- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-14
- Bylos Nr.
- 2-86-381/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00229-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Artūras Driukas
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Resikona“, uždaroji akcinė bendrovė „Swedbank lizingas“, akcinė bendrovė „Swedbank“, akcinė bendrovė „DNB bankas“, N. T., G. R.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo bankrutavusios A. R. individualios įmonės administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo A. R. individualios įmonės bankroto byloje, suinteresuoti asmenys – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Resikona“, uždaroji akcinė bendrovė „Swedbank lizingas“, akcinė bendrovė „Swedbank“, akcinė bendrovė „DNB bankas“, N. T. ir G. R.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas A. R. individualios įmonės bankroto administratorius (toliau – bankroto administratorius) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti bankrutavusios A. R. individualios įmonės 2015 m. balandžio 29 d. vykusio ketvirtojo kreditorių susirinkimo nutarimą 1-uoju darbotvarkės klausimu „Dėl turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo“ ir šį klausimą perduoti kreditorių susirinkimui spręsti iš naujo. Nurodė, kad skundžiamu nutarimu nutarta: „įkeistą nekilnojamąjį turtą – butą, esantį adresu S. Ž. g. 5-77, Kaunas, priklausantį individualios įmonės savininkui A. R. bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su sutuoktine, pardavinėti kaip visą daiktą iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka; nustatyti pirmųjų varžytynių kainą – 23 000 Eur, antrųjų – 20 000 Eur; nepardavus iš varžytynių, kviesti kreditorių susirinkimą tolesnei turto pardavimo tvarkai ir kainai nustatyti; apie paskelbtas varžytynes papildomai skelbti interneto tinklalapyje www.aruodas.lt.“ Patvirtinus skundžiamu nutarimu nustatytą turto pardavimo tvarką būtų parduodama ne tik individualios įmonės savininkui A. R. priklausanti, bet ir jo sutuoktinei G. R. priklausanti buto dalis, esanti bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Tokiu atveju G. R. solidariai su savo sutuoktiniu atsakytų už bankrutavusios individualios įmonės prievoles, kas prieštarautų tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nustatytam teisiniam reglamentavimui, tiek kasacinio teismo formuojamai praktikai, pagal kurią individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su sutuoktiniu atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tik tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. kai verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Turimais duomenimis, A. R. individuali įmonė nebuvo šeimos verslas, įmonės savininko sutuoktinė G. R. nedirbo įmonėje (laikotarpiu nuo 1985 m. rugsėjo 2 d. iki 2002 m. balandžio 30 d. dirbo Kauno valstybinėje autotransporto ekspedicinėje įmonėje), nedalyvavo įmonės veikloje, neprisidėjo fiziniu ar intelektiniu darbu prie šios įmonės veiklos bei negavo iš to pajamų, todėl galimybių išieškoti iš individualios įmonės savininko A. R. sutuoktinės G. R. nuosavybės teise priklausančio turto, nėra. A. R. individualios įmonės kreditoriams buvo žinoma, kad Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartimi leista išieškoti tik iš ½ dalies buto, priklausančios individualios įmonės savininkui A. R., todėl nesant informacijos, įgalinančios išieškoti iš sutuoktinės turto, kreditorių susirinkimo nutarimas, kuriuo nutarta pardavinėti butą kaip visą daiktą, yra neteisėtas, todėl turėtų būti pripažintas negaliojančiu. Individualios įmonės kreditorių AB „Swedbank lizingas“ ir AB „Swedbank“ duomenimis, išieškojimas iš individualios įmonės savininko sutuoktinei priklausančio turto galimas CPK 746 straipsnio 5 dalyje nustatytu pagrindu, tačiau minėta teisės norma reglamentuoja tik įkeisto turto realizavimo procedūrą, kai skolininkui iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, t. y. kai pardavimą organizuoja ne antstolis, bet bankroto administratorius.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo G. R. atsiliepime į skundą su juo sutiko. Nurodė, kad A. R. individuali įmonė niekada nebuvo jos ir sutuoktinio A. R. bendras verslas, ji niekuomet nedalyvavo įmonės veikloje. Individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, jį turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 straipsnis). Skunde šis faktas nėra įrodytas, todėl bankroto administratorius negali pardavinėti jai nuosavybės teise priklausančios ½ dalies buto.
