Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo teisėja Virginija Žindulienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. K. skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutarimo, kuriuo V. K. pripažinta kalta padariusi administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje ir nubausta 5000 Lt bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. nubaustas už tai, kad ji, dirbdama uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ direktore, turinti darbinį teisnumą ir veiksnumą, žodžiu susitarė su V. M. dėl tam tikro darbo, t. y. pardavėjos-konsultantės pareigų, šio darbo atlikimo tvarkos ir apmokėjimo už jį, nesudarius darbo sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie priėmimą į darbą, neišdavus darbo pažymėjimo, leido V. M. 2013-01-12 dirbti nelegalų darbą parduotuvėje (duomenys neskelbtini), uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ naudai. Tokiais savo veiksmais V. K. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniu skundu V. K. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutarimą ir bylą jos atžvilgiu pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį nutraukti, nesant jos veiksmuose šio pažeidimo sudėties. Mano, kad teismas, pripažindamas ją kalta ir patraukdamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių ir dėl to netinkamai taikė ATPK 41³ straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 93, 98, 99 straipsnius. Nors teismas pripažino, kad darbo sutarties nepasirašius abiems darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta ir darbdavys neturi teisės leisti darbuotojui pradėti dirbti, kadangi toks darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus, tačiau teismas visiškai nekreipė dėmesio į jos paaiškinimus, liudytojų parodymus, jog sausio 12 d. V. M. buvo atėjusi tik formintis į darbą, dirbti turėjo pradėti nuo ne sausio 12 d., o sausio 14 d., tokia data buvo nurodyta ir prašyme dėl priėmimo į darbą, taip pat buvo paruoštas darbuotojo pažymėjimas, paruošta darbo sutartis, darbo sutartis buvo įregistruota žurnale, paruoštas ir įregistruotas įsakymas dėl priėmimo į darbą, be to, net kelis buvo bandoma elektroniniu būdu pranešti Sodrai apie V. M. įdarbinimą, kad kol buvo tvarkomi dokumentai V. M. nuėjo apsižiūrėti darbo vietos. Pastebi, jog tai jokiu įstatymu nėra uždrausta, tuo labiau, kad parduotuvė yra vieša vieta. Tokias aplinkybes patvirtino ir liudytoja L. M.-G., kuri formino dokumentus apie V. M. priėmimą bei siuntė pranešimus Sodrai. Teigia, kad teismas visiškai nekreipė dėmesio į jos paaiškinimus, jog ji dirbti V. M. sausio 12 d. neleido, įgaliojimų leisti dirbti V. M. pardavėjai J. E. nebuvo suteikusi, visiškos materialinės atsakomybės sutartis nebuvo pasirašyta, V. M. be jos leidimo aptarnavo pirkėją. Nors aptarnavus pirkėją, jai (apeliantei) atsirado nauda, bet tuos veiksmus turėjo atlikti pardavėja J. E., kuri tą dieną dirbo parduotuvėje, tą dieną nevyko prieššventinė prekyba, kad J. E. viena nebūtų galėjusi to padaryti. Nurodo, kad paklusimo vidaus darbo tvarkai irgi nėra, nes parduotuvė atidaroma 10 val., V. M. atėjo jau po l0 val., o pardavėjos pradeda dirbti jau nuo 9 val., kadangi turi pasiruošti prekybai. Tvirtina, kad iš karto po to, kai pavyko Sodrai pranešti apie priėmimą į darbą, V. M. pasirašė paruoštus dokumentus ir, nepasibaigus parduotuvės darbo laikui, išėjo namo. Pastebi, kad V. M. pati nurodė, jog yra dirbusi panašiu kasos aparatu, parduotuvėje lankydavosi kaip pirkėjo, todėl sugebėjo atlikti operacijas kasos aparatu ir suteikti informacijos apie prekes. Dėl šių paminėtų aplinkybių mano, kad ji nepagrįstai patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį, nes jos veiksmuose nėra šio pažeidimo sudėties. Teigia, kad jos pripažinimas padarius ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą neatitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų. Nors veiksmai formaliai ir atitinka kai kuriuos administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, tačiau ne visus: 2013 m. sausio 12 d. V. M. nebuvo aprūpinta darbo įrankiais ar priemonėmis, jai nebuvo išduota speciali uniforma ar rūbai, nebuvo paklusimo nustatytai UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo tvarkai, V. M. buvo leista apsižiūrėti būsimą darbo vietą, leidimas jai dirbti su kasos aparatu nebuvo duotas, pati V. M. suvokė, jog ji bus įdarbinta įmonėje tik nuo 2013 m. sausio 14 d.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo teismo nutarimą palikti nepakeistą, o V. K. apeliacinio skundo netenkinti. Teigia, kad teismo nutarimas yra pagrįstas, priimtas nepažeidžiant įrodymų vertinimo nuostatų, objektyviai įvertinus visus surinktus įrodymus, tinkamai pritaikius teisės normas.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo 3000 iki 10000 litų. DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas, kuris atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba jam prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai, ir kuris atitinka bent vieną iš šių požymių: 1) yra šio Kodekso 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties; 2) darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią; 3) darbą dirba užsienio valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės, įdarbinti nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; 4) darbą dirba trečiosios šalies piliečiai, įdarbinti nesilaikant šio Kodekso 98¹ straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytų reikalavimų. DK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Pagal DK 93 straipsnį darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose.

