Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Ernestos Montvidienės, Virginijos Žindulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. ir jo gynėjo advokato Drąsučio Narmonto apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas areštu 45 paroms.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šią bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinus su bausmės, paskirtos Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020-09-03 baudžiamuoju įsakymu, neatlikta dalimi, R. L. paskirta galutinė bausmė – areštas 90 parų, bausmę atliekant Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, R. L. į bausmę įskaitytas laikas, išbūtas laikiname sulaikyme, nuo 2020 m. lapkričio 12 d. 13.30 val. iki 2020 m. lapkričio 13 d. 13.55 val.

Nukentėjusiojo A. S. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš R. L. priteista 100,00 Eur nukentėjusiajam A. S. neturtinei žalai atlyginti.

Iš R. L. valstybės naudai priteista 329,94 Eur patirtoms valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

6.1. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais, bei prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis ar jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tai, kad apeliantai byloje surinktus įrodymus vertina kitaip nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas

6.2. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl R. L. kaltės padarius nusikalstamą veiką, teisingai ją kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

6.3. Nors apeliantai skunde nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas, nes teismo išvados nuosprendyje yra padarytos neišsamiai išnagrinėjus bylos aplinkybes bei byloje surinktus duomenis, tačiau apeliantai skunde nedetalizavo, kokios bylos aplinkybės, t. y. kurie bylos duomenys, nebuvo išsamiai ištirti. Apeliacinės instancijos teisme apeliantai neprašė atlikti įrodymų tyrimo ir papildomai tirti kokias nors aplinkybes, reikšmingas teisingam bylos išnagrinėjimui. Be to, tai, kad apeliantai kitaip vertina byloje surinktus įrodymus, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas manyti, kad teismo padarytos išvados yra nepagrįstos, neatitinka bylos aplinkybių. Kaip jau minėta, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, o nuteistasis ar jo gynėjas gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

7.2. Nuteistasis R. L. neigia tyčia smurtavęs nukentėjusiojo A. S. atžvilgiu, bet pripažįsta, kad konfliktavo su liudytoja G. K., kad nukentėjusiojo A. S. galvą buvo pasikišęs sau po pažastimi ir laikė, bet aiškino, kad taip pasielgęs norėdamas, kad pats nukentėjusysis A. S. apsiramintų, nes nuteistojo teigimu, nukentėjusysis pirmas jam sudavė smūgius į veidą. Tokius nuteistojo parodymus paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad nukentėjusiojo A. S. parodymai apie jo sužalojimo aplinkybes yra vienodi ir nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl netikėti nuosekliais nukentėjusiojo bei jo parodymus patvirtinančios liudytojos G. K. parodymais, nėra pagrindo.

9. Skunde apeliantai teigia, kad A. S. nebuvo jokio realaus pagrindo įsikišti į vykusį konfliktą, nes R. L. prieš G. K. konflikto metu nesmurtavo, ji jokios pagalbos neprašė. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas, nes nukentėjusysis parodė, kad į konfliktą jis įsikišo žinodamas apie ankstesnius R. L. smurto prieš jo motiną G. K. atvejus, be to, nukentėjusysis nurodė, kad girdėjo kaip R. L. jo motiną vadino necenzūriniais žodžiais, jai grasino bei matė, kaip R. L. artinosi link jo mamos iškėlęs rankas, lyg pultų. Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtina pažyma apie R. L. ankstesnius teismus, iš kurios matyti, kad R. L. 2019-2020 metais net keturis kartus buvo teistas už smurtavimą artimoje aplinkoje (sugyventinės atžvilgiu) (t. 1, b. l. 116–123). Dėl to nukentėjusysis turėjo realų pagrindą manyti, kad konflikto metu R. L. vėl smurtaus jo mamos atžvilgiu. Kad nukentėjusysis veikė esant būtinosios ginties sąlygoms, patvirtina ir prokuroro nutarimas, priimtas ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), pradėtame pagal R. L. pareiškimą. Iš ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) bylos matyti, kad Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2020-12-17 nutarimu ikiteisminis tyrimas A. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl R. L. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo nutrauktas esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai, nes prokuroras nustatė, kad A. S., žinodamas apie „R. L. ankstesnius smurto atvejus jo mamos G. K. atžvilgiu, matydamas tarp jų vykstantį konfliktą, į ji įsikišo, siekdamas pirmiausia apginti savo mamą pastūmė nukentėjusįjį (t. y. R. L.), o vėliau pats gynėsi nuo nukentėjusiojo (t. y. R. L.) ir besigindamas galėjo pastarajam padaryti nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus“ (t. 2, b. l. 21, ikiteisminio tyrimo byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 96–100). Šio prokuroro nutarimo proceso dalyviai įstatymo nustatyta tvarka neskundė, todėl jis yra įsiteisėjęs ir juo, kaip vienu iš įrodymų šaltinių (prejudiciniu faktu) yra pagrindas remtis sprendžiant R. L. kaltės klausimą.