Suinteresuotas asmuo UAB „Resikona“ atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti. Nurodė, kad A. R. individuali įmonė įsteigta santuokos metu, todėl nors ir registruota vieno iš sutuoktinių vardu, tačiau CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu pripažįstama bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Iš šios individualios įmonės veiklos atsiradusios prievolės laikomos bendromis bei jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti bendro sutuoktinių turto nepakanka, tai šie reikalavimai tenkinami iš asmeninio sutuoktinių turto (CK 3.109 ir 3.113 straipsniai). Skunde pateiktų įrodymų neužtenka išvadai, kad sutuoktinė G. R. neprisidėjo prie individualios įmonės veiklos fiziniu ar intelektiniu darbu. Ji galėjo prisidėti prie individualios įmonės veiklos dirbdama ne darbo metu – vakarais ar išeiginėmis dienomis. Be to, individualios įmonės savininko sutuoktinė G. R. yra įtraukta į A. R. individualios įmonės kreditorių sąrašą, kas rodo, kad ji buvo susijusi su šios įmonės veikla.
Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos atsiliepime į skundą prašė iškeltą ginčo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad neturi informacijos, jog individualios įmonės savininko A. R. sutuoktinė G. R. kokiu nors būdu būtų prisidėjusi prie įmonės veiklos, gavusi iš individualios įmonės pajamų, kad šios pajamos būtų buvusios pagrindinės sutuoktinės pajamos.
Suinteresuotas asmuo AB „DNB bankas“ atsiliepime į skundą nurodė, kad jam nėra žinomos byloje įrodinėjamos aplinkybės, todėl dėl skundo pagrįstumo prašo spręsti teismo nuožiūra.
Suinteresuotas asmuo AB „Swedbank“ atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad skundžiamu nutarimu kreditoriai nustatė ne viso individualios įmonės savininko A. R. ir jo sutuoktinės turto pardavimo tvarką, o tik buto, esančio S. Ž. g. 5-77, Kaune, todėl nepagrįsti skundo argumentai, jog skundžiamu nutarimu buvo išspręstas klausimas dėl G. R. solidarios atsakomybės už individualios įmonės skolas. Butas, esantis S. Ž. g. 5-77, Kaune (o ne jo dalis) yra įkeistas kreditorei N. T., kurios hipoteka užtikrintas finansinis reikalavimas yra patvirtintas A. R. individualios įmonės bankroto byloje. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo įkeistą turtą pardavinėti dalimis, kadangi hipotekos kreditoriui teisė patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės užtikrinta pirmiau už kitus skolininko kreditorius (CK 4.172 straipsnis). Šiuo atveju nebūtina įrodinėti akivaizdaus dalyko, kad pradėjus įkeistą turtą pardavinėti dalimis būtų sumažinta jo vertė ir taip būtų padaryta žala kreditoriams. Be to, CK 4.172 straipsnyje numatytas draudimas dalinti hipoteką net ir tuo atveju, jei įkeistas daiktas padalinamas į du naujus atskirus daiktus. Taigi šiuo atveju turi būti taikomos CPK 746 straipsnio 5 dalies nuostatos, kuriuose numatyta, kad kai skolininkui (įkeisto turto savininkui) pradėta bankroto ar restruktūrizavimo procedūra, įkeistas turtas parduodamas ir hipotekos ar įkeitimo kreditorių reikalavimai tenkinami ĮBĮ, Įmonių restruktūrizavimo ar Fizinių asmenų bankroto įstatymų nustatyta tvarka.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi atmetė A. R. individualios įmonės bankroto administratoriaus skundą dėl 2015 m. balandžio 29 d. kreditorių susirinkimo nutarimo 1-uoju darbotvarkės klausimu panaikinimo.
Teismas vadovaudamasis CK 2.50 straipsnio 4 dalies, ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalies ir 33 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atmetė bankroto administratoriaus argumentus, kad nutarus parduoti bendrosios jungtinės nuosavybės teise individualios įmonės savininkui ir jo sutuoktinei priklausantį butą, esantį adresu S. Ž. g. 5-77, Kaune, neįrodžius, jog individuali įmonė buvo šeimos verslas, būtų pažeistos individualios įmonės savininko sutuoktinės teisės bei turtiniai interesai.
Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartimi bankroto administratoriui leista nukreipti išieškojimą į A. R. priklausančią ½ dalį buto, unikalus Nr. 1901-9003-2013:0053, esančio, S. Ž. g. 5-77, Kaune (ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalis, 33 straipsnio 1 dalis). 2015 m. balandžio 14 d. nutartimi, teismas nustatęs, kad įmonė įkurta santuokos metu, sprendė, jog individualios įmonės bankroto procesas yra tiesiogiai susijęs su jos savininkų teisėmis ir pareigomis, todėl tenkino bankroto administratoriaus prašymą ir į bylą bendraatsakove įtraukė individualios įmonės savininko sutuoktinę G. R..
Bankroto bylos duomenimis teismas taip pat nustatė, kad 2009 m. spalio 29 d. notaro patvirtinta sutartimi N. T. suteikė A. R. 23 169,60 Eur paskolą. Sutarties įvykdymui užtikrinti 2009 m. spalio 29 d. A. R., N. T. ir G. R. pasirašė sutartinės hipotekos lakštą, kuriuo sutuoktiniai Aleksandras ir G. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį jiems turtą - butą su rūsiu, unikalus Nr. 1901-9003-2013:0053, esantį S. Ž. g. 5, Kaune, įkeitė kreditorei N. T.. Minėtų sutarčių pagrindu Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartimi A. R. individualios įmonės bankroto byloje patvirtintas patikslintas kreditorės N. T. 26 067,25 Eur finansinis reikalavimas, kurio 23 169,60 Eur dalis užtikrinta hipoteka.
Atsižvelgęs į tai, kad 2009 m. spalio 29 d. hipotekos sutartis (lakštas) yra nenuginčyta, galiojanti ir turi sutarties šalims įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis), teismas vadovaudamasis CK 4.172 straipsnio nuostatomis sprendė, jog net ir padalinus nekilnojamąjį daiktą ir nustačius sutuoktiniams jiems priklausančias įkeisto turto dalis, hipotekos reikalavimas nebus dalijamas (CK 4.172 str.).
Teismas sutiko su suinteresuoto asmens AB „Swedbank“ atsiliepimo į skundą teiginiais, kad skundžiamu nutarimu kreditoriai nustatė ne viso A. R. ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto pardavimo tvarką, o tik hipoteka įkeisto turto, t. y. buto, esančio adresu S. Ž. g. 5-77, Kaune. Šios išvados pagrindu, teismas atmetė skundo argumentus, kad skundžiamu nutarimu buvo išspręstas klausimas dėl G. R. solidarios atsakomybės už individualios įmonės skolas. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju individualios įmonės savininko sutuoktinės prievolė atsakyti už skolininko skolas įkeistu turtu (jo dalimi) kilo iš hipotekos sandorio, dėl ko sprendžiant ginčijamo nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą teisiškai nėra reikšminga, ar individuali įmonė buvo šeimos verslas, ar ne. Todėl šio fakto nagrinėjamu atveju įrodinėti nereikia.
Aptartų aplinkybių kontekste teismas padarė išvadą, kad kreditorių susirinkimas, priimdamas nutarimą dėl vienam iš bankrutavusios individualios įmonės kreditorių įkeisto turto, priklausančio bendrosios jungtinės nuosavybės teise individualios įmones savininkui ir jo sutuoktinei, kuri bankroto byloje įtraukta bendraatsakove, pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo, nepažeidė CPK ir ĮBĮ nuostatų, reglamentuojančių įkeisto turto pardavimo tvarką, kylančią iš hipotekos sandoriais prisiimtų prievolių.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
A. R. individualios įmonės bankroto administratorius atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti bankrutavusios A. R. individualios įmonės 2015 m. balandžio 29 d. vykusio ketvirtojo kreditorių susirinkimo nutarimą 1-uoju darbotvarkės klausimu ir perduoti šį klausimą kreditorių susirinkimui spręsti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas neįvertino aplinkybių, kad sutuoktiniams nuosavybės teise priklausantis butas jau yra padalytas į dalis – po ½ dalį buto kiekvienam, bei šis faktas yra įregistruotas viešajame registre, taip pat į tai, kad hipotekos kreditorė N. T. nėra pradėjusi išieškojimo iš G. R. priklausančios turto dalies, o šį išieškojimą gali atlikti tik antstolis CPK nustatyta tvarka, o ne bankroto administratorius individualios įmonės bankroto byloje.
