Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2022 m. sausio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-42-287/2022 pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovui A. G. dėl išlaikymo (paramos) priteisimo, trečiasis asmuo, nereiškiantis savarankiškų reikalavimų, G. B.-B.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

15. Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Dėl ginčo esmės

16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.192¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tėvai, turintys galimybę, privalo išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės, kurie mokosi pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresni negu 24 metų ir kuriems būtina materialinė parama, atsižvelgiant į vaikų, sulaukusių pilnametystės, turtinę padėtį, gaunamas pajamas, galimybę patiems gauti pajamų ir kitas svarbias aplinkybes.

17. Kasacinėje praktikoje sprendžiant dėl išlaikymo priteisimo pilnamečiams besimokantiems asmenims akcentuojama, kad esminės CK 3.192¹ straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos yra paramos pilnamečiam vaikui būtinumas ir tėvų galimybė teikti paramą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-664-916/2015; 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-421/2020). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl abiejų šių grupių sąlygų ir jos turi būti vertinamos atskirai, t. y. nustatoma, ar išlaikymo prašančiam pilnamečiam besimokančiam asmeniui išlaikymas yra būtinas, ir įvertinamos realios tėvų galimybės tokį išlaikymą teikti. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad svarbu užtikrinti šių išlaikymo priteisimo sąlygų pusiausvyrą: net ir nustačius esant pirmosios grupės sąlygą – išlaikymo poreikį, toks išlaikymas negali būti priteisiamas nesant antrosios sąlygos – realių tėvų galimybių teikti išlaikymą pilnamečiam vaikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366-687/2015).

18. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. birželio 28 d. Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2985-1065/2019 iš A. G. A. G. išlaikymui buvo priteista po 150 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki A. G. pilnametystės. Ieškovas A. G. (duomenys neskelbtini) tapo pilnametis. Ieškovas ieškinio pateikimo metu mokėsi (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, 4 (duomenys neskelbtini) klasėje.

19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovui priteistinos materialinės paramos būtinumo, nustatė, kad ieškovas atitinka reikalingo išlaikymo pilnamečio asmens kriterijus, t.y. sulaukęs pilnametystės jis mokėsi vidurinėje mokykloje, ieškovas sąžiningai vykdė savo pareigą mokytis ir mokėsi pažangiai, ieškovas santaupų ir turto neturi, ieškovas neturėjo galimybės gauti savarankiškas pajamas iš darbinės veiklos, atsakovo turtinė padėtis leidžia jam teikti paramą ieškovui.

20. Apelianto nurodomos aplinkybės dėl ieškovo nepažangumo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, savaime neeliminuoja ieškovo teisės gauti paramą CK 3.192¹ straipsnio pagrindu, kadangi byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovas yra nesąžiningas ar piktnaudžiauja savo turimomis šeimos teisėmis. Akivaizdu, kad ieškovas stengėsi pabaigti mokslus ir įgyti vidurinį išsilavinimą, be to, atkreiptinas dėmesys, kad mokslo rezultatus apsprendžia ne tik moksleivio įdirbis, bet ir asmeniniai gebėjimai bei kitos asmens psichologinės savybės. Taigi, ieškovo gauti pažymiai ir pamokų lankomumas, nėra esminis kriterijus vertinat ieškovo pažangumą. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pažangų mokymąsi vidurinėje mokykloje CK 3.194 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų teisių įgyvendinimo aspektu liudytų mokinio perkėlimas į aukštesnę klasę turint patenkinamus metinius įvertinimus ar leidimas laikyti brandos egzaminus ir jų išlaikymas, todėl jeigu bylos nagrinėjimo metu nėra nustatoma, jog pilnametis moksleivis turi turto ar lėšų, iš kurių gali pats save išlaikyti, laikoma ir preziumuojama, kad jam reikalinga parama ir, nustačius tėvų galimybę išlaikymą teikti, ieškinys tenkinamas visiškai ar iš dalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-204/2009). Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovas iš esmės atitinka teismų praktikoje nustatytą pažangaus moksleivio kriterijų. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, kad ieškovui nebūtų leista laikyti brandos egzaminų ar jis būtų jų neišlaikęs, o ta aplinkybė, kad atsakovas po gimnazijos baigimo neįstojo į Karo akademiją, nesuteikia teisės daryti išvados, jog atsakovas, mokydamasis gimnazijoje, buvo nepažangus ar nesąžiningas.

