- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-16
- Bylos Nr.
- e2A-288-516/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00230-2018-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Vytautas Zelianka, Aldona Tilindienė
- Atsakovas
- ETU Forsikring A
- Trečiasis asmuo
- asociacija Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės ir Vytauto Zeliankos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „AIGI“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-230-198/2019 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „AIGI“ ieškinį atsakovei ETU Forsikring A/S, trečiasis asmuo – asociacija Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, dėl neišmokėtos draudimo išmokos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „AIGI“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės draudimo bendrovės ETU Forsikring A/S 51 990,88 Eur draudimo išmoką, 6 proc.dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė paaiškino, kad 2012 m. balandžio 1 d. kelyje Nr. 78 iš Sandnessjøen į Mosjøen, Norvegijos Karalystėje, įvyko eismo įvykis, kurio metu nukritus nuo skardžio buvo nepataisomai sugadintos krovinį gabenančios ieškovės transporto priemonės – vilkikas Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir puspriekabė, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei visiškai prarastas krovinys (atvėsinta lašiša). 2013 m. gruodžio 2 d. Norvegijos Alstahaugo apygardos teismas priėmė sprendimą, kuriuo atsakomybę dėl eismo įvykio paskirstė lygiomis dalimis abiem eismo įvykio dalyviams – transporto priemonių (kurios buvo apdraustos „BTA Insurance Company SE“) valdytojui, t. y. ieškovei, ir kitos įvykyje dalyvavusios transporto priemonės, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruotos Norvegijos Karalystėje (apdrausta draudimo bendrovėje ETU Forsikring A/S), valdytojui. Ieškovė nurodė, kad 2015 m. spalio 20 d. ji pateikė atsakovės atstovo SIA „PANDI BALT“ atstovybei Lietuvoje pretenziją dėl nuostolių atlyginimo. SIA „PANDI BALT“ 2017 m. sausio 20 d. pateikė nemotyvuotą pasiūlymą dėl draudimo išmokos. Ieškovė, nesutikdama su pasiūlymu, 2017 m. vasario 1 d. pateikė pretenziją dėl atsakovės atstovo atsisakymo atlyginti patirtus nuostolius. SIA „PANDI BALT“ 2017 m. vasario 2 d. elektroniniu paštu patvirtino, kad gavo pretenziją, ir pažadėjo pateikti atsakymą, tačiau iki šiol ieškovė motyvuoto atsakymo iš atsakovės negavo. Nesulaukusi atsakymo iš atsakovės, ieškovė 2017 m. birželio 8 d. su pretenzija kreipėsi į Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą (toliau – ir Biuras), kuris atsakė, kad negali atnaujinti bylos administravimo, pasiūlė ginčą su draudiku spręsti teisminiu keliu.
3. Ieškovė nurodė, kad dar ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje atsakovei buvo pateikti išsamūs ieškovės reikalavimus patvirtinantys dokumentai ir dėl eismo įvykio ieškovės patirtos žalos apskaičiavimas. Ieškovės tvirtinimu, ji patyrė iš viso 105 931,78 Eur dydžio žalą. Patirta žala dėl puspriekabės sugadinimo sudaro 19 240 Eur. Vilkiko negautos pajamos už vieną dieną sudaro 70,28 Eur. Ieškovės nuomone, atsakovė privalo ieškovei išmokėti kompensaciją už 219 dieną (205 dienų laikotarpis nuo eismo įvykio datos iki „BTA Insurance Company“ SE filialo Lietuvoje sprendimo išmokėti draudimo išmoką dienos bei 14 dienų laikotarpis, kuris reikalingas parengti naujai įsigytą vilkiką darbui). Taigi, patirtos žalos dydis dėl vilkiko negautų pajamų sudaro 15 391,32 Eur (70,28 x 219). Nuostoliai dėl puspriekabės negautų pajamų, ieškovės skaičiavimu, sudaro 70 490,84 Eur (už visą 1003 dienų laikotarpį nuo eismo įvykio iki ieškovei bankroto bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. gruodžio 30 d.). Ieškovė taip pat paaiškino, kad buvo