Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Evaldo Burzdiko, Dianos Labokaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. A. Č. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-23-418/2020 pagal ieškovės A. A. Č. ieškinį atsakovams N. K. ir D. K. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovų N. K. ir D. K. priešieškinį ieškovei A. A. Č. dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir servituto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

15. Apeliantė iš esmės nesutinka su teismo parinktu turto atidalijimo būdu ir servituto žemės sklypui nustatymu, todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų (CPK 320 str.).

Dėl bendrosios dalinės nuosavybės objektų atidalijimo

16. Nuosavybės teisės objektas gali priklausyti nuosavybės teise keliems bendraturčiams (CK 4.72 str. 1 d.). Bendrosios nuosavybės teisė reiškia tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų. Vienas iš bendraturčio nuosavybės teisės į bendrosios nuosavybės dalį įgyvendinimo būdų, taip pat vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų yra atidalijimas iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 str.). Galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą, ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises. CK 4.80 straipsnio 1 dalies prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 str. 1 d.).

17. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendraturčio teisė į jo dalies atidalijimą iš bendrosios nuosavybės realizuojama bendru susitarimu ar kreipiantis į teismą. Teisme sprendžiamas ginčas dėl atidalijimo būdo. Minėta teisės norma nustato sąlygą, kad esant nesutarimams dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo (šie būdai gali būti įvairūs: išskiriant bendraturčiams tenkančias dalis natūra, parduodant bendrą daiktą ir pasidalijant proporcingai pagal turimą dalį už daiktą gautus pinigus, sutinkant prašančiam atidalyti – gauti kompensaciją iš kitų bendraturčių už jam tenkančią dalį ar be sutikimo vienam ar keliems bendraturčiams priteisiant tokią kompensaciją ir kita), vieną iš atidalijimo būdų pasirenka siekiantis atsidalyti bendrą turtą asmuo. Pastarasis teismui turi įrodyti, kodėl pasirinktas būdas priimtiniausias, kad jis nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Pažymėtina, kad CK 1.5 straipsnio 1 dalis reikalauja iš civilinių teisinių santykių subjektų, įgyvendinančių savo teises ir atliekančių pareigas, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus, o to paties straipsnio 4 dalis įpareigoja ir teismą vadovautis šiais principais aiškinant ir taikant įstatymus. Bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Optimalesniam atidalijimo variantui pasiekti būtinas bendraturčių kooperavimasis. Siekimas maksimaliai patenkinti tik savo ar grupės kelių bendraturčių interesus, ignoruojant kitų interesus, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų. Tuo atveju, jei bendraturtis ar jų grupė prieštarauja kompromisiniams atidalijimo variantams, siekdami patenkinti tik savo interesus, teismas tokius veiksmus gali vertinti kaip piktnaudžiavimą savo teise ir į tokius reikalavimus neatsižvelgti bei parinkti optimaliausią atidalijimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003).

18. Taigi, klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011; 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016).

19. Nagrinėjamoje byloje šalys siekia atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir teikia tokio atidalijimo projektus.

20. Byloje nustatyta, kad ieškovė A. A. Č. ir atsakovai N. ir D. K. yra gyvenamojo namo, ūkinių pastatų bei kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini). bendraturčiai. Šalims nuosavybės teise priklauso po ½ dalį šio nekilnojamojo turto. Žemės sklypas, kuriame yra pastatai, asmeninės nuosavybės teises priklauso ieškovei.

21. Ieškovė A.A. Č. prašė atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės jai priteisiant visą ginčo turtą natūra, o atsakovams – piniginę kompensaciją už jai atitenkančią jų turto dalį.

22. Atsakovai sutiko su ieškovės reikalavimu atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės gyvenamojo namo patalpas, tačiau prašė atidalinti patalpas pagal jų pasiūlymą, t. y. ieškovei priskirti gyvenamojo namo patalpas pažymėtas Nr. 1-1 (8,96 kv. m), Nr. 1-2 (12.44 kv. m), Nr. 1-5 (12,64 kv. m), bendro ploto 34,04 kv. m, ūkinius pastatus ir kiemo statinius, o atsakovams – gyvenamojo namo patalpas pažymėtas Nr. 1-3 (11.40 kv. m) ir Nr. 1-4 (11.82 kv. m), bendro ploto 23,22 kv. m; už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį priteisti atsakovams piniginę kompensaciją.

23. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovų pateiktas atidalijimo projektas labiau atitinka šalių interesus, todėl tenkino priešieškinio reikalavimus dėl turto atidalijimo.

