- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-03
- Bylos Nr.
- eI2-3384-983/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01394-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė (pirm.), Tomas Blinstrubis, Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- S. M.
- Atsakovas
- Lietuvos kriminalinės policijos biuras
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tomo Blinstrubio, Beatos Martišienės,
uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovui Lietuvos kriminalinės policijos biurui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. M. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Lietuvos kriminalinės policijos biuro (toliau – atsakovas) 2018 m. kovo 26 d. raštą Nr. 38-S-3507 „Dėl informacijos suteikimo“ (toliau – Raštas) bei įpareigoti Biurą suteikti pareiškėjui informaciją ir pateikti dokumentus, nurodytus jo 2018 m. kovo 5 d. paklausime „Dėl informacijos suteikimo“.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad baudžiamojoje byloje, nagrinėjamoje Baltarusijos Respublikos Borisovo rajono teisme, gina Lietuvos Respublikos pilietį G. T., kaltinamą padarius nusikaltimus, nustatytus Baltarusijos Respublikos baudžiamojo kodekso 285 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 4 dalyje, 14 straipsnio 1 dalyje, 3281 straipsnio 3 dalyje. Nurodo, kad baudžiamojoje byloje yra keli dokumentai, patvirtinantys, kad baudžiamajame procese kaip įrodymai buvo panaudoti kriminalinės žvalgybos duomenys, surinkti Lietuvos Respublikos teritorijoje: 1) 2015 m. birželio18 d. Baltarusijos Respublikos operatyvinės paieškos veiksmų atlikimo protokolas, kuriame nurodoma, kad G. T. laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 2 d. 22.41 val. iki 2015 m. balandžio 3 d. 1.23 val. buvo susitikęs su kitu kaltinamuoju – organizuotos grupės vadovu S. B. (S. B.). Šis susitikimas užfiksuotas vieno iš Vilniaus miesto greitojo maitinimo restorano apsaugos kamerų, nuotraukos įtrauktos į protokolo turinį. Minėtame protokole nurodoma, kad G. T. jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo tikslais bendravo su S. B. naudodamas mobiliojo ryšio telefono numerius; 2) 2015 m. birželio 18 d. nutarimas (Priedas Nr. 2.2) perduoti operatyvinės paieškos duomenis, o būtent minėtą 2018 m. birželio 18 d. operatyvinės paieškos atlikimo protokolą ikiteisminio tyrimo organams. Baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu kaip liudytojai buvo apklausti šį nutarimą surašęs vyresnysis operatyvinis darbuotojas, taip pat jo tiesioginis viršininkas, jie parodė, kad nurodytą informaciją gavo iš kompetentingų Lietuvos institucijų. Dėl minėtos informacijos panaudojimo teisėtumo pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisiją, Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (toliau – Generalinė prokuratūra), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas).
