Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2019-09-26 · Civilinė byla Nr. 2-886-781/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-09-26
Bylos Nr.
2-886-781/2019
Teisminio proceso Nr.
2-59-3-00248-2017-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jūratė Varanauskaitė
Civilinė byla Nr. 2-886-781/2019Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00248-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 3.3.2.3; 3.3.2.5; 3.4.3.7.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugsėjo 26 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (kreditoriaus) valstybės įmonės Turto bankas atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties, kuria buvo patvirtintas bankrutavusios A. V. individualios įmonės bankroto administratoriaus L. P. 2019 m. vasario 5 d. likvidavimo ataskaita ir lėšų paskirstymo projektas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Bankrutavusios A. V. individualios įmonės (toliau – ir A. V. IĮ) bankroto administratorius L. P. (toliau – ir bankroto administratorius) kreipėsi į teismą prašydamas patvirtinti jo pateiktą lėšų paskirstymo projektą ir priimti sprendimą dėl įmonės veiklos pabaigos.

2. Nurodė, kad 2019 m. vasario 15 d. kreditorių susirinkimas neįvyko, o pakartotiniame 2019 m. vasario 18 d. kreditorių susirinkime buvo svarstomas klausimas dėl įmonės veiklos pabaigos. Kreditoriai nutarimo šiuo klausimu nepriėmė. Kreditoriams buvo pateikta likvidavimo ataskaita ir numatomo atsiskaitymo su kreditoriais projektas. Pažymėjo, kad per visą bankroto procesą buvo gauta 19 023,75 Eur, kuriuos sudarė 14 000 Eur pajamos iš įkeisto turto, nepriklausančio įmonei, ir 5 023,75 Eur iš įmonės neįkeisto turto. Administravimo išlaidoms su bankroto administratoriaus atlyginimu yra patvirtinta 8 034,56 Eur suma. Bankroto administratorius teismui pateikė savo paskaičiavimą pagal paskaičiuotą koeficientą, kokia dalimi turi būti tenkinami kreditorių reikalavimai.

Atsiliepimas

3. Atsiliepime į bankroto administratoriaus prašymą kreditorius valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius prašė priimti sprendimą dėl bankrutavusios A. V. individualios įmonės veiklos pabaigos teismo nuožiūra. Nurodė, kad 2019 m. vasario 15 d. kreditorių susirinkime nesutiko su bankroto administratoriaus pateiktu administravimo lėšų paskirstymu.

4. Atsiliepime į bankroto administratoriaus prašymą kreditorius AB SEB bankas prašė patvirtinti administratoriaus pateiktą lėšų paskirstymo projektą ir priimti sprendimą dėl įmonės veiklos pabaigos. Nurodė, kad AB SEB bankas A. V. ir N. V. suteikė 23 227,46 Eur kreditą. Prievolės įvykdymo užtikrinimui hipotekos lakštu buvo įkeistas N. V. priklausantis turtas. Sutuoktinių skola AB SEB bankui, teikiant kreditorinį reikalavimą A. V. IĮ buvo 7 126,86 Eur. Šį reikalavimą teismas patvirtino. Nurodė, kad SEB banko nesieja sutartiniai santykiai su A. V. IĮ ir įkeistas turtas nėra įmonės nuosavybė, bankui yra skolingi įmonės savininkas ir jo sutuoktinė, kuriems ir priklauso įkeistas turtas. Dėl šių aplinkybių pritarė bankroto administratoriaus paskaičiavimo projektui.

5. Kreditorė valstybės įmonė Turto bankas (toliau – ir apeliantė) atsiliepime į administratoriaus prašymą prašė jį atmesti. Manė, kad pardavus įkeistą turtą ir gavus didesnę sumą nei įkaito turėtojo finansinis reikalavimas, administravimo išlaidos turėtų būti išskaičiuojamos iš įkaito turėtojui tenkančios dalies, o ne iš sumos, viršijančios finansinį reikalavimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. balandžio 4 d. nutartimi tenkino bankroto administratoriaus skundą iš dalies – patvirtino bankrutavusios A. V. IĮ bankroto administratoriaus teiktą 2019 m. vasario 5 d. likvidavimo ataskaitą ir lėšų paskirstymo projektą, prašymą dėl įmonės veiklos pabaigos atidėjo.