priversta samdyti nepriklausomą turto vertintoją, kuris nustatė dėl sunaikintos puspriekabės atsiradusių nuostolių dydį, ir ieškovė dėl to patyrė papildomai 484 Eur išlaidų, kurias taip pat privalo atlyginti atsakovė. Atsižvelgiant į tai, kad Norvegijos Alstahaugo apygardos teismas abiejų eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių valdytojų kaltę paskirstė lygiomis dalimis, pirmiau nurodyta suma dalintina pusiau, o kadangi dalį ieškovės patirtos žalos – 1 459,01 Eur, atsakovė atlygino ir įvertinant ieškovės papildomai patirtas 484 Eur išlaidas, ieškovei atsakovės neišmokėta draudimo išmokos suma sudaro 51 990,88 Eur (52 965,89 – 1459,01 + 484).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. gegužės 15 d. sprendimu ieškinį atmetė, taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovės prašymą taikyti ieškinio senatį, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nesutiko su ieškovės teiginiu, kad ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d., kai Biuras baigė žalos administravimą dėl eismo įvykio. Teismas pažymėjo, kad ieškovė ieškinį pareiškė draudimo bendrovei ETU Forsikring A/S, nes nesutinka su būtent šios bendrovės 2017 m. sausio 20 d. priimtu sprendimu dėl draudimo išmokos, o ne dėl Biuro 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo. Ieškovė, teigdama, kad ne ETU Forsikring A/S vykdė žalos administravimą, o Biuras, Biuro į bylos nagrinėjimą net nebuvo įtraukusi (Biuras, kaip trečiasis asmuo, į bylos nagrinėjimą įtrauktas teismo iniciatyva). Ieškinio dalykas – reikalavimas priteisti 51 990,88 Eur draudimo išmoką, procesines palūkanas iš draudimo bendrovės ETU Forsikring A/S, o ne Biuro. Atsakovė 2017 m. sausio 20 d. per savo atstovės Lietuvoje SIA „PANDI BALT“ atstovybę pranešė ieškovei apie draudimo bendrovės patvirtintą išmoką – 1 459,01 Eur. Ieškovė 2017 m. vasario 1 d. pranešė atsakovei, kad atsiima duotą sutikimą atsakovei ETU Forsikring A/S tęsti žalos administravimą ir dėl žalos išieškojimo kreipsis į Biurą ir (ar) teismą. Ieškovės 2017 m. vasario 1 d. raštas „Dėl 2017-01-20 pranešimo Nr.10/2017“, teismo įsitikinimu, patvirtina, kad ieškovei apie atsakovės sprendimą dėl 1 459,01 Eur draudimo išmokos buvo žinoma anksčiau nei 2017 m. vasario 1 d., tačiau, nesutikdama su atsakovės apskaičiuota 1 459,01 Eur draudimo išmokos suma, ieškovė į teismą kreipėsi tik 2018 m. rugsėjo 13 d., akivaizdžiai, teismo vertinimu, praleidusi 1 metų ieškinio senaties terminą.
6. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad dėl draudimo išmokos priteisimo kreipėsi bankrutavusi bendrovė „AIGI“, atstovaujama bankroto administratoriaus, praėjus daugiau nei 3 metams po bendrovės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, kai bendrovės bankroto procesas negali trukti ilgiau nei 24 mėnesius nuo bendrovės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 33 straipsnio 7 dalis). Ginant bendrovės, jos kreditorių interesus, išieškant skolas, ĮBĮ yra numatytas 6 mėnesių terminas nuo dokumentų gavimo dienos pareikšti ieškinius teisme (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas). Įmonės bankroto procedūra negali vykti neapibrėžtą laiką, nes tai neatitinka bankroto proceso tikslo operatyviai per įstatymo nustatytą terminą baigti įmonės likvidavimo procedūrą, pašalinant iš rinkos nemokius jos dalyvius.
7. Teismas taip pat nurodė sutinkantis su atsakovės argumentais, kad ieškovės bankroto administratorius, turėdamas aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą bei ne vienų metų patirtį bankroto procese, negalėjo nežinoti, kad 1 metų ieškinio senaties termino skaičiavimas reikalavimams, kylantiems iš draudimo teisinių santykių, pradedamas nuo draudiko (atsakovės) sprendimo dėl draudimo išmokos išmokėjimo priėmimo dienos.