10. Visuma paminėtų įrodymų (nukentėjusiojo, liudytojos parodymai, specialistų išvadose užfiksuoti duomenys) patvirtina, kad nuteistasis R. L. tyčia panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo A. S. atžvilgiu, dėl to nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi, tarp nuteistojo veiksmų ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų yra priežastinis ryšys.

11. Skunde apeliantai teigia, kad R. L. neturėjo tyčios sužaloti nukentėjusiojo A. S., kad nukentėjusiojo atžvilgiu pavojingos veikos neatliko. Šie skundo argumentai yra nepagrįsti, nes R. L., laikydamas nukentėjusiojo A. S. galvą pakištą po savo pažastimi, nors ir trumpą laiko tarpą, atliko tyčinius veiksmus – laikė stipriai, nekreipė dėmesio į nukentėjusiojo prašymą jį paleisti, atliekamus aktyvius pasipriešinimo veiksmus (veido braižymą) ir nukentėjusįjį paleido tik tada, kai liudytoja, gavusi teigiamą nukentėjusiojo atsakymą dėl policijos kvietimo, skambino policijai bendruoju pagalbos numeriu. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis ne kartą yra teistas už smurto panaudojimą artimoje aplinkoje, kad šiuo konkrečiu atveju smurtas buvo naudojamas vos pilnametystės sulaukusio asmens (nukentėjusiojo) atžvilgiu, kuris už nuteistąjį yra žymiai smulkesnis (tai matyti iš policijos „Body“ kamerų pateiktų vaizdo įrašų (ikiteisminio tyrimo byla Nr. (duomenys neskelbtini))) ir jaunesnis, kuris vykusiame konflikte nedalyvavo, o į įsiterpė siekdamas apginti savo mamą, į atliktų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, daroma išvada, kad R. L. atlikdamas jam inkriminuotus veiksmus, suprato savo veiksmų neteisėtumą ir pavojingumą, norėjo taip elgtis ir sukelti įstatyme numatytas pasekmes, todėl pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu R. L. pripažintas kaltu tyčia sužalojęs nukentėjusįjį A. S..

12. Atsižvelgiant į tai, kas buvo paminėta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad R. L. veiksmuose yra nustatyti visi subjektyvieji ir objektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. L. pripažino kaltu padarius šią nusikalstamą veiką. Dėl to išteisinti R. L. nėra pagrindo.

13. Apeliantai teigia, kad nuteistasis R. L. veikė esant būtinosios ginties sąlygoms, nes nukentėjusysis pirmas sudavė smūgius nuteistajam, todėl pastarasis, gindamasis ranka griebė nukentėjusiajam už kaklo, pakišo nukentėjusiojo galvą po pažastimi ir laikė, kol nukentėjusysis apsiramino.

13.1. BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi. Teisė į būtinąją gintį gali būti įgyvendinama neatsižvelgiant į tai, ar besiginantysis galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis, ar valdžios institucijas, tačiau pažymėtina, kad tokia teisė (į būtinąją gintį) atsiranda tuo atveju, kai yra būtinosios ginties situacija. Taigi įstatymas, suteikdamas asmeniui teisėtą galimybę gintis (ar ginti kitus) nustato ir sąlygas, kurioms esant gintis galima, t. y. reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

13.2. Pagal susiformavusią teismų praktiką pavojingas kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-273/2012, 2K-7-313/2012, 2K-271/2014).

