Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Kursevičiaus, teisėjų Laisvės Aleknavičienės, Danutės Burbulienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2536-291/2014 pagal ieškovės B. A. ieškinį atsakovui A. A. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės bei turto padalijimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas A. A. sutinka išsituokti su ieškove, tačiau prašo pripažinti, jog santuoka iširo ne dėl jo vieno, bet dėl abiejų sutuoktinių kaltės, taip pat nesutinka su ieškovės jam siūloma pinigine kompensacija už jai tenkantį santuokinį turtą natūroje. Nurodo, kad gyvenant santuokoje su ieškove, kildavo nuolatiniai konfliktai, ji priekaištaudavo dėl jo tariamos neištikimybės, dėl ko kildavo barniai, ir jis buvo priverstas išeiti gyventi atskirai nuo ieškovės. Sutinka, jog faktiškai bendras gyvenimas nutrūko 2000 m. ir jų nebesieja jokie bendri šeimos poreikiai. Atsakovo manymu, abi šalys kaltos dėl šeimos iširimo. Sutinka su ieškovės pageidavimu, jog padalinus santuokoje įgytą turtą, ieškovei būtų priteistas butas, esantis (duomenys neskelbtini), o jam priteista piniginė kompensacija. Tačiau nesutinka su ieškovės siūloma 13 500 Lt suma ir pageidauja 18 000 Lt kompensacijos. Nurodo, kad butu nesinaudojo, tačiau buto išlaikymui ir komunaliniams mokesčiams jis duodavęs apie 200 Lt kas mėnesį, todėl nesutinka, jog jis kaip sutuoktinis nuslėpė ir naudojo savo lėšas tik savo asmeninėm reikmėm. Taikytis su ieškove nepageidauja, išlaikymo neprašo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. Teismas, vertindamas surinktus įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą kad santuoka iširo tik dėl apelianto kaltės. Tokie teismo argumentai paremti vien tik ieškovės subjektyviais parodymais, nesurinkus ir nepateikus byloje jokių šiuos faktus patvirtinančių įrodymų. Apelianto teigimu byloje liudytojai nepatvirtino, o ir nėra įrodymų dėl smurto šeimoje, nepateikti įrodymai, kad ieškovė dėl sumušimo kreipėsi į policiją, ekspertus. Teismas atsakovo neištikimybę grindė tik subjektyviu ieškovės supratimu, kas yra santuokinė neištikimybė. Apelianto manymu, dėl santuokos iširimo, kaltė yra abiejų, kadangi skyrėsi interesai, požiūris į šeimyninį gyvenimą, iš gyvenamojo būsto atsakovas išėjo pasirinkdamas sudėtingesnes gyvenimo sąlygas, bei vengdamas bet kokių konfliktinių situacijų su ieškove.

2. Teismas sprendime nepagrindė, kodėl priteisiamos piniginės kompensacijos dalis yra mažinama būtent iki šios sumos. Apelianto teigimu, jis keletą kartų yra prisidėjęs prie buto išlaikymo. Teismas, mažindamas priteisiamos piniginės kompensacijos dydį, neargumentuodamas konstatavo, kad ieškovė iš savo asmeninių lėšų bendro turto išlaikymui ir priežiūrai išleido 11 239,43 Lt, tačiau teismas nenurodo, kurią piniginės prievolės dalį pripažįsta kaip atsakovo asmeniškai neįvykdytos prievolės dalį. Atkreipia dėmesį į tai, kad į šias išlaidas teismas įskaičiuoja komunalines paslaugas už laikotarpį nuo 2009 m. iki 2013 m., kuomet apeliantas visiškai nesinaudojo turtu, negavo iš jo jokių pajamų. Apeliantas nesutinka su įskaitoma 938 Lt suma Šiaulių regiono atliekų tvarkymo skyriui. Ieškovė minimus remonto ir langų montavimo darbus atliko 2009 metais, apeliantui negyvenant ir nesinaudojant bendru turtu. Pripažįsta faktą, kad galimai nepilnai vykdė savo pareigą prisidėti prie bendro turto išlaikymo, todėl sutinka, kad piniginė kompensacija būtų mažinta iki 18 000 Lt. Be to, ieškovė ieškiniu prašė priteisti 10 000 Lt kompensaciją, tačiau teismo posėdžio metu niekuo neargumentuodama ir nepateikdama jokių įrodymų, piniginės kompensacijos dydį padidino iki 13 500 Lt ir teismas šį padidintą reikalavimą teismas tenkino kaip pagrįstą. Todėl apeliantas mano, kad teismas mažindamas jo dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje ir priteisdamas 13 500 Lt kompensaciją priėmė nepagrįstą sprendimą, nesivadovavo surinktų įrodymų visetu, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais.

