- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-03
- Bylos Nr.
- e2-777-241/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Pareiškėjas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Trečiasis asmuo
- V. D., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutavusios V. D. personalinės įmonės „VIKRETA“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Tavix“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 5 d. nutarties, kuria atsisakyta panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. eB2-480-781/2018 pagal pareiškėjos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo V. D. personalinei įmonei „VIKRETA“, tretieji asmenys – V. D., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi V. D. PĮ „VIKRETA“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Gudara“.Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 25 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, 2017 m. gruodžio 15 d. nutartimi įmonės bankroto administratorė UAB „Gudara“ atstatydinta ir paskirta UAB „Tavix“.2018 m. sausio 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas tenkino bankroto administratorės UAB „Tavix“ prašymus ir į bankroto bylą bendraatsakove įtraukė įmonės savininkę V. D., taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo V. D. nuosavybės teise priklausiantį nekilnojamąjį turtą, o jo esant nepakankamai – kilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas. 2018 m. vasario 1 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas leido vykdyti išieškojimą iš bankrutuojančios V. D. PĮ „VIKRETA“ savininkei V. D. nuosavybės teise priklausančio turto tiek, kiek reikalinga kreditorių reikalavimams ir administravimo išlaidoms patenkinti.2018 m. vasario 27 d. bankroto administratorė kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti antstolių, teismų ir kitų institucijų pritaikytus areštus ir kitus apribojimus V. D. PĮ „VIKRETA“ savininkei V. D. asmeninės ir bendrosios nuosavybės teise priklausančiam turtui. Nurodė, kad administratorei iš esmės yra apribota galimybė vykdyti išieškojimą iš įmonės savininkės turto, kadangi turtas yra areštuotas kitose vykdomosiose bylose.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 5 d. nutartimi V. D. PĮ „VIKRETA“ bankroto administratorės UAB „Tavix“ prašymą atmetė.Teismas nustatė, kad skolininkės V. D. atžvilgiu yra vykdomos 9 vykdomosios bylos, kuriose išieškotojai yra UAB „Naujamiesčio būstas“, Valstybinė mokesčių inspekcija, UAB „Gelvora“, Lindorff Oy filialas ir V. B..Teismas sprendė, kad šioje bylos stadijoje areštų panaikinimas yra netikslingas, kadangi tik pardavus turtą, jį realizavus, toks prašymas galėtų būti sprendžiamas.
Atskirojo skundo argumentai
Atskirajame skunde V. D. PĮ „VIKRETA“ bankroto administratorė UAB „Tavix“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 5 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:Situacija sąlygoja pasekmes, kad vienu metu vyksta du konkuruojantys išieškojimo procesai, kurių vieną vykdo antstoliai pagal vykdymo proceso taisykles, kitą – bankroto administratorius pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatas. Tokiu būdu įmonės savininkės kreditoriai atsiduria nelygiavertėje situacijoje.Įmonės savininkės turto apribojamai sukuria teisinį neapibrėžtumą išieškojimą vykdančiam bankroto administratoriui, kadangi trečiųjų asmenų apribojimų egzistavimas daro turtą nelikvidų, t. y. joks protingas asmuo nepirks turto, kuriam taikomi trečiųjų asmenų apribojimai. Be to, nėra jokios garantijos, kad realizavus įmonės savininkės turtą trečiųjų asmenų apribojimai bus panaikinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.Nagrinėjamu atveju bankroto administratorės prašomos panaikinti laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos ne V. D. PĮ „VIKRETA“, o įmonės savininkės V. D., kaip privataus fizinio asmens atžvilgiu, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl individualios įmonės ir jos savininko atsakomybės bankroto procese ypatumų.Individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu subsidiariai tampa ir individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės pagal savo, kaip fizinio asmens, prievoles subjektas. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas per tuos pačius terminus privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė.Nors ĮBĮ tiesiogiai neįtvirtinta, kad reikalavimus bankroto byloje gali pareikšti ne tik pačios individualios įmonės kreditoriai, bet ir individualios įmonės savininko kreditoriai, tačiau, atsižvelgiant į individualios įmonės ir jos savininko atsakomybės bankroto procese specifiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos, kaip privačiu fiziniu asmeniu – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Šią išvadą, be kita ko, lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009).Taigi, poreikis kreditoriams reikšti bankroto byloje reikalavimus, kylančius iš sandorių, sudarytų