ne 2012-08-24 d. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bet R. K. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pareikštas jau su 2012-12-13 apeliaciniu skundu. Taigi, 2012-08-24 R. K. prašymas, pareikštas Vilniaus miesto apylinkės teismui šio teismo teisėjos nebuvo apskritai išnagrinėtas, todėl jo negalėjo nagrinėti apygardos teismas ir jo atmesti, Vilniaus apygardos teismas atmetė kitus prašymus dėl to, jog 2012-11-13 skubiai vykdytinu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu jau buvo nustatyta sūnaus ir tėvo bendravimo tvarka, o tokia situacija R. K. teikiant 2012-08-24 prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių dar neegzistavo. Taigi, reiškiamo ieškinio pagrindu yra būtent Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo ir teisėjos A. B. veiksmai nagrinėjant civilinę bylą, o ne apskritai visos bylos nagrinėjimas. Apeliantas nurodė, kad ieškovai ieškinyje nurodė šiuos neteisėtus Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo bei teisėjos A. B. neteisėtus veiksmus: 1) 2012-07-24 prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių neišnagrinėjimas laiku, pažeistas CPK 147 str. terminas, o tai, kad teisėja A. B. atostogavo neatleidžia teismo pareigos nuo savalaikio prašymo išnagrinėjimo; 2) 2012-08-24 d. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių neišnagrinėjimas; 3) R. K. prašymo dėl ekspertizės tinkamas neišnagrinėjimas – 2012-10-17 – 11-06 teismo posėdžio protokole nebuvo įrašyta jokia nutartis dėl R. K. prašymo skirti ekspertizę, teismas pažeidė CPK 290 str. 2 d., neskyrė ekspertizės, nors tam egzistavo pagrindas, ką nustatė Vilniaus apygardos teismas; 4) esminis ieškinio pagrindas buvo pats 2012-11-13 Vilniaus apygardos teismo sprendimas dėl bendravimo tvarkos su A. nustatymo, dėl kurio ieškovai negalėjo realizuoti bendravimo teisių. Taigi, pirmosios instancijos neatskleidė bylos esmės ir tinkamai sprendimo nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus pripažįsta iš dalies pagrįstais, bet jie esminiai neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kuriuo buvo atmestas ieškovų ieškinys. Tai teisėjų kolegija grindžia šiais byloje surinktais įrodymais.Iš prijungtos civilinės bylos Nr. N2-6217-101/2012 nustatyta, kad apeliantas 2012-07-24 pateikė teismui prašymą dėl laikinos bendravimo tvarkos, prašydamas nustatyti jo prašyme nurodytą laikiną vaikų U. K. ir A. K. bendravimo su tėvu tvarką. Nurodytas prašymas buvo išspręstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi, kuria buvo atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Šioje nutartyje be kita ko konstatuota, kad „teismas 2012-05-03 parengiamajame teismo posėdyje svarstė atsakovo bendravimo tvarkos nustatymo pagal ieškovės prašymą ir pripažino, kad laikina atsakovo bendravimo su vaikais tvarka, nustatyta Vaikų teisių apsaugos skyriaus 2012-03-02 yra pakankama ir pasiūlė šalims laikytis šios tvarkos“. Teismas taip pat konstatavo, kad nėra duomenų, kad ši tvarka pažeistų vaikų ar sutuoktinio interesus, šis prašymas yra perteklinis. Teismas nutarties motyvuose taip pat konstatavo, kad nors parengiamajame posėdyje įpareigojo atsakovą pateikti atsiliepimą dėl bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo, tačiau atsakovas atsiliepimo nepateikė, kaip nepateikė ir priešinio ieškinio, apie kurį kalbėjo 2012-07-24 prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo“. Taigi, šiuo atveju nustatyta, kad ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo išspręstas Vilniaus miesto apylinkės teismo pažeidžiant CPK nustatytus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo terminius, t.y. ne per 3 d., o ženkliai vėliau, praėjus 20 d. nuo prašymo padavimo dienos. Tokia situacija susidarė ne dėl bylą nagrinėjusios teisėjos veiksmų/neveikimo, o dėl tos padėties, kad bylą nagrinėjusi teisėja A. B. buvo kasmetinėse apmokamose atostogose ir teismo administracija dėl apylinkės teisme esančių bylų gausos neturėjo galimybės paskirti šio prašymo nagrinėti kitam teisėjui (Vilniaus miesto apylinkės teismo L.e. teismo pirmininko pareigas B. T. 2012-07-31 raštas Nr. V2-5405). Visgi, sutiktina su apelianto pozicija, kad buvo pažeisti procesiniai terminai, sprendžiant pareikštą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė R. K. 2012-08-22 pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui prašymą dėl laikinos bendravimo tvarkos nustatymo, kuris buvo priimtas teismo 2012-08-23 d., 2012-08-21 buvo gautas atsakovo atsiliepimas į ieškovės patikslintą ieškinį bei priešinis ieškinys. 