Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

atsakovės bankrutuojančios A. R. individualios įmonės administratorės įgaliotam asmeniui E. K.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus akcinės bendrovės DNB bankas pareiškimą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo A. R. individualios įmonės bankroto byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi A. R. individualiai įmonei (toliau ir skolininkui) iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjusi. 2014 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi patvirtintas A. R. individualios įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, tame tarpe ir kreditoriaus AB DNB bankas (toliau – Bankas ar kreditorius) 94 500 Lt dydžio trečios eilės finansinis reikalavimas (b. l. 65-66). Kilus ginčui dėl likusios 135 715,03 Lt dalies kreditoriaus finansinio reikalavimo patvirtinimo, nutarta šioje dalyje ginčijamą klausimą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (ĮBĮ 26 straipsnio 4 dalis).

Bylos duomenimis, iškėlus skolininkui bankroto bylą administratorius gavo Banko prašymą patvirtinti bankroto byloje 230 215,03 Lt dydžio finansinį reikalavimą, kuris buvo kildinamas iš skolininko neįvykdytų įsipareigojimų pagal 1994 m. rugpjūčio 5 d.; 1995 m. balandžio 21 d., 1995 m. gegužės 12 d. Kreditavimo sutartis ir teismo priimtų sprendimų (nutarčių) dėl skolų išieškojimo. Kreditoriaus atstovė paaiškino, kad prašomą patvirtinti finansinį reikalavimą sudaro: 1) 127 536,03 Lt negrąžintas kreditas, 53 016 Lt nesumokėtos palūkanos ir 47 303 Lt delspinigiai pagal 1995 m. balandžio 21 d. Paskolos sutartį ir Kauno miesto apylinkės teismo 1997 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-7300/97 dėl skolos išieškojimo; 2) 2 360 Lt nesumokėtos palūkanos pagal 1995 m. gegužės 12 d. Paskolos sutartį ir Kauno miesto apylinkės teismo 1997 m. rugsėjo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-7359/97 dėl skolos išieškojimo. Trečia skola pagal 1994 m. rugpjūčio 5 d. Paskolos sutartį ir Kauno miesto apylinkės teismo 1997 m. kovo 5 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-12/97 buvo pilnai išieškota. Pažymėjo, jog iš viso Bankui per visą skolos išieškojimo laikotarpį buvo pervesta 319 012,97 Lt, todėl, vadovaujantis CK 6.55 straipsnio nuostatomis, skolininko skola Bankui sumažėjo nuo 549 228,00 Lt iki 230 215,03 Lt. Kreditoriaus nuomone, administratorius nepagrįstai vadovaujasi antstolės R. G. 2007 m. rugsėjo 28 d. raštu „Dėl vykdomojo dokumento grąžinimo“, kuriame nurodoma, kad grąžinamas pilnai įvykdytas vykdomasis raštas Nr. 2-7359/1997 dėl 14 018,05 Lt išieškojimo. Tačiau ši informacija nėra teisinga, kadangi vykdomasis raštas Nr. 7359/1997 buvo išduotas dėl 26 388 Lt skolos išieškojimo.

Prašydamas kreditoriaus prašymą atmesti, administratorius nurodė, jog iš Banko prašomo patvirtinti finansinio reikalavimo neaišku, kada, kas ir kokiu būdu grąžino kreditoriui dalį pagrindinės skolos, kaip buvo skaičiuojamos palūkanos (53 016 Lt) ir delspinigiai (47 303 Lt). Be to, antstolių informacinės sistemos duomenimis nenustatyta, jog šiuo metu yra vykdomas skolos išieškojimas iš A. R. ir/ar jo įmonės. Kreditoriui ilgą laiką nesiėmus skolos išieškojimo veiksmų vykdymo procese, administratorius prašo taikyti senaties terminą ir kreditoriaus reikalavimą šiuo pagrindu atmesti. Administratorius pažymėjo, kad skolos išieškojimas kreditoriaus naudai (buvęs pavadinimas AB Žemės ūkio bankas) pagal vykdomąjį raštą Nr. 2-7359/97, išduotą Kauno miesto apylinkės teismo 1997 m. rugsėjo 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7359/97 pagrindu, yra visiškai įvykdytas. Remiantis tuo, Banko finansinis reikalavimas dėl 2 360 Lt skolos dalies išieškojimo pagal minėtą vykdomąjį dokumentą yra taipogi nepagrįstas.