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybių dėl galimybės susirasti darbą nuo 2021 m. birželio mėnesio, kuomet, anot apelianto, ieškovui jau buvo pasibaigusi egzaminų sesija, suabsoliutinimas neatitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, kadangi kiekvienas būsimas abiturientas turi pagrįstą interesą po egzaminų sesijos susikoncentruoti į poilsį, o ne į darbą. Kartu pažymėtina, kad išsilavinimo ir jokios kvalifikacijos ar patirties neturinčiam vidurinės mokyklos moksleiviui (būsimam abiturientui) įsidarbinti yra neabejotinai sudėtinga. Įvertinus tai, kad ieškovas, negavęs vidurinio ugdymo programos atestato, turėjo žemą kvalifikaciją, taip pat aplinkybę, kad ieškovas gyveno Pakruojo rajone, kas, apeliacinės instancijos teismo nuomone, neabejotinai apsunkina galimybes tokio amžiaus jaunuoliams susirasti darbą, skirtingai nei gyvenantiems didmiesčiuose, nėra pagrindo išvadai, jog nuo 2021 m. birželio mėnesio ieškovas turėjo realią galimybę susirasti darbą ir gauti jo poreikius užtikrinantį atlyginimą. Nors apeliantas nurodo, kad šiuo metu jauni ir neturintys išsilavinimo asmenys gali dirbti Bolt, Wolt platformose, tačiau iš viešai prieinamų duomenų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad minėtos platformos vykdo veiklą Pakruojo rajone. Apelianto argumentai, kad ieškovas turėjo galimybę užsidirbti darydamas įvairius gaminius, rankdarbius, dirbinius ir pardavinėti per socialinius tinklus, atmetami kaip nepagrįsti, paremti tik paties apelianto subjektyviu vertinimu. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio darbams reikalingos specifinės žinios bei kūrybiškumas, apeliantas neįrodinėjo, kad ieškovas turi sugebėjimų bei žinių rankdarbių, dirbinių ar kitų gamininių gamybos srityje. Dėl apelianto nurodomų pagalbinių darbų (žolės pjovimas ir pan.), teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad ieškovo gyvenamojoje vietoje ginčo laikotarpiu egzistavo tokio pobūdžio apmokamų darbų pasiūla. Dar daugiau, pažymėtina, kad esant CK 3.192¹ straipsnyje numatytoms sąlygoms, atsakovui tenka pareiga materialiai išlaikyti moksleivį sūnų tol, kol baigsis laikas, per kurį moksleivis, sąžiningai ir pažangiai mokydamasis, įgis vidurinį išsilavinimą, todėl apelianto nurodyta aplinkybė, jog ieškovas šeimoje atliko darbus, naudingus kitiems šeimos nariams, ir mainais gavo paramą, kuri ginčo laikotarpyje galėjo patenkinti jo būtinuosius poreikius, nepaneigia apelianto pareigos teikti paramą savo moksleiviui sūnui. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog ieškovas nuo 2021 m. birželio mėnesio pabaigos galėjo pasirūpinti pragyvenimui ir mokslams reikalingomis lėšomis.

24. Sprendžiant klausimą dėl tėvų galimybių teikti paramą pilnamečiam vaikui, kasacinio teismo praktikoje formuluojami tokie kriterijai: tėvai turi realių galimybių teikti išlaikymą; negalima iš esmės pabloginti paramą teikiančių tėvų ir kitų šeimos narių turtinės padėties; išlaikymo priteisimas turi nedaryti esminės žalos jį teikiantiems tėvams ar kitiems asmenims; priteistą paramą turi būti įmanoma įvykdyti; tėvams patiems turi būti nereikalinga parama, globa ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-313/2015, 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194-219/2015 ir kt.).

