- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-31
- Bylos Nr.
- ATP-137-616/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-70-3-02425-2014-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Ernesta Montvidienė
- Pažeidėjas
- P. P.
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Ernesta Montvidienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracine tvarka nubausto asmens – P. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nutarties, kuria P. P. skundas netenkintas ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio specialisto 2014 m. liepos 3 d. nutarimas paliktas nepakeistas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
P. P. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio specialisto M. T. 2014 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 40N-14747702-14 pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalį nubaustas 150 Lt (43 Eur) bauda už tai, kad 2014 m. gegužės 5 d. 11.18 val. (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) pastatu, vairavo automobilį „Hyundai Sonata“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) prieš sukdamas į kairę, į šalia esančią teritoriją, neįvertino atstumo iki iš priekio atvažiuojančio „BMW“ automobilio ir jo greičio, dėl to „BMW“ vairuotojas, vengdamas susidūrimo, buvo priverstas staigiai keisti judėjimo kryptį sukdamas į kairę, po to grįždamas į savo eismo juostą nesuvaldė automobilio ir trenkėsi į pakelės medį. Eismo įvykio metu buvo apgadintas „BMW 525“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir pakelės medis.
Šalies argumentai
P. P., nesutikdamas su Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio specialisto 2014 m. liepos 3 d. nutarimu, Šiaulių apylinkės teismui pateikė skundą, kuriuo prašė minėtą nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. vasario 13 d. nutartimi P. P. skundo netenkino ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio specialisto 2014 m. liepos 3 d. nutarimą paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
Skundu, pateiktu Šiaulių apygardos teismui, P. P. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį ir administracinę bylą nutraukti.
Skunde nurodo, kad apylinkės teismo nutartis yra neteisėta ir naikintina, nes, apelianto įsitikinimu, ji priimta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, nenustačius tikros tiesos bei kalto asmens. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teigimu, teismas, nagrinėdamas jo skundą, neteisingai įvertino įrodymus ir priėmė neteisėtą sprendimą, tuo pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis byloje Nr. N575-2791/2009). Pasak apelianto, teismas nenustatė tikrosios eismo įvykio esmės bei kitų aplinkybių, dėl kurių automobilis „BMW“ įsirėžė į medį, neatsižvelgė į jo nurodytus trūkumus bei abejotinus liudytojų parodymus, kurie, nubaustojo asmens teigimu, net nepatvirtino jo tiesioginio dalyvavimo eismo įvykyje ir tuo labiau nepatvirtino jo kaltės. Mano, kad šioje byloje nėra neginčytinų nekeliančių abejonių įrodymų, kad jis padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimus, nes nė vienas liudytojas nenurodė jo kaltumo padarius eismo taisyklių pažeidimus, nė vienas įrodymas nepatvirtino, kad būtent jo automobilis dalyvavo eismo įvykyje ir buvo kaltas dėl to, kad kitas automobilis įsirėžė į medį. Dėl to apeliantas daro išvadą, kad byloje surinkti įrodymai tik daro prielaidą, jog eismo įvykis, dėl kurio buvo sugadintas „BMW“ automobilis, įvyko dėl kito automobilio kaltės. Apelianto teigimu, eismo įvykio ekspertizė, kuri nustatytų tikrąsias eismo įvykio aplinkybes, atlikta nebuvo, o įvykio schema neleidžia patvirtinti „BMW“ automobilio vairuotojo duotų parodymų dėl eismo įvykio. Kitų liudytojų parodymai, nubaustojo asmens įsitikinimu, taip pat nepašalina abejonių dėl tikros eismo įvykio situacijos, nes jie yra netikslūs ir prieštaringi. Pasak apelianto, labiau tikėtina, kad eismo įvykis įvyko dėl per didelio „BMW“ greičio ir neatsakingo vairuotojo elgesio, o ne dėl kito automobilio vairuotojo kaltės, ir ta aplinkybė, kad jo automobilis panašus į galimo eismo įvykio kaltininko automobilį, nėra įrodymas. Grįsdamas savo skundo reikalavimą nurodo, jog kaip įrodymą teismas naudoja vaizdo kameros įrašą, tačiau, pasak apelianto, šiame įraše fiksuojami tik tie automobiliai, kurie privažiuoja prie parduotuvės durų, o tai yra ne daugiau kaip 10 procentų „L.