Siekiant veiką kvalifikuoti pagal ATPK 41³ straipsnį, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnį, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių. Pabrėžtina, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad įvykio metu V. M. buvo atėjusi įdarbinti nuo 2013-01-14, kad 2013-01-12 nuo 10:46 val. iki 14.25 val. buvo jungiamasi mobiliuoju e-parašu ir bandoma Sodrai pranešti apie į darbą priimamą asmenį, kad Sodrai apie V. M. įdarbinimą buvo pranešta 2013-01-12 14.25 val. (17, 20–21, 56, 75, 79, 80, 82 b. l.). Šias aplinkybes patvirtino liudytoja apklausta UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė L. M.-G.. Pastebėtina, jog teisės aktuose, reglamentuojančiuose asmens įdarbinimą, nenurodyta, kad pirmiau turi būti pranešta Sodrai apie asmens įdarbinimą, o tik po to pasirašoma darbo sutartis. Be to, nesant galimybės Sodrai įstatymų nustatyta tvarka ir laiku (darbo laiku) pranešti apie asmens įdarbinimą (pvz. kaip šioje situacijoje, elektroniniu būdu nebuvo galima iš pirmo karto pranešti), apie asmens įdarbinimą Sodrai galima duomenis pateikti ir kitu būdu.

Byloje taip pat nustatyta, kad, kol buvo bandoma Sodrai pranešti apie V. M. įdarbinimą nuo 2013-01-14, darbo sutartis nebuvo pasirašyta nei darbdavio, nei darbuotojo. Be to, V. K., J. E. ir V. M. parodė, kad V. M. buvo leista „apsižiūrėti savo darbo vietą“. Liudytojomis apklaustos V. M., J. E. patvirtino, kad V. M. apžiūrėjo prekes, atliko kelias operacijas kasos aparatu, kad į parduotuvę atėjus pirkėjams, V. M. vieną šių pirkėjų aptarnavo. Nors liudytojos tvirtino, kad tai buvo padaryta norint padėti, tačiau tai nešalina administracinės atsakomybės, kadangi direktorė V. K. neužtikrino, kad V. M., apžiūrėdama savo darbo vietą, neatliktų aktyvių veiksmų, kurie leistų manyti V. M. dirbant. Tyrimą atlikusi mokesčių inspekcijos darbuotoja M. S. Z. parodė, kad V. M. prie jos priėjo, pasiteiravo, parodė, kur yra prekės berniukams, parodė išparduodamas prekes, grįžusi prie kasos aparato, prekes supakavo, įmušė kainą į kasą ir atspausdino kasos čekį, kad tuos visus veiksmus atliko tas pats asmuo. Liudytoja taip pat parodė, kad iš to, kad V. M. ją aptarnavo kaip pirkėją, kad dirbo su elektroniniu kasos aparatu, ji suprato, kad V. M. dirba realiai, apie tai, kad ji nedirba ar negali atlikti veiksmų, V. M. nepasakė, nepakvietė kitos darbuotojos, buvusios salėje.

Visuma paminėtų aplinkybių patvirtina, kad V. M. dirbo nelegaliai, nes pardavė prekę, pateikė kasos čekį, patvirtinantį prekės pardavimą, tokiu būdu atliko darbdavio naudai darbą, dėl kurio buvo su darbdaviu susitarusi, taip pat pakluso darbovietėje nustatytai darbo tvarkai (aptarnavo pirkėją, išdavė kasos čekį, naudojosi kasos aparatu kaip jai suteiktu darbo įrankiu), be to, buvo nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių, nes darbo sutartis su V. M. nebuvo pasirašyta, kai ji pardavė prekę. Tai, kad įvykio metu – 2013-01-12 V. M. oficialiai nedirbo ir tvirtina, jog dėl tos dienos nebuvo sutartas atlygis, nepanaikina tokio darbo atlygintinumo fakto, kadangi faktiškai dirbdama V. M. turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį. Taigi, byloje nelegalaus darbo faktas įrodytas ir pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, nepažeisdamas ATPK normų, todėl nėra pagrindo skunde nurodytais argumentais administracinio teisės pažeidimo bylą V. K. atžvilgiu pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį nutraukti nesant jos veiksmuose šio teisės pažeidimo sudėties.

