Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Iždonas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal P. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 1 d. nutarties, kuria P. P. skundas netenkintas ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio specialisto M. T. 2014 m. liepos 3 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo P. P. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalį, nubaustas 150 litų dydžio bauda, paliktas nepakeistas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. P. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio specialisto M. T. 2014 m. liepos 3 d. nutarimu nubaustas 150 Lt bauda už tai, kad jis 2014 m. gegužės 5 d. 11.18 val. (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Hyundai Sonata“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prieš sukdamas į kairę, į šalia esančią teritoriją, neįvertino atstumo iki iš priekio atvažiuojančio „BMW“ automobilio ir jo greičio, dėl to „BMW“ vairuotojas, vengdamas susidūrimo, buvo priverstas staigiai keisti judėjimo kryptį sukdamas į kairę, po to grįždamas į savo eismo juostą nesuvaldė automobilio ir trenkėsi į pakelės medį. Eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis „BMW“ 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pakelės medis.

Apelianto įsitikinimu, protokolas turi būti panaikintas ir byla jo atžvilgiu turi būti nutraukta, nes pagal eismo įvykio dalyvio ir liudytojų parodymus bei kitus įrodymus akivaizdu, kad jis nebuvo eismo įvykio dalyviu ir nepadarė jam inkriminuojamo teisės pažeidimo. Pažymi, kad sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis byloje Nr. N575-2791/2009). Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N9-990/2006). Pažymi, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-01-26 nutartis byloje Nr. N663-156/2007).

Pasak P. P., pagal abejotinus įvykio liudytojų parodymus galima spėti, jog įvykį galėjo sukelti sidabrinės spalvos automobilis, nes taip nurodė visi liudytojai. Įvykio dalyvis G. G. iš karto po įvykio duodamas parodymus nurodė, kad jam užkirto kelią sidabrinis sedanas. Panašiai įvykio kaltininko automobilį apibūdino ir liudytoja G. B., kuri nurodė, jog kelią užkirto sidabrinės spalvos „Mazda“ arba „Toyota“. Vienus kitiems prieštaraujančius parodymus davęs R. B. teisme nurodė, jog įvykio kaltininko automobilis buvo sidabrinės spalvos, nors pirminiuose parodymuose nurodė, jog įvykio nematė.

Skunde nurodoma, kad pagal eismo įvykio vietos schemą matyti, jog gatvės yra dviejų eismo juostų, o plotis – maždaug 10,5 m. Jeigu tikėti R. B. teisme duotais parodymais, kad jis važiavo paskui kaltininko automobilį, kai šis užkirto kelią nukentėjusiojo „BMW“, tai „BMW“, siekdamas išvengti susidūrimo su užkirtusiu kelią automobiliu išvažiavęs į priešingą eismo juostą, turėjo susidurti su R. B. automobiliu arba sukelti didelių problemų dėl susidūrimo išvengimo. P. P. atkreipia dėmesį, kad dėl šios aplinkybės niekas parodymų nedavė, todėl darytina išvada, kad R. B. nevažiavo paskui automobilį, kuris užkirto kelią „BMW“ vairuotojui ir teisingi yra jo pirminiai parodymai, kad jis nematė jokio eismo įvykio, o ne parodymai, duoti teisme. Apelianto manymu, R. B. parodymų teisėtumą paneigia teisme duoti paaiškinimai, kad jis bendravo su nukentėjusiuoju telefonu po to, kai perskaitė skelbimą spaudoje. Pažymi, kad policija prašymą patalpinti skelbimą išsiuntė 2014 m. gegužės 5 d., o R. B. pirminius paaiškinimus davė 2014 m. birželio 3 d. Esant tokioms aplinkybėms, pasak apelianto, galima manyti, kad tokių bendravimų metu buvo galima susitarti dėl nukentėjusiajam naudingų parodymų davimo ir tai paaiškina pastarojo parodymų pakeitimą į visiškai priešingus.

Be to, P. P. teigimu, pagrįstas abejones dėl tikrų eismo įvykio aplinkybių kelia eismo įvykio vietos schema, kurioje „BMW“ automobilio judėjimo trajektorija neatitinka liudytojų parodymų apie važiavimo aplinkybes. Nurodo, kad schemoje aiškiai matyti, jog nevaldomas „BMW“ judėjimas prasidėjo toli nuo įvažiavimo į (duomenys neskelbtini) aikštelę, nes pirmieji slydimo pėdsakai pasirodo už 66 m nuo įvažiavimo. Teismas šios aplinkybės nevertino ir nesiaiškino, tuo pažeisdamas ATPK 257 straipsnio reikalavimus, kurie nurodo, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Anot apelianto, akivaizdu, kad nei vienas liudytojas nenurodė jokių duomenų, atitinkančių jo (P. P.) automobilį, taip pat jo neatpažino, kai iškart po eismo įvykio buvo ieškoma kaltininko AB „(duomenys neskelbtini)“ aikštelėje, nes G. G. ir G. B. parodė, jog po įvykio buvo nubėgę į aikštelę ir kaltininko nerado, nors automobilis toje aikštelėje stovėjo. Teigia, kad liudytojų parodymai neatitinka tikrovės, nes pagal jų parodymus, duotus atvykus policijai po iškvietimo, G. G. nubėgo ieškoti kaltininko iškart po avarijos, o paskui jį ieškoti kaltininko nuėjo ir G. B.. Teigia, kad vaizdo medžiagoje matyti, jog ieškoti automobilio niekas nebėgo, o nuėjo. „Ieškotojai“ kameros veikimo zonoje neskubėdami pasirodė 11:18:45 val. ir jie buvo keturiese. Jeigu tikėti J. B. parodymais, duotais iš karto po įvykio, ir patvirtintais teisme, ji ieškoti kaltininko nėjo, todėl neaišku, kokie dar du asmenys draugiškai „ieško“ kaltininko po aikštelę. Taip pat neatitinka tikrovės „ieškotojų“ paaiškinimas, kodėl jie neatpažino jo (P. P.) automobilio iškart po įvykio, kai jie jo ieškojo. Jie teigė, kad nerado, nes automobilis buvo aikštelės gale, iki kur jie nenuėjo, tačiau kameros įraše aiškiai matyti, jog jie buvo nuėję toliau nei stovėjo jo automobilis.