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo galimybės teikti paramą ieškovui, tinkamai įvertino atsakovo turtinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl neva netinkamo pirmos instancijos teismo atlikto atsakovo galimybės teikti paramą vertinimo, yra deklaratyvaus pobūdžio. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog atsakovo turtinė padėtis leidžia teikti paramą ieškovui, savo sprendimą grindė šiais motyvais: teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kredito įmokų mokėjimas nereiškia turtinės padėties pablogėjimo; atsakovas neturi sveikatos sutrikimų, yra darbingo amžiaus, todėl jis turi pareigą išnaudoti visas galimybes dirbti ir gauti didesnes pajamas, kad galėtų vykdyti visus savo finansinius įsipareigojimus; atsakovas su sutuoktine Lietuvoje turi 0,1039 ha žemės sklypą; atsakovo žmona yra darbingo amžiaus, todėl tikėtina, kad ji taip pat prisideda prie šeimos išlaikymo. Apeliantas nepateikė jokių reikšmingų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl atsakovo galimybės teikti paramą ieškovui.

26. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad remiantis Nekilnojamo turto registro duomenų bazės išraše pateiktais duomenis, atsakovo ir jo sutuoktinės Lietuvoje turimo žemės sklypo vertė yra tik 195 Eur. Atmesdamas šį apeliacinio skundo argumentą apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodoma nekilnojamojo turto žemės sklypo vertė nebūtinai atitinka tikrąją žemės sklypo vertę. Įprastai nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta nekilnojamojo turto vertė būna nustatyta pagal masinio vertinimo kriterijus, todėl reali žemės sklypo vertė gali būti didesnė. Be to, vien atsakovo turimo žemės sklypo maža vertė nesudaro pagrindo atsakovo turtinę padėtį laikyti bloga.

27. Dėl apelianto argumento, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas jo turtinę padėtį, neatsižvelgė į tai, kad apeliantas turi pareigą išlaikyti ir savo nepilnametę dukrą A. G. (gimusią (duomenys neskelbtini)), pažymėtina, kad apeliantas nustojo ieškovui teikti išlaikymą nuo ieškovo pilnametystės ((duomenys neskelbtini)), kas reiškia, kad iki to laiko apeliantas buvo pajėgus teikti išlaikymą abiem savo vaikams. Byloje nėra duomenų, parodančių, jog nuo to laiko, kai atsakovas nustojo teikti 150 Eur išlaikymą ieškovui (nuo (duomenys neskelbtini)), atsakovo turtinė padėtis būtų žymiai pablogėjusi, kas suponuoja išvadą, jog galimai apelianto turtinė padėtis nėra tokia bloga kokia deklaruojama paties apelianto, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė apelianto galimybę teikti paramą pilnamečiam vaikui. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, jog pirmosios instancijos teismo priteista parama iš esmės pablogintų paramą teikiančio tėvo turtinę padėtį ar paramos priteisimas padarytų esminės žalos atsakovui.

28. Taigi, atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, įvertinant tai, kad apeliantas neįrodė savo sunkios turtinės padėties, o ieškovas įrodė paramos poreikį ir dydį, konstatuojama, jog apeliantas negalėjo būti atleistas nuo pareigos teikti paramą savo pilnamečiam moksleiviui sūnui.

29. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino trečiojo asmens – ieškovo motinos G. B.-B., turtinės padėties. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu. Iš byloje esančių įrodymų, ieškovo ir trečiojo asmens (ieškovo mamos) paaiškinimų matyti, jog ieškovui sulaukus pilnametystės ieškovo mama kas mėnesį vykdė savo pareigą išlaikyti moksleivį sūnų (ieškovą), ieškinio pateikimo metu ieškovo mamos darbo užmokestis sudarė 530 Eur per mėnesį, neįgalumo pašalpa apie 116 Eur kas mėnesį, ieškovo mama išlaikė nepilnametį vaiką – dukrą, gimusią 2008 m. balandžio 29 d. Pažymėtina, kad vien tai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovo motinos turtinės padėties, nepanaikina iš įstatymų išplaukiančios pareigos atsakovui išlaikyti mokykloje besimokantį ieškovą. Be to, ieškovo mamos turtinės padėties vertinimas nereikšmingas ir tuo aspektu, kad skundžiamu teismo sprendimu buvo priteista parama tik už konkretų laikotarpį, t. y. nuo 2020 m. spalio 4 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. (mokslo metų gimnazijoje pabaigos), atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš esmės neįrodinėjo, kad ieškovo motinos finansinė padėtis minėtu laikotarpiu leido jai prisidėti didesne apimtimi prie paramos ieškovui. Tačiau svarbu pažymėti, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog būtinų ieškovo poreikių patenkinimui per mėnesį abu tėvai minėtu laikotarpiu turėjo skirti po lygiai. Todėl, esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino ieškovo motinos turtinės padėties, nes nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste tai neturėjo esminės įtakos sprendžiant ginčą.

30. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; kt.). Nagrinėjamu atveju nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančių įrodymų visetu. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės, pagrindžiančios atsakovo atsikirtimo į ieškinį argumentus, teismo nebuvo įvertintos. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, vertino tiek ieškovo, tiek atsakovo teikiamą poziciją bei įrodymus, visus įrodymus susiejo tarpusavyje ir padarė logiškas, pagrįstas išvadas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme priteisimo

31. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė patenkinto ieškinio dalį (69,4 procentai), todėl netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pagal CPK 85 straipsnio 1 dalies 3 punktą, ieškinio suma bylose dėl išlaikymo priteisimo periodinėmis išmokomis išieškojimo nustatoma pagal bendrą išmokų už vienerius metus sumą (nepriklausomai nuo laikotarpio, už kurį prašomas priteisti išlaikymas), o to paties straipsnio 10 punkte įtvirtinta, kad jeigu ieškinį sudaro keli savarankiški reikalavimai – pagal bendrą visų reikalavimų sumą. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti 200 Eur paramą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis ir 780,65 Eur paramos skolą, todėl ieškinio suma sudaro 3 180,65 Eur (200 x 12 + 780,65). Ieškinys buvo patenkintas iš dalies, priteisiant 1 481,94 Eur paramos skolą. Taigi, procentinė išraiška patenkinta ieškinio dalis sudaro 46,59 procentus (1 481,94 X 100/3 180,65), todėl yra pagrindas iš atsakovo valstybei priteistas 290,32 Eur bylinėjimosi išlaidas už ieškovui teiktą antrinę teisinę pagalbą sumažinti iki 194,90 Eur (418,33 Eur x 46,59 proc./100 proc.), o iš ieškovo atsakovui priteistas 260,10 Eur advokato padėjėjo atstovavimo išlaidas padidinti iki 453,99 Eur (850 Eur x 53,41 proc. (nepatenkinti ieškinio reikalavimai)/100 proc.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 79 straipsniu, 83 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 85 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 93 straipsnio 1 dalimi ir 96 straipsnio 1 dalimi, teisingai nustatė kitų iš atsakovo priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį, t. y. žyminio mokesčio ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas netikslinamas.

Dėl bylos procesinės baigties

32. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės teisiniam rezultatui byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas jų atskirai neaptaria. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.).

33. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė CK 3.192¹ straipsnio nuostatas dėl paramos priteisimo pilnamečiam vaikui, pagrįstai nusprendė dėl išlaikymo būtinumo, teisingai įvertino abiejų tėvų turtinę padėtį, gaunamas pajamas, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 263 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nors teismas padarė aritmetinę klaidą nustatydamas patenkintų ieškinio reikalavimų dydį ir neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, tačiau ši klaida sprendimo esmės nekeičia, todėl skundžiamo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo patikslintina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

34. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog reikalavimas peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų priteisimą yra procesinis prašymas ir nevertinamas kaip materialinis ieškinio reikalavimas. Procesinio prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo patenkinimas apeliacinės instancijos teisme nesudaro pagrindo vertinti apeliacinį skundą iš dalies patenkintu. Šio prašymo patenkinimas nesudaro pagrindo atsižvelgti į jo išsprendimo rezultatus kai svarstoma dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008). Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, netenkinus apeliacinio skundo dėl ginčo esmės, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme iš ieškovo nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2022 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, patikslinant sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Iš atsakovo A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės pajamas priteistas 290,32 Eur bylinėjimosi išlaidas už ieškovui teiktą antrinę teisinę pagalbą sumažinti iki 194,90 Eur (vieno šimtų devyniasdešimt keturių eurų ir 90 centų).

Iš ieškovo A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteistas 260,10 Eur advokato padėjėjo atstovavimo išlaidas padidinti iki 453,99 Eur (keturių šimtų penkiasdešimt trijų eurų ir 99 centų).

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.