8. Teismas pastebėjo ir tai, kad ieškovė, prašydama atnaujinti ieškinio senaties terminą, jeigu teismas nuspręstų, jog jis praleistas, priežasčių, dėl kurių praleido ieškinio senaties terminą nenurodė. Priešingai, bylos nagrinėjimo metu ieškovė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pradžia yra 2018 m. rugpjūčio 28 d., kai Biuras baigė žalos administravimą, pabrėždama, jog nagrinėjamu atveju aptariamo eismo įvykio metu ieškovės patirtos žalos administravimą atliko ne atsakovė, o Biuras.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Ieškovė BUAB „AIGI“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Teismas ieškinio senaties institutą taikė pagal Lietuvos Respublikos teisę, nors eismo įvykis įvykęs Norvegijos Karalystėje, o atsakingo draudiko buveinės vieta yra Danijos Karalystėje. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Teismas netyrė užsienio teisės turinio, nors Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas ex officio (savo iniciatyva). Nagrinėjamoje byloje yra tik vienas rašytinis įrodymas, iš kurio galima spręsti dėl Norvegijos Karalystės teisės turinio: tai Norvegijos Karalystėje dirbančio advokato E. K. 2018 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos draudikų biuro darbuotojai A. S., Norvegijos Karalystės draudikų biurui, Danijos Karalystės draudikų biurui ir atsakovei siųstas elektroninis laiškas, kuriame advokatas nurodo ir prašo informuoti ieškovę, kad pagal Norvegijos draudimo įstatymą, jeigu ieškovė per 6 mėnesius nuo šiandien nepateiks teismui ieškinio, sueis senaties terminas. Ieškinį teismui ieškovė pareiškė 2018 m. rugsėjo 13 d., t. y. nepraėjus 6 mėnesiams nuo advokato laiško išsiuntimo dienos. Advokato laiške nurodytas 6 mėnesių senaties terminas būtų suėjęs tik 2018 m. spalio 26 d.
9.2. Netgi tuo atveju, jeigu ginčo teisiniams santykiams turėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė, skundžiamas teismo sprendimas nelaikytinas teisėtu ir pagrįstu. Ieškinio senaties termino pradžia aptariamu atveju nustatytina pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę. Jeigu, kaip vertino pirmosios instancijos teismas, ieškinio senaties terminas prasidėjo 2017 m. vasario 1 d., kodėl tuomet Biuro darbuotojos A. S. 2017 m. liepos 7 d. elektroniniame laiške ieškovei buvo nurodyta: „atsižvelgus į Norvegijos Biuro atstovo pateiktą informaciją, rekomenduojame atlikti žalos vertinimą ir žalą įrodančius dokumentus pateikti atsakingam draudikui / jo atstovui“. Po šio elektroninio laiško gavimo ieškovė kreipėsi į turto vertintojus ir dėl turto vertintojų paslaugų patyrė papildomas išlaidas. Subjektyviajam momentui dėl ieškinio senaties termino pradžios konstatuoti šiuo atveju svarbiausias yra draudimo išmokos pagal atsakovei naujai pateiktą transporto priemonės vertinimo ataskaitą neišmokėjimas, kai Biuro darbuotojas E. O. 2018 m. rugpjūčio 28 d. elektroniniu laišku ieškovės atstovą informavo, kad „Biuras kaip žalos atlyginimo institucija baigia žalos administravimą“. Be to, draudimo išmoką (neginčijamo žalos dydžio dalį) atsakovė ieškovei pervedė dar po savaitės – 2018 m. rugsėjo 5 d. Taigi, ieškovės subjektyvus suvokimas apie jos teisių pažeidimą susiformavo gavus Biuro pranešimą apie baigiamą žalos administravimą ir netrukus atsakovės išmokėtą jos neginčijamo žalos dydžio draudimo išmoką. Ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi net nepraėjus vienam mėnesiui nuo minėtų įvykių.
9.3. Teismo nurodytoje ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkto nuostatoje yra kalbama apie sandorių ginčijimą teisme, o ne žalos atlyginimo reikalavimo įgyvendinimą, kaip kad yra nagrinėjamoje civilinėje byloje.