Byloje esantys įrodymai paneigia apelianto teiginius, kad atsakovas neva nenaudojo prieš savo sutuoktinę B. A. smurto, negirtavo ir nepažeidė santuokinės ištikimybės pareigos. Apeliantas ne tik kad nepateikė į bylą jokių įrodymų apie savo sutuoktinės kaltę dėl santuokos iširimo, tačiau net ir nenurodė, kokie įrodymai patvirtintų dėl santuokos iširimo kalta esant ir ieškovę. Dėl netinkamo ir netoleruotino atsakovo elgesio, atsakomybės už savo poelgius ir šeimą stoka, tolimesnį šalių, kaip sutuoktinių gyvenimą, padarė nebeįmanomu, o apelianto, kaip sutuoktinio moraliniai, vertybiniai požiūriai, taip pat požiūris į šeimą bei jos tikslus esmingai skyrėsi nuo lojalaus, atidaus ir pareigingo sutuoktinio standartą atitinkančio asmens elgesio, todėl teismas pagrįstai pripažino dėl santuokos iširimo kaltu esant vien tik apeliantą.

Teismas sprendime išdėstė argumentus bei nurodė paskaičiavimus, kiek ir kokių mokesčių, susijusių su bendro turto išsaugojimu ir išlaikymu sumokėjo ieškovė, taip pat įskaitė neprisidėjimą prie šeimos, ieškovės kaip neįgalios sutuoktinės, poreikių tenkinimo ir sumažino apeliantui išmokėtiną ½ buto vertės (25 000 Lt) kompensaciją 11 500 Lt suma, kuri susideda iš pusės ieškovės patirtų išlaidų turtui išlaikyti bei išsaugoti, t. y. skaičiuojant po 191,66 Lt nuslėptų nuo šeimos ir panaudotų savo asmeniniams poreikiams tenkinti lėšų per mėnesį (60-ies mėnesių laikotarpyje), priteisiant apeliantui iš ieškovės kompensaciją 13 500 Lt, kurią ieškovė laiko pakankama, todėl jos nuomone, sprendimas šioje dalyje paliktinas galioti kaip pagrįstas ir teisėtas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl santuokos nutraukimo pagrindo bei atsakovui priteistos kompensacijos dydžio.

Dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei

Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje S. P. v. R. P., V. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Apie įrodymų pakankamumą teismas sprendžia pagal įrodymų, kaip faktinių duomenų, ryšį su įrodinėjama aplinkybe (tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai) pagal informacijos tikslumą, detalumą ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. K. P., P. P., bylos Nr. 3K-7-540/2009; kt.).

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.), išskyrus aplinkybes, nuo kurių įrodinėjimo pagal įstatymą yra atleidžiami (CPK 182 str.).

CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal to paties straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. CK 3.61 straipsnyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės.

Apeliantas skundžia teismo sprendimo dalį, kuria nustatyta jo kaltė dėl santuokos iširimo, ir tvirtina, jog teismo išvados paremtos vien tik ieškovės subjektyviais parodymais, liudytojai nepatvirtino, o ir nėra įrodymų dėl smurto šeimoje, nepateikti įrodymai, kad ieškovė dėl sumušimo kreipėsi į policiją, ekspertus. Teismas atsakovo neištikimybę grindė tik subjektyviu ieškovės supratimu, kas yra santuokinė neištikimybė. Apelianto manymu, dėl santuokos iširimo, kaltė yra abiejų sutuoktinių, kadangi skyrėsi interesai, požiūris į šeimyninį gyvenimą, gyvenamąjį būstą atsakovas paliko vengdamas bet kokių konfliktinių situacijų su ieškove.

