- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-10
- Bylos Nr.
- 2S-1348-56/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kačinskienė Danutė Kutrienė
- Ieškovas
- V. M.
- Atsakovas
- V. K.
- Trečiasis asmuo
- Utenos apskrities viršininko administracija
Teisėjas A. Jakubovskis Proc. sprendimo kategorijos:121.14;121.18;
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2009 m. gruodžio 10 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Petro Jaržemskio
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo
V. M. atskirąjį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009-07-23 nutarties kuria ieškinys gražintas ieškovui, atsakovė V. K., tretysis asmuo Utenos apskrities viršininko administracija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas V. M. su ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė nustatyti 0,4523 ha žemės sklypui, unikalus (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) 4 metrų pločio, 75 metrų ilgio, 0,03 ha ploto kelio servitutą, žemės sklypo plane pažymėtą indeksu "S", siekiant patekti į 0,10 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
Nurodė, jog jis yra J. M., kuriam buvo suformuotas 0,10 ha žemės sklypas, sūnus ir vienintelis įpėdinis. Šią aplinkybę patvirtina 2007 m. sausio 24 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas. Tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Utenos apskrities viršininko administracija, formuodama 0,4523 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ir perleisdama jį atsakovei V. K. nenustatė servituto į kitus formuojamus žemės sklypus, todėl J. M. suformuotas 0,10 ha sklypas, besiribojantis su atsakovės sklypu, paliktas be jokio privažiavimo. Todėl nėra jokios galimybės normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį, nes nėra kaip patekti į šį žemės sklypą.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009-07-23 nutartimi atsisakyta priimti V. M. ieškinį dėl kelio servituto nustatymo.
Teismas pažymėjo, kad įstatymas imperatyviai numato sąlygas, kada servitutas gali būti nustatomas teismo sprendimu: 1) reikalinga būti daikto savininku 2) nepavykus savininkams ginčo išspręsti tarpusavio susitarimu 3) be servituto neįmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Kadangi byloje nebuvo pateikti įrodymai, jog ginčas tarp šalių kilo dėl servituto nustatymo ir nebuvo nustatyta, jog šalys taikiai negalėjo išspręsti konflikto bei dėl ginčo sprendimo nesikreipė į atsakingas žemėtvarkos institucijas prašydamos padėti išspręsti servituto klausimą, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas atsisakyti priimti ieškinį, nes suinteresuotas asmuo kreipęsis į teismą, nesilaikė įstatymų nustatytos tai bylų kategorijai išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos (CPK 137 str. 2 d. 3 p.).
Teismas konstatavo, kad Ignalinos rajono apylinkės teismas 2009 m. birželio 26 d. nutartimi civilėje byloje Nr. 2-558-242/2009 V. M. ieškinį V. K. dėl kelio servituto nustatymo atsisakė priimti išaiškindamas, kad buvo nesilaikyta įstatymų nustatytos tai bylų kategorijai išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos - klausimas dėl kelio servituto nustatymo nebuvo sprendžiamas abipusiu šalių sutarimu. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, jog jis yra 0,10 ha sklypo savininkas bei įrodymų, kad nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Teismo nutartį ieškovas galėjo skųsti, tačiau šia teise nepasinaudojo.
Šalies argumentai
2009 m. liepos 14 d. ieškovas pateikė teismui naują tapatų ieškinį dėl kelio servituto nustatymo, kurį teismas jau buvo atsisakęs priimti, tačiau vėl nepridėjo įrodymų, kad jis yra 0,10 ha žemės sklypo savininkas, t.y. kad jo nuosavybės teisės yra registruotos (CK 1.75 str. 2 d.), kad nepavyko šalims susitarti dėl servituto nustatymo ir, kad nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė teismui įrodymų, jog atsakovė būtų atsisakiusi pasirašyti sutartį dėl servituto, taip pat nepateikė plano-projekto, pagal kurį būtų galima nustatyti servitutą, nes pagal ieškovo pateiktus žemės planus servitutas negali būti nustatomas, kadangi planai yra neišsamūs, skirtingų mastelių, todėl neaišku kurioje vietoje yra ieškovo ir atsakovės sklypai ir kaip jie ribojasi, neaišku per kurią atsakovės sklypo vietą (ar vietas) turėtų eiti servitutinis kelias. Nurodytų argumentų pagrindu teismas ieškinį laikė nekonkrečiu, neparuoštu teisminiam nagrinėjimui ir paduotu ieškinyje nenurodžius jo surašymo datos (CPK 111 str. 2 d. 6 p.), todėl ieškinį atsisakė priimti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai
Ieškovas V. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti skundžaimą teismo nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nurodo, kad skundžiama nutartis yra neteista ir nepagrįsta. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog teikdamas ieškinį ieškovas nesilaikė išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos. Vyriausybės 1995-08-27 nutarime Nr. 1278 ,,Dėl žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos“ 11 punktas nurodo, kad ginčus dėl naudojimosi LR Vyriausybės ar apskrities valdytojo nustatytais servitutais, taip pat jų pakeitimo klausimus sprendžia LR Vyriausybė ar apskrities valdytojas, kurių sprendimai gali būti skundžiami teismui. Nutarime buvo nustatyta privaloma ikiteisminio sprendimo tvarka, bet tik dėl servitutų nustatytų administraciniu aktu. Šis norminins aktas galios neteko 2004-10-20. Šiuo metu jokie teisės aktai nenumato išankstinės ginčo dėl servitutų nustatymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Priimdamas ieškinį teismas turėjo pareigą įvertinti ar ieškovas tinkamai įgyvendina teisę kreiptis į teismą, o ieškinio pagrįstumo klausimą teismas galėjo išspręsti tik bylą išnagrinėjęs iš esmės. Be to, ieškinio priėmimo stadijoje teismas įvertino ne tik pateiktus įrodymus, bet ir pasisakė dėl jų turinio.