Be to, apelianto teigimu, tikrovės neatitinka ir kita bylos medžiaga. Pažymi, kad nukentėjusysis pateikė Tele2 išklotines, kaip įrodymą, kad avarija įvyko 11:13 val., tačiau teismas konstatavo, kad iškvietimas užfiksuotas 11:18 val. Tikėtina, kad apie įvykusią avariją nukentėjusysis pranešė maždaug 11:18 val., nes vaizdo kamerų įraše galima pastebėti, kaip jis kalba mobiliuoju telefonu. Taip pat tai paaiškina policijos reagavimo į iškvietimą laiką, nes neįtikėtina, kad į įvykio vietą beveik miesto centre policija vyktų 17 min. Patrulio S. V. 2014 m. gegužės 5 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad gavę pranešimą į įvykio vietą nuvyko apie 11:30 val. Teigia, kad dėl skirtingų duomenų yra visiškai neaiškus eismo įvykio laikas, kuris privalomas teisingai surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą (ATPK 260 straipsnio 1 dalis). Nenustačius tikslaus eismo įvykio laiko visi kiti bylos duomenys prieštarauja vieni kitiems ir niekaip nesusieja jo (P. P.) su eismo įvykiu, kurio padarymu jis kaltinamas. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai neištyrė visų įrodymų ir nepašalino prieštaravimų. Mano, kad teismas privalėjo apklausti ir patrulį E. N., kuris nubraižė eismo įvykio vietos schemą bei užfiksavo pirminius eismo įvykio liudytojų parodymus. Pažymi, kad teismas nepareikalavo Šiaulių apskrities VPK Kelių policijos biuro pateikti įrodymus, kodėl nebuvo apklausti kiti devynių automobilių vairuotojai, kurie į aikštelę atvažiavo po jo, t. y. P. P., tuo labiau, kad du iš jų („Audi“ ir „Toyota“) atitiko pirminiuose liudytojų parodymuose užfiksuotus apibūdinimus. Teismas nepagrįstai nepareikalavo pateikti peržiūrai kitos AB „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo kameros, į kurios veikimo zoną patenka Tilžės gatvė, įrašo, nes pateiktas įrašas baigiasi 11:10:59 val. Mano, kad šios kameros vaizdo įraše galbūt matyti tai, ką bando nuslėpti nukentėjusysis, duodamas prieštaringus parodymus bei tikėdamasis asmeninės naudos dėl draudimo.

P. P. įsitikinimu, akivaizdu, kad jis nepadarė KET 9 punkte, 28 punkte ir 108 punkte numatytų pažeidimų, jo duoti parodymai yra teisingi, patvirtinti teismo išnagrinėtais įrodymais. Teigia, kad teismas, nagrinėdamas jo skundą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Motyvuojamoji dalis

P. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pažymima, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes (ATPK 248 straipsnis). ATPK 284 straipsnio 1 dalis nustato, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas kaip pažeidėjas asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šių aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai (ATPK 256 straipsnis).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio išplaukia, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas 2014 m. spalio 1 d. nutartį priėmė nesilaikydamas minėtų reikalavimų.

ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė tam, kas padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Taigi tam, kad asmenį būtų galima patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimu buvo padaryta žala, t. y. turi būti nustatytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir ATPK 127 straipsnio 2 dalyje dispozicijoje nurodytų pasekmių.

Nors administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad P. P. veiksmais, pastarajam pažeidus Kelių eismo taisykles, buvo apgadintas automobilis „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pakelės medis, tačiau iš bylos medžiagos akivaizdu, kad duomenų, patvirtinančių minėtas aplinkybes, byloje nėra. Žalos klausimo, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, nesiaiškino ir pirmosios instancijos teismas. Taigi, skundžiamoje teismo nutartyje išvados dėl P. P. kaltės padarytos išsamiai neištyrus visų įvykio aplinkybių. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė ATPK 248 straipsnio bei ATPK 257 straipsnio reikalavimų, skundžiama nutartis naikinama kaip neteisėta bei nepagrįsta, ir administracinio teisės pažeidimo byla grąžinama tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį, kiti P. P. skundo argumentai nenagrinėjami – juos apeliantas galės išdėstyti nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartį ir grąžinti administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių apylinkės teisme.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.