“ teritorijos. Apelianto teigimu, į tą mažai vaizdo kameros aprėpiamą lauką pateko ir daugiau automobilių, kurie atitiktų pradinius (eismo įvykio metu) liudytojų parodymus, nes ten matyti ir G. B. minėtas „Toyota“ automobilis, o liudytojų parodymai nėra įrodymas dėl jo padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimo, nes jie yra abstraktūs, netikslūs ir subjektyvūs, kadangi duoti suinteresuotų asmenų. Taip pat nurodo, kad nebuvo surasti į aikštelę po apelianto atvykę vairuotojai, kurie vieninteliai galėjo patvirtinti arba paneigti P. P. paaiškinimus, nes jie įvažiavo į „L.“ teritoriją paskui apeliantą ir tikrai turėjo matyti jo „kaltumą“. Be to, nurodo ir tai, kad teismas neįvertino policijos pareigūnų parodymų, iš kurių galima spėti, jog nustačius vieną asmenį iš vaizdo įraše užfiksuotų automobilių kitų ieškota nebuvo, kadangi buvo neįmanoma įžiūrėti valstybinių numerių. Dėl to nubaustam asmeniui akivaizdu, kad tas, kieno numeris buvo švariausias, buvo pasirinktas „atpirkimo ožiu“, nes kam ieškoti tiesos, kai galima kaltę suversti nekaltam, bet lengvai nustatomam asmeniui. Teigia, kad vienus kitiems prieštaraujančius parodymus davęs R. B. teismo parodymuose nenurodė, jog įvykio kaltininko automobilis buvo jo. Be to, pasak apelianto, R. B. pirminiuose parodymuose nurodė, kad jis nematė jokio eismo įvykio, o po to jo parodymai keistai transformavosi į labai tikslius eismo įvykį paliudijančius parodymus. Taip pat abejonių dėl parodymų tikrumo apeliantui kelia tas faktas, kad teisme jis parodė, jog davė parodymus pabendravęs su nukentėjusiuoju telefonu po to, kai perskaitė skelbimą spaudoje, nors policija prašymą dėl skelbimo išsiuntė 2014-05-05, o R. B. pirminius paaiškinimus davė 2014-06-03. Todėl apeliantas mano, kad tokių bendravimų metu liudytojas galėjo susitarti dėl nukentėjusiajam naudingų parodymų, ir tai paaiškintų parodymų pakeitimą į visiškai priešingus parodymus. Taip pat apeliantui abejones kelia ir eismo įvykio vietos schema, kurioje „BMW“ automobilio judėjimo trajektorija neatitinka liudytojų parodymų apie važiavimo aplinkybes. Schemoje aiškiai matyti, kad nevaldomas „BMW“ judėjimas prasidėjo toli nuo įvažiavimo į „L.“ aikštelę, nes pirmieji slydimo pėdsakai pasirodo už 66 m nuo įvažiavimo. Tačiau, pasak apelianto, teismas šios aplinkybės nevertino ir nesiaiškino, ir tuo pažeidė ATPK 257 straipsnio reikalavimus, kurie nurodo, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Atsakomybėn patraukto asmens vertinimu, sprendžiant iš įvykio schemos, labiau tikėtina, kad būtent per didelis greitis buvo eismo įvykio priežastis, o G. G. bei jos draugės parodymai yra sukurti siekiant apginti nukentėjusįjį prieš draudimo bendrovę dėl draudimo išmokos, be to, jie net neatpažino jo automobilio iškart po eismo įvykio, kai buvo nuėję „ieškoti kaltininko“ į „L.“ aikštelę ir stovėjo šalia jo (kameros įraše aiškiai matyti, kad jie buvo nuėję toliau, nei stovėjo jo automobilis). Apelianto įsitikinimu, neatitinka tikrovės ir kita bylos medžiaga – teismas neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo, kad jis kelių taisykles pažeidė apie 11.11 val., nes tai galima nustatyti pagal vaizdo įrašą. Teigia, kad vaizdo įraše joks kelių eismo taisyklių pažeidimas neužfiksuotas, todėl jais remtis teismas neturėjo teisėto pagrindo. Taip pat mano ir tai, kad teismas neteisėtai nustatė, kad jo veiksmai turi priežastinį ryšį su eismo įvykiu, kurio metu „BMW“ įsirėžė į šaligatvio bortelį ir medį. Apelianto nuomone, teismas nenustatė priežasties, dėl kurios „BMW“ automobilis rėžėsi į medį, todėl negalėjo nustatyti ir priežastinio ryšio. Taip pat nubaustojo asmens įsitikinimu, teismas privalėjo apklausti ir patrulį E. N., kuris nubraižė eismo įvykio vietos schemą ir užfiksavo pirminius eismo įvykio liudytojų parodymus, taip pat pareikalauti Šiaulių apskrities VPK Kelių policijos biuro pateikti įrodymus, kodėl nebuvo apklausti kiti devynių automobilių vairuotojai, kurie į aikštelę atvažiavo po apelianto, tuo labiau kad du iš jų („Audi“ ir „Toyota“) atitiko pirminiuose liudytojų parodymuose užfiksuotus apibūdinimus. Nurodo ir tai, kad teisme parodymus davęs policijos vyresnysis specialistas V. M. parodė, kad ne visi į aikštelę įvažiavę automobiliai patenka į vaizdo kameros veikimo zonas, todėl jis negali patvirtinti, jog visi automobiliai buvo nustatyti. Iš to, kas išdėstyta, apeliantui akivaizdu, kad teismas nagrinėdamas apelianto skundą nesivadovavo in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nubaustojo asmens apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro viršininkas prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir P. P. apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pagal ATPK 9 straipsnį administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarka, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę.
Administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tada, kai byloje remiantis įrodymais yra konstatuojama, kad jo padaryta veika atitinka jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtį. Administracinio teisės pažeidimo sudėtis – tai įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma.
Taigi kiekvienoje administracinio teisės pažeidimo byloje būtina nustatyti pažeidimo padarymo faktą, asmens kaltę ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Tik išsiaiškinus visus įrodinėjimo dalyko elementus galima tikėtis, kad tinkamai bus įgyvendinti administracinės teisenos uždaviniai. Administracinių teisės pažeidimų įrodinėjimo ribos paprastai suprantamos kaip tam tikra įrodymų visuma (apimtis), pakankama tam, kad byloje būtų neabejotinai nustatyti visi įrodinėjimo dalyko elementai. Todėl įrodinėjimo procese būtina surinkti optimalų kiekį informacijos, kad nebūtų nepagrįstai susiaurintos arba išplėstos įrodinėjimo ribos.
Įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 1, 2 d.).
Vertinant įrodymus turi būti laikomasi ATPK 257 straipsnio nuostatų, pagal kurias įrodymai įvertinami pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Reikalavimas vadovautis įstatymu reiškia, kad vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, kad vidinis įsitikinimas turi formuotis neignoruojant procesinių taisyklių ir materialiųjų teisės normų.
Tai reiškia, kad byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tada, kai jis priimtas laikantis ATPK 248, 257 ir 284 straipsnių reikalavimų.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nesilaikė nurodytų reikalavimų ir išvadą, kad P. P. veiksmai bei jų nulemtos pasekmės atitinka pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius, priėmė visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neištyręs visų bylos teisingam išsprendimui reikšmingų aplinkybių ir pakakamai nepagrindęs savo sprendimo, todėl priimto sprendimo negalima laikyti teisėtu ir pagrįstu.
Nagrinėjamoje byloje esančiais duomenimis – nukentėjusiojo G. G. parodymais (148–150 b. l.), jo paaiškinimu (21 b. l.), liudytojų G. B. (151 b. l.), J. B. (151–152 b. l.), R. B. 152 b. l.) parodymais, jų paaiškinimais (22, 16, 18 b. l.), V. M. (153 b. l.) parodymais, jo tarnybiniu pranešimu (31 b. l.), vaizdo įrašo medžiaga (51 b. l.), S. V. tarnybiniu pranešimu (30 b. l.), neginčijamai nustatyta, kad 2014 m. gegužės 5 d., apie 11.18 val., (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) pastatu, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis „BMW 525”, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir pakelės medis. Dėl to ginčo byloje ir nėra. Esminis šios bylos klausimas yra tas, ar administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo – P. P. buvo šio įvykio kaltininkas.
Spęsdamas P. P. atsakomybės klausimą apylinkės teismas rėmėsi nukentėjusiojo G. G. parodymais, kad jam kelią iš priešpriešinės juostos užkirto pilkos – sidabrinės spalvos automobilis, panašus į ,,Toyota“ ar ,,Nissan“, dėl to jis, norėdamas išvengti susidūrimo, metėsi į priešpriešinę eismo juostą, o po to grįžo ir nesuvaldęs automobilio atsitrenkė į medį; liudytojos G. B. parodymais, kai ji nurodė, kad jai važiuojant kartu su G. G. ir J. B. automobiliu „BMW“, jiems užkirto kelią pilkos spalvos naujos gamybos automobilis, dėl to įvyko eismo įvykis; liudytojos J. B. parodymais, kai ji parodė, kad buvo „BMW“ automobilyje, ir nors pačios avarinės eismo situacijos nematė, nes tuo metu rašė SMS žinutę, tačiau keleiviai jai pasakojo, kad automobilis užkirto jiems kelią, kai norėjo sukti į parduotuvę ,,L.“; vaizdo įrašu Nr. 10_51_49, iš kurio matyti, kad fiksuojama automobilių stovėjimo aikštelė, 11 val. 11 min 40 s matosi, kaip į parduotuvės „L.“ automobilių stovėjimo aikštelę įvažiuoja P. P. automobilis; liudytojo R. B. parodymais, kai jis patvirtino nukentėjusiojo G. G. ir G. B. nurodytas aplinkybes, kad priešais važiavęs automobilis užkirto jiems kelią, dėl to jiems teko išvažiuoti į priešingą eismo juostą, vėl grįžti, ir įvyko eismo įvykis.
