- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-22
- Bylos Nr.
- e2A-20-544/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pran.), Rita Dambrauskaitė, Laimantas Misiūnas
- Atsakovas
- V. Ž., I. Ž.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-20-544/2021
teisėja Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-02879-2020-3
2021 m. sausio 22 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. Ž. ir I. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5558-940/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ ieškinius atsakovams I. Ž., V. Ž. dėl atleidimų iš darbo pripažinimo teisėtais ir piniginių išmokų priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašė: 1) pripažinti, kad 2014 m. spalio 7 d. darbo sutartis, sudaryta tarp ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovo V. Ž., buvo teisėtai nutraukta darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės 2020 m. vasario 24 d. ir atsakovo V. Ž. atleidimas iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą buvo teisėtas; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisijos 2020 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. DGKS-2672 dalį dėl darbuotojo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su tuo susijusių pasekmių, t. y. 1 816,75 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir 42,25 Eur vidutinio darbo užmokesčio, mokant už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant jas nuo 2020 m. balandžio 28 d., taikant 5 dienų darbo savaitės grafiką, iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip metus, priteisimą, 1 782,94 Eur kompensacijos už kiekvienų dvejų darbo santykių metų priteisimą, likusią darbo ginčų komisijos sprendimo dalį palikti nepakeistą; 3) pripažinti, kad 2014 m. spalio 7 d. darbo sutartis, sudaryta tarp ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovės I. Ž., buvo teisėtai nutraukta darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės 2020 m. vasario 24 d. ir atsakovės I. Ž. atleidimas iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą buvo teisėtas; 4) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisijos 2020 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. DGKS-3031 dalį dėl darbuotojo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su tuo susijusių pasekmių, t. y. 2 354,24 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir 42,04 Eur vidutinio darbo užmokesčio, mokant už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant jas nuo 2020 m. gegužės 18 d., taikant 5 dienų darbo savaitės grafiką, iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip metus, priteisimą, 1 098,42 Eur kompensacijos už kiekvienų dvejų darbo santykių metų priteisimą, likusią darbo ginčų komisijos sprendimo dalį palikti nepakeistą; 5) priteisti iš atsakovų visas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad atsakovai yra sutuoktiniai, kurie ieškovės įmonėje dirbo vairuotojais – ekspeditoriais. Atsakovai 2020 m. vasario 23 d. darbo vietoje komandiruotės metu transporto priemonėje buvo neblaivūs. Atsakovui V. Ž. buvo nustatytas 1,29 promilės girtumas, o atsakovei I. Ž. – 0,75 promilės girtumas. Abiem darbuotojams buvo surašyti Nušalinimo nuo darbo dėl neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų aktai (toliau – ir Aktai). Tačiau atsakovai atsisakė duoti paaiškinimus ir atsisakė su Aktais susipažinti, todėl atsakovui pranešimas apie nušalinimą nuo darbo ir atleidimą buvo išsiųstas praėjus valandai nuo akto surašymo trumpąja sms žinute, o atsakovei pranešimas apie atleidimą iš darbo buvo išsiųstas registruotu paštu. Atsakovai pasiaiškinimų dėl įvykio aplinkybių neteikė. Darbo sutartys ieškovės iniciatyva su abiem atsakovais buvo nutrauktos 2020 m. vasario 24 d. dėl atsakovų šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, t. y. 2020 m. vasario 23 d. atvykimo į darbą neblaiviems, apsvaigusiems nuo alkoholio. Ieškovės teigimu, atsakovai, nesutikdami su alkotesterio parodymais, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad būtų patikrintas jų blaivumas. Jie galėjo nuvykti į gydymo įstaigą pasitikrinti blaivumą, tačiau tokių veiksmų neatliko. Jokių paaiškinimų darbdaviui atsakovai taip pat neteikė.