2. Teismas nepagrįstai rėmėsi CPK 746 straipsnio 5 dalies nuostatomis, kadangi bankroto administratorius, vadovaudamasis ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalimi, A. R. individualios įmonės bankroto byloje gali išieškoti tik iš savininko A. R. turto, nes jo sutuoktinė nedalyvavo įmonės veikloje ir nėra su savininku solidariai atsakinga už įmonės prievoles.
3. Teismas nepagrįstai išnagrinėjo bylą neleidęs suinteresuotam asmeniui G. R. pateikti teismui raštišką susitarimą dėl įkeisto turto pardavimo tvarkos. 2015 m. rugpjūčio 14 d. bankroto administratoriui buvo pateikta hipotekos sandorio šalių 2015 m. liepos 7 d. sudaryta taikos sutartis, pagal kurią šalys susitarė, kad kreditorei N. T. įkeistas nekilnojamasis turtas bus parduodamas atskiromis dalimis – pirmiausia parduodama A. R. nuosavybės teise priklausanti ½ dalis turto ir tik pardavus šią turto dalį, bus sprendžiamas klausimas dėl G. R. nuosavybės teise priklausančios turto dalies pardavimo. Teismas minėtame susitarime išreikštos hipotekos gavėjos valios šioje proceso stadijoje nevykdyti išieškojimo iš G. R. priklausančios turto dalies, nevertino.
Suinteresuoto asmens G. R. atstovas advokato padėjėjas E. K. atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo ir tai sudaro absoliutų teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Bylą išnagrinėjęs teisėjas G. K. ir suinteresuotas asmuo N. T. yra susiję giminystės ryšiais (suinteresuotas asmuo N. T. yra teisėjo pusseserė), todėl teisėjas turėjo nusišalinti nuo klausimo, kuris tiesiogiai susijęs su kreditorės N. T. teisėmis ir interesais, nagrinėjimo. Teisėjui G. K. nenusišalinus nuo šioje byloje sprendžiamo klausimo nagrinėjimo, buvo pažeista šalių teisė į nešališką teismą (CPK 21 straipsnis).
2. Hipotekos kreditorė N. T. reiškia reikalavimą tik individualios įmonės savininkui A. R., todėl jokio pagrindo vykdyti išieškojimą iš jo sutuoktinei G. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančios buto dalies, nėra.
3. Individualios įmonės savininko sutuoktinė G. R. nėra skolinga kitiems individualios įmonės kreditoriams, todėl jie neturi teisės vykdyti išieškojimo iš jai nuosavybės teise priklausančio turto dalies, ko yra nepagrįstai siekiama skundžiamu kreditorių nutarimu.
4. Teismas nebuvo aktyvus, paprašius atidėti teismo posėdį tam, kad pateikti teismui taikos sutartį dėl įkeisto turto pardavimo tvarkos, posėdžio neatidėjo, nesiaiškino bylai svarbių aplinkybių.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo G. R. atsiliepime į A. R. individualios įmonės bankroto administratorius atskirąjį skundą prašė atskirąjį skundą tenkinti. Nurodė, kad bankroto administratorius gali vykdyti išieškojimą tik iš individualios įmonės savininko A. R., nes ji įmonės veikloje nedalyvavo ir su įmonės savininku nėra solidariai atsakinga už įmonės prievoles (ĮBĮ 33 str. 1 d.).
Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos atsiliepime į atskiruosius skundus prašė šiuos skundus atmesti. Atsiliepimas į A. R. individualios įmonės bankroto administratoriaus atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. A. R. individualios įmonės savininko sutuoktinės prievolė atsakyti už skolininko (A. R.) skolas įkeistu bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiu turtu kilo iš 2009 m. spalio 29 d. sudaryto sutuoktinių Aleksandro ir G. R. bei N. T. hipotekos sandorio, dėl ko šiuo atveju sprendžiant ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, teisiškai nėra reikšminga aplinkybė, ar individuali įmonė buvo šeimos verslas, ar ne.