2012-08-24 gautas atsakovo prašymas dėl laikinosios bendravimo tvarkos nustatymo, kuris 2012-08-24 teisėjos rezoliucija priimtas ir išsiųstas atsiliepimui bei išvadai VTAT duoti per 10 d. nuo gavimo dienos. Bylos duomenimis, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 2012-09-12 pateikė išvadą dėl ieškovės ir atsakovo pareikšto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriame nurodė, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje ieškovės siūloma bendravimo tvarka labiau atitiktų mažamečių vaikų interesus bei sūnaus A. psichologinę būseną (civ. byla Nr. N2-6217, t.2, b.l. 86-87). Nustatyta, kad byloje 2012-09-13 buvo gautas atsakovo prašymas skirti šeimos psichologinę ekspertizę. Bylos duomenimis, 2012-09-13 įvyko teismo posėdis. Iš teismo posėdžio protokolo nustatyta, kad posėdžio metu ieškovė nutarė atsisakyti dalies savo reikalavimų, tame tarpe nustatyti tėvo bendravimo su sūnumi A. K. tvarką dėl esamos vaiko psichologinės situacijos, nes vaikui reikalinga psichologo pagalba ir leisti sūnui su tėčiu bendrauti tik psichologo akivaizdoje. Palaikė laikiną bendravimo tvarką tik vieno iš vaikų atžvilgiu. Atsakovas palaikė prašymą dėl bendravimo tvarkos. Remiantis bylos medžiaga, teismo posėdis atidėtas 2012 m. spalio 17 d., kviečiant į teismo posėdį VĮ Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro medicinos psichologę V. Č.. Nustatyta, kad byla 2012-10-17 teismo posėdyje buvo išnagrinėta iš esmės, 2012 m. lapkričio 6 d. nutartimi atnaujintas bylos nagrinėjimas iš esmės, skirtas teismo posėdis 2012 m. lapkričio 9 d., kurio metu byla buvo išnagrinėta iš esmės ir 2012 m. lapkričio 13 d. paskelbtas teismo sprendimas.Minėtu teismo sprendimu buvo nustatyta sprendime nurodyta R. K. bendravimo su nepilnamečiais vaikais U. ir A. bendravimo tvarka. Teismas dėl bendravimo su A. K. nustatė, kad ši bendravimo tvarka mažamečio sūnaus atžvilgiu taikoma kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į vaiko norą vykti/nevykti su tėvu, išreikštą motinos vaiko ar vaiką prižiūrinčio suaugusio asmens akivaizdoje. Kiekvienu atveju tėvas privalo iki 20 val. grąžinti nakčiai sūnų į motinos gyvenamąją vietą. Teismo sprendimas dalyje dėl išlaikymo priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymo nukreiptas skubiai vykdyti. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėjantis teismas atsakovo R. K. pareikštų procesinių prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ekspertizės skyrimo byloje tinkamai pagal CPK str. nuostatas neišsprendė, tačiau šie klausimai buvo iš esmės išspręsti teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimu. Minėtu teismo sprendimu nurodyti prašymai iš esmės buvo atmesti ir nustatyta tėvo ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarka. Nustatyta, kad nurodytas teismo sprendimas atsakovo R. K. buvo skundžiamas apeliacine tvarka, kurio metu kaip skundo argumentai buvo nurodytos aplinkybės, kad teismas netinkamai ir nesavalaikiai sprendė atsakovo prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neskyrė psichologinės pagalbos šeimai bei padarė kitus materialinės bei procesinės teisės normų pažeidimus. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 24 d. nutartimi taip pat atmetė apelianto R. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o 2013 m. kovo 18 d. nutartimi teismas atmetė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes iš esmės nepasikeitė aplinkybės, kurios buvo nustatytos sprendžiant 2013 m. sausio 24 d. analogišką prašymą. Teisėjų kolegija byloje paskyrė psichologinę ekspertizę dėl sūnaus A. psichologinės būsenos bei jo bendravimu su tėvu aplinkybių ir pasekmių. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. kovo 17 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą pakeitė dalyje dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, nustatydamas pereinamąjį laikotarpį, kurio metu tėvas R. K. bendrauja su sūnumi A. K. tarpininkaujant psichologui/psichoterapeutui pagal šio specialisto sudarytą planą, paskirtą grafiką bei jo numatytoje vietoje. Kolegija taip pat nustatė bendravimo tvarką, kuria tėvas su sūnumi bendrauja pasibaigus pereinamajam laikotarpiui. Likusioje dalyje teismo sprendimą paliko nepakeistą. Minėtos nutarties motyvuose konstatuota, kad keistina Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu nustatyta bendravimo tvarka, pripažinus, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.175 str. 2 d. nuostatas. Kolegija taip pat atsižvelgė į teismo ekspertizės nurodytą bendravimo būdą ir nustatė pereinamąjį laikotarpį tėvo ir sūnaus bendravimui. Taigi, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas byloje konstatavo teismo netinkamą CK 3.175 str. 2 d. nuostatų taikymą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nebuvo nustatyta. Kolegijos nutartyje nebuvo pasisakyta dėl teismo neteisėtų veiksmų, kas nesudaro pagrindo konstatuoti šiurkščių teisės taikymo klaidų. Taigi, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantų pozicija, kad minėtą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme byloje buvo padaryti tam tikri procesiniai ir materialinės CK 3.175 str. 2 d. pažeidimai. Tačiau kolegijos vertinimu, jie iš esmės nesąlygojo ieškovų žalos bei nėra nustatyta priežastinio ryšio tarp jų vertinimu kilusios žalos bei neteisėtų teismo veiksmų.Ieškovai, pateikę teismui ieškinį nurodė, kad pirmosios instancijos teismo padaryti procesiniai ir materialiniai pažeidimai sąlygojo skaudžias pasekmes, t.y. nebuvo užtikrintas sūnaus ir tėvo bendravimas tiek dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, tiek teismo sprendimo pagrindu, o dėl ilgo sūnaus ir tėvo nebendravimo jų tarpusavio ryšys apskritai nutrūko. Nurodė, kad nuo 2012-07-27 d. iki 2012-11-13 d., tai yra iki teismo sprendimo priėmimo nebuvo nustatyta laikinoji sūnaus ir tėvo bendravimo tvarka, o 2012-11-13 teismo sprendimu nustačius sąlyginę tėvo ir sūnaus bendravimo tvarką, joks net epizodinis sūnaus ir tėvo bendravimas negalėjo vykti ir nebuvo užtikrintas iki pat 2014-03-17 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties, kai buvo atnaujintas epizodinis sūnaus ir tėvo bendravimas per tarpininką. Nurodytų ieškovų argumentų teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais. Pažymėtina ir tai, jog atsakovas neskundė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutarties, kuria buvo atmestas jo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kas reiškia, kad su minėta nutartimi jis sutiko. Šiuo atveju tarp šalių galiojo laikina tėvo ir mažamečių vaikų bendravimo tvarka, kuri buvo nustatyta Vaiko teisių apsaugos tarnybos 2012 m. kovo 2 d. Kaip nustatyta iš Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 17 d. nutarties, joje yra konstatuota, kad „dėl vaiko komplikuoto bendravimo su tėvu, dėl jau padarytos žalos vaiko psichologinei būsenai ir raidai kalti abu tėvai. Akivaizdu, kad tėvams nepakeitus savo elgesio ir toliau bus pažeidžiami vaiko interesai, dėl ko atkreiptinas valstybinės vaiko teisių apsaugos tarnybos institucijos dėmesys, kad ji turi kontroliuoti situaciją ir, toliau situacijai nesikeičiant imtis įstatymo numatytų priemonių, vaikų teisėms apginti“. Nutartyje konstatuota, kad bylos nagrinėjimo teisme metu tėvai negali susitarti geranoriškai, bendradarbiauti, lanksčiai spręsti bendravimo su vaikais klausimus. Kolegija taip pat konstatavo, kad eksperto išvada neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, nuosekli, motyvuota, todėl neturi teisinio pagrindo ja vadovautis. Ekspertizės išvadoje dėl A. psichologinės būsenos konstatuota, kad „A. elgesys konsultacijų metu liudija apie didelį vaiko nesaugumo jausmą, baimingumą, nerimą, kad trukdo jo bendravimą ne tik su šeimos nariais, bet ir trukdo jam tinkamai adaptuotis prie gyvenimo keliamų uždavinių ir aplinkybių“. „Psichologinė