7. Teismas nustatė, kad bankroto administratorius pateikė kreditoriams likvidavimo aktą, kuriame nurodyta, jog bankroto proceso metu gauta 19 023,75 Eur pajamų: už įkeistą turtą – 14 000 Eur, už neįkeistą turtą – 4 346,27 Eur ir iš debitorių – 677,48 Eur. Bankroto proceso metu išleista 8 034,56 Eur, t. y. administratoriaus atlyginimui – 2 700 Eur, juridinėms paslaugoms – 500 Eur, administravimo išlaidoms – 4 834,56 Eur. Kreditorių reikalavimams tenkinti buvo pateiktas projektas, pagal kurį įkaito turėtojui AB SEB bankui tenka 7 126,86 Eur, pirmosios eilės kreditoriams – 2 820,69 Eur, antrosios eilės kreditoriams – 1 041,64 Eur, trečiosios eilės kreditorių reikalavimai netenkinami.

8. Teismas, įvertinęs pateiktus pasiūlymus bei faktines bylos aplinkybes, pritarė bankroto administratoriaus pateiktam lėšų paskirstymo projektui. Pažymėjo, kad kreditoriaus AB SEB banko reikalavimas yra susijęs su fizinių asmenų A. V., įmonės savininko, ir N. V., jo sutuoktinės, prievole, kildinama iš kredito sutarties. Bankrutavusi A. V. IĮ skolinių įsipareigojimų AB SEB bankui neturėjo, įmonės turtas įkeistas nebuvo.

9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad administravimo išlaidoms skirtina suma yra 8 034,56 Eur, bankroto proceso metu gauta 19 023,75 Eur, įkeistas turtas parduotas už 14 000 Eur, todėl koeficientas išvedamas taip: 8 034,56:19 023,75=0,422343649. Administravimo išlaidoms skiriama suma nuo įmonei nepriklausančio, įkeisto turto sudaro 5 912,81 Eur (14 000 x 0,422343649). Įkaito turėtojo AB SEB banko reikalavimas yra 7 126,86 Eur. Kadangi įkeistas turtas parduotas už 14 000 Eur, kreditoriaus SEB banko reikalavimas tenkinamas visiškai (14 000-5 912,81-7 126,81=960,38), o likusi 960,38 Eur suma lygiomis dalimis tenka turto savininkei N. V. ir A. V. IĮ. Administravimo išlaidoms skiriama suma nuo kitų bankroto proceso metu gautų lėšų sudaro 2 121,75 Eur (5 023,75 x 0,42234364938=2 121,75). Likusi nuo šių lėšų suma sudaro 3 382,16 Eur (5 023,75-2 121,75+480,16=3 382,16) ir ji skiriama kreditorių reikalavimams tenkinti.

10. Teismas vertino, kad apeliantės paskaičiavimas yra ydingas, kadangi bankrutavusi A. V. IĮ kreditoriui AB SEB bankui nebuvo skolinga. Taigi, nėra pagrindo tenkinti tik dalį šio kreditoriaus, įkeitimu užtikrinto, reikalavimo. Kreditoriui AB SEB bankui administravimo išlaidų dengimo našta skaičiuojama nuo parduoto įkeisto turto ir sudaro 5 912,81 Eur. Skaičiuoti administravimo išlaidas nuo bankroto proceso metu gautų lėšų iš kito turto ir debitorių, nėra pagrindo.

11. Pašymo dėl įmonės veiklos pabaigos nagrinėjimą pirmosios instancijos teismas atidėjo, kol įsiteisės teismo nutartis dėl administravimo išlaidų paskirstymo ir bankroto administratorius atliks visus veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 31 straipsnyje, paskirstys kreditorių reikalavimams tenkinti skiriamą sumą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

12. Apeliantė atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties dalį, kuria patvirtinta bankroto administratoriaus 2019 m. vasario 5 d. likvidavimo ataskaita bei lėšų paskirstymo projektas, ir prašymą atmesti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

12.1. N. V. priklausęs ir kreditoriui AB SEB bankas įkeistas turtas buvo parduotas bankroto byloje, todėl iš gautų lėšų prieš pervedant jas įkaito davėjui kreditoriui AB SEB bankui turėjo būti proporcingai išskaičiuota administravimo išlaidų dalis.