24. A. A. A. Č., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigė, jog teismas nepagrįstai atidalijo menkaverčius pastatus natūra, taip sumažindamas ieškovei priklausančio žemės sklypo vertę, bei nepašalindamas konfliktų kilimo priežasčių ateityje. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.

25. Kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad atidalijimo teisės įgyvendinimas suponuoja bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių subjektų teisinio statuso pasikeitimus: 1) tais atvejais, jeigu įvyksta dalinis atidalijimas, bendraturtis, įgyvendinęs aptariamą subjektinę teisę, pasitraukia iš bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių, t. y. pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė; 2) tais atvejais, jeigu įvyksta visiškas atidalijimas, t. y. visų bendraturčių dalys atidalijamos iš bendrosios dalinės nuosavybės, bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai apskritai pasibaigia. Be to, atidalijimas lemia ir paties daikto, kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto, teisinio režimo pasikeitimus – po atidalijimo suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, jie atitenka atitinkamo bendraturčio nuosavybėn. Taip asmuo, buvęs bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių subjektas, įgyja galimybę vienvaldiškai įgyvendinti savo nuosavybės teisę į daiktą, kaip atskirą turtinį vienetą (CK 4.37 str. 1 d.). Vis dėlto tokios galimybės atsiradimas sietinas su labai svarbia sąlyga: atskiri daiktai, atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, turi būti suformuoti taip, kaip nustato įstatymai, kitaip tariant, tik tokie daiktai, kurie atitinka jiems suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus reikalavimus, gali būti asmeninės nuosavybės objektas, kaip atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės rezultatas. Šiuo (atitikties įstatymų reikalavimams) aspektu turimi omenyje ne tik tie daiktai, kurie po atidalijimo tampa asmeninės nuosavybės objektais, bet ir tie daiktai, kurie po dalinio atidalijimo lieka bendrosios dalinės nuosavybės objektai (t. y. tokiais (dalinio atidalijimo) atvejais ne tik tas daiktas, kuris turi atitekti vieno bendraturčio nuosavybėn, bet ir tas daiktas, kuris lieka kitų (likusių) bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės objektas, turi atitikti tokiems daiktams suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus reikalavimus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-341-695/2019).

26. Atidalijimą iš bendrosios nuosavybės reglamentuoja civilinės teisės normos (CK 4.80 str.), o viešosios teisės normos taikytinos tiek, kiek jose nustatytos taisyklės, reikšmingos atidalijimui. Jam reikšmingos taisyklės yra įtvirtintos, be kita ko, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatyme. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto kadastro objektais laikomi nekilnojamieji daiktai: 1) žemės sklypas; 2) statinys (taip pat nebaigtas statyti), kurio statybai reikalingas statybą leidžiantis dokumentas (kai jis yra privalomas), arba statinys, kuris pastatytas turint kitą statybos teisėtumą patvirtinantį dokumentą; 3) patalpa, šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytais būdais suformuota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje pateiktas išsamus nekilnojamųjų daiktų formavimo būdų sąrašas, nustatyta, kad nekilnojamieji daiktai formuojami šiais būdais: 1) suformuojant naują nekilnojamąjį daiktą; 2) padalijant Nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį daiktą į atskirus nekilnojamuosius daiktus; 3) atidalijant Nekilnojamojo turto registre įregistruoto bendrosios nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo daikto dalis ir jas suformuojant kaip atskirus nekilnojamuosius daiktus; 4) sujungiant kelis Nekilnojamojo turto registre įregistruotus nekilnojamuosius daiktus į vieną nekilnojamąjį daiktą; 5) atliekant nekilnojamojo daikto amalgamaciją. Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nekilnojamojo turto registre registruojami šie nekilnojamieji daiktai, jeigu jie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris:1) žemės sklypai; 2) statiniai; 3) butai daugiabučiuose namuose; 4) patalpos.