Atsiliepimas
10. Atsakovė ETU Forsikring A/S atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai argumentai:
Šalies argumentai
10.1. Apeliantė apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos civilinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliacinio skundo pagrindas gali būti tik tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Ieškovė nuo pat 2015 m. spalio 20 d. pretenzijos atsakovei pateikimo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikavo išimtinai pagal Lietuvos Respublikos teisę: Lietuvos Respublikos teise rėmėsi draudžiamojo įvykio administravimo metu, teikdama pretenziją dėl žalos atlyginimo, teikdama pretenzijas Biurui, teikdama ieškinį, dubliką, žodinio civilinės bylos nagrinėjimo metu. Ieškovė neteigė, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma užsienio teisė, ar jog jos turinį turėtų nustatyti ir aiškinti teismas. Taigi, apeliantė ieškinyje aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžė ginčo nagrinėjimo pagrindą ir dalyką, kurių ribose Panevėžio apygardos teismas ir nagrinėjo civilinę bylą. Kita vertus, net ir darant prielaidą, kad pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu tariamai turėjo vadovautis Norvegijos Karalystės teise, byloje esantis el. laiškas, kuriame nurodyta, jog jeigu per 6 mėnesius nebus pateiktas ieškinys, sueis ieškinio senaties terminas, nėra tinkamas ir leistinas įrodymas dėl užsienio teisės turinio nustatymo. Teismas taikydamas ir aiškindamas užsienio teisę vadovaujasi teisės normų turiniu ir oficialiu jų aiškinimu, teisės normų taikymo praktika ir doktrina, bet ne el. laiške nurodyta informacija.
10.2. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateiktais išaiškinimais, pagal CK 1.12 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 808 straipsnyje įtvirtintas procesines užsienio teisės taikymo taisykles, teismas ex officio taiko užsienio teisę tik tais atvejais, kai tai daryti jį įpareigoja tarptautinės sutartys ar galiojantys įstatymai. Kai užsienio teisės taikymas susijęs tik su ginčo šalių privačiais interesais ir neturi viešojo intereso gynimo aspekto, užsienio teisės taikymas grindžiamas dispozityvumo principu – užsienio teisė taikoma ginčo šalių iniciatyva. TPVCAPDĮ expressis verbis nėra numatyta teismo pareiga savo iniciatyva taikyti ir aiškinti užsienio teisę. Priešingai nei nurodė apeliantė, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostata negali būti aiškinama kaip numatanti teismo pareigą užsienio teisę taikyti, aiškinti ir jos turinį nustatinėti savo iniciatyva. Kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipianti ieškovė. Ieškovei nesiremiant ir negrindžiant reikalavimo Norvegijos Karalystės teise bei nepateikus jos teisės turinio ir Norvegijos Karalystės teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, Panevėžio apygardos teismas pagrįstai ir teisėtai vadovavosi ne Norvegijos Karalystės, bet Lietuvos Respublikos teise.
10.3. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad ieškinio senaties termino pradžios momentui šiuo atveju yra svarbus 2018 m. rugpjūčio 28 d. Biuro laiškas, o taip pat draudimo išmokos pagal atsakovei pateiktą transporto priemonės vertinimo ataskaitą neišmokėjimas. Ieškovė ieškiniu atsakovei pareiškė reikalavimus dėl draudimo išmokos dalies priteisimo. 2017 m. sausio 20 d. atsakovė jau priėmė sprendimą dėl draudimo išmokos, pateikė jį per savo atstovą Lietuvoje SIA „PANDI BALT“ atstovybę. Tiek pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamą šios nuostatos aiškinimo ir taikymo praktiką, ieškinio senaties terminas prasideda nuo to momento, kai protingas, atidus ir rūpestingas asmuo turėjo (galėjo) sužinoti apie aplinkybes, kuriomis grindžia reiškiamus reikalavimus, t. y. turi būti taikomas bonus pater familias standartas. Ieškinio senaties terminas draudimo teisiniuose santykiuose skaičiuotinas nuo asmens sužinojimo apie draudiko sprendimą mokėti draudimo išmoką arba atsisakymo mokėti draudimo išmoką dienos. 2017 m. sausio 20 d. ieškovei tapo aiškios aplinkybės, susijusios su išmokama draudimo išmoka bei jos dydžiu, todėl nuo šios dienos ji žinojo ir negalėjo nežinoti apie tariamą jos teisių pažeidimą. Viena vertus, ieškovę atstovavo bankroto administratorius, kuris turi ne tik aukštąjį išsilavinimą, bet ir reikiamą patirtį tokio pobūdžio bylose. Kita vertus, nuo pat pradžių visa komunikacija tarp ieškovės ir atsakovės bei Biuro vyko su profesionalių teisininkų pagalba – pretenzijas ir raštus atsakovei ir Biurui pasirašinėjo ieškovės advokatai.