12.2. Kreditas buvo suteiktas A. V. ir N. V. šeimos poreikiams (verslui vystyti), todėl iš individualios įmonės veiklos atsiradusios prievolės turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto, o tais atvejais, kai jo nepakanka – iš sutuoktiniams asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto. Pardavus įkeistą turtą, gavus didesnę sumą nei įkaito turėtojo finansinis reikalavimas, administravimo išlaidos turėtų būti išskaičiuojamos iš įkaito turėtojui tenkančios dalies, o ne iš sumos, viršijančios finansinį reikalavimą.

12.3. Pažymėjo, kad 6 873,14 Eur lėšų likutis, gautas įkeistą turtą realizavus už didesnę nei reikalavimo sumą, turi būti skirtinas kitų kreditorių (ne įkaito turėtojų) reikalavimams tenkinti.

Atsiliepimas

13. Bankroto administratorius teismui pateiktame atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Nurodė, kad apeliantės paskaičiavimas būtų teisingas, jei įkeistas turtas priklausytų A. V. IĮ. Tačiau kreditorei AB SEB bankui buvo įkeistas įmonės savininko sutuoktinės N. V. turtas, todėl lėšos, gautos iš įkeisto turto pardavimo, pirmiausiai skiriamos kreditoriui, kurio reikalavimas užtikrintas hipoteka.

14. Kreditorius AB SEB bankas teismui pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame nurodė su juo nesutinkantis ir prašantis jį atmesti. Pažymėjo, kad jam buvo įkeistas ne bankrutavusios įmonės, o įmonės savininko ir jo sutuoktinės nuosavybė, todėl jis nesutinka su apeliantės pateiktu lėšų paskaičiavimo projektu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

16. Apeliantė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė Nekilnojamojo turto registro išrašo kopiją apie įkeistą turtą, gyventojų registro kopiją, patvirtinančią A. V. ir N. V. šeimyninę padėtį, bei Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija apie A. V. IĮ kopiją.

17. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės teismui pateikti rašytiniai dokumentai yra tiesiogiai susiję su nagrinėjamu klausimu ir yra svarbūs atskirajame skunde nurodytoms aplinkybėms ištirti, apeliacinės instancijos teismas priima pateiktus naujus rašytinius įrodymus, kurie vertinami kartu su kitais byloje esančiais duomenimis.

Dėl byloje nustatytų aplinkybių

18. Byloje nustatyta, kad 2007 m. rugpjūčio 13 d. kreditorius AB SEB bankas A. V. ir N. V. suteikė 23 227,46 Eur kreditą patalpų remontui (1 t., b. l. 140-142). Prievolės įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas N. V. priklausantis turtas (1 t., b. l. 143-148). Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi A. V. IĮ buvo iškelta bankroto byla (1 t., b. l. 28-29). 2018 m. vasario 1 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismas patvirtino AB SEB banko 7 126,86 Eur finansinį reikalavimą (1 t., b. l. 158-159). 2019 m. vasario 18 d. vykęs kreditorių susirinkimas nepritarė nutarimui dėl individualios įmonės pabaigos ir nepaskirstė lėšų kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti (2 t., b. l. 51-54). Bankroto administratoriaus sudarytame bei kreditoriams pateiktame likvidavimo akte nurodyta, kad vykdant A. V. IĮ bankroto procesą, buvo gauta 19 023,75 Eur pajamų (2 t., b. l. 52). Pagal bankroto administratoriaus pateiktą lėšų skirstymo kreditoriams projektą, įkaito turėtojui, kreditoriui AB SEB bankui atitektų 7 126,86 Eur, pirmosios eilės kreditoriams – 2 820,69 Eur, antrosios – 1 041,64 Eur, trečiosios eilės kreditorių reikalavimai tenkinami nebūtų (2 t., b. l. 52). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, skundžiama nutartimi pritarė bankroto administratoriaus siūlomam lėšų skirstymo projektui.