vaiko būsena šiuo metu – tai ilgą laiką trunkančių konfliktų tarp šeimos narių pasekmė“. „Nuo ankstyvo amžiaus vaikas atsidūrė ir yra iki šiol sunkioje emocinėje situacijoje – draskomas skausmingo ištikimybės konflikto“. Akte konstatuota, kad „vaiko psichologinei būsenai ir raidai žala jau padaryta. Tokiomis aplinkybėmis kategoriškas ir nelankstus reikalavimo bendrauti su tėvu laikymasis ar jo vykdymas prievarta reikštų vaiko emocinės būsenos nesupratimą ir jos ignoravimą. Jeigu vaiko perdavimas nuolat vyks prievarta, tai kartosis daugelį kartų – kiekvieną kartą vaikui atvykus, tai savaime gali apsunkinti jų santykių atstatymą bei neigiamai paveikti tolesnį jų ryšį“. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad sūnaus ir tėvo ryšys nutrūko dėl paties ieškovo elgesio, ką pirmosios instancijos teismo įsitikinimu patvirtina byloje esančių įrodymų viseto, t.y. ieškovo susirašinėjimas su psichiatru L. S., tėvo ir sūnaus susitikimų aprašymai, teismų nutartys. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad susiklosčiusi situacija iš esmės yra sąlygota ieškovo, o taip pat trečiojo asmens veiksmų, jų nesusikalbėjimo tiek tarpusavyje, konfliktinės situacijos tiek tarpusavio atžvilgiu, tiek dėl vaikų priežiūros ir auklėjimo. Įvertinusi šias nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra įrodytas žalos padarymo bei priežastinio ryšio buvimo faktas. Todėl nėra sąlygų visumos byloje taikyti byloje CK 6.272 str. 2 d. nuostatas.

Dėl skundo argumentų, susijusių su teismo sprendimo netinkamu motyvavimu

Apelianto nuomone, teismo priimtas sprendimas yra tinkamai nemotyvuotas, neatskleista bylos esmė, dėl ko civilinė byla išspręsta neteisingai, o tai yra CPK 329 str. 2 d. 4 p. nurodytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Nors apeliantai teigia, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, tačiau pagal kasacinio teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas; nepakankamas sprendimo (nutarties) motyvavimas Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme nesudaro absoliutaus sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2012). Pažymėtina, kad teismo sprendimo motyvuojančioje dalyje yra išdėstyti esminiai pagrindai, kodėl pirmosios instancijos teismas nepripažįsta ieškovų reikalavimų pagrįstais. Teismas nurodė taikytinas ginčo situacijoje teisės normas, ištyrė bylos įrodymų visumą, pateikė jų teisinį vertinimą. Todėl šie skundo argumentai atmestini kaip neįrodyti. Dėl kitų apeliantų skundo argumentų kolegija nepasisako kaip neturinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Dėl nurodytų aplinkybių, ieškovų apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl R. K. apeliacinio skundo

Trečiasis asmuo R. K. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo dalį dėl trečiojo asmens R. K. bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir priteisti iš ieškovo R. K. jos patirtas 620 EUR dydžio bylinėjimosi išlaidas advokato padėjėjos K. A. pagalbai apmokėti. Nurodė, kad teismas neišsprendė klausimo dėl turėtų bylinėjimosi išlaidų, tuo pažeisdamas CPK 265 str. 2 d. nuostatas, nes trečiasis asmuo suformulavo reikalavimą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi to nebuvo padaryta, šioje dalyje teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Bendra patirtų išlaidų suma siekia 620 EUR. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu neišsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimo pagal trečiojo asmens pateiktą prašymą. Pažymėtina, kad CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nepaskirstytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turėtų būti sprendžiamas bylą išnagrinėjusio Vilniaus miesto apylinkės teismo, kadangi šios išlaidos yra aiškiai apeliantės turėtos, byloje pateikti jų turėjimą patvirtinantys dokumentai, pateiktas prašymas jas atlyginti, dėl to nėra šalių ginčo bei teismui nekyla pagrįstų abejonių dėl jų dydžio. Asmeniui praleidus tokio prašymo padavimo terminus, gali būti sprendžiamas jo atnaujinimo klausimas. Dėl nurodytų aplinkybių, apeliantės skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.