Skunde teigiama, kad nors Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos (toliau – KŽĮ) įstatymo 9 straipsnio 7 ir 8 dalys ir nustato, kad kriminalinei žvalgybai reikalinga tam tikra informacija iš juridinių asmenų gaunama kriminalinės žvalgybos subjekto prašymu be motyvuotos teismo nutarties, Baltarusijos Respublikos Borisovo miesto ir rajono teismo išnagrinėtoje baudžiamoje byloje kaip įrodymai panaudoti duomenys negalėjo būti gauti KŽĮ 9 straipsnio 7 ir (ar) 8 dalies tvarka. Lietuvos kompetentingos institucijos, taip pat ir atsakovas, tokios informacijos nurodyto tarpvyriausybinio susitarimo tvarka negalėjo nei surinkti, nei perduoti. Vadinasi, atsakovas, atsisakydamas įvykdyti pareiškėjo paklausimą, negali vadovautis nurodyto susitarimo normomis, nustatančiomis konfidencialumo reikalavimus kriminalinės žvalgybos informacijai, surinktai ir (ar) perduotai tarpvyriausybinio susitarimo tvarka. Pareiškėjas prašė atsakovą pateikti tik tokius dokumentus, kurie pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nėra ir negali būti slapti, juolab kad Lietuvos teritorijoje surinkta kriminalinės žvalgybos informacija jau yra išviešinta, ją panaudojus baudžiamajame procese.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad 2005 m. spalio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Baltarusijos Respublikos Vyriausybės susitarimas „Dėl bendradarbiavimo kovojant su organizuotu nusikalstamumu, neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir jų pirmtakų apyvarta, terorizmu ir kitais nusikaltimais“ (toliau – Susitarimas) yra vienintelis norminis teisės aktas, reglamentuojantis keitimąsi kriminalinės žvalgybos informacija tarp Lietuvos ir Baltarusijos specialiųjų tarnybų. Esant oficialiai informacijai, kad kompetentingos Baltarusijos Respublikos institucijos šio teisės akto tvarka į Lietuvą nesikreipė, atsakovui atsisakant suteikti prašomą informaciją, lieka neaišku, kaip 2018 m. sausio 17 d. prašyme nurodyta kriminalinės žvalgybos informacija atsidūrė Baltarusijos teisėsaugos institucijų nagrinėjamoje byloje.
Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punkte nurodoma, kad advokatas, vykdydamas advokato veiklą, turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų, taip pat registrų, valstybės informacinių sistemų jų turimą ar tvarkomą teisinėms paslaugoms teikti reikalingą informaciją, duomenis (įskaitant asmens ir ypatingus asmens duomenis), dokumentus, jų nuorašus. Advokato kreipimęsi turi būti pateikti duomenys, įrodantys prašomų pateikti dokumentų ar jų nuorašų ryšį su teisinių paslaugų teikimu. Advokatui, kuris nepagrindžia, kad prašoma informacija, duomenys, dokumentai ar jų nuorašai yra reikalingi teisinėms paslaugoms teikti, motyvuotai atsisakoma juos pateikti. Atsakovas įpareigotinas pateikti pareiškėjo 2018 m. kovo 5 d. rašte prašomus dokumentus ir informaciją, nes jie turi tiesioginį ryšį su G. T. gynyba Baltarusijos Respublikos teismuose. Neturėdamas duomenų, ar kriminalinės žvalgybos informacija apie jo ginamąjį Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo surinkta ir perduota Baltarusijos Respublikai laikantis teisės aktų reikalavimų, negalės užtikrinti G. T. tinkamos gynybos.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime teigia, kad Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (toliau – Policijos įstatymo) 7 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad „Policija negali teikti ar viešai skelbti informacijos, kuri yra valstybės, tarnybos, komercinė, pramoninė ar banko paslaptis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Neskelbiama tarnybinės veiklos metu gauta informacija, kuri pažeistų nekaltumo prezumpciją, pakenktų žmogaus garbei, orumui ar saugumui, fizinių ir juridinių asmenų teisėtiems interesams, sutrukdytų užtikrinti nusikalstamų veikų administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) prevenciją, išaiškinimą arba lemtų jų padarymą“. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir Policijos veiklos įstatymo, galiojusio iki 2015 m. gruodžio 31 d., 6 straipsnio 3 dalyje. Turima informacija yra tarnybinio naudojimo, atitinkanti Lietuvos Respublikos asmens duomenų, tvarkomų nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas, bausmių vykdymo arba nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais, teisinės apsaugos įstatymo (toliau – Įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 5 punktus, todėl negali būti pateikta pareiškėjui. Kaip ne kartą pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje, advokato teisė gauti informaciją nėra absoliuti (2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-12/2004). Jos įgyvendinimas, kaip ir kitų asmenų teisių, siejamas su tam tikromis pareigomis laikytis tokių teisių įgyvendinimą reglamentuojančių įstatymų. Atsakovas mano, kad Biuro 2018 m. kovo 26 d. Nr. sprendimo (rašto) 38-S-3507 pareiškėjui naikinti nėra pagrindo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 22 d. nutarimi, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, jį tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – VAAT) 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
LVAT minėtoje nutartyje pažymėjo, kad nors VAAT sprendimo motyvuose nurodyta, jog atsakovo turima informacija yra tarnybinio naudojimo, atitinkanti Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 5 punktus, todėl negali būti pateikta pareiškėjui, tačiau iš bylos medžiagos nėra aišku, kuo remiantis tokia išvada buvo padaryta, kadangi byloje nėra jokios medžiagos, susijusios su tuo, kokią informaciją buvo atsisakyta suteikti pareiškėjui. Taigi, šiuo atveju VAAT savo sprendimą pagrindė įrodymais, kurie nebuvo ištirti teismo posėdyje.