2. Teismas pagrįstai vadovavosi CPK 746 straipsnio 5 dalies nuostatomis, nes A. R. individualiai įmonei pradėta bankroto procedūra, įmonei teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi iškelta bankroto byla, teismas leido išieškoti iš šios įmonės savininko A. R. turimo turto, įskaitant ir įkeistą hipotekos kreditoriui turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
3. Tarp sutuoktinių Aleksandro ir G. R. bei N. T. sudarytas hipotekos sandoris nėra bendrosios hipotekos, kaip vienos iš sutartinės hipotekos rūšių, sutartis, todėl negali atsirasti ir su juo vykdymu susijusios pasekmės, kuomet tik esant tam tikroms aplinkybėms, t. y. nenurodžius jame įkeistų kelių nekilnojamųjų daiktų pardavimo varžytynėse eilės, yra galimas skirtingiems hipotekos davėjams priklausančių objektų pardavimas atskirai.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimas į suinteresuoto asmens G. R. atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Atskirojo skundo argumentai, kad byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, nepagrįsti, nes apeliante žinodama apie nušalinimo pagrindą nepateikė motyvuoto pareiškimo iki pradedant bylą nagrinėti iš esmės (CPK 68 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamos bylos dalykas bei sprendžiamų klausimų pobūdis nesudaro pagrindo konstatuoti šią bylą išnagrinėjusio teisėjo suinteresuotumo bylos baigtimi.
2. Įkeisto nekilnojamojo turto padalijimas nėra pagrindas baigti hipoteką, todėl net ir padalinus šį turtą ir nustačius sutuoktiniams jiems priklausančias įkeisto turto dalis, išieškojimas turėtų būti nukreiptas į visą hipoteka įkeistą nekilnojamąjį daiktą, kaip vieną nedalomą turto vienetą.
3. Faktas, kad individualios įmonės savininko sutuoktinė G. R. nėra skolinga kitiems kreditoriams ir jie nėra pareiškę jai reikalavimų, neužkerta kelio vykdyti išieškojimą iš bankrutuojančios individualios įmonės savininkui bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausančio viso įkeisto nekilnojamojo turto, kadangi hipotekos sandorio objektas gali būti ne tik skolininkui, bet ir tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklausantis daiktas.
4. 2015 m. liepos 7 d. pasirašyta sutuoktinių Aleksandro ir G. R. ir N. T. taikos sutartis neturi šalims galutinio teismo sprendimo galios, nes nėra patvirtinta teismo (CK 6.985 straipsnio 1 dalis). Susitarimas dėl hipotekos reikalavimo padalijimo padalijus nekilnojamąjį daiktą negalioja, nes hipotekos reikalavimas seka paskui įkeistą nekilnojamąjį turtą ir lieka galioti visiems po padalijimo suformuotiems nekilnojamiesiems daiktams (CK 4.172 straipsnio 1 dalis).
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo AB „Swedbank“ atsiliepime į atskiruosius skundus prašė šiuos skundus atmesti. Atsiliepimas į atskiruosius skundus grindžiamas šiais argumentais:
1. A. R. individualios įmonės bankroto administratoriaus atskirojo skundo argumentai, kad išieškojimą iš individualios įmonės savininko sutuoktinei G. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančios turto dalies gali atlikti tik antstolis, prieštarauja CPK 746 straipsnio 5 dalies nuostatoms, kuriose aiškiai numatyta, jog skolininkui pradėjus bankroto procedūrą, įkeistas turtas parduodamas ir hipotekos ar įkeitimo kreditorių reikalavimai tenkinami ĮBĮ, Įmonių restruktūrizavimo ar Fizinių asmenų bankroto įstatymų nustatyta tvarka.
2. Kadangi sutuoktinių Aleksandro ir G. R. turtas įkeistas ne bendrąja, o paprastąja hipoteka, todėl nėra pagrindo nustatinėti šio turto pardavimo tvarkos ir turtą pardavinėti dalimis (CK 4.183 straipsnio 3 dalis).
3. Atskirųjų skundų argumentai dėl sutuoktinių Aleksandro ir G. R. ir N. T. sudarytos taikos sutarties nepagrįsti, nes šią sutartį Kauno apylinkės teismas 2015 m. liepos 15 d. nutartimi atsisakė patvirtinti. Atsižvelgiant į hipoteką reglamentuojančias teisės normas, įkeisto turto pardavimo tvarka turėtų būti įforminama atliekant hipotekos lakšto pakeitimą ir šį pakeitimą įregistruojant hipotekos registre.
