Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Žindulienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal G. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutarimo, kuriuo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro 2014-07-03 nutarimas nubausti P. P. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės apžeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalį, panaikintas ir administracinio teisės pažeidimo byla P. P. atžvilgiu nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių AVPK Kelių policijos biuro 2014-07-03 nutarimu P. P. 150 Lt (43,44 Eur) bauda buvo nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2014 m. gegužės 5 d. 11.18 val. (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, vairuodamas automobilį „Hyundai Sonata“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prieš sukdamas į kairę, į šalia esančią teritoriją, neįvertino atstumo iki iš priekio atvažiuojančio automobilio „BMW“ ir jo greičio, dėl to automobilio „BMW“ vairuotojas, vengdamas susidūrimo, buvo priverstas staigiai keisti judėjimo kryptį sukdamas vairą į kairę, po to grįždamas į savo eismo juostą nesuvaldė automobilio ir trenkėsi į pakelės medį. Eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis „BMW 525“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pakelės medis.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius duomenis įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus tiek administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį kaltinančius, tiek ir teisinančius įrodymus, padarė motyvuotas išvadas, jog P. P. nepadarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto teisės pažeidimo.

ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė asmeniui už kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Šis pažeidimas gali būti padaromas tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo (ATPK 10, 11 straipsniai). Taigi, tam, kad asmenį būtų galima patraukti atsakomybėn pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti, jog KET pažeidimu buvo padaryta žala, t. y. sugadinimas ar apgadinimas kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių ar kitokio turto.

Iš bylos matyti, kad nukentėjusio G. G. parodymus patvirtina kartu su juo važiavusios G. B. parodymai, jog sidabrinės spalvos „Mazda“ ar „Toyota“ markės automobilis, sukdamas į „Lytagra“ aikštelę, sudarė kliūtį, dėl to G. G. automobilį sumėtė ir jis trenkėsi į pakelės medį; liudytojos J. B. parodymai, jog G. G. staiga išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, kad keikėsi, jog jam kelią užkirto į „Lytagrą“ nuvažiavęs automobilis; liudytojo R. B. parodymai, jog prieš jį važiavęs pilkos-sidabrinės spalvos automobilis suko į „Lytagros“ aikštelę, o priešpriešiais atvažiuojantį automobilį „BMW“ sumėtė ir tas automobilis trenkėsi į medį; policijos pareigūnų M. T., S. V. parodymai, jog „BMW“ automobilio keleiviai nurodė, jog pilkos spalvos automobilis jiems užkirto kelią sukdamas į „Lytagros“ aikštelę; policijos pareigūno V. M. parodymai, jog pagal „BMW“ automobilio keleivių nurodytus kliūtį sudariusio automobilio požymius ir iš „Lytagros“ gautą vaizdo įrašą buvo nustatytas kaltininko automobilis; eismo įvykio schema, kurioje užfiksuotas eismo įvykyje dalyvavusio automobilio „BMW“ padėtis po eismo įvykio; policijos suvestinė, kurioje užfiksuota, jog apie eismo įvykį pranešta 11:18 val., duomenys apie G. G. automobilio sugadinimus ir padarytą žalą, iš „Tele2“ gauta G. G. mobiliojo ryšio telefono skambučių suvestinė, iš kurios matyti, kad G. G. į policiją skambino 11:13:47 val. ir 11.24.59 