Įvertinęs LVAT 2020 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodytus argumentus, teismas 2020 m. balandžio 28 d. nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti teismui įrodymus, kokią informaciją buvo atsisakyta suteikti pareiškėjui atsakovo 2018 m. kovo 26 d. raštu „Dėl informacijos suteikimo” Nr. 38-S-3507 bei, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 12 straipsniu, pareiškėjui pasiūlė pateikti nuomonę, ar jis vis dar palaiko skundo reikalavimus.
Atsakydamas į teismo pasiūlymą, pareiškėjas 2020 m. gegužės 7 d. pranešimu informavo teismą, jog vis dar palaiko skunde išdėstytus reikalavimus.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė skundą tenkinti. Papildomai nurodė, kad jo kaip advokato įgaliojimai baudžiamojoje byloje nėra pasibaigę, nes jis toliau pagal pateiktą į bylą 2017 m. liepos 3 d. Išrašą iš teisinių paslaugų sutarties Nr. SM-69 tęsia atstovavimą nuteistajam G. T. Pažymėjo, kad nors nuosprendis dėl G. T. padarytų nusikalstamų veikų baudžiamojoje byloje yra įsiteisėjęs, tačiau ginčo dalykas nagrinėjamojoje administracinėje byloje nėra išnykęs, kadangi pareiškėjas svarsto klausimą dėl galimybės pateikti prašymą atnaujinti procesą baudžiamojoje byloje. Teigė, kad tiek iš pareiškėjo teismui pateiktų išrašų iš Baltarusijos Respublikos Borisovo rajono teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, tiek iš Baltarusijos Respublikos Minsko srities teismo apeliacinės nutarties, tiek iš Baltarusijos Respublikos Aukščiausiojo Teismo pranešimo dėl išnagrinėto ir atmesto kasacinio skundo matyti, kad teismai savo procesinius dokumentus grindė tiek nuotrauka, kurioje užfiksuotas G. T. 2015 m. balandžio 3 d. susitikimas su S. B., tiek duomenimis apie telefoninių numerių priklausomybę G. T., kurie buvo gauti Susitarimo tvarka.
Atsiliepimas
2020 m. birželio 1 d. atsakovas teismui pateikė įrodymus, kokią informaciją buvo atsisakyta suteikti pareiškėjui bei patikslintą atsiliepimą ir Baltarusijos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2020 m. gegužės 13 d. raštą Nr. 24/13847, 2018 m. gruodžio 29 d. Borisovo rajono teismo nuosprendžio kopiją ir 2019 m. spalio 9 d. Minsko srities Borisovo rajono teismo nutartį.