Vis dėlto administracine tvarka nubausto asmens – P. P. apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas, įvertinęs byloje esančią ir anksčiau paminėtą medžiagą, sprendžia, kad priimant skundžiamą sprendimą ir sprendžiant P. P. atsakomybės klausimą, iš esmės buvo remtasi tik P. P. kaltinančiais duomenimis, visiškai neatkreipiant dėmesio į tai, kad vien tos aplinkybės, jog P. P. nuo pat tyrimo pradžios neneigė pravažiavęs pro įvykio vietą, kad jo automobilio spalva yra panaši į nukentėjusiojo ir liudytojų nurodytą jiems kelio užkirtusio automobilio spalvą, kad jo automobilis į parduotuvės „L.“ automobilių stovėjimo aikštelę įvažiavo 11 val. 11 min 40 s, dar nepagrindžia to, kad būtent P. P. vairuojamas automobilis užkirto kelią nukentėjusiajam, ir dėl to įvyko eismo įvykis.
Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą, o būtent, kad bylos aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos neišsamiai, pagrindžia ir tai, kad apylinkės teismas, darymas išvadą dėl P. P. kaltės, visiškai neatsižvelgė ir nevertino to, kaip liudytojas R. B., kurio parodymus pirmosios instancijos teismas vertino kaip pagrindžiančius P. P. kaltę, 2014 m. birželio 3 d. rašydamas pirminį paaiškinimą, ir nurodydamas, kad jis 2014 m. gegužės 5 d. paties eismo įvykio nematė, o matė tik jau stovintį sudaužytą automobilį (17 b. l.), jau po savaitės, t. y. 2014 m. birželio 10 d., paaiškinime (18 b. l.), ir vėliau teisme (99–100, 152 b. l.), jau nurodė ne tik tai, kad matė eismo įvykį, bet ir tikslias jo aplinkybes, bei liko visiškai neįvertinta tai, kad jis liudijo nukentėjusiojo paprašytas, kuris pats su juo susisiekė telefonu (100 b. l.).
Taip pat, kaip matyti iš byloje esančio vaizdo įrašo Nr. 10_51_49, kuriuo buvo fiksuojama parduotuvės „L.“ automobilių stovėjimo aikštelė, po apelianto įvažiavimo į šią aikštelę, 11 val. 11 min 40 s, į šią aikštelę 11 val. 12 min 10 s įvažiavo mikroautobusas, 11 val. 12 min 34 s – dar vienas automobilis, 11 val. 12 min 47 s – automobilis „Audi“, o 11 val. 13 min 22 s. – dar du automobiliai – kurių vienas sidabrinis, o kitas pilkas. Nepaisant to, po apelianto į aikštelę atvykusių automobilių vairuotojai, kurie galėjo matyti įvykusio eismo įvykio aplinkybes, nustatyti nebuvo, ir jų net nebuvo bandoma nustatinėti.
Be to, nagrinėjamos bylos kontekste liko neįvertinta ir ta aplinkybė, ar eismo įvykio kilimui neturėjo įtakos paties nukentėjusiojo elgesys – jo viršytas greitis, tai jis pats pripažino apylinkės teismo posėdžių metu (75, 149 b. l.), o tai patvirtina ir liudytojo S. V. parodymai (74–75 b. l.), jo tarnybinis pranešimas (30 b. l.), ir liudytojos G. B. parodymai (77 b. l.). Be kita ko, byloje net nebuvo apklaustas eismo įvykio vietos schemą (9 b. l.) užfiksavęs ir pirminius eismo įvykio dalyvių parodymus fiksavęs patrulis E. N..
Esant anksčiau aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šiuo atveju visapusiškai, išsamiai ir objektyviai visos reikšmingos bylai aplinkybės nebuvo išaiškintos bei įvertintos (ATPK 248 str., 257 str., 284 str.), o šie proceso teisės pažeidimai laikytini esminiais, turėjusiais įtakos sprendimo byloje teisėtumui, todėl skundžiama nutartis yra naikintina, o administracinio teisės pažeidimo byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apylinkės teisme.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.