3. Nurodė, kad atsakovas, nesutikdamas su atleidimu iš darbo, 2020 m. kovo 18 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisiją (toliau – ir Darbo ginčų komisija), prašydamas panaikinti atleidimą iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą bei priteisti nepanaudotus atostoginius už tris praėjusius metus. Darbo ginčų komisija 2020 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. DGKS-2672 atsakovo prašymą tenkino iš dalies, jo atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu bei priteisė jam išmokas, susijusias su darbo užmokesčiu, bei netesybas. Taip pat Darbo ginčų komisija pripažino, kad darbo sutartis, sudaryta tarp šalių, laikytina nutraukta Darbo ginčų komisijos sprendimu jo įsiteisėjimo dieną. Atsakovo prašymo dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo Darbo ginčų komisija netenkino.
4. Taip pat nurodė, kad atsakovė, nesutikdama su atleidimu iš darbo, 2020 m. kovo 18 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydama pripažinti atleidimą iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu bei įpareigoti ieškovę sumokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Darbo ginčų komisija 2020 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. DGKS-3031 atsakovės prašymą tenkino iš dalies, jos atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu bei priteisė jai 2 354,24 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2020 m. vasario 24 d. iki sprendimo priėmimo dienos, po 42,04 Eur vidutinio darbo užmokesčio, mokant už kiekvieną paskesnę darbo dieną, skaičiuojant nuo 2020 m. gegužės 18 d., taikant 5 dienų darbo savaitės grafiką, iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip metus, 1 098,42 Eur kompensaciją už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus bei 462,44 Eur netesybas. Taip pat Darbo ginčų komisija pripažino, kad darbo sutartis, sudaryta tarp šalių, laikytina nutraukta Darbo ginčų komisijos sprendimu jo įsiteisėjimo dieną. Atsakovės prašymo dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo Darbo ginčų komisija netenkino.
5. Ieškovės manymu, ji, nepažeisdama DK nuostatų, esant atsakovų šiurkštiems darbo pažeidimams, teisėtai ir pagrįstai nutraukė darbo sutartis su atsakovais ir teisėtai juos atleido, todėl nesutinka su Darbo ginčų komisijos sprendimais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pripažino, kad atsakovai I. Ž. ir V. Ž. ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. vasario 24 d. iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 3 dalies 2 punkto pagrindu buvo atleisti neteisėtai. Nustatė, kad darbo sutartys tarp atsakovų ir ieškovės nutrauktos teismo sprendimu pagal DK 218 straipsnio 4 ir 6 dalis, atleidimo data laikant teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną. Priteisė iš ieškovės atsakovės I. Ž. naudai 5 322,24 Eur, o atsakovo V. Ž. naudai 5 348,88 Eur vidutinio darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių) už priverstinės pravaikštos laiką kompensaciją. Priteisė iš ieškovės atsakovės I. Ž. naudai dviejų vidutinių darbo užmokesčių – 1 774,08 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją, taip pat atsakovo V. Ž. naudai dviejų vidutinių darbo užmokesčių – 1 782,96 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją.