Skiriant asmeniui nuobaudą už padarytą administracinį teisės pažeidimą, teismas atsižvelgia į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Skundžiamu nutarimu V. K. nuobauda – 5000 Lt bauda paskirta ATPK 41³ straipsnio 1 dalies sankcijos ribose, kadangi nenustatyta V. K. atsakomybę lengvinančių, sunkinančių aplinkybių. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad V. M. ruošėsi dirbti bendrovėje, kad įvykio metu buvo vykdomas dokumentų forminimas (buvo paruošta darbo sutartis, darbo pažymėjimas, prašymas priimti į darbą, direktorės įsakymas), kad 2013-01-12 14.25 val. Sodrai buvo pranešta apie įdarbintą asmenį, kad nuo 2013-01-14 iki šiol V. M. dirba bendrovėje, daroma išvada, kad V. K. skundžiamu nutarimu paskirta 5000 Lt nuobauda neproporcinga padarytam teisės pažeidimui.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai reiškia ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas); įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra tarp visuomenės ir asmens interesų, idant būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo; remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis; šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir asmens teises ribotų ne daugiau negu būtina (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-10-02, 2009-04-10 nutarimai). Atkreiptinas teismo dėmesys į tai, kad administracinės nuobaudos taikymas turi atitikti proporcingumo reikalavimą— tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. (LAT 2011 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-4-201T). Be to, pastebėtina, kad teisme administracinį teisės pažeidimą surašiusios institucijos atstovas nuobaudos klausimą paliko spręsti teismui, t. y. neišreiškė savo nuomonės, kokio dydžio nuobauda V. K. turi būti paskirta.

Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. nutarimu, panaikintu Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartimi, V. K., pritaikius ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, buvo nubausta už tą patį teisės pažeidimą 1000 Lt bauda (34–37 b. l.). Skundžiamu nutarimu apylinkės teismas V. K. skyrė griežtesnę nuobaudą – 5000 Lt baudą. Taip apylinkės teismas, iš naujo nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą ir V. K. paskirdamas 5000 Lt baudą, t. y. didesnę nuobaudą nei panaikintu Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. nutarimu buvo paskirta, pablogino apeliantės padėtį. Nors ATPK nėra numatytas draudimas pabloginti nubaustojo padėtį, kai byla nagrinėjama iš naujo pirmosios instancijos teisme, tačiau pagal ATPK 249 straipsnio 2 dalį, ATPK nereglamentuojamų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos santykių atvejais teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, mutatis mutandis vadovaujasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normomis. BPK 320 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 386 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas ar apeliacinės instancijos teismas turi teisę sugriežtinti bausmę ar pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą tik tais atvejais, kai nuosprendis ar nutartis panaikinti dėl to, kad reikia pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, taip pat kai po nuosprendžio panaikinimo iš naujo nagrinėdamas bylą teismas nustato aplinkybes, rodančias, kad kaltinamasis yra padaręs sunkesnę nusikalstamą veiką.

Iš bylos duomenų matyti, kad, nagrinėdamas bylą pagal nubaustosios V. K. skundą, Šiaulių apygardos teismas 2013 m. balandžio 4 d. nutartimi panaikinęs Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 2 d. nutarimą, nepripažino, kad V. K. yra padariusi sunkesnę veiką, dėl ko būtų pagrindas sugriežtinti jai bausmę, ir apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo teisme, nenustatęs aplinkybių, rodančių, kad V. K. yra padariusi sunkesnę veiką, nubaudė ją pagal tą pačią ATPK 41³ straipsnio 1 dalį, kaip ir pirmiau bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas, iš naujo nagrinėdamas administracinio teisės apžeidimo bylą ir sugriežtindamas apeliantei skiriamą nuobaudą, pažeidė non reformatio in peius (keitimo į blogąją pusę) principą, t. y. nepagrįstai pablogino apeliantės padėtį. Dėl 2013 m. vasario 2 d. pirmosios instancijos teismo nutarimo apeliacinį skundą buvo padavusi tik nubaustoji V. K., nutarimas panaikintas dėl to, kad teismas neištyrė visų bylos aplinkybių – neapklausė V. M., J. E.. Taigi iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad tos pačios instancijos teismas ankstesniu nutarimu, kuris apeliacinės instancijos teismo sprendimu buvo panaikintas, už tą patį teisės pažeidimą V. K. buvo paskyręs žymiai mažesnę baudą, todėl teismas nauju nutarimu apeliantei negalėjo paskirti griežtesnės (didesnės) nei 1000 Lt baudos.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė non reformatio in peius principo, iš esmės jį pažeidė ir tai lėmė neteisingos nuobaudos V. K. paskyrimą. Dėl to skundžiamas nutarimas dalyje dėl V. K. paskirtos per griežtos nuobaudos keičiamas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 5 punktu teisėja

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutarimą pakeisti:

Vadovaujantis ATPK 30¹ straipsniu, V. K. pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį paskirtą nuobaudą sumažinti iki 1000 Lt.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.