Suinteresuotas asmuo AB „DNB bankas“ atsiliepime į atskiruosius skundus prašė klausimą dėl atskirųjų skundų pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas individualios įmonės bankroto administratoriaus skundo dėl 2015 m. balandžio 29 d. kreditorių susirinkimo nutarimo 1-uoju darbotvarkės klausimu panaikinimo, netenkino, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirieji skundai tenkintini
Suinteresuotas asmuo (apeliantė) G. R., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kelia šio teismo teisėjo G. K. šališkumo klausimą, nurodydama, kad teisėjas G. K. ir suinteresuotas asmuo N. T. yra susiję giminystės ryšiais (suinteresuotas asmuo N. T. yra teisėjo pusseserė). Šioms aplinkybėms pagrįsti apeliantė pateikė Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. teisėjo G. K. nutartį, kuria jis nusišalino nuo A. R. individualios įmonės bankroto administratoriaus pareiškimo dėl kreditorės N. T. patikslinto finansinio reikalavimo patvirtinimo svarstymo, taip pat nuo kitų klausimų, kurie tiesiogiai susiję su kreditorės N. T. teisėmis ir pareigomis A. R. individualios įmonės bankroto byloje. Kadangi keliamo klausimo išnagrinėjimas turi tiesioginės įtakos apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos rezultatui, todėl apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pasisako šiuo klausimu.
Viena tinkamo proceso garantijų, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, CPK 21 straipsnyje, yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65 – 66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Be to, CPK 65, 66 straipsniuose įtvirtinta teisėjo pareiga nusišalinti, kai egzistuoja atitinkamos aplinkybės, keliančios (ar galinčios kelti) abejonių teisėjo nešališkumu. Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Taigi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2007; 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2007).
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr., Hauschildt v. Denmark, no. 154, § 48). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., Gautrin and Others v. France, no. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. Wettstein v. Switzerland, no. 33958/96, § 44, ECHR 2000-XII; Ferrantelli and Santangelo v. Italy, 7 August 1996, Reports 1996-III, § 58). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., Miller and Others v. United Kingdom, nos. 45825/99, 45826/99 and 45827/99, 26 October 2004; Mežnarić v. Croatia, no. 71615/01, 15 July 2005, § 36 Wettstein, cited above, § 47 ir kt.). Be kita ko, sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui (žr. Coeme and Others v. Belgium, no. 32492/96, § 121; Salov v. Ukraine, no. 65518/01). Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims. Taigi, bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos (pagrįstos) priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr. C. A. v. Spain, 28 October 1998, Reports 1998-VIII, § 45). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad objektyvusis teisėjo nešališkumas yra bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2007).
Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju apeliantė G. R. kelia bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo teisėjo G. K. nešališkumo klausimą, nurodydama, kad teisėjas G. K. ir suinteresuotas asmuo N. T. yra susiję giminystės ryšiais (suinteresuotas asmuo N. T. yra teisėjo pusseserė). Kaip matyti iš apeliantės pateiktos teismo nutarties, faktą, kad kreditorė N. T. yra teisėjo G. K. giminaitė pripažino ir pats bylą nagrinėjęs teisėjas G. K., kuris 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartimi nusišalino nuo A. R. individualios įmonės bankroto administratoriaus pareiškimo dėl kreditorės N. T. patikslinto finansinio reikalavimo patvirtinimo svarstymo, taip pat nuo kitų klausimų, kurie tiesiogiai susiję su kreditorės N. T. teisėmis ir pareigomis A. R. individualios įmonės bankroto byloje. Taigi, bylą nagrinėjęs teisėjas pats pripažino faktą, kad jo ir kreditorės N. T. giminystės santykiai gali būti kliūtimi tam tikrų klausimų, tiesiogiai susijusių su kreditorės N. T. interesais, išnagrinėjimui, kaip keliantys pagrįstų abejonių teisėjo galimu nešališkumu.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias apeliantės nurodytas aplinkybes bei jas patvirtinančius įrodymus, sprendžia, kad vien faktas, jog bylą nagrinėjantis teisėjas G. K. yra suinteresuoto asmens N. T. pusbrolis, savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad nagrinėjamoje situacijoje, sprendžiant klausimą dėl individualios įmonės kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo, egzistuoja subjektyvusis teisėjo nešališkumo aspektas, nes teisėjas ir suinteresuotas asmuo nėra artimi giminaičiai, juos nesieja tiesiosios aukštutinės ar tiesiosios žemutinės linijos giminystės ryšiai (CPK 34 straipsnio 5 dalis, 65 straipsnio 1 dalies 2 punktas), be to, byloje nėra duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų apie teisėjo suinteresuotumą šios bylos baigtimi (CPK 65 straipsnio 1 dalis, 66 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1082/2002; 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2007).