10.4. Ieškovė dėl draudimo išmokos mokėjimo kreipėsi dviem alternatyviais, skirtingais ir savarankiškais būdais. Vadovaujantis TPVCAPDĮ 16 straipsniu, žalą patyręs asmuo turi teisę dėl žalos atlyginimo kreiptis tiek į atsakingąjį draudiką, tiek į Biurą. Atkreiptinas dėmesys, kad pati apeliantė savo skunde pripažįsta, jog Biuras yra žalos atlyginimo institucija, bet ne ginčų nagrinėjimo institucija, kaip teigė civilinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Biuras dar 2017 m. birželio 27 d. pranešime ieškovei nurodė, kad draudikas (atsakovė) priėmė sprendimą dėl eismo įvykio ir Biuras neturi kompetencijos administruoti žalą. Be to, pati apeliantė dublike pripažino, kad 2017 m. sausio 20 d. buvo priimtas sprendimas dėl draudimo išmokos mokėjimo. Aplinkybė, kad ieškovė pati priėmė valingą sprendimą nesikreipti į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo, bet ne kartą kreipėsi į Biurą su reikalavimais ir pretenzijomis, taip pat sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovė negalėjo nežinoti apie atsakovės sprendimą dėl draudimo išmokos ir sprendimu sukuriamus teisinius padarinius. Priešingai, aplinkybė, kad ieškovė atšaukė atsakovės teisę tęsti žalos, atsiradusios dėl eismo įvykio, administravimą, tiesiogiai įrodo, jog ieškovė žinojo apie atsakovės sprendimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo bei atsakovės argumentus ir atsisakymo išmokėti dalį draudimo išmokos priežastis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovės BUAB „AIGI“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
12. Apeliantės BUAB „AIGI“ teigimu, pirmosios instancijos teismas, taikydamas ieškinio senaties institutą šioje byloje, turėjo aiškintis ir taikyti Norvegijos Karalystės teisinį reguliavimą, nes eismo įvykis, dėl kurio prašoma priteisti draudimo išmoką, įvyko Norvegijoje. Ieškovė taip pat įrodinėja, kad net ir taikant Lietuvos Respublikos teisę, nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog BUAB „AIGI“ praleido vienų metų senaties terminą ieškiniui pareikšti, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai ir neteisėtai atmetė ieškovės reikalavimus.
13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, neturi faktinio ir (ar) teisinio pagrindo sutikti su apeliantės skunde dėstoma pozicija.
Dėl apeliacijos paskirties ir užsienio teisės (ne)taikymo
14. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.
15. Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą pažymėjo atsakovė, pirmiau nurodytas draudimas įtvirtintas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikoje pasirinktą ribotos apeliacijos modelį, pagal kurį byla apeliacinės instancijos teisme nėra iš naujo, pakartotinai nagrinėjama visa apimtimi, bet pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis – tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tik tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, o apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją, t. y. apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimui pakartoti ar naujiems reikalavimams ir atsikirtimams nagrinėti, o pirmosios instancijos teismo padarytoms teisės ir (ar) fakto klaidoms ištaisyti. Teisminės bylos esminis nagrinėjimas vyksta pirmojoje teismo instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, argumentai, atsikirtimai į juos bei įrodymai.
16. Kaip pagrįstai akcentuoja atsakovė ETU Forsikring A/S, ieškovė BUAB „AIGI“ viso bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme proceso metu ne tik neteikė jokių duomenų apie Norvegijos Karalystės teisės turinį, bet ir apskritai nenurodė jokių argumentų dėl minėtos užsienio valstybės teisės taikymo nagrinėjamu atveju, be kita ko, klausimui dėl ieškinio senaties (ne)praleidimo išspręsti, poreikio, nors prašymą atmesti BUAB „AIGI“ ieškinį dėl praleisto pagal Lietuvos Respublikos teisinį reguliavimą ieškinio senaties termino atsakovė pateikė dar pirmame savo procesiniame dokumente – atsiliepime į ieškinį.