7. Teismas nustatė, kad tarp šalių kilęs ginčas buvo nagrinėjimas ikiteismine tvarka Darbo ginčų komisijoje ir išnagrinėtas 2020 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. DGKS-2672 ir 2020 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. DGKS-3031 (DK 220 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 412 straipsnio 1 dalis). Ieškovės veikla – tarptautinis krovinių pervežimas. Ieškinio reikalavimai kildinami iš 2014 m. spalio 7 d. tarp ieškovės ir atsakovų sudarytų darbo sutarčių Nr. 355 ir Nr. 356, kurių pagrindu atsakovai (sutuoktiniai) nuo 2014 m. spalio 9 d. bendrovėje buvo įdarbinti vairuotojais – ekspeditoriais, vykdymo. Sudarydamos neterminuotą darbo sutartį ginčo šalys sutarė dėl suminės darbo laiko apskaitos, laikantis darbo ir poilsio ypatumų kelių transporte, trijų mėnesių išbandymo termino darbdavio iniciatyva (darbo sutarčių 1.2, 2, 4, 5 punktai). Šalys taip pat sutarė dėl darbo komandiruotėse. Darbdavys įsipareigojo vykstant į komandiruotes mokėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus dienpinigius (ne mažiau kaip 50 proc.). Dienpinigius mokėti kas 15 dienų, galutinis atsiskaitymas kartu su atlyginimu už praėjusį mėnesį. Abiejų atsakovų Darbo sutarčių 10 punktuose numatyta, kad darbuotojas įsipareigoja kokybiškai atlikti darbą, laikytis darbo tvarkos ir saugos reikalavimų, komandiruotės metu nevartoti alkoholinių gėrimų ir nelaikyti jų transporto priemonėse ir įmonės patalpose. Šalys taip pat sutarė, kad darbuotojas sutinka tikrintis blaivumą techninėmis priemonėmis, saugo jiems patikėtas materialines vertybes ir atsako už dėl savo kaltės įmonei padarytus nuostolius.
8. Nustatė, kad 2020 m. vasario 2 d. ir 2020 m. vasario 10 d. įsakymais dėl tarnybinės komandiruotės įforminimo atsakovai laikotarpiais nuo 2020 m. vasario 7 d. iki 2020 m. vasario 15 d. ir nuo 2020 m. vasario 16 d. iki 2020 m. vasario 23 d. buvo komandiruoti į Olandiją krovinių pervežimui pagal Olandijos įmonės (duomenys neskelbtini) užsakymus. 2020 m. vasario 23 d. atsakovei I. Ž. surašytas Nušalinimo nuo darbo dėl neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų aktas, kuriame nurodyta, kad darbuotojai I. Ž. nustatyti alkoholio nustatymo iškvepiamame ore aparato (alkotesterio) rezultatai: 0,75 promilės. Nurodyta akto surašymo laikas – 10 val. 30 min. Akte taip pat nurodyta, kad iš burnos sklido alkoholio kvapas, atsakovė agresyvi, nerišli kalba. Judesiai, laikysena nebuvo tikrinti. Akte pažymėta, kad atsakovė atsisakė rašyti paaiškinimą raštu. Darbuotojui nebuvo siūlyta atlikti medicininę apžiūrą. Aktą pasirašė ieškovės darbuotojai R. R. ir J. J.. Su atsakove darbo sutartis nutraukta 2020 m. vasario 24 d., remiantis 2020 m. vasario 24 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus įsakymu dėl atleidimo iš darbo, kuriame nurodyta, kad nuo 2020 m. vasario 24 d. vairuotoja – ekspeditorė I. Ž. atleidžiama iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, tai yra už pasirodymą neblaiviai ar apsvaigusiai nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų darbo metu darbo vietoje (DK 58 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Be to, 2020 m. vasario 23 d. atsakovui V. Ž. taip pat buvo surašytas Nušalinimo nuo darbo dėl neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimą nuo psichiką veikiančių medžiagų aktas, kuriame nurodyta, kad darbuotojui V. Ž. nustatyta alkoholio nustatymo iškvepiamame ore aparato (alkotesterio) rezultatai: 1,29 promilės. Nurodyta akto surašymo laikas – 10 val. 35 min. Aktą pasirašė ieškovės darbuotojai R. R. ir J. J.. Su atsakovu darbo sutartis nutraukta 2020 m. vasario 24 d., remiantis 2020 m. vasario 24 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus įsakymu dėl atleidimo iš darbo, kuriame nurodyta, kad nuo 2020 m. vasario 24 d. vairuotojas – ekspeditorius V. Ž. atleidžiamas iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, tai yra už pasirodymą neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų darbo metu darbo vietoje (DK 58 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