Tačiau bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismo teisėjas G. K. 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi nutarė iškelti A. R. individualiai įmonei bankroto bylą, įmonės administratoriumi paskirti UAB „Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“; 2014 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančios A. R. individualios įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, tarp jų trečios eilės kreditorių G. R. (90 117,43 Lt) ir N. T. (80 000 Lt) finansinius reikalavimus. Sprendžiant klausimą dėl patikslinto kreditorės N. T. finansinio reikalavimo patvirtinimo, kaip jau buvo minėta, teisėjas G. K. nusišalino nuo šio ir kitų klausimų, kurie tiesiogiai susiję su kreditorės N. T. teisėmis ir interesais A. R. individualios įmonės bankroto byloje, nagrinėjimo. Tuo tarpu sprendžiant klausimą dėl individualios įmonės kreditorių nutarimo, kuriuo nutarta parduoti iš varžytynių individualios įmonės savininkui A. R. ir jo sutuoktinei G. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį butą, įkeistą hipotekos kreditorei N. T., bylą nagrinėjantis teisėjas nenusišalino ir išsprendė šį klausimą iš esmės.
Susidariusi situacija ir esančios aplinkybės, kai sprendžiant klausimą dėl individualios įmonės kreditorių nutarimo, kuriuo nutarta parduoti iš varžytynių individualios įmonės savininkui A. R. ir jo sutuoktinei G. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį butą, įkeistą hipotekos kreditorei N. T. (teisėjo pusseserei), kurios finansinis reikalavimas patvirtintas individualios įmonės bankroto byloje to paties teisėjo nutartimi, apeliacinio teismo vertinimu, objektyviuoju aspektu gali kelti pagrįstų abejonių dėl teisėjo nešališkumo ne tik suinteresuotam asmeniui G. R., kuriai priimtas iš esmės nepalankus pirmosios instancijos teismo sprendimas, bet ir pašaliniam objektyviam stebėtojui. Tokias abejones bylą nagrinėjantis teisėjas privalėjo pašalinti, garantuodamas asmens teisę į nešališką teismą ir nusišalindamas nuo bylos nagrinėjimo CPK 66 straipsnio pagrindu. Dėl to objektyviuoju teisėjo nešališkumo aspektu, nagrinėjamoje byloje nepritaikius teisėjo nusišalinimo instituto CPK 66 straipsnio pagrindu, buvo pažeista apeliantės (hipotekos kreditorės) G. R. teisė į nešališką teismą (Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 21 straipsnis).
Nustačius apeliantės (hipotekos kreditorės) G. R. teisės į nešališką teismą pažeidimą, yra pagrindas pritarti apeliantės argumentams, kad byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Bylos išnagrinėjimas neteisėtos sudėties teismo yra absoliutus teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas, todėl esant nustatytoms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį ir perduoti šį klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 3 straipsnio 6 dalis, 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Atskiruosiuose skunduose taip pat keliami klausimai dėl individualios įmonės bankroto administratoriaus skundo išnagrinėjimo iš esmės. Nustačius, kad byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl atskiruosiuose skunduose keliamų klausimų, kurie gali turėti tiesioginės reikšmės pirmosios instancijos teismui sprendžiant klausimą dėl 2015 m. balandžio 29 d. kreditorių susirinkimo nutarimo 1-uoju darbotvarkės klausimu panaikinimo iš naujo.