Atsakovas patikslintu atsiliepimu teismo prašė administracinę bylą nutraukti arba pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas patikslintame atsiliepime iš esmės palaikė anksčiau išdėstytus argumentus, tačiau papildomai pažymėjo, jog: 1) informacijos nepateikimo aspektu, vertinant pareiškėjo paklausimo ir atsakovo rašto turinį KŽĮ taikymo aspektu, ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo yra dirbtinis, nekilęs iš jokio realaus teisių ar teisėtų interesų pažeidimo, todėl iš esmės yra baigtas ir išspręstas, kadangi Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų departamentas, 2018 m. vasario 12 d. yra išnagrinėjęs pareiškėjo 2018 m. sausio 17 d. prašymą Nr. AP-1685 ir patikrinęs kriminalinės žvalgybos panaudojimą Baltarusijos Respublikos Borisovo miesto ir rajono teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 16126000219 bei informavo pareiškėją, kad išnagrinėjus Biuro 2018 m. sausio 30 d. rašte Nr. 38-S6-33RN Generalinei prokuratūrai pateiktą informaciją nustatė, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų veiksmai atitiko juos reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, o taip pat, kad Baltarusijos Respublikos pareigūnai Lietuvos Respublikos teritorijoje 2015 m. balandžio 2-3 d. d. nevykdė jokių veiksmų; 2) šiuo metu iš esmės yra išnykęs ginčo dalykas, nes Baltarusijos Respublikos Minsko srities Borisovo rajono teismo baudžiamoji byla Nr. 16126000219, kurioje pareiškėjo atstovas advokatas S. M. pagal 2017 m. liepos 3 d. teisinių paslaugų sutartį atstovavo Lietuvos Respublikos piliečiui G. T., išnagrinėta. 2018 m. gruodžio 29 d. Baltarusijos Respublikos Minsko srities Borisovo rajono teismas G. T. pripažino kaltu pagal Baltarusijos Respublikos baudžiamojo kodekso 285 str. 2 d. (dalyvavimas nusikalstamoje organizacijoje), 328 str. 4 d. (neteisėtas įsigijimas, laikymas ir gabenimas didelio masto narkotines medžiagas, turint tikslą parduoti), 228 str. 4 d. (narkotinių medžiagų gabenimas per Baltarusijos Respublikos muitinės sieną, paslėpus nuo muitinės kontrolės organizuotoje grupėje), 14 str. 1 d. ir 3281 str. 3 d. (bandymas neteisėtai pervežti didelį kiekį narkotinių medžiagų per Baltarusijos Respublikos valstybės sieną), ir subendrinus visus nusikalstamas veikas, G. T. nuteistas 15 metų laisvės atėmimo bausme, todėl advokato įgaliojimai šiuo metu baudžiamojoje byloje yra pasibaigę.
Atsakovas taip pat nurodė, jog pareiškėjas iš esmės nepagrįstai kvestionuoja informacijos nepateikimo apie galimai vykdytos arba nevykdytos kriminalinės žvalgybos faktą, darydamas prielaidą, jog tokia informacija privalo būti pateikta. Pareiškėjas klaidingai interpretuoja baudžiamojoje byloje minimus faktinius duomenis ir jais grindžiamus prašymus pateikti kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų (sekimo, techninių priemonių panaudojimo ir pan.) ir jų atlikimo metu gautos kriminalinės žvalgybos informacijos (duomenų) neva panaudotų Baltarusijos Respublikos teisme kaip įrodymų, teisinius ir faktinius pagrindus kurie neatitinka tikrovės, ir iš tiesų nesudaro Baltarusijos Respublikos teismo nagrinėjamų įrodymų (duomenų) teisinių ir faktinių pagrindų, todėl negali būti teiktini ir vertinami atsakovo atstovo S. M. prašymų pagrindo kontekste. Atsakymo turinys sąlygoja paties atsakovo rašto turinį. Atkreipia dėmesį, jog tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio aspektu, turi būti nustatyta, ar nėra besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-990/2013). Atsakovas tvirtina, jog Biuro veiksmai atitinka VAĮ nustatytus reikalavimus, kadangi pareiškėjas aiškiai suvokia, jog jam atitinkama informacija buvo motyvuotai nepateikta, o apie tokį sprendimą iš esmės negali būti pranešta kitu būdu.
Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundą atmesti atsiliepime ir patikslintame atsiliepime nurodytais motyvais. Teigė, kad neteikė pareiškėjui jo prašomos informacijos, kadangi ji yra konfidenciali, be to, yra tarnybinio naudojimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2018 m. kovo 26 d. rašto Nr. 38-S-3507 „Dėl informacijos suteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atsakovą suteikti pareiškėjui informaciją ir pateikti dokumentus, nurodytus jo 2018 m. kovo 5 d.prašyme „Dėl informacijos suteikimo“.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas 2018 m. sausio 30 d. raštu Nr. 38-S-1168 (gautas 2017 m. lapkričio 30 d. Nr. 38-G-15547) pateikė atsakymą pareiškėjui į jo 2017 m. lapkričio 29 d. raštą. Jame nurodoma, kad atsakovas, patikslindamas savo 2017 m. gruodžio 11 d. teiktą atsakymą Nr. 38-S-13290, informuoja pareiškėją, kad vadovaujantis Susitarimo 11 straipsnio 8 dalimi dėl informacijos, susijusios su Baltarusijos Respublikos centrinės kompetentingos institucijos prašymais Policijos departamentui pagal Susitarimą ir šių prašymų pagrindu vykdytų bendradarbiavimo formų, nurodytų Susitarimo 3 straipsnyje, kreiptųsi į Baltarusijos Respublikos centrinę kompetentingą instituciją – Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministeriją. Rašte pareiškėjas taip pat buvo informuotas, kad 2018 m. sausio 30 d. Biuro rašto Nr. 38-S-1168 kopija persiųsta Baltarusijos Respublikos centrinei kompetentingai institucijai – Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijai.
Byloje taip pat nustatyta, kad Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų departamentas, 2018 m. vasario 12 d. išnagrinėjo pareiškėjo 2018 m. sausio 17 d. prašymą Nr. AP-1685 ir patikrino kriminalinės žvalgybos panaudojimą Baltarusijos Respublikos Borisovo miesto ir rajono teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 16126000219. Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų departamentas informavo pareiškėją, kad, išanalizavęs Biuro 2018 m. sausio 30 d. rašte Nr. 38-S6-33RN Generalinei prokuratūrai pateiktą informaciją nustatė, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų veiksmai atitiko juos reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, taip pat kad Baltarusijos Respublikos pareigūnai Lietuvos Respublikos teritorijoje 2015 m. balandžio 2–3 d. nevykdė jokių veiksmų.
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad baudžiamojoje byloje, nagrinėjamoje Baltarusijos Respublikos Borisovo rajono teisme, gynė Lietuvos Respublikos pilietį G. T.. Baudžiamojoje byloje yra keli dokumentai, patvirtinantys, kad baudžiamajame procese kaip įrodymai buvo panaudoti kriminalinės žvalgybos duomenys, surinkti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Dėl minėtos informacijos surinkimo ir panaudojimo teisėtumo pareiškėjas 2018 m. kovo 5 d. paklausimu kreipėsi į atsakovą, ir, vadovaudamasis Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punktu, prašė atsakovą pateikti 2018 m. kovo 5 d. rašte minimus dokumentus ir informaciją, nes jie turi tiesioginį ryšį su G. T. gynyba Baltarusijos Respublikos teismuose. Pareiškėjas akcentavo, kad, neturėdamas duomenų, ar kriminalinės žvalgybos informacija apie jo ginamąjį Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo surinkta ir perduota Baltarusijos Respublikai laikantis teisės aktų reikalavimų, negalės užtikrinti G. T. tinkamos gynybos.