9. Teismas taip pat nustatė, kad 2020 m. vasario 23 d. 12.22 val. atsakovui buvo atsiųstas pranešimas į vilkiko kompiuterį, kuriame nurodoma, jog jie yra rasti neblaivūs komandiruotės metu, todėl yra nušalinami nuo darbo. Prašoma išsikraustyti iš automobilio ir vykti namo, po to atvykti į įmonės kontorą (duomenys neskelbtini) dėl atleidimo dokumentų sutvarkymo. 2020 m. vasario 24 d. ieškovė atsakovams išsiuntė pranešimus, kuriuose nurodyta, kad I. Ž. ir V. Ž. yra atleidžiami iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojų – ekspeditorių pareigų nuo 2020 m. vasario 24 d. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (pasirodymas neblaiviam darbo metu darbo vietoje) pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
10. Įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, teismas laikė, kad atsakovai nebuvo supažindinti su įmonės vidaus norminiais teisės aktais, reglamentuojančiais vidaus tvarką įmonėje, pareiginiais nuostatais, taip pat nėra duomenų, kokiu prietaisu buvo tikrintas blaivumas, blaivumas tikrintas atsakovų nepertraukiamojo poilsio metu, iki darbo pradžios likus daugiau nei 12 valandų, nors įmonės teritorijoje (transporto priemonių aikštelėje) buvo nustatyta 15 neblaivių vairuotojų, aktai surašyti tik penkiems vairuotojams. Ieškovė nesilaikė savo pačios nustatytos vidaus tvarkos, dėl ko blaivumo (neblaivumo) patikra nebuvo tinkamai organizuota, nėra duomenų, kad ieškovė pareikalavo atsakovų pasiaiškinti ir nesulaukusi jų per protingą terminą iš darbo atsakovus atleido laikydamasi įstatyme nustatytos tvarkos. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad griežčiausios nuobaudos – atleidimo iš darbo už šiurkštų pareigų pažeidimą atsakovams pritaikymas prieštarauja šioje ginčo situacijoje taikytinoms teisės normoms bei sąžiningumo, teisingumo, proporcingumo principams, todėl atsakovų atleidimą iš darbo 2020 m. vasario 24 d. pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą (už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, pasirodymą darbo vietoje darbo metu neblaiviam) pripažino neteisėtu.
11. Teismas nurodė, kad nei ieškovė, nei atsakovai neprašė, jog darbuotojai būtų grąžinami į ankstesnį darbą, todėl, pripažinęs atleidimus iš darbo neteisėtais, teismas laikė, kad darbo sutartys su atsakovais nutraukiamos šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos (DK 218 straipsnio 4 dalis ir 6 dalis). Nurodė, kad vidutinis darbuotojo darbo užmokestis apskaičiuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“ patvirtintu Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašu, kai 2020 metų patvirtintas metinis vidutinio mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, sudaro 21,1 darbo dienas. Remiantis ieškovės pateiktais duomenimis, atsakovės I. Ž. vidutinis vienos dienos darbo užmokestis (toliau – ir VDU) – 42,04 Eur, vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis – 887,04 Eur (21,1 d. d. x 42,04 Eur) (neatskaičius mokesčių); atsakovo V. Ž. vidutinis vienos dienos darbo užmokestis sudaro 42,25 Eur, vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis – 891,48 Eur (21,1 d. d. x 42,25 Eur) (neatskaičius mokesčių). Iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos nuo neteisėto atleidimo (2020 m. vasario 24 d.) iš darbo dienos yra praėję 7 mėnesiai ir 2 darbo dienos.