Kaip matyti iš bylos duomenų, A. R. individualios įmonės bankroto administratorius, kreipdamasis į teismą su skundu dėl 2015 m. balandžio 29 d. vykusio ketvirtojo kreditorių susirinkimo nutarimo 1-uoju darbotvarkės klausimu panaikinimo, skundžiamą kreditorių susirinkimo nutarimą atsiuntė elektroniniu paštu tiesiogiai teismui ir individualios įmonės kreditoriams, tačiau šio esminio ir kitų sprendžiamam klausimui reikšmingų dokumentų nagrinėjamoje byloje nėra. Vien iš šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų ir skundžiamoje teismo nutartyje nustatytų faktinių aplinkybių, kurias patvirtinančių įrodymų byloje taip pat nėra, neįmanoma nustatyti bei patikrinti esminių aplinkybių, reikšmingų teisingam šios bylos išnagrinėjimui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis), buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Šią išvadą, be kita ko, lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009). Individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 straipsnis). Jeigu tokia aplinkybė įrodyta, tai pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Tai reiškia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iš individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o šios nesant ar nepakankant – iš asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto. Jei kreditorius neįrodo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės kaip šeimos versle, tai individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ignoravo bylai svarbias aplinkybes, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis hipoteka įkeistas butas, esantis S. Ž. g. 5, Kaune, individualios įmonės savininkui ir jo sutuoktinei priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, po ½ dalį kiekvienam, taip pat, kad hipotekos kreditorė N. T. nereikalauja vykdyti išieškojimą iš individualios įmonės savininko sutuoktinei priklausančios hipoteka įkeisto turto dalies (CK 4.172 straipsnio 2 dalis).
Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei pirmosios instancijos teismo nenagrinėtas aplinkybes, sprendžiant klausimą dėl išieškojimo nukreipimo į hipoteka įkeistą nekilnojamąjį turtą, priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, svarbu nustatyti, ar bankrutuojanti individuali įmonė yra šeimos verslas, taip pat, ar paskola, jeigu ji buvo paimta A. R. vardu, yra jo asmeninė prievolė, ar buvo panaudota šeimos interesams bei laikytina bendra sutuoktinių prievole (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Nuo nurodytų klausimų išsprendimo priklauso, ar pagal prievolę hipotekos kreditorei atsako tik individuali įmonė bei subsidiariai jos savininkas A. R., ar ir jo sutuoktinė G. R., taip pat ar išieškojimas gali būti nukreiptas tik į individualios įmonės savininkui priklausančią hipoteka įkeisto turto dalį, ar ir į jo sutuoktinei priklausančią hipoteka įkeisto šio turto dalį, nes, kaip jau buvo minėta, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis butas yra padalintas, o hipotekos kreditorė nereiškia reikalavimo nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko sutuoktinei priklausančią buto dalį.
Nustačius, kad individualios įmonės savininko sutuoktinė neatsako už bankrutuojančios įmonės skolas (įmonė nebuvo šeimos verslas) bei ji nėra hipotekos kreditorės N. T. skolininkė pagal paskolos sutartį, nebūtų pagrindo, nepaisant bankroto bylos individualiai įmonei iškėlimo fakto, hipotekos kreditoriaus reikalavimo pagal hipotekos sandorį terminą pripažinti pasibaigusiu (CK 4.192 straipsnio 1 dalis, 4.196 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tokiu atveju, išieškojimo nukreipimas į vieno iš hipotekos davėjų (G. R.) turtą priklauso nuo hipotekos kreditoriaus valios (CK 4.172 straipsnio 2 dalis, 4.192 straipsnio 1 dalis). Kitokią išvadą būtų galima daryti tik tokiu atveju, jeigu hipotekos dalykas nebūtų padalintas ir priklausytų individualios įmonės savininkui ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tačiau tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad įmonė buvo šeimos verslas ir (arba) hipotekos kreditorės suteikta paskola buvo panaudota šeimos interesams, sutuoktiniai Aleksandras ir G. R. būtų subsidiariai atsakingi pagal individualios įmonės skolas ir tokiu atveju bankroto bylos įmonei iškėlimas reikštų, kad suėjo prievolės vykdymo terminai abiejų sutuoktinių atžvilgiu, taip pat suėjo terminai reikalauti vykdyti prievolę pagal paskolos ir hipotekos sutartį.
Remdamasis anksčiau išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad individualios įmonės bankroto administratoriaus ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo klausimas buvo išnagrinėtas neteisėtos sudėties teismo, be to, sprendžiant šį klausimą teismas netyrė bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareikštu reikalavimu, kas galėjo turėti įtakos netinkamam CK, CPK ir ĮBĮ nuostatų, reglamentuojančių individualios įmonės savininko atsakomybės ribas, išieškojimo nukreipimą į hipoteka įkeistą turtą, taikymui ir aiškinimui, Tai sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir šį klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.