Atsiliepimas į atskirąjį skundą įstatymo nustatyta tvarka pateiktas nebuvo.
Atskiriesiems skundams nagrinėti taikytinos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Teisėjų kolegija įvertinusi civilinės bylos medžiagą bei atskirojo skundo argumentus konstatuoja, jog pirmos instancijos teismo priimta nutartis, kuria atsisakyta priimri ieškovų ieškinį negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta (CPK 263 str.).
Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, kurio teisės ir laisvės yra pažeistos, turi teisę kreiptis į teismą. Procesine prasme ši nuostata reiškia asmens teisę kreiptis į tesimą su ieškiniu. Tam tikrais atvejais gali būti nustatyta ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka. Tuo yra siekiama operatyviai išspręsti konfliktą, sumažinti galimas šalių išlaidas, o šalis, nepatenkinta ikiteisminės institucijos sprendimu, visada turi teisę kreiptis į teismą. Pažymėtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad reikalavimo prieš kreipiantis į teismą pabandyti išspręsti ginčą neteisminiu būdu tvarka neturėtų būti pernelyg biurokratiška ir sudėtinga. Taigi teisminės gynybos prieinamumo principas turi būti realus, jam įgyvendinti neturėtų būti sukuriama papildomų barjerų (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. balandžio 17 d. nutartis civivilinėje byloje Nr. 2-266/2008). Pagal Civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas atsisakydamas priimti ieškinį privalo priimti motyvuotą nutartį, kurioje privalo nurodyti, į kurią instituciją ieškovas turi kreiptis, kad būtų pašalintos aplinkybės trukdančios priimti ieškinį. Remiantis Civilinio proceso kodekso 291 straipsnio 1 dalies 5 punktu teismo nutartyje turi būti nurodomi motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas, ir įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi. Nagrinėjamu atveju teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, konstatavo, kad ieškovai privalo pasinaudoti ikiteismine ginčo sprendimo tvarka ir tik po to kreiptis į teismą su ieškiniu dėl servituto nustatymo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovų reikalavimą nustatyti kelio servitutą 0,4523 ha žemės sklypui, unikalus (duomenys neskelbtini), kadastro (duomenys neskelbtini), 4 metrų pločio, 75 cm. ilgio, 0,03 ploto servitutą žemės plane pažymėtą indeksu ,,S“ patekti į 0,10 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau nenurodydamas aiškių tokio sprendimo pagrindų, suformavo situaciją, ribojančią ieškovų teisę ginti savo galimai pažeistas teises bei pažeidžiančią jų (ieškovų) teisę į greitą procesą (CPK 5, 7 straipsniai).
Atsisakydamas priimti ieškovų ieškinį pirmos instancijos teismas nutartyje nurodė, jog teismui nebuvo pateikti įrodymai, pagal kuriuos būtų galima nustatyti servitutą, o pateikti įrodymai yra neišsamūs, skirtingų mastelių, todėl nėra galimybės nustatyti vietos kurioje reikia nustatyti servitutinį kelią.
Civilinio proceso kodekso 115 straipsnio 2 dalis nustato, jog procesiniams dokumentams neatitinkant jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų, teismas priima nutartį ir nustato pakankamą, bet ne trumpesnį kaip septynių dienų terminą trūkumams pašalinti. Civilinio proceso kodekso 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas įpareigoja pateikti ieškinyje nurodomas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, tačiau teismas spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, turi ne tik formaliai patikrinti pateikto procesinio dokumento atitikimą Civilinio proceso kodekso reikalavimams, bet ir įvertinti iškelto ginčo ypatumus. Tuo atveju, jeigu teismui bylose esančių dokumentų neužtektų ginčui teisingai išspręsti, pirmosios instancijos teismas, net ir priėmęs ieškinį, gali taikyti trūkumų šalinimo institutą ir reikalauti iš ieškovo trūkstamų įrodymų (CPK 225, 226, 296 straipsniai). Nagrinėjamu atveju, teismas motyvuodamas, tuo, jog nebuvo pateikti išsamūs duomenys apie būtino nustatyti servituto vietą, nenustatydamas termino trūkumams pašalinti, paliko ieškinį nenagrinėtu (Lietuvos apliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-192/2008).
Teisėjų kolegija sprendžia, jog teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, kad ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio: sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę realizuoja laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu, o ne bylos iškėlimo stadijoje, kuomet sprendžiamas klausimas dėl ieškinio priėmimo, prireikus, šalinami ieškinio trūkumai. Teismas privalo nustatyti terminą, kuris ieškovui bus pakankamas, kad jis galėtų įvykdyti visus teismo nurodymus bei pateikti reikalingus dokumentus.
Pirmos instancijos teismas atsisakydamas priimti ieškovų ieškinį netinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas reglamentuojančias ieškinio priėmimo klausimus, todėl priėmė iš esmės nepagrįstą nutartį (CPK 329 str.), todėl nutartis naikintina ir klausimas iš naujo perduotinas nagrinėti pirmos instancijos teismui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 3 p., kolegija
nutarė:
Ieškovo V. M. atskirąjį skundą patenkinti. Panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009-07-23 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-651-242/2009 ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.