Atsakovas 2018 m. kovo 26 d. raštu Nr. 38-S-3507 pakartotinai informavo pareiškėją, kad dėl informacijos, susijusios su Baltarusijos Respublikos centrinės kompetentingos institucijos prašymais Policijos departamentui pagal Susitarimo 11 straipsnio 8 dalį, pareiškėjas kreiptųsi į Baltarusijos Respublikos centrinę kompetentingą instituciją – Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministeriją. Atsakyme pažymėta, kad įrodymų teisėtumo ir leistinumo patikrinimas baudžiamojoje byloje yra bylą nagrinėjančio Baltarusijos Respublikos teismo diskrecija. Taip pat pareiškėjas papildomai informuotas, kad kartotiniai prašymai ir skundai nenagrinėjami, jeigu juose nenurodoma naujų aplinkybių, sudarančių prašymo ar skundo pagrindą, ir nėra įtikinamų argumentų, kad sprendimas dėl ankstesnio prašymo ar skundo yra neteisingas arba tuo klausimu yra priimtas teismo sprendimas, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų padarymo iki skundo padavimo yra praėję daugiau nei vieni metai.
Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). ABTĮ 10 straipsnyje įtvirtinti tyrimo ir betarpiškumo principai ir nustatyta, kad, prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio (pagal pareigas), jis nustato tokio tyrimo mastą ir nėra saistomas administracinės bylos proceso dalyvių prašymų (1 d.); teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus (2 d.); teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (3 d.).
Pažymėtina, kad nors tarp pareiškėjo ir atsakovo nagrinėjamojoje byloje kilo ginčas dėl to, ar Baltarusijos Respublikos Borisovo rajono teismas priimdamas 2018 m. gruodžio 29 d. nuosprendį G. T. atžvilgiu ir jį nuteisdamas už jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą bei kitos apeliacinės instancijos grindė savo procesinius dokumentus Lietuvos kriminalinės policijos biuro pagal Susitarimą pateiktais ikiteisminio tyrimo duomenimis, tačiau teismo vertinimu, tai jokios įtakos ginčijamo Rašto teisėtumui ir pagrįstumui neturi, kadangi ginčijamu Raštu pareiškėjui nebuvo atsisakyta suteikti prašomą informaciją tuo pagrindu, kad ji nebus vertinama, ar neturės lemiamos reikšmės nagrinėjant G. T. baužiamąją bylą ir priimant nuosprendį. Be to, teismo tikslas šioje byloje nėra vertinti įrodymus ar pateiktą medžiagą baudžiamosios justicijos prasme. Teismas šioje byloje turi įvertinti, ar ginčijamas atsakovo Raštas yra teisėtas ir pagrįstas.
Sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamą Raštą pagrįstumo, būtina įvertinti ir ginčijamo Rašto, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas administracinis aktas turėtų būti panaikintas.
Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas ginčijamu Raštu atsakydamas pareiškėjui į jo 2018 m. kovo 5 d. paklausimą „Dėl informacijos suteikimo“ veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl jo veikla privalo atitikti iš atsakingo valdymo (gero administravimo) principo kylančius imperatyvus. LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina ir viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., LVAT 2016-07-21 nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016).
LVAT, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad VAĮ 8 straipsnis siejamas su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2015-10-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061/2015, Išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-27 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010-12-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2010-08-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010-11-15 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, 2009-03-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kuriuo atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., LVAT 2018-07-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018, 2017-11-08 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1833-442/2017). Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., LVAT 2018-04-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-871-525/2018, 2017-07-28 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1096-858/2017, 2016-12-22 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2074-146/2016, 2014-12-18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014, 2013-11-21 nutartį administracinėje byloje A502-2124/2013, 2012-03-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-212/2012). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., LVAT 2013-04-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). LVAT savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., LVAT 2015-02-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2012-08-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012, 2012-07-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012). Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad individualiam administraciniam aktui be reikalavimo nurodyti teisės normas ir aplinkybes, kuriomis viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas individualų administracinį aktą, taikomas ir akto aiškumo bei suprantamumo kriterijus, asmenų, kuriems jis skirtas atžvilgiu.