val. Tačiau objektyvių duomenų, kad būtent P. P. vairuotas automobilis „Hyundai Sonata“ sudarė kliūtį G. G. vairuojamam automobiliui, byloje nėra. Nors P. P. kaltė padarius teisės pažeidimą buvo grindžiama iš esmės iš „Lytagra“ gauto vaizdo įrašu, tačiau jame eismo įvykio vieta – įvažiavimas į „Lytagra“ automobilių stovėjimo aikštelę nebuvo filmuojamas, be to, filmuojama tik dalis automobilių stovėjimo aikštelės. Taip pat iš vaizdo įrašo matyti, kad P. P. vairuojamas automobilis į aikštelę atvažiavo 11.11.40 val., pirmas G. G. skambutis policijai užfiksuotas 11.13.47 val., t. y. praėjus 2 minutėms, per kurias į „Lytagros“ aikštelę, kurią filmavo stebėjimo kameros, įvažiavo du pilkos spalvos automobiliai „Audi“ ir „VW Passat“. Byloje nėra duomenų, kad būtų tiriamos kitos transporto priemonės, įvažiavusios tuo pačiu laiku kaip ir P. P. automobilis į „Lytagros“ aikštelę ir ar kitų transporto priemonių, panašių į P. P. automobilį, vairuotojai nėra susiję su tiriamu eismo įvykiu. Be to, iš vaizdo įrašo matyti, kad liudytoja G. B. ir nukentėjęs iš karto po įvykio buvo nuėję į „Lytagros“ aikštelę ieškoti kaltininko automobilio, tačiau jo nerado, nors P. P. automobilis buvo pastatytas priekiu į sieną, t. y. gerai buvo matoma automobilio galinė dalis, iš kurios, kaip teigė G. B. ir nukentėjęs G. G., jie vaizdo įraše atpažino kaltininko automobilį. Nors liudytoja G. B. paaiškinime nurodė, kad kliūtį sudaręs automobilis galėjo būti naujos gamybos „Mazda“ ar „Toyota“ markės automobilis, tačiau ji teisme teigė, nežinanti kelią užkirtusio automobilio markės. Byloje nustatyta, kad P. P. vairavo automobilį „Hyundai Sonata“, o tai nesutampa su liudytojos G. B. paaiškinime nurodyto automobilio modeliu. Be to, iš vaizdo įrašo matyti, kad į „Lytagros“ aikštelę buvo atvažiavę daugiau automobilių, panašių į P. P. automobilį, todėl nepagrįstas liudytojo V. M. teiginys, kad tik P. P. vairuojamas automobilis yra panašus į liudytojos nurodytą automobilį, kuris sukdamas į „Lytagros“ aikštelę sudarė kliūtį. Be to, liudytojo R. B. parodymai, jog jis matė eismo įvykį, kelia abejonių, nes byloje yra du skirtingi šio liudytojo paaiškinimai: 2014-06-03 rašytame paaiškinime R. B. nurodo, kad jokio eismo įvykio nematė, o jau po savaitės – 2014-06-10 jis nurodo priešingas aplinkybes, t. y. kad matė kaip priešais jį važiavęs pilkos (sidabrinės) spalvos automobilis, kurio nei markės, nei valstybinių numerių jis neįsidėmėjo, suko į kairę pusę, t. y. į „Lytagros“ aikštelę, kad priešpriešiais atvažiuojantis automobilis „BMW“ susimėtė ir trenkėsi į medį, dėl to manė, kad į kairę sukantis automobilis sudarė kliūtį „BMW“ automobiliui, bet nežino, kas buvo kaltas. Teisme liudytojas paaiškindamas jo paaiškinimų prieštaringumą nurodė, kad Joniškio rajono policijos komisariato pareigūnai jam darė spaudimą, jis pasijuto, lyg pats būtų buvęs kaltas, todėl nurodė nematęs eismo įvykio, bet pakartotinai teisme apklaustas liudytojas nurodė, kad niekas jam spaudimo nedarė. Be to, liudytojas apie įvykio aplinkybes buvo apklaustas po įvykio praėjus mėnesiui laiko bei po to, kai jis atsiliepė į skelbimą laikraštyje „Ekspres kontaktas“ ir pabendravo su nukentėjusiuoju. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes bei į tai, kad liudytojas negalėjo nurodyti kitų priešais jį važiavusio automobilio požymių ir nebuvo tikras, ar į „Lytagros“ aikštelę sukęs automobilis sudarė kliūtį „BMW“ automobiliui, daroma išvada, kad liudytojas R. B. nematė eismo įvykio priežasties, todėl šio liudytojo parodymai nepatvirtina P. P. kaltės padarius jam inkriminuotą teisės pažeidimą. Liudytoja J. B. nurodė paties įvykio nemačiusi, nematė, koks buvo automobilis, tik girdėjo kaip G. G. keikdamasis nurodė, kad jam užkišo kelią iš priekio atvažiuojantis automobilis, kuris nusuko į „Lytagros“ aikštelę. Taigi, liudytojos J. B. parodymai taip pat neįrodo P. P. kaltės. Vertinant teisme kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnų parodymus, būtina atsižvelgti į tai, kad jie tiesiogiai eismo įvykio nematė, jų parodymai jokios įrodomosios reikšmės neturi, nes policijos pareigūnai tarnybiniuose pranešimuose bei teisme nurodė tai, ką sužinojo iš nukentėjusiojo ir liudytojų, t. y. kad į „Lytagros“ aikštelę važiavęs pilkos (sidabrinės) spalvos automobilis sudarė kliūtį, dėl to „BMW“ automobilio vairuotojas nesuvaldęs automobilio trenkėsi į medį. Be to, byloje nustatyta, kad eismo įvykio vietoje nuo Joniškio pusės iki įvažiavimo į „Lytagros“ aikštelę leidžiamas važiavimo greitis yra 70 km/h, o už įvažiavimo – 50 km/h (2 t. 16 b. l.). Nors skunde apeliantas teigia, kad jis neviršijo leistino greičio, tačiau kaip matyti iš teismo posėdžių protokolų (1 t. 75, 149 b. l., 2 t. 20 b. l.), teisme jis pripažino, kad galėjo važiuoti didesniu nei toje vietoje leidžiamu 70 km/h greičiu. Iš policijos pareigūno S. V. tarnybinio pranešimo matyti, kad į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams G. G. nurodė važiavęs 80 km/h greičiu (1 t. 30 b. l.). Taigi, akivaizdu, kad G. G. viršijo leistiną greitį ir tuo pažeidė KET 127 punkto reikalavimą, jog vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, ir tai galėjo turėti įtakos tam, kad jis nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į medį. Teisme apklaustas ekspertas J. G. nurodė, kad nesant automobilių susidūrimo fakto iš byloje esančios įvykio schemos negali vertinti, ar P. P. veiksmai buvo tinkami, t. y. ar jis pažeidė KET reikalavimus. Ekspertas taip pat nurodė, kad pagal įvykio schemą G. G. nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į medį, t. y. vairuotojas prarado stabilumą, todėl G. G. pasirinktas greitis buvo netinkamas, be to, vairuotojas turėjo stabdyti, o neišvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą ir tokį G. G. elgesį ekspertas vertino kaip netinkamą vairuotojo elgesį.

Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių – prieštaravimus liudytojų, nukentėjusiojo parodymuose, nukentėjusio viršytą leistiną greitį, kad vaizdo įrašas nėra informatyvus šios bylos aspektu, daroma išvada, kad byloje nesurinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad P. P. padarė KET pažeidimą, nulėmusį G. G. priklausančios transporto priemonės sugadinimą, nes byloje surinkti įrodymai leidžia daryti tik prielaidą, kad P. P. vairuotas automobilis „Hyundai Sonata“, sukdamas į kairę ir nepraleidęs iš priekio atvažiuojančios transporto priemonės, galėjo sudaryti kliūtį. Pagal teismų praktiką, kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik tuo atveju, jeigu byloje yra surinkta pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra surinkta pakankamai P. P. kaltę patvirtinančių įrodymų, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N9-990/2006, nutartis Nr. N62-231/2011), konstatuojama, kad apylinkės teismas pagrįstai tenkino P. P. skundą ir panaikino jam skirtą nuobaudą bei administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukė, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taigi, skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį nukentėjusio G. G. skunde nurodytomis aplinkybėmis nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutarimą palikti nepakeistą ir G. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.