14. Įvertinus visumą paminėtų įrodymų, t. y. tai, kad A. S. sužalojimai – dešiniojo antakio ir dešinės akies voko poodinės kraujosruvos, dešinės plaštakos I piršto odos nubrozdinimas galėjo būti padaryti ne mažiau 2 trauminiais poveikiais tiek tiesioginiais trauminiais poveikiais kietais bukais daiktais ar paviršiais, tiek griuviminės traumos metu, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių nuteistojo R. L. versiją, jog nukentėjusysis A. S. pirmas sudavė nuteistajam smūgius į veido sritį (nukentėjusiojo, liudytojos parodymai, nenuoseklūs paties nuteistojo parodymai, specialisto išvada Nr. G 1453/2020(04)), jog nukentėjusysis sužalojimus nuteistajam veide padarė esant būtinosios ginties sąlygoms (prokuroro 2020-12-17 nutarimas), daroma išvada, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog pirmą smūgį sudavė nukentėjusysis, o nuteistasis nukentėjusiojo galvą po savo pažastimi pakišo ir laikė gindamasis nuo nukentėjusiojo. Be to, to paties įvykio metu negalima situacija, kai du asmenys, padarę vienas kitam atitinkamus sužalojimus, veiktų esant būtinosios ginties sąlygoms. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis R. L. įvykio metu neveikė esant būtinosios ginties sąlygoms ir pagrįstai baudžiamosios bylos nenutraukė esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, numatytai BK 28 straipsnyje.

15. Apeliaciniu skundu apeliantai taip pat prašo bylą R. L. atžvilgiu nutraukti dėl veikos mažareikšmiškumo.

16. BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-7-109/2013, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-186-689/2020 ir kt.).

17. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama ir į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299-648/2015). Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, apskritai neturi teisės priimti tokio sprendimo. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ir tokių precedentų, kai artimoje aplinkoje neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktinio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020).

17.1. Iš bylos matyti, kad nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (dešiniojo antakio ir dešinės akies voko poodinės kraujosruvos, dešinės plaštakos I piršto odos nubrozdinimas), kad sužalojimai buvo padaryti tyčiniais, tikslingais nuteistojo veiksmais (paėmė ranka už nukentėjusiojo kaklo ir galvą pakišęs po savo pažastimi stipriai laikė), ir nors nusikalstami R. L. veiksmai truko labai trumpai (apie 10-15 sekundžių), tačiau R. L. nukentėjusiojo galvą po pažastimi laikė stipriai, kad bandydamas ištrūkti, nukentėjusysis apibraižė nuteistojo veidą. Be to, iš bylos matyti, kad nuteistasis yra linkęs smurtauti (per 2019-2020 metus net keturis kartus teistas už smurtavimą artimoje aplinkoje (sugyventinės atžvilgiu)), o tai rodo, kad nuteistasis yra linkęs konfliktus spręsti naudodamas fizinį smurtą, kad jis dvigubai vyresnis už nukentėjusįjį ir vizualiai stipresnis negu nukentėjusysis. Visos šios paminėtos aplinkybės neleidžia R. L. padarytą veiką vertinti kaip mažareikšmę. Dėl to nėra pagrindo R. L. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnyje numatytu pagrindu.

18. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas R. L. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, būtų pažeidęs bendrąsias bausmės skyrimo nuostatas. Skirdamas R. L. bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pagrįstai pripažino tai, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis nevedęs, dirba, baustas administracine tvarka, anksčiau buvo teistas keturis kartus už smurtavimą artimoje aplinkoje, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui už anksčiau padarytą nusikalstamą veiką ir neatlikus anksčiau paskirtosios bausmės. Visos šios aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad R. L. kritiškai savo elgesio nevertina, nesiekia gyventi pagal visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas. Įvertinusi šias paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą R. L. pagrįstai paskirta arešto bausmė, kuri savo dydžiu yra artima šios bausmės vidurkiui (BK 49 straipsnio 3 dalis). Dėl to keisti nuteistajam bausmę nėra pagrindo.

19. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, keisti jį nuteistojo R. L. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

20. Apeliaciniu skundu apeliantai prašo civilinį ieškinį atmesti.

21. Nukentėjusysis A. S. pareiškė civilinį ieškinį dėl jam padarytos 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 184–185). Nustačius, kad R. L. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti priteistas pagrįstai, nes nukentėjusysis dėl nežymiai sutrikdytos sveikatos – smaugimo, antakio ir piršto nubrozdinimo, kraujosruvos akies voke – patyrė fizinį skausmą, nepatogumų, pažeminimą, be to, nukentėjusysis buvo sužalotas, kai užstojo ginti savo motiną, todėl, atsižvelgiant į teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydžius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą įvertino 100 Eur. Dėl to nėra pagrindo civilinį ieškinį atmesti. Taip pat pagrįstai iš nuteistojo R. L. Valstybės naudai priteista 329,94 Eur patirtoms valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti, nes nukentėjusįjį A. S. pirmosios instancijos teisme atstovavo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtas advokatas (BPK 106 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

atmesti nuteistojo R. L. ir jo gynėjo advokato Drąsučio Narmonto apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. balandžio 30 d. nuosprendžio.