Teismas įvertinęs bylos medžiagą, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, daro išvadą, kad nagrinėjamojoje byloje atsakovo ginčijamo Rašto motyvai yra neaiškūs, o pats Raštas nepagrįstas nei teisiniais, nei faktiniais argumentais.
Visų pirma paminėtina, kad, kaip galima suprasti iš atsakovo teismui teiktų procesinių dokumentų, atsiliepimo argumentų bei atstovės pasisakymų teismo posėdžio metu, informacija, kurią pareiškėjas prašė pateikti savo 2018 m. kovo 5 d. paklausimu, atsakovo buvo įvertinta kaip tarnybinio naudojimo ir tuo pagrindu nebuvo pateikta pareiškėjui. Tačiau teismo vertinimu, atsakovas ginčijamame Rašte nenurodė, remiantis kokiais teisės aktais padarė tokią išvadą, t. y. nenurodė teisinio priimto ginčijamo Rašto pagrindo.
Antra, atsakovas skundžiamu Raštu pareiškėjui nurodė, kad „dėl informacijos susijusios su Baltarusijos Respublikos centrinės kompetentingos institucijos prašymais Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, pagal 2005-10-03 Lietuvos Respublikos vyriausybės ir Baltarusijos Respublikos vyriausybės Susitarimo „Dėl bendradarbiavimo kovojant su organizuotu nusikalstamumu, neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir jų pirmtakų apyvarta, terorizmu ir kitais nusikaltimais“ <...> ir šių prašymų pagrindu vykdytų bendradarbiavimo formų, nurodytų Susitarimo 3 straipsnyje, vadovaujantis Susitarimo 11 str. 8 p turite kreiptis į Baltarusijos Respublikos centrinę kompetentingą instituciją – Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministeriją. Be to, pažymėtina, kad įrodymų teisėtumo ir leistinumo patikrinimas baudžiamojoje byloje, nagrinėjamu atveju, yra bylą nagrinėjančio Baltarusijos Respublikos teismo diskrecija.“ Tuo tarpu minimo Susitarimo 11 straipsnio 8 punktas įtvirtina, kad Šalių valstybių centrinės kompetetingos institucijos užtikrina informacijos, kurią gauna viena iš kitos, konfidencialumą, jeigu ši informacija yra neskelbtina arba jeigu ją perduodanti Šalis nepageidauja jos skelbti. Tas pats taikomas techninėms priemonėms, įrengimams ir medžiagoms. Informacijos konfidencialumo lygį nustato ją perdavusi Šalis. Tais atvejais, kai reikia trečiajai šaliai perduoti informaciją, technines priemones, įrengimus ir medžiagas, gautus pagal šį susitarimą, reikalingas rašyinis juos pateikusių Šalių valstybių centrinių kompetetingų institucijų sutikimas (Susitarimo 11 str. 9 d.). Įvertinęs paminėtas Susitarimo nuostatas, teismas daro išvadą, kad Susitarime įtvirtintas duomenų perdavimas yra galimas tik tarp Šalių kompetetingų institucijų, todėl konstatuoja, kad atsakovas ginčijamame Rašte negalėjo grįsti atsisakymo pareiškėjui pateikti jo prašomą informaciją remdamasis Susitarimo nuostatomis.
Taigi, teismo vertinimu, ginčijamame Rašte atsakovo suformuluotas atsakymas yra visiškai formalus, neaiškus ir prieštaringas. Pirmiausia įvertinus ginčijamo Rašto argumentus gali susidaryti įspūdis, kad tam tikra pareiškėjo prašyta informacija jau yra pateikta Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir atsakovas nebeturi jokios prašomos informacijos. Kita vertus, Rašte darant nuorodą į Susitarimo 11 straipsnio 8 punkto nuostatas, galima suprasti, kad prašoma pateikti informacija yra konfidenciali ir ji yra neteiktina, tačiau tuomet neaišku kodėl ginčijamame rašyte yra siūlymas pareiškėjui dėl prašomos informacijos kreiptis į Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministeriją. Taigi, skundžiamame Rašte nėra aiškių argumentų, kodėl atsakovas šios informacijos ir duomenų negali pateikti pareiškėjui, tad teismo vertinimu atsakovo ginčijamame Rašte esanti formali ir bendra nuoroda į Susitarimo nuostatas niekaip nedera su VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintais imperatyvais.