Kreditoriaus reikalavimas atmestinas.

Teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jeigu iš byloje esančių duomenų galima prieiti išvadą, kad jis yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (CPK 178 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2011).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Bankas pagal 1994 m. rugpjūčio 5 d. sutartį suteikė skolininkui 50 000 JAV dolerių (200 000 Lt) paskolą; pagal 1995 m. balandžio 21 d. sutartį - 160 000 Lt paskolą; pagal 1995 m. gegužės 12 d. sutartį - 20 000 Lt paskolą. Atsakovui nevykdant sutartinių įsipareigojimų:

1) Kauno miesto apylinkės teismo 1997 m. vasario 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-12/97, remiantis 1994 m. rugpjūčio 5 d. sutartimi, Bankui priteista iš skolininko 262 521 Lt ir dėl šios skolos išieškojimo 1997 m. kovo 5 d. išduotas vykdomasis raštas Nr. 2-12/97 (b. l. 24, 80-81).

2) Kauno miesto apylinkės teismo 1997 m. rugsėjo 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7359/97, remiantis 1995 m. gegužės 12 d. paskolos sutartimi, priteista Bankui iš skolininko 26 388 Lt ir dėl šios skolos išieškojimo 1997 m. rugsėjo 23 d. buvo išduotas vykdomasis raštas Nr. 2-7359/1997 (b. l. 21, 82-83);

3) Kauno miesto apylinkės teismo 1997 m. spalio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7300/97, remiantis 1995 m. balandžio 21 d. paskolos sutartimi, dėl 260 319 Lt skolos išieškojimo nutarta iškelti vykdomąją bylą ir parduoti skolininko naudai įkeistą turtą iš varžytynių (b. l. 84);

Iš viso Bankui buvo priteista 549 228 Lt bendro dydžio skolos.

Dėl 262 521 Lt skolos pagal vykdomąjį dokumentą Nr. 2-12/1997. Iš vykdomojo dokumento Nr. 2-12/1997 nustatyta, jog pardavus turtą iš skolininko buvo išieškota 45 007,5 Lt (b. l. 27). 2001 m. A. R. įsidarbinus AB „Mitnija“, Kauno miesto antstolių kontora vykdomąjį raštą išsiuntė A. R. darbovietei (b. l. 28). Iki atleidžiant A. R. iš darbo, iš jo darbo užmokečio buvo išskaičiuota 13 156,07 Lt (b. l. 39-42). Iki 2007 m. rugsėjo mėnesio skolininkas skolą tiesiogiai mokėjo antstolei R. G. (45-51). Nuo 2007 m. spalio 30 d. už A. R. kreditoriui skolą mokėjo G. R., E. R. ir Ž. R., kurie iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Bankui sumokėjo 91 617,43 Lt (b. l. 114-172). Antstolė R. G., vykdydama išieškojimą iš skolininko, pervedė Bankui 18 240 Lt (b. l. 33-38). 2007 m. vykdomasis dokumentas buvo persiųstas į A. R. darbovietę UAB „Barasta“, iš kurios jis nebuvo grąžintas, ką patvirtina antstolės G. A. raštas dėl A. R. Nr. S-00034308 (b. l. 43, 111). Vadovaujantis minėtais duomenimis, likęs įsiskolinimas pagal vykdomąjį dokumentą Nr. 2-12/1997 – 94 500 Lt, kita skolos dalis yra sumokėta.