12. Teismas sprendė, jog šios bylos kontekste svarbu įvertinti ir tai, ar darbo sutarties šalys sąžiningai vykdė savo prisiimtus įsipareigojimus, darbo sutarties šalių sutartas darbo sutarties sąlygas. Pažymėjo, kad darbo sutarčių 10 punktuose atsakovai įsipareigojo komandiruočių metu, neišskiriant poilsio ir darbo laiko, nevartoti alkoholinių gėrimų ir nelaikyti jų transporto priemonėse ir įmonės patalpose, nors bylos duomenys suponuoja spręsti, jog alkoholis buvo vartojamas. Todėl nagrinėjamu atveju DK 24 straipsnio 1 dalyje numatytos šalių sąžiningumo, bendradarbiavimo ir nepiktnaudžiauti teise pareigos nebuvo laikytasi ir iš darbuotojų (atsakovų) pusės. Teismas įvertino ir aplinkybes dėl atsakovų darbo pobūdžio (transporto priemonių vairavimas), darbo sutarties sąlygų bei tai, kad atleidimo iš darbo dieną buvo susiklosčiusi tokia situacija, kai galimai egzistavo sąlygos darbo santykiams nutraukti kitu DK numatytu pagrindu. Atsižvelgdamas į tai, teismas kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką sumažino, priteisdamas atsakovams kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką už 6 mėnesius. Laikė, jog toks kompensacijos dydis užtikrins šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principus bei kompensuos darbuotojų dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus. Todėl iš ieškovės atsakovei priteisė 5 322,24 Eur (6 mėn. x 887,04 Eur) (neatskaičius mokesčių) kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką, o atsakovui – 5 348,88 Eur (6 mėn. x 891,48 Eur) (neatskaičius mokesčių).
13. Teismas nustatė, kad atsakovų darbo stažas ieškovės įmonėje skaičiuojamas nuo 2014 m. spalio 10 d., jis yra daugiau nei 5 metai, todėl atsakovui priteisė kompensaciją už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus – 1 782,96 Eur, o atsakovei – 1 774,08 Eur dydžio piniginę kompensaciją (neatskaičius mokesčių).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Apeliaciniu skundu atsakovai V. Ž. ir I. Ž. prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį dėl priteistos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio ir šią teismo sprendimo dalį išdėstyti taip: priteisti iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovės I. Ž. naudai 6 293,36 Eur ((7 mėn. x 887,04 Eur) + (2 d. d. x 42,04 Eur)) (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2020 m. rugsėjo 28 d.) ir po 42,04 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną nuo 2020 m. rugsėjo 29 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus; priteisti iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovo V. Ž. naudai 6 324,86 Eur ((7 mėn. x 891,48 Eur) + (2 d. d. x 42,04 Eur (turėtų būti nurodyta 42,25) (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2020 m. rugsėjo 28 d.) ir po 42,25 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną nuo 2020 m. rugsėjo 29 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus.
15. Nurodo, kad skundžiamo teismo sprendimo dalis yra nepagrįsta, priimta netinkamai išaiškinus ir pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, nevisapusiškai, neobjektyviai bei neteisingai ištyrus bei įvertinus byloje esančius įrodymus, nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.
16. Teigia, jog teismas nepagrįstai vertino, kad bylos duomenys suponuoja spręsti, jog alkoholis buvo vartojamas ir tikrinimo metu atsakovai galimai buvo neblaivūs, todėl DK 24 straipsnio 1 dalyje numatytos šalių sąžiningumo, bendradarbiavimo ir nepiktnaudžiauti teise pareigos nebuvo laikytasi ir iš darbuotojų (atsakovų pusės), be to, buvo susiklosčiusi atleidimo iš darbo dieną tokia situacija, kai galimai egzistavo sąlygos darbo santykiams nutraukti kitu DK numatytu pagrindu. Šiuo atveju teismo daroma prielaida, kad atsakovai jų tikrinimo metu galimai buvo vartoję alkoholio ar galimai buvo neblaivūs, yra nepagrįsta ir negali būti pagrindu mažinti priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydį. Teismas nepagrįstai vertino, kad darbo sutarčių 10 punkte numatytos sąlygos, ribojančios alkoholio vartojimą komandiruočių metu, kai atsakovams priklauso poilsio laikas, yra susijusios su atsakovų darbo sąlygomis. Akivaizdu, jog įstatymo imperatyviai atsakovams suteikta teisė į poilsį negali būti ribojama darbdavio sąlygomis ką, kaip, kokiu būdu atsakovams veikti šiuo poilsio metu. Atsakovai turi teisę patys spręsti dėl savo laisvalaikio leidimo, laikydamiesi toje vietoje galiojančių teisės aktų reikalavimų.