27. Šioje byloje, teismas, tenkindamas atsakovų priešieškinį dėl gyvenamojo namo, priklausančio šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise atidalijimo ir pripažindamas bendraturčiams asmeninės (bendrosios jungtinės) nuosavybės teisę į gyvenamojo namo tam tikras patalpas, nevertino aplinkybių, jog pagal atsakovų siūlomą atidalijimo projektą nėra galimybės patekti į atsakovams atitenkančias patalpas Nr. 1-3 ir Nr. 1-4, taip pat nesprendė klausimo dėl naujo įėjimo į namą įrengimo galimybės ir jo įrengimo išlaidų, vien formaliai pažymėdamas, jog tokia galimybė yra. Atkreiptinas dėmesys, kad tenkindamas atsakovų priešieškinį pirmosios instancijos teismas taip pat netyrė ir nevertino faktinių aplinkybių dėl pastato šildymo (atskirų šildymo sistemų įrengimo ir jų išlaidų dengimo), ar bus galimybė atidalintas patalpas suformuoti atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais, kaip reikalaujama Nekilnojamojo turto kadastro įstatyme, ar nebus sudaromos realios prielaidos ateityje kilti ginčams tarp ieškovės ir atsakovų.

28. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad gyvenamojo namo pertvarkymui įrengiant atskirą įėjimą, būtų reikalinga keisti gyvenamojo namo išvaizdą, pakeičiant ar įrengiant naujus fasado elementus. Tokiems pertvarkymams būtų reikalingas namo bendraturčių ir žemės sklypo savininko sutikimas (Statybos įstatymo 23 str. 10 d., Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 3 ir 4 priedai).

29. Teismas taip pat nevertino aplinkybių dėl naudojimosi šuliniu, lauko tualetu, o vien tik patogumo, praktiškumo sumetimais priteisdamas visus ūkinius pastatus ieškovei, tuo pačiu įpareigodamas ją sumokėti atsakovams piniginę kompensaciją, nepagrindė šio išimtinio atidalijimo būdo taikymo būtinumo. Atkreiptinas dėmesys, kad tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant daiktą natūra bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-403/2019).

30. Pažymėtina, kad tik tokie daiktai, kurie atitinka jiems suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus reikalavimus, gali būti asmeninės nuosavybės objektas kaip atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės rezultatas. Aptariamu atveju kiekvienas naujai formuojamas atskiras nekilnojamasis daiktas išlaiko bendrumą, kuris varžo jų kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą ar šio dalį, ir autonomiją, o kiekvieno bendraturčio bendrosios nuosavybės dalis išlieka ne materiali, bet ideali, t. y. dalis subjektinėje teisėje, nes kiekvienas objektas yra bendras. Nekilnojamajam daiktui po atidalijimo esant bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu, tol, kol vieno iš bendraturčių dalis nebus atidalyta ir suformuota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, asmeninės nuosavybės teisė į bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu esančio nekilnojamojo daikto patalpas negali atsirasti ir negali būti pripažįstama, nes jos (patalpos) nėra suformuotos kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, o yra tik bendro daikto dalis. Priešingas aiškinimas neatitiktų įstatymuose įtvirtinto nuosavybės teisinių santykių reguliavimo, asmeninės nuosavybės teisės ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės definicijų, lemtų neapibrėžtumą, nes, kaip minėta, pagal įstatymų nuostatas nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos skiriasi priklausomai nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui ar keliems asmenims vienu metu, t. y. ar nuosavybė yra asmeninė ar bendroji.

31. Įvertinus, byloje surinktų įrodymų visumą ir aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioms aplinkybėms nustatyti ir įvertinti būtina surinkti papildomus įrodymus (pvz. gauti eksperto išvadas apie galimybę gyvenamojo namo patalpas suformuoti atskirais nekilnojamojo turto vienetais; patalpų šildymo klausimus ir pan.). Atkreiptinas dėmesys, kad byloje teismui nustačius, jog šalies siūlomas atidalijimo projektas turi trūkumų, šaliai turi būti siūloma šiuos trūkumus pašalinti ar patikslinti prašomą atidalijimo projektą.

Dėl servituto nustatymo

32. Pirmosios instancijos teismas taip pat tenkino atsakovų priešieškinio reikalavimą dėl 108 kv. m ploto servituto nustatymo ieškovei priklausančiai žemės sklypo daliai, motyvuodamas tuo, kad servitutas užima nedidelį plotą ir minimaliai apriboja ieškovės nuosavybės teises.

33. Ieškovė, nesutikdama su teismo sprendimu šioje dalyje, teigė, jog servitutas neužtikrina atsakovų patekimo į jiems priteistas gyvenamojo namo patalpas, tačiau apriboja ieškovės teises į itin didelės vertės žemės sklypą.

34. CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Servituto turinį sudaro suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės tarnaujančiojo daikto savininko konkrečių naudojimosi daiktu teisių sąskaita; jeigu nustatant servitutą nebuvo konkrečiai nustatytas servituto turinys, jį sąlygoja viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai (CK 4.112 str. 1 d., 3 d.). Servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.113 str. 1 d.).

35. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl aptarto servituto santykių teisinio reglamentavimo yra išaiškinęs, kad servituto santykiai reglamentuojami laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo; servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą. Sprendžiant dėl servitutu suteikiamų ar atimamų teisių apimties, būtina įvertinti viešpataujančiojo daikto tikslinę paskirtį, nes tai lemia faktinius daikto naudojimo poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-687/2019).

36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad teismo sprendimu nustatant servitutą būtina siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita. Taigi, nustatant servitutą, svarbu laikytis tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų proporcingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-248/2016).

37. Iš byloje pateikto UAB „Aginro“ 2018 m. kovo mėn. parengto servituto nustatymo plano, matyti, jog nustatomo servituto (tarnaujančio daikto), apibrėžto taškais 7-6-9-10-11-12-13-14-15-16-17-18-19-20, plotas yra 108 kv. m. Sprendime, nesant įrodymų vertinimo, formaliai konstatuota, kad tokio dydžio servitutas, pirmosios instancijos teismo vertinimu, yra būtinas tinkamam atsakovams tenkančios namo dalies (patalpų Nr. 1-3 ir 1-4) valdymui, naudojimui, disponavimui. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada neturi pagrindo sutikti.

38. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl servituto nustatymo būtinumo, nevertino aplinkybių, susijusių su atsakovų galimybę patekti į jiems priskirtas patalpas, kurios neturi įėjimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės neįvertino, ar atsakovai turi realias galimybes patekti į jiems nuosavybės teise priklausančias patalpas, o neišsprendus šio klausimo, nėra galimybės spręsti dėl servituto turinio (kelio servitutas, statinių servitutas, kt.), o taip pat nustatyti, ar yra būtinas tokios konfigūracijos servitutas, kurio plotis nuo namo sienų siekia nuo 2,50 m (tarp taškų 11-12) iki 5,31 m (tarp taškų 7-6-9), kai paprastai apėjimui aplink namą nustatomas 1 metro ruožas, o atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai teigė, jog jie šalia ieškovės žemės sklypo turi savo žemės sklypą, todėl pasistatyti automobilį bei įgyvendinti kitus savo poreikius nebūtų problemų.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendime aukščiau nurodytos aplinkybės nėra įvertintos, o taip pat neaptarta dėl atsakovų N. ir D. K. teikto projektinio servituto nustatymo ieškovei priklausančiame žemės sklype priimtinumo ir/ar tinkamumo.

40. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, nagrinėdamas ginčą, turi patikrinti, kurios iš šalių pozicija neatitinka interesų derinimo principo. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad žemės sklypo savininko nesutikimas taikyti apribojimus turi būti protingai motyvuotas, pagrįstas faktais, specialistų išvadomis, kitais patikimais duomenimis, patvirtinančiais, kad gali būti pažeistos žemės sklypo savininko (naudotojo) teisės ar teisėti interesai. Svarbu šalims ieškoti abiem priimtino sprendimo būdo, nesiekti savo interesų apsaugos kito asmens teisių suvaržymo sąskaita. Interesams suderinti būtinas asmenų kooperavimasis, o siekis maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą asmenį, neatitinka CK 1.5 straipsnio nuostatų. Teismas, spręsdamas skirtingų savininkų tarpusavio interesų suderinimo klausimą, taip pat turi siekti interesų pusiausvyros, interesus įvertinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos aspektu, pasverti, ar vieno iš savininkų interesų prioriteto pripažinimas nesukels esminio kito savininko nuosavybės teisės pažeidimo. Šių reikalavimo turi laikytis ne tik bylą nagrinėjantis teismas, bet ir sąžininga proceso šalis, prašanti nustatyti servitutą.

Dėl procesinės bylos baigties

41. Bylos duomenys ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys suteikia pagrindo išvadai, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nesiaiškino bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, t. y. neatskleidė bylos esmės ir pagal pateiktus įrodymus bei atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimtį ir pobūdį, negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti, todėl yra naikintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1d. 4 p.).

42. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 str.). Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga. Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi pašalinti aukščiau nurodytus procesinius pažeidimus bei išspręsti šalių ginčą iš esmės.

43. Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų šalių nurodytų argumentų, nes aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą naikinti visa apimtimi, nes tik ištyrus ir įvertinus visas faktines aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimo dalyku, spręstinas byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

44. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju nepriteistinos, nes jų paskirstymo klausimą spręs pirmosios instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą šioje byloje.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsniu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2020 m. vasario 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.