Atsižvelgęs į tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nustatyti ginčijamo Rašto turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatui, t. y. pareiškėjui, suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį (kokios apimties ir turinio prašomos informacijos turi atsakovas, ar informacija neteiktina, kokiu teisiniu pagrindu ji neteiktina ir pan.), bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Pažymėtina, kad ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.
Teismas taip pat pažymi, kad nors atsakovas ginčijamo Rašto priėmimo motyvus pakankamai plačiai išdėstė savo atsiliepime ir patikslintame atsiliepime į skundą, tačiau LVAT savo praktikoje yra pateikęs išaiškinimą, kaip turėtų būti vertinamos situacijos, kai ginčijamo akto priėmimo motyvai išdėstomi tik teisminio nagrinėjimo metu. Šiuo aspektu LVAT nuolat akcentuoja, kad administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte; skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-502-940/2013; 2015 m.sausio 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015; 2015 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Priešingu atveju būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-261-2692/2011; ir kt.).
Taigi, atsakovo atsiliepime ir patikslintame atsiliepime pateikti nauji, nors ir pakankamai detalūs, priimto sprendimo teisiniai argumentai nevertintini, kadangi jie nedaro įtakos ginčijamo Rašto teisėtumui ir pagrįstumui.
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovo 2018 m. kovo 26 d. raštas Nr. 38-01-3507 yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jis neatitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatų, tad jis, vadovaujantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu naikintinas, o atsakovas įpareigotinas pašalinti padarytą pažeidimą, t. y. iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. kovo 5 d. prašymą „Dėl informacijos suteikimo“ ir priimti individualų teisės aktą, atitinkantį VAĮ reikalavimus.
Be to, pažymėtina, kad nors teismas 2020 m. balandžio 28 d. nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti teismui įrodymus, kokią informaciją buvo atsisakyta suteikti pareiškėjui atsakovo 2018 m. kovo 26 d. raštu “Dėl informacijos suteikimo” Nr. 38-01-3507 ir atsakovas minėtą medžiagą į bylą pateikė, tačiau šiame kontekste teismas atsižvelgia į tai, kad LVAT savo praktikoje yra konstatavęs, jog viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai; administracinis teismas, spręsdamas visuomeninius konfliktus, neturi pareigos už viešojo administravimo sistemos subjektą parinkti teisinį kvalifikavimą, bei po to pats tą teisinį kvalifikavimą vertinti (žr., pvz., 2014 m. kovo 25 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-34/2014), todėl daro išvadą, kad vertinti nurodytą medžiagą ir atsakovo skundžiamo sprendimo trūkumus ištaisyti pačiam teismui nėra teisinio pagrindo.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad LVAT praktikoje yra konstatuota, jog teismo sprendimas, kuriuo panaikinamas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas dėl to, jog jame nėra aiškūs jo priėmimo motyvai, nereiškia, kad viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti priešingą sprendimą – šiuo atveju viešojo administravimo subjektas gali priimti bet kokį sprendimą (ir tokį patį, koks buvo priimtas anksčiau), tačiau jame turi būti aiškiai nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvai (žr., pvz., 2014 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-602-2008/2013; 2014 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-602-2014).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 91 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo S. M. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti atsakovo Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2018 m. kovo 26 d. raštą Nr. 38-S-3507 „Dėl informacijos suteikimo“ ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. kovo 5 d. prašymą „Dėl informacijos suteikimo“.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.