Dėl atskirojo skundo esmės

19. Atskiruoju skundu apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo taikytu kreditorinių reikalavimų tenkinimo apskaičiavimo principu. Apeliantės teigimu, skaičiuojant administravimo išlaidoms skirtinų lėšų proporciją, įkaito turėtojas turėtų padengti tą administravimo lėšų dalį, kuri bus skaičiuojama ne nuo įkeisto turto realizavimo sumos, o tik nuo šio kreditoriaus reikalavimo dydžio. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiai apeliantės pozicijai.

20. Sutinkant su šiuo atskirojo skundo teiginiu pažymėtina, kad ĮBĮ normų nustatytas bendrasis bankrutavusios įmonės administravimo išlaidų apmokėjimo principas – jos mokamos iš bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad administravimo išlaidos apmokamos iš tų pačių bankrutuojančios įmonės lėšų, iš kurių tenkinami ir kreditorių reikalavimai; sumos, skiriamos bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti, yra tiesiogiai susijusios su kreditorių teisėmis ir jų patenkinimo galimybėmis – kuo daugiau lėšų bus skirta įmonei administruoti, tuo mažiau liks kreditorių reikalavimams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010).

21. ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų. Kai įmonė neturi lėšų ar jų nepakanka administravimo išlaidoms apmokėti, jos apmokamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Nurodytos teisės normos, kad bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, prasmė yra ta, kad, realizavus bankrutuojančios įmonės turtą, tam tikra dalis gautos už jį sumos būtų skirta administravimo išlaidoms apmokėti.

22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje dėl bankroto administravimo išlaidų konstatuota hipotekos kreditoriaus pareiga visais atvejais – ir kai įkeistas turtas parduodamas, ir kai tas turtas neparduotas bei perduodamas įkaito turėtojui – dalyvauti atlyginant bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2003; 2005 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2005). Ta pati taisyklė taikytina ir nagrinėjamu atveju, t. y. tais atvejais, kai, pardavus hipoteka įkeistą turtą, gaunama didesnė suma nei įkaito turėtojo finansinis reikalavimas, t. y. administravimo išlaidos išskaičiuojamos iš jam tenkančios dalies, o ne iš sumos, viršijančios finansinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2013).

23. Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, taikant kasacinio teismo suformuotą administravimo lėšų apskaičiavimo tvarką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė administravimo lėšų tenkinimo proporciją – 8 034,56 Eur (administravimo išlaidų patvirtinta suma) / 19 023,75 Eur (bankroto metu gauta suma) = 0,42234365, t. y. 42 procentai. Realizavus kreditoriui AB SEB bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą už 14 000 Eur, o šio kreditoriaus patvirtintam finansiniam reikalavimui A. V. IĮ bankroto byloje sudarant 7 126,86 Eur, jam tenkantis atlyginti administravimo išlaidų dydis apskaičiuojamas 7 126,86 Eur x 0,42234365 koeficiento, ir yra lygus 3 009,98 Eur. Todėl įkaito turėtojo, kreditoriaus AB SEB banko finansinis reikalavimas tenkinamas 4 116,88 Eur (7 126,86 Eur – 3 009,98 Eur). Realizavus įkeistą turtą ir 6 873,14 Eur gavus daugiau, nei įkaito turėtojo kreditorinis reikalavimas (14 000 Eur – 7 126,86 Eur), šios lėšos priskiriamos prie turto, skirtino kitų kreditorių reikalavimų tenkinimui. Atsižvelgiant į anksčiau taikytą apskaičiavimą pripažintina, kad kitiems kreditoriams tenkanti atlyginti administravimo išlaidų suma sudaro 5 024,58 Eur (5 023,75 Eur (lėšos, gautos už neįkeistą turtą ir debitorių) + 6 873,14 Eur (suma, viršijanti įkaito turėtojo reikalavimą pardavus įkeistą turtą)) x 0,42234365 = 5 024,58 Eur). Taigi, pirmosios ir antrosios eilės kreditorių reikalavimams skirtina suma yra 6 872,31 Eur (11 896,89 Eur – 5 024,58 Eur).

24. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus bankroto administratoriaus bei kreditoriaus AB SEB banko motyvus, jog apeliantės siūloma administravimo išlaidų apskaičiavimo tvarka galėtų būti taikoma tik tuo atveju, jei kreditas būtų paimtas ne A. ir N. V. asmeniniams, o bankrutavusios A. V. IĮ poreikiams, ir kredito grąžinimas būtų užtikrintas ne N. V., o bankrutavusios įmonės nuosavybe.

25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis), buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Šią išvadą, be kita ko, lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-86-381/2016). Taigi, individualios įmonės bankroto atveju visi – ir įmonės ir jos dalyvio – kreditoriai, įtraukiami į bendrą kreditorių eilę bei jų reikalavimai tenkinami ĮBĮ reglamentuojama kreditorių reikalavimų tenkinimo eile ir tvarka. Todėl šiuo atveju neturi reikšmės, kokiems tikslams bei poreikiams buvo paimtas kreditas, kurio grąžinimas užtikrintas hipoteka.

26. Pagal ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalį kreditorių reikalavimams patenkinti įstatymo nustatyta tvarka yra realizuojamas įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Poreikis kreditoriams reikšti bankroto byloje reikalavimus, kylančius iš sandorių, sudarytų ne su įmone, o su privačiu fiziniu asmeniu (įmonės savininku), priklauso nuo individualios įmonės savininko atsakomybės pagal įmonės prievoles subsidiarumo, nes visas įmonininko turtas patenka į bankrutuojančios įmonės turto balansą. Tai reiškia, kad bankrutuojančios individualios įmonės likvidavimo procese tuo atveju, jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti neužtektų įmonės turto, įmonės savininko turtas bus pardavinėjamas ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyta tvarka ir tokiu būdu tenkinami kreditorių reikalavimai. Įmonės savininko, kaip fizinio asmens, kreditorių įstojimas į bankroto bylą yra nulemtas poreikio apsaugoti savo interesus, nes bankroto procese gali būti parduotas visas įmonės savininko turtas ir tokie kreditoriai nebetektų galimybės nukreipti į jį išieškojimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-777-241/2018). Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką nustato ĮBĮ 35 straipsnis, kuriame, kaip minėta, jokių išimtinių taisyklių individualios įmonės savininko kreditorių reikalavimų tenkinimui nenustatyta. Vienintelis skirtumas, jog tokioje situacijoje, individualios įmonės savininko prievolė savaime dėl jo individualios įmonės bankroto nepasibaigia ir, teismui patvirtinus kreditoriaus reikalavimą individualios įmonės bankroto byloje, kai reikalavimas yra kilęs iš sandorio, sudaryto ne su įmone, o su įmonės savininku, kaip fiziniu asmeniu, bei negavus šio reikalavimo patenkinimo, įmonės savininko prievolės išlieka. Tačiau individualios įmonės savininko atsakomybės prieš savo asmeninius kreditorius tęstinumas užbaigus bankroto bylą nesudaro pagrindo taikyti savininko kreditorių reikalavimų tvirtinimo tvarką, iš esmės besiskiriančią nuo įmonės kreditorių reikalavimų tvirtinimo tvarkos (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1389-943/2018).

27. Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

Dėl procesinės bylos baigties

28. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, patenkindamas bankrutavusios A. V. IĮ bankroto administratoriaus prašymą patvirtinti 2019 m. vasario 5 d. likvidavimo ataskaitą ir lėšų paskirstymo projektą, netinkamai taikė įmonių bankrotą reguliuojančias teisės normas bei šių normų aiškinimo individualių įmonių bankroto atveju teisminę praktiką. Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl bankrutavusios A. V. individualios įmonės bankroto administratoriaus prašymo patvirtinti 2019 m. vasario 5 d. likvidavimo ataskaitą ir lėšų paskirstymo projektą yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties dalį, kuria patvirtinta bankrutavusios A. V. individualios įmonės bankroto administratoriaus L. P. 2019 m. vasario 5 d. likvidavimo ataskaita ir lėšų paskirstymo projektas, panaikinti, ir klausimą išspręsti iš esmės – bankrutavusios A. V. individualios įmonės bankroto administratoriaus L. P. prašymą patvirtinti 2019 m. vasario 5 d. likvidavimo ataskaitą ir lėšų paskirstymo projektą atmesti.

Teisėja Jūratė Varanauskaitė