17. Priešingai, pati ieškovė visus savo reikalavimus draudikei, o taip pat ir atsikirtimus į atsakovės argumentus, be kita ko, ir dėl ieškinio senaties, grindė išimtinai Lietuvos Respublikos teisės normomis, net neužsimindama apie Norvegijos Karalystės teisinio reguliavimo šiuo atveju aktualumą, apie kurį nurodo apeliaciniame skunde. Antai, dublike ieškovė ieškinio senaties (būtent vienų metų) terminą skaičiavo nuo sužinojimo apie jos teisių galimą pažeidimą, kaip tai numato Lietuvos Respublikos CK 1.127 straipsnio 1 dalis, momento, šį sužinojimą (suvokimą) siedama su Biuro atsakymu elektroniniame laiške, kad žalos administravimas užbaigiamas, o taip pat su atsakovės atliktu draudimo išmokos išmokėjimu ieškovei momentu. 2019 m. balandžio 25 d. posėdžio metu ieškovės atstovai taip pat neužsiminė apie būtinybę šioje byloje analizuoti Norvegijos Karalystės teisinį reguliavimą klausimui dėl ieškinio senaties draudimo teisinių santykių atveju termino trukmės ir jos taikymo ypatumų išspręsti. Priešingai, ieškovės pozicija dėl ieškinio senaties termino nepraleidimo vėlgi buvo grindžiama Lietuvos Respublikos materialinės teisės normomis, ieškovei senaties termino pradžią skaičiuojant nuo draudimo išmokos gavimo momento, o apeliaciniame skunde akcentuojamą Norvegijos Karalystėje dirbančio advokato E. K. 2018 m. balandžio 26 d. el. laišką ieškovės atstovams teismo posėdžio metu minint tik kaip įrodymą, neva atsakovė klaidino ieškovę, todėl turėtų prisiimti neigiamas pasekmes dėl praleisto termino, jeigu teismas konstatuotų jo praleidimą, tačiau nei nurodant, kad šioje byloje turėtų būti taikoma Norvegijos teisė, nei teigiant, jog jos aiškinimo ir taikymo turėtų imtis pats teismas savo iniciatyva.
18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovei nei pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui stadijoje, nei bylą nagrinėjant iš esmės (be kita ko, ir anksčiau – žalos administravimo metu), ne tik nesiremiant užsienio teise ir neteikiant jos turinį pagrindžiančių duomenų, bet net neužsiminant apie jos taikymo šiame ginče poreikį, apeliantė negali tokio pobūdžio argumentais remtis apeliaciniame skunde, siekdama įrodinėti pirmosios instancijos teismo, kuris šių aplinkybių ir argumentų negalėjo bei neturėjo vertinti, sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Dėl šios priežasties plačiau pirmiau nurodyti apeliacinio skundo argumentai neanalizuotini, papildomai pažymint tik tai, kad ieškovės minimoje TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai nėra nurodyta, jog senaties terminas ieškiniui Lietuvos Respublikos teisme dėl draudimo išmokos priteisimo iš draudiko pareikšti turi būti vertinamas pagal eismo įvykio atsitikimo valstybės teisinį reguliavimą, taigi, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio senaties instituto taikymo šioje byloje klausimą, turėjo ex officio (liet. – savo iniciatyva) taikyti ir aiškinti Norvegijos Karalystės teisę.
Dėl ieškinio senaties termino praleidimo
19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nesutinka su ieškovės argumentu, kad net ir taikant Lietuvos Respublikos teisę, ieškovė BUAB „AIGI“ negali būti laikoma praleidusia ieškinio senaties terminą, nes, apeliantės teigimu, subjektyvus apeliantės suvokimas apie jos teisių pažeidimą, kaip to reikalauja CK 1.127 straipsnio 1 dalis, susiformavo tik gavus Biuro pranešimą apie baigiamą žalos administravimą ir netrukus atsakovės išmokėtą jos neginčijamo žalos dydžio draudimo išmoką, nuo kurių (minėtų įvykių) momento ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi net nepraėjus vienam mėnesiui.
20. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
21. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kai atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, jog jo teisė pažeista. Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-611/2019; kt.).
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo pareiškė ne Biurui, bet draudimo bendrovei ETU Forsikring A/S, kuri dar 2017 m. sausio 20 d. priimtu sprendimu dėl draudimo išmokos per savo atstovės Lietuvoje SIA „PANDI BALT“ atstovybę pranešė ieškovei patvirtintos draudimo išmokos dydį – 1 459,01 Eur, būtent kuris ir buvo pervestas ieškovei 2018 m. rugsėjo 5 d. Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip matyti iš byloje esančio susirašinėjimo el.paštu, taip pat ir iš paties 2017 m. sausio 20 d. pranešimo turinio, draudimo išmoka buvo pervesta ieškovei BUAB „AIGI“ kur kas vėliau nei priimtas sprendimas dėl jos dydžio ne dėl to, kad vyko derybos ir (ar) atsakovės sprendimas nebuvo galutinis ir ji toliau vykdė žalos administravimą, bet dėl to, jog pati ieškovė ilgą laiką delsė nurodyti banko sąskaitą ir neatliko dar 2017 m. sausio 20 d. pranešime atsakovės atstovės nurodytų veiksmų išmokai gauti – sprendime dėl draudimo išmokos buvo prašoma užpildyti pareiškimą dėl kompensacijos mokėjimo, nurodant banko sąskaitos numerį, į kurią turėtų būti pervesta draudimo išmoka, bei atsiųsti šio pareiškimo originalą, tačiau ieškovė šių veiksmų laiku neatliko. Esant šioms aplinkybėms, sutiktina su atsakove, kad ieškovė visiškai nepagrįstai sužinojimo apie savo pažeistas teises momentą sieja ne su draudiko sprendimo dėl mokėtinos draudimo išmokos priėmimu, o su draudimo išmokos pervedimo ieškovei data, nors dar iš 2017 m. sausio 20 d. pranešimo turinio ieškovei, atstovaujamai tiek bankroto administratoriaus, turinčio aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą bei ne vienų metų patirtį, tiek advokatų, tapo aiškios aplinkybės, susijusios su draudikės ETU Forsikring A/S išmokama draudimo išmoka bei jos dydžiu. Taigi, ieškovei neginčijant, kad iki 2017 m. vasario 1 d. (kai išsiuntė atsakymą draudikei) gavo minėtą atsakovės sprendimą, vėliausiai 2017 m. sausio 31 d. ji jau žinojo ir negalėjo nežinoti apie jos teisių ir teisėtų interesų galimą pažeidimą.
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės sužinojimo apie galimai pažeistas jos teises momentas negali būti siejamas ir su kokiais nors Biuro veiksmais, atsakymais, be kita ko, ieškovės akcentuojamu Biuro darbuotojo E. O. 2018 m. rugpjūčio 28 d. elektroniniu laišku, kuriame nurodyta, kad „Biuras kaip žalos atlyginimo institucija baigia žalos administravimą“.
24. Viena vertus, kaip jau minėta, šioje byloje ieškovė kelia reikalavimus kito eismo įvykio kaltininko draudikui, o ne Biurui, todėl Biuro, kaip alternatyvios žalos atlyginimo, o ne ikiteisminio ginčo nagrinėjimo, institucijos veiksmai ar neveikimas, be kita ko, atsakymai į ieškovės pretenzijas, teisiškai neturi jokios reikšmės, vertinant BUAB „AIGI“ sužinojimo, kad būtent atsakovė galimai pažeidė apeliantės teises ir teisėtus interesus, administruodama žalą ir nustatydama mokėtiną draudimo išmoką, momentą. Aplinkybę, kad ieškovė aiškiai suprato, jog kreipimasis į užsienio valstybės draudiką ir kreipimasis į Biurą yra du alternatyvūs, savarankiški būdai, patvirtina ir pačios ieškovės 2017 m. vasario 1 d. pranešimo atsakovei turinys, kuriame ji nurodė atsiimanti duotą sutikimą atsakovei ETU Forsikring A/S atlikti žalos administravimą ir žadanti kreiptis į Biurą ir (ar) teismą.