Dėl skolos išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą Nr. 2-7359/1997. Pagal šį vykdomąjį dokumentą iš skolininko buvo vykdomas 26 388 Lt skolos išieškojimas (b. l. 23). Pasak kreditoriaus, liko neišieškota 2 360 Lt nesumokėtų palūkanų. Iš pateikto antstolės R. G. 2007 m. rugsėjo 28 d. rašto Nr. 0083/06/00552 Dėl vykdomojo dokumento grąžinimo ir pridedamo 1997 m. rugsėjo 23 d. išduoto vykdomojo rašto 2-7359/1997 įrašų matyti, kad pagal šį vykdomąjį dokumentą skola išieškota ir pervesta pilnai išieškotojo naudai (b. l. 22-23). Bankas šių įrašų leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė, o nurodydamas 2 360 Lt skolą vadovavosi CK 6.55 straipsnio 2 dalies, dėl kurios teismas pasisakys šioje nutartyje vėliau, nuostatomis bei savo skaičiavimais. Pažymėtina, jog antstolio atlikti veiksmai vykdomojoje byloje laikytini teisėtais, kol jie nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Vykdomoji byla Nr. 0083/06/00552, kurioje buvo vykdomas 26 388 Lt skolos išieškojimas, pasibaigus saugojimo terminui yra sunaikinta (b. l. 111), todėl patikrinti Banko teiginius kitais būdais nėra galimybės. Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, jog vykdomasis dokumentas Nr. 2-73359/1997 buvo pilnai įvykdytas ir skola grąžinta kreditoriui (CPK 185 straipsnis).

Dėl skolos išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą Nr. 2-7300/97. Kauno miesto apylinkės teismo 1997 m. spalio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7300/97 buvo nutarta iškelti vykdomąją bylą ir parduoti iš varžytynių R. S. G. įkeistą turtą: gyvenamąjį namą su priestatu IAIp, gyvenamąjį namą su priestatu 3AIp nepriimtą eksploatacijai, du ūkinius pastatus ir kiemo įrengimus, esančius (duomenys neskelbtini) parduoti iš varžytynių ŽŪB „Prauliai“ turtą: vištidę su priestatu, administracinį pastatą su dviem priestatais, tris garažus ir kiemo įrengimus, esančius (duomenys neskelbtini) – taip grąžinant Bankui 260 319 Lt dydžio paskolą už skolininko A. R. individualią įmonę (b. l. 84). Pardavus minėtą turtą, dalis gautų lėšų (24 487 Lt) buvo pervesta kreditoriui, 1999 m. vasario 1 d. surašytas aktas apie išieškojimo negalimumą ir vykdomasis dokumentas 1999 m. vasario 8 d. grąžintas Bankui (b. l. 90). Vykdomasis dokumentas grąžintas kreditoriui galiojant 1964 m. Civilinio proceso kodeksui (toliau - CPK), kurio 387 straipsnyje buvo įtvirtinti terminai, per kuriuos vykdomieji dokumentai pateikiami vykdyti. Šio straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad teismo sprendimai gali būti pateikti vykdyti per trejus metus nuo jų įsiteisėjimo. Tuo atveju, kai grąžinamas vykdomasis dokumentas, pagal kurį visiškai ar iš dalies neišieškota, naujas terminas pateikti dokumentą vykdyti pradedamas skaičiuoti nuo dokumento grąžinimo išieškotojui dienos (CPK 388 straipsnio 3 dalis). Vadinasi naujas 3 metų senaties terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti prasidėjo 1999 m. vasario 8 d. ir baigėsi 2002 m. vasario 8 d.

2002 m. vasario 28 d. Civilinio proceso kodekso įstatyme dėl jo patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo (CPK įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d.) 10 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Civilinio proceso kodekso nustatytas 10 metų senaties įsiteisėjusio teismo sprendimo pateikimo vykdyti terminas taikomas, jeigu šis terminas prasidėjo įsigaliojus šiam Kodeksui, taip pat jei iki Civilinio proceso kodekso įsigaliojimo nustatytas 3 metų įsiteisėjusio teismo sprendimo pateikimo vykdyti terminas yra nepasibaigęs iki šio Civilinio proceso kodekso įsigaliojimo. Iki šio Kodekso įsigaliojimo praėjusi senaties įsiteisėjusio teismo sprendimo pateikimo vykdyti termino dalis įskaitoma į šio Kodekso nustatytą senaties įsiteisėjusio teismo sprendimo pateikimo vykdyti terminą. Pažymėtina, kad tiek 1964 m. CPK, tiek 2002 m. CPK nustatyti vykdomųjų dokumentų pateikimo terminai nėra naikinamieji, todėl jeigu vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti terminas praleistas dėl priežasčių, teismo pripažintų svarbiomis, praleistas terminas teismo gali būti atnaujintas (1964 m. CPK 389 straipsnis, 2002 m. 608 straipsnis ).