Šeimos santykiai yra grindžiami abipusiu šeimos narių pasitikėjimu, meile, pagarba ir rūpinimusi vienas kitu. Byloje, be paties apelianto samprotavimų apie ieškovės kaltę, nesama jokių kitų patikimų duomenų, galinčių objektyviai patvirtinti, kad ieškovė iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinės, pareigas, būtų nesirūpinusi šeima ar jos netinkamas elgesys būtų įtakojęs šeimos iširimą. Tik tokių aplinkybių nustatymas leistų jos elgesį traktuoti kaip kaltę dėl nesusiklosčiusių šeimyninių santykių ir dėl šeimos iširimo. Tokią apelianto pareigą leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiama sutuoktinės kaltė dėl santuokos iširimo, suponuoja šalių rungimosi byloje principas (CPK 12 str., 177 str., 178 str.). Priešingai, byloje ieškovės paaiškinimus patvirtino šalių vaikų ir liudytojų parodymai, kuriais nustatyta, kad pats apeliantas iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, nes atsakovas girtavo ir konfliktai šeimoje kilodavo būtent dėl šio jo pomėgio, atsakovas smurtavo prieš savo sutuoktinę, buvo neištikimas, neteikė materialinės paramos šeimai. Apeliantas ne tik kad nepateikė į bylą jokių įrodymų apie savo sutuoktinės kaltę dėl santuokos iširimo, tačiau net ir nenurodė, kokie įrodymai patvirtintų dėl santuokos iširimo kalta esant ir ieškovę. Byloje apeliantas neįrodė, kad ieškovė netinkamai vykdė savo kaip sutuoktinės pareigas, nustatytas CK 3.60, 3.26-3.28 straipsniuose, t. y. sutuoktinių lygiateisiškumo, lojalumo ir pagarbos vienas kitam. Lojalumas - tai sutuoktinių veikimas tiek šeimoje, tiek už jos ribų kito sutuoktinio bei šeimos interesais, savo interesų nesupriešinimas su kito sutuoktinio interesais, protinga tolerancija ir pakantumas, be kurių šeimos gyvenimas neįmanomas. Sutuoktinis turi rūpintis vienas kito ne tik materialine, bet ir psichologine, dvasine būkle. Abipusės pagarbos pareiga įpareigoja sutuoktinius paisyti vienas kito nuomonės, nevartoti vienas prieš kitą ir kitus šeimos narius fizinės prievartos ar smurto, negrasinti, nedaryti psichologinio spaudimo. Tokių atsakovo sutuoktinės pareigų pažeidimo byloje esantys įrodymai konstatuoti neleidžia. Atsižvelgiant į tai, kad apelianto teiginiai dėl ieškovės kaltės grindžiami vien tik prielaidomis, ir nepaneigus byloje vertintų liudytojų parodymų, teisėjų kolegijos nuomonė, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas įrodė, jog ieškovė yra pažeidusi savo, kaip sutuoktinės, pareigas. Remiantis išdėstytu, yra pakankamas pagrindas išvadai, kad šeimos santykiai iširo dėl netinkamo atsakovo elgesio, kadangi jis girtavo, naudojo smurtą prieš sutuoktinę, buvo neištikimas, o šeimą paliko prie 14 metų, visiškai ja nesirūpino. Kolegija, nesutikdama su deklaratyviais ir jokiais įrodymais nepagrįstais apelianto argumentais, sprendžia, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovė būtų esmingai pažeidusi santuokines pareigas. Byloje pateikti duomenys, kolegijos nuomone, teismui leido pagrįstai manyti, kad ieškovė didžiąja dalimi viena vykdė pareigą rūpintis ir išlaikyti ne tik vaikus, bet ir būstą. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytus faktus ir kitas reikšmingas aplinkybes, visiškai pagrįstai konstatavo, kad būtent atsakovas iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26–3.30 straipsniuose, nepateisinamai ilgą laiką trunkančiu netinkamu elgesiu šeimos narių atžvilgiu prisidėjo prie santuokos iširimo ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas, todėl visiškai pagrįstai pripažino, jog šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės (CK 3.3, 3.5 str., 3.27 str. 1d., 3.60 str., 3.61 str., CPK 177, 178, 185, 186 str. 1 d.).

Dėl priteistos kompensacijos dydžio

CK 3.117 straipsnyje yra įtvirtintas sutuoktinių bendro turto dalių lygybės principas. CK 3.123 straipsnio 1 dalis leidžia nukrypti nuo šio principo įstatyme numatytais atvejais: atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį ar kitas svarbias aplinkybes. CK 3.123 straipsnyje pateikiamas aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas gali pripažinti svarbiomis ir kitas aplinkybes, sudarančias pakankamą pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo. Tačiau nukrypstant nuo šio principo svarbu vadovautis tokiomis aplinkybėmis, kad toks nukrypimas būtų pagrįstas ne tik įstatymu, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 4 d.).

Remiantis CK 3.127 straipsnio 3 dalimi, santuokinis turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti; jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais; parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes.

Kiekvienu atveju nukrypimo nuo bendro sutuoktinių lygių dalių principo mastas ir turto padalijimo būdas priskirtini teismo diskrecijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010).

Apeliantui neprieštaraujant dėl santuokos metu įgyto bendro turto – buto (duomenys neskelbtini), padalijimo būdo, teismas skundžiamu sprendimu ieškinio reikalavimą priteisti ieškovei turtą natūra tenkino ir vadovaudamasis LR CK 3.127 str. 1 d., priteisė iš ieškovės apeliantui kompensaciją pinigais, sumažinant kompensacijos sumą šeimos negautų pajamų suma, kaip numatyta LR CK 3.123 str. 4 d.

Apeliantas su priteistos kompensacijos dydžiu nesutinka ir apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas sprendimu nepagrindė, kodėl priteisiamos kompensacijos suma buvo sumažinta būtent iki 13 500 Lt.