25. Kita vertus, Biuras dar 2017 m. birželio 27 d. rašte nedviprasmiškai išaiškino ieškovei, kad kadangi draudikas (atsakovė) jau motyvuotai atsakė į ieškovės pretenziją, Biuras nebegali administruoti žalos pagal TPVCAPDĮ 18 straipsnio 4 dalį ir pasiūlė ginčą tarp ieškovės ir draudikės spręsti teisme. Ieškovei nepaisant Biuro atsakymo ir toliau siunčiant pastarajam savo raštus ir paklausimus, 2017 m. liepos 17 d. el. laiške, kurį apeliaciniame skunde mini ieškovė, trečiojo asmens Biuro darbuotoja tik papildomai informavo ieškovę, kad užklausė Norvegijos biuro, kas pagal jų įstatymus turi teikti įrodymus apie nuostolio dydį, ir atsižvelgdama į Norvegijos biuro atsakymą, jog nuostolio dydį pagrindžiančius įrodymus teikia nukentėjęs asmuo, rekomendavo (bet ne reikalavo) ieškovei atlikti žalos vertinimą ir žalą patvirtinančius įrodymus pateikti draudikui (jo atstovui). Tačiau tame pat laiške dar kartą aiškiai pakartota, kad Biuras nesprendžia nukentėjusio asmens ir draudiko ginčų bei siūloma kreiptis į teismą, tuo atveju, jeigu nesutinkama su draudiko nustatytu draudimo išmokos dydžiu. Todėl apeliantė visiškai nepagrįstai, apeliuodama į minėtą Biuro darbuotojos 2017 m. liepos 17 d. el. laišką, teigia, kad subjektyviajam momentui dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatyti šiuo atveju svarbiausias yra ieškovės norimos gauti draudimo išmokos pagal ieškovės savo iniciatyva atliktą ir atsakovei naujai pateiktą transporto priemonės vertinimo ataskaitą neišmokėjimas, nes, kaip matyti iš pirmiau nurodyto el.laiško turinio, žalos administravimas nebuvo nei pradėtas Biuro, nei, tuo labiau, tęsiamas atsakovės, o vėlesnis Biuro darbuotojų nurodymas el. laiškuose ieškovei, kad žalos administravimas baigiamas, teisėjų kolegijos, išanalizavusios visą susirašinėjimą, vertinimu, sietinas su ieškovei Biuro jau nurodytų aplinkybių (be kita ko, negalėjimo pakartotinai administruoti žalą) ignoravimu ir pakartotinių pretenzijų bei užklausų Biurui nuolatiniu siuntimu.
26. Bet kuriuo atveju, kaip jau minėta pirmiau šioje nutartyje ir kaip teisingai nurodė atsakovė bei konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškinio pagrindu pareikšti reikalavimai nėra susiję ar nulemti kokių nors Biuro sprendimų, todėl ieškovės teiginys, kad ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d. Biuro el.laiško, nėra pagrįstas, todėl atmestinas.
27. Apibendrindama pirmiau išdėstytas faktines aplinkybes ir nurodytus teisinius motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vienų metų ieškinio senaties termino pradžią skaičiavo nuo 2017 m. sausio 20 d. atsakovės sprendimo dėl mokėtinos draudimo išmokos dydžio gavimo bei teisėtai priėjo išvadą, jog ieškovė, ieškinį atsakovei pareiškusi tik 2018 m. rugsėjo 13 d., praleido terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingų išvadų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
28. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovei iš ieškovės priteistinas atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93, 302 straipsniai).
29. Atsakovė pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą 2019 m. rugpjūčio 12 d. sumokėjo atstovams 1 950 Eur sumą. Kadangi minėta suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (aktualios redakcijos) nurodytą maksimalaus atlyginimo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydį, atsakovei iš ieškovės bankrotui administruoti skirtų lėšų priteistina bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma mažintina iki 1 641 Eur.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei ETU Forsikring A/S (juridinio asmens kodas 30072855, buveinės adresas: (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „AIGI“ (juridinio asmens kodas 302335356) bankrotui administruoti skirtų lėšų 1 641 Eur (tūkstantį šešis šimtus keturiasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.