Bylos duomenimis, 1999 m. vasario 8 d. grąžinus vykdomąjį dokumentą kreditoriui, pastarasis daugiau jo vykdymui nepateikė ir į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo nesikreipė. Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 26 straipsnio 1 dalį kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę priimti kreditorių reikalavimus, susidariusius iki bankroto bylos iškėlimo, kurie pateikti pažeidus nustatytus terminus, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Aiškinant sistemiškai CPK normas, reglamentuojančias vykdomųjų dokumentų pateikimo terminus, ir aukščiau paminėtas ĮBĮ normas, yra pagrindas išvadai, kad praleidus vykdomųjų dokumentų pateikimo vykdyti terminus vykdymo procese, šie terminai, teismui jų neatnaujinus, negali būti laikomi nepraleistais teikiant vykdomąjį dokumentą, kaip įrodymą apie priteistą skolą, bankroto byloje. Aptariamu atveju taikoma ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalies taisyklė, įpareigojanti kreditorių nurodyti priežastis, dėl kurių vykdomasis dokumentas nebuvo pateiktas laiku. Remiantis nurodytu, teismas atmeta kaip nepagrįstus kreditoriaus argumentus, jog termino reikalauti skolos atlyginimo (finansinio reikalavimo patvirtinimo bankroto byloje) pagal vykdomąjį dokumentą Nr. 2-7300/97 Bankas nepraleido. Pažymėtina, jog kreditoriui nepateikus prašymo dėl termino atnaujinimo bei nenurodžius priežasčių, dėl kurių šis terminas buvo praleistas, teismas ex officio (savo iniciatyva), priešingai nei teigia Banko atstovė, šio termino negali atnaujinti (CPK 78 straipsnis). Kitoks šios taisyklės aiškinimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, kitų kreditorių teisėmis bei turtiniams jų interesams bankroto byloje. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalyje išdėstytą teisės normą, pažymėjo, kad terminas kreditorių reikalavimams pareikšti nėra naikinamasis, teismas gali ir vėliau pateiktus ar patikslintus reikalavimus priimti iki nutarties nutraukti bankroto bylą ar sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį ir CPK 78 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 15 punktas).

Kadangi Bankas neprašė atnaujinti praleistą terminą bankroto administratoriaus ginčijamam finansiniam reikalavimui pateikti, teismas neturi pagrindo skolininko neįvykdytą prievolės dalį pagal vykdomąjį dokumentą Nr. 2-7300/97 įtraukti į kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą. Minėta, kad Bankas, nurodydamas argumentus, kuriais remiantis jis sprendė, jog jo finansinis reikalavimas turėtų būti patvirtintas pilna apimtimi, be kita ko vadovavosi ir CK 6.55 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje numatyta, kad jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, jog grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Pasak kreditoriaus atstovės, tokiu būdu Bankas pervestas lėšas pirmiausiai įskaitydavo seniausiai priteistai skolai pagal 1994 m. rugpjūčio 5 d. kredito sutartį dengti ir Banko skaičiavimais skolininko prievolė pagal vykdomąjį dokumentą Nr. 2-12/97 yra pilnai įvykdyta; skolos likutis pagal vykdomąjį dokumentą Nr. 7359/1997 yra 2 360 Lt, o skolos likutis pagal vykdomąjį dokumentą Nr. 2-7300/1997 sudaro 227 855,03 Lt. Teismas atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus, kadangi pradėjus vykdymo procesą pagal įsiteisėjusius teismo sprendimus (nutartis), prievolės pobūdis ir įmokų dydžiai tapo aiškiai apibrėžtais, o jų išieškojimas realizuojamas (vykdomas) vadovaujantis ne CK 6.55 straipsnio 2 dalies taisykle, bet vykdymo procesą reglamentuojančiomis teisės normomis.

Remiantis tuo, kas nurodyta, bankroto administratoriaus ginčijamą AB DnB bankas finansinio reikalavimo dalį (230 215,03 Lt) A. R. IĮ bankroto byloje atsisakytina tvirtinti (ĮBĮ 26 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsniu, Civilinio proceso kodekso 291-292 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsisakyti patvirtinti akcinės bendrovės DnB bankas, į. k. 112029270, 230 215,03 Lt (66 674, 88 Eur) dydžio finansinio reikalavimo dalį A. R. individualios įmonės bankroto byloje.

Ši nutartis per 7 dienas nuo jos priėmimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.