Paminėtina tai, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) mieste yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o buto rinkos vertė yra 50 000 Lt. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas priteisdamas atsakovui kompensaciją už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad atsakovas bute negyvena nuo 2000 metų, o byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad butas buvo pagerintas ieškovės lėšomis, kito gyvenamojo ploto ieškovė neturi, jame gyvena nuolat, juo rūpinasi, prižiūri, viena moka buto išlaikymo išlaidas. Be to, ieškovė yra tik iš dalies darbinga, jai nustatytas 40 procentų darbingumo lygis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime pagal byloje esančius rašytinius įrodymus, išdėstė argumentus ir nurodė paskaičiavimus, kiek ir kokių mokesčių, susijusių su bendro turto išsaugojimu ir išlaikymu, sumokėjo ieškovė, taip pat įskaitė neprisidėjimą prie šeimos, ieškovės kaip neįgalios sutuoktinės, poreikių tenkinimo. Bylą nagrinėjęs teismas, apeliantui išmokėtiną ½ buto vertės kompensaciją – 25 000 Lt sumažino 11 500 Lt suma, kuri susideda iš pusės ieškovės patirtų išlaidų turtui išlaikyti bei išsaugoti, t. y. skaičiuojant po 191,66 Lt nuslėptų nuo šeimos ir panaudotų savo asmeniniams poreikiams tenkinti lėšų per mėnesį už penkerių metų laikotarpį. Iš teismui pateiktų pažymų teismui akivaizdu, kad į buto išlaidas nėra įskaičiuotos suteiktos paslaugos pagal skaitiklius, buto išlaikymo ir remonto išlaidos tiesiogiai susijusios su buto išlaikymu, kurie visais atvejais privalomi apmokėti nepriklausomai gyveno atsakovas bute ar ne. Todėl, atsakovui kyla pareiga prisidėti prie tiesioginių buto mokesčių, susijusių su jo išlaikymu, kuriuos privalo mokėti kiekvienas buto bendrasavininkas. Nors apeliantas teigia, kad jis keletą kartų yra prisidėjęs prie buto išlaikymo, tačiau jokių įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius, nepateikė. Be to, per paskutinių penkerių metų laikotarpį, paties atsakovo pripažintų, kelių kartų prisidėjimas prie buto išlaikymo, kuris neįrodytas, teismo vertinimu, nėra pakankamas, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas yra prisidėjęs prie buto išlaikymo. Nagrinėjamu atveju apeliantas nepaneigė teismo priteistos kompensacijos dydžio ir nepateikė įrodymų patvirtinančių didesnės kompensacijos priteisimą. Apeliantas nesutinka su buto išlaikymo ir remonto išlaidomis nurodydamas, kad teismas jas įskaičiavo už laikotarpį nuo 2009 m. iki 2013 m., kuomet apeliantas visiškai nesinaudojo turtu, negavo iš jo jokių pajamų. Su tokia apelianto pozicija nesutinka, nes CK 123 straipsnio 4 dalis numato ne ilgesnį nei paskutinių penkerių metų, iki turto padalijimo bylos iškėlimo, terminą. Nors apeliantas nesutinka su įskaitoma 938 Lt suma Šiaulių regiono atliekų tvarkymo skyriui, tačiau šis rašytinis įrodymas atsakovo nepaneigtas. Apeliaciniame skunde apeliantas pats pripažįsta faktą, kad galimai nepilnai vykdė savo pareigą prisidėti prie bendro turto išlaikymo. Nors atsakovas nesutiko su ieškovės siūlomu kompensacijos dydžiu, tačiau priešieškinio dėl 18 000 Lt kompensacijos priteisimo nereiškė. Be to, apeliantas reikalavimo dėl kompensacijos mokėjimo termino išdėstymo pirmosios instancijos teisme nebuvo pareiškęs.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apelianto argumentas, kad teismas mažindamas jo dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje ir priteisdamas 13 500 Lt kompensaciją priėmė nepagrįstą sprendimą, nesivadovavo surinktų įrodymų visetu, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, laikytinas nepagrįstu. Apeliantui iš ieškovės priteistą 13 500 Lt kompensaciją, teisėjų kolegija laiko pakankama, todėl sprendimas šioje dalyje paliktinas galioti kaip pagrįstas ir teisėtas.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Byloje pateikta pažyma patvirtina, jog antrinės teisinės pagalbos išlaidas apeliacinėje instancijoje sudaro 243,45 Lt (70,51 Eur) (86 b. l.). Atmetus apelianto apeliacinį skundą, šios išlaidos priteistinos iš atsakovo valstybei.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 243,45 Lt (du šimtus keturiasdešimt tris litus 45 cnt) (70,51 Eur) už ieškovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, nurodant, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, nurodant juridinio asmens kodą –188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.