17. Nurodo, jog teismas taip pat nepagrįstai vertino, kad įstatyme nustatytos išmokos dydis nagrinėjamu atveju yra neadekvatus, kad dėl teismo nurodytų aplinkybių kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką mažintina, priteisiant atsakovams kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką už 6 mėnesius, ir kad toks kompensacijos dydis užtikrins šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principus. Nagrinėjamu atveju darbdavys, nesant teisėto pagrindo ir nepaisydamas įstatymų nustatytos tvarkos, neturėjo teisės atleisti darbuotojų (atsakovų) iš darbo, pažeisti jų teises. Darbdavys, elgdamasis neteisėtai, elgiasi savo rizika, todėl turi prisiimti tokio elgesio sukeliamas teisines pasekmes. Teismas, spręsdamas dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, jos adekvatumo, turi vadovautis teismų praktikoje nurodytais kriterijais, nustatyti, ar yra aplinkybių, sudarančių pagrindą mažinti priteistiną kompensaciją. Byloje ieškovė iš viso neįrodinėjo savo turtinės padėties sunkumo, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, neįrodinėjo, kad įstatyme nustatyto dydžio kompensacijos priteisimas sudarytų realių kliūčių šią kompensaciją išmokėti, kad darbdavys dėl to galėtų tapti nemokus ar pan.
Atsiliepimas
18. Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo apeliacinį skundą atmesti.
19. Nurodo, kad apeliantų skundo argumentai pagrįsti deklaratyviais teiginiais. Teismas, spręsdamas dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, jos adekvatumo, vadovavosi teismų praktikoje nurodytais kriterijais, nustatė aplinkybes, sudarančias pagrindą mažinti priteistiną kompensaciją, t. y. atsižvelgė į tai, kad apeliantai vis tik vartojo alkoholį, nors darbo sutartyse buvo įsipareigoję komandiruočių metu, neišskiriant poilsio ir darbo laiko, nevartoti alkoholinių gėrimų ir nelaikyti jų transporto priemonėse ir įmonės patalpose.
20. Ieškovės tvirtinimu, nesumažinus priteistų kompensacijų už neteisėtą atleidimą iš darbo dydžio, būtų paneigtas tokio kompensavimo tikslas, kai dėl darbo pareigų pažeidimo sunkumo vertinimo įstatymas būtų taikomas formaliai, kas nederėtų su protingumo principu. Vieno mėnesio kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką sumažinimas niekaip nepažeidžia teisingo kompensavimo principo. Byloje nustatyta, kad apeliantai jau bylos nagrinėjimo pradžioje dirbo kitą darbą toje pačioje srityje, todėl jų galimybės konkuruoti darbo rinkoje nesumažėjo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Apeliacinis skundas tenkinamas.
22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
23. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria priteista iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovės I. Ž. naudai 5 322,24 Eur vidutinio darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių) už priverstinės pravaikštos laiką kompensacija už nuo 7 mėnesių 2 dienų iki 6 mėnesių sutrumpintą laikotarpį, o atsakovo V. Ž. naudai - 5 348,88 Eur vidutinio darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių) už priverstinės pravaikštos laiką kompensacija už nuo 7 mėnesių 2 dienų iki 6 mėnesių sutrumpintą laikotarpį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
24. Apeliantai skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, sumažindamas kompensaciją už priverstinę pravaikštą, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, netinkamai vadovavosi teismų praktika dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą sumažinimo. Apeliantų manymu, šioje byloje esančius duomenis įvertinus aplinkybių, galimai sudarančių pagrindą mažinti priteistiną kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, aspektu, spręstina, kad jie pagrindo mažinti kompensaciją neteikia.
25. Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK (2017 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. XIII-413 redakcija) 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.
26. Taigi, pagal nutarties 25 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą darbuotojo, atleisto iš darbo be teisėto pagrindo arba pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, pažeistas teises darbo ginčus nagrinėjantis organas apgina taikydamas DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytus alternatyvius gynimo būdus. Kiekvienoje byloje taikytinas pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdas parenkamas, atsižvelgiant į joje nustatytas konkrečias bylos faktines aplinkybes. Nustačius, kad egzistuoja DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos šios teisės normos taikymo sąlygos, pažeistos darbuotojo teisės, jį neteisėtai atleidus iš darbo, apginamos taikant šioje teisės normoje nustatytą gynimo būdą, o tokių sąlygų egzistavimo nenustačius, jos apginamos taikant DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatytą gynimo būdą.
27. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neteisėto atleidimo iš darbo teisinių pasekmių, įvertino tai, kad nagrinėjamu atveju DK 24 straipsnio 1 dalyje numatytos šalių sąžiningumo, bendradarbiavimo ir nepiktnaudžiauti teise pareigos nebuvo laikytasi ir iš darbuotojų (atsakovų) pusės, be to, atleidimo iš darbo dieną buvo tokia situacija, kai galimai egzistavo sąlygos darbo santykiams nutraukti kitu DK numatytu pagrindu. Šios aplinkybės, teismo nuomone, sudarė pagrindą nuo 7 mėnesių 2 dienų iki 6 mėnesių sumažinti atsakovams priteisiamą kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką.
28. Pažymėtina, kad darbdaviui, neteisėtai atleidusiam darbuotoją iš darbo, yra taikytini įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai. DK 218 straipsnio nuostata dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo turi būti taikoma, atsižvelgiant į jos paskirtį ir siekiamus tikslus, taip pat neatskiriamai nuo darbo teisės principų. Kasacinis teismas, aiškindamas iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK normas, yra pateikęs išaiškinimus dėl darbuotojui priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio mažinimo galimybės. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Nustatęs, kad prašomos priteisti kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas ar sukelia sunkių neigiamų padarinių, teismas kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį gali mažinti. Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis. Šis teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018).
29. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos duomenys rodo, jog ieškovė neįrodinėjo, kad DK numatyto dydžio kompensacijos už priverstinį pravaikštos laiką priteisimas atsakovams, kurių atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, turės neigiamos įtakos jos finansinei padėčiai ar kad yra kitų aplinkybių, galinčių teikti pagrindą mažinti įstatyme nustatytą kompensaciją. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas sumažinti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, sprendime rėmėsi kitais argumentais ir aplinkybėmis.