ne su įmone, o su privačiu fiziniu asmeniu (įmonės savininku), priklauso nuo individualios įmonės savininko atsakomybės pagal įmonės prievoles subsidiarumo, nes visas įmonininko turtas patenka į bankrutuojančios įmonės turto balansą. Tai reiškia, kad bankrutuojančios individualios įmonės likvidavimo procese tuo atveju, jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti neužtektų įmonės turto, įmonės savininko turtas bus pardavinėjamas ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyta tvarka ir tokiu būdu tenkinami kreditorių reikalavimai. Įmonės savininko, kaip fizinio asmens, kreditorių įstojimas į bankroto bylą yra nulemtas poreikio apsaugoti savo interesus, nes bankroto procese gali būti parduotas visas įmonės savininko turtas ir tokie kreditoriai nebetektų galimybės nukreipti į jį išieškojimą.Iš bylos duomenų matyti, kad 2018 m. vasario 1 d. nutartimi teismas tenkino bankroto administratorės UAB „Tavix“ prašymą ir leido vykdyti išieškojimą iš bankrutuojančios V. D. PĮ „VIKRETA“ savininkei V. D. nuosavybės teise priklausančio turto tiek, kiek reikalinga kreditorių reikalavimams ir administravimo išlaidoms patenkinti.Pažymėtina, kad bankroto bylos nagrinėjimo stadijoje teismas perima iš antstolių vykdomuosius dokumentus, pagal kuriuos vykdomi išieškojimai iš įmonės, kuriai iškelta bankroto byla (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 4 punktas, 18 straipsnio 1 dalis). Jei bankrutuojanti įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduodami ir vykdomieji dokumentai, pagal kuriuos ieškoma iš tokios įmonės dalyvio (savininko) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2013). ĮBĮ 18 straipsnio 1 dalies nuostata dėl vykdomųjų dokumentų perdavimo į bankroto bylą yra imperatyvaus pobūdžio, nenustatanti jokių išimčių. Visi išieškotojų, pateikusių vykdomuosius dokumentus vykdyti antstoliams, reikalavimai turi patekti į bankroto bylą, net ir nesant išreikštos išieškotojo iniciatyvos. Taigi, teismui ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatyta tvarka informavus apie individualiai įmonei iškeltą bankroto bylą antstolius, kuriems yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš individualios įmonės ir jos dalyvio (savininko) turto pagal įmonės ar jos savininko kreditorių reikalavimus, antstoliams kyla ĮBĮ 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvaus pobūdžio pareiga perduoti vykdomuosius dokumentus bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.Nors šiuo atveju pirmosios instancijos teismas viešųjų registrų duomenimis nustatė, kad V. D. atžvilgiu yra vykdomos 9 vykdomosios bylos, kuriose išieškotojai yra UAB „Naujamiesčio būstas“, Valstybinė mokesčių inspekcija, UAB „Gelvora“, Lindorff Oy filialas ir V. B., tačiau turėdamas pareigą būti aktyvus bankroto bylose, neperėmė iš antstolių (pastariesiems savo iniciatyva nepateikus – nepareikalavo pateikti) vykdomųjų dokumentų. Atitinkamai teismas savo iniciatyva nepagrįstai nesprendė klausimo dėl V. D. kreditorių įtraukimo į V. D. PĮ „VIKRETA“ bankroto bylą.Pažymėtina, kad ĮBĮ pasirinktas teisinio reguliavimo modelis grindžiamas bylų akumuliavimo principu (lot. vis attractiva concursus), kurio esmė yra ta, kad visų kreditorių, šiuo atveju – tiek įmonės, tiek ir jos savininko, reikalavimai yra svarstomi tik bankroto bylą nagrinėjančiame teisme įmonės bankroto byloje. Tokiu būdu visų kreditorių reikalavimus siekiama sutelkti vienoje – bankroto – byloje, taip garantuojant, kad nebus pažeistas kreditorių lygiateisiškumo, reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir proporcingumo principai. Pirmosios instancijos teismui neatlikus nutarties 18 punkte nurodytų veiksmų susidarė teisiškai ydinga situacija, kuomet siekiama išieškoti iš to paties įmonės savininkės turto dvejais skirtingais būdais – tiek ĮBĮ, tiek CPK nustatyta tvarka. Dėl šios priežasties, esant įmonės savininkės kreditoriams neįtrauktiems į bankroto bylą, negali būti tenkinamas ir bankroto administratorės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo įmonės savininkės turtui. Priešingu atveju – neįtraukus įmonės savininkės kreditorių į įmonės bankroto kreditorių sąrašą ir panaikinus jų reikalavimų užtikrinimui taikytas laikinąsias apsaugos priemones, įmonės savininkės kreditoriai atsidurtų daug prastesnėje padėtyje negu įmonės kreditoriai, būtų pažeisti lygiateisiškumo, reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir proporcingumo principai.Kita vertus, nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi res judicata galios ir pasikeitus aplinkybėms, kurios gali būti reikšmingos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti (teismui atlikus nutartyje nurodytus veiksmus), bankroto administratorė gali kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pakartotinai (CPK 149 straipsnio 1 dalis).Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį nėra teisinio pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.