30. Pažymėtina, kad vienas iš pirmosios instancijos teismo motyvų dėl priteistinos kompensacijos mažinimo yra tas, kad darbo sutarčių 10 punktuose atsakovai įsipareigojo komandiruočių metu, neišskiriant poilsio ir darbo laiko, nevartoti alkoholinių gėrimų ir nelaikyti jų transporto priemonėse ir įmonės patalpose, o bylos duomenys suponuoja spręsti, kad alkoholis buvo vartojamas. Tačiau šie argumentai prieštarauja paties teismo tame pačiame sprendime konstatuotoms aplinkybėms apie tai, kad: nušalinimo nuo darbo aktai surašyti atsakovų komandiruotės, tačiau ne darbo, o poilsio laike; teismui nėra pateikta duomenų, jog atsakovai buvo supažindinti su ieškovės vidaus norminiais teisės aktais; ieškovės pateiktuose darbuotojų, supažindintų su darbo tvarkos taisyklėmis, registravimo žurnalo išrašuose nurodyta atsakovų supažindinimo data 2014 m. spalio 10 d., tuo tarpu ieškovės nurodomi įmonės vidaus teisės aktai, kuriuos, ieškovės teigimu, atsakovai pažeidė, – darbo vidaus tvarka, pareiginiai nuostatai, tvarka, užtikrinanti, kad darbuotojai darbo vietoje būtų blaivūs ir nepasvaigę, patvirtinti atitinkamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus įsakymais 2016 m. lapkričio 4 d. ir 2017 m. liepos 3 d.; įsakymo 15 punkte apibrėžta, kad darbuotojų, vairuojančių transporto priemones, tikrinimo atvejai, kai etilo alkoholio koncentracija jų iškvėptame ore yra didesnė už leidžiamą, registruojami įmonės patvirtintuose žurnaluose, juose nurodomi duomenys apie darbuotojo atsisakymą pasirašytinai susipažinti su tikrinimo rezultatais, o tokių duomenų byloje nepateikta; liudytojai R. R. ir J. J. negalėjo tiksliai įvardinti, koks prietaisas (alkotesteris) buvo naudojamas; nėra įrodymų, kad alkoholio matuokliui, kuris buvo naudojamas ginčo atveju, būtų atlikta metrologinė patikra. Tai, kad atsakovai komandiruotės užsienyje laikotarpiu nepertraukiamo poilsio laiko metu galimai vartojo alkoholinius gėrimus transporto priemonėje, taip pat negali būti vertinama kaip alkoholio vartojimas darbo laiku ir darbo vietoje, kadangi byloje nustatyta, jog pasirinkti kitą vietą jų poilsiui ir nakvynei jie realios galimybės neturėjo, pagal bylos duomenis didžioji dalis vairuotojų (taip pat ir atsakovai) poilsio laiką leisdavo ir nakvodavo jiems priskirtuose vilkikuose.
31. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad aplinkybės dėl alkoholio vartojimo komandiruotės metu nepertraukiamojo poilsio laike, atsakovų darbo pobūdis (transporto priemonių vairavimas) ir šalių sutartos darbo sutarties sąlygos (darbo sutarčių 10 punktai), galėjo lemti tai, kad atleidimo iš darbo dieną galimai egzistavo sąlygos darbo santykiams nutraukti kitu, nei numatytas DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkte, pagrindu. Kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvada apie galimą darbo sutarčių su atsakovais nutraukimą kitu DK numatytu pagrindu, nei šioje byloje nagrinėtas, pagrįsta prielaidomis. Tokių faktinių aplinkybių byloje niekas neįrodinėjo, jos nenurodytos kaip faktinis šalių procesinių dokumentų pagrindas, apie jas šalys neteikė paaiškinimų, o teismas įrodymų apie kitokio darbo drausmės pažeidimo buvimą netyrė ir nevertino. Todėl teismo byloje esančių įrodymų pagrindu nenustatyta aplinkybė negali būti pagrindu sumažinti atsakovams priteistinos kompensacijos dydį už priverstinės pravaikštos laiką.
32. Faktas, kad atsakovai jau bylos nagrinėjimo metu įsidarbino kitoje įmonėje tolimųjų reisų vairuotojais, negali būti laikomas aplinkybe, dėl ko atsakovai netenka į dalį jiems priklausančių su atleidimu iš darbo susijusių išmokų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog, skirtingai nei iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 300 straipsnio 3 dalyje, yra apibrėžtas maksimalus terminas, už kurį darbuotojui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, bei nebėra anksčiau buvusios nuostatos, kad, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, tai jam priteisiamas tik darbo užmokesčio skirtumas. Kaip minėta, nustačius, jog egzistuoja DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos šios teisės normos taikymo sąlygos, pažeistos darbuotojo teisės, jį neteisėtai atleidus iš darbo, apginamos taikant šioje teisės normoje nustatytą gynimo būdą. DK 218 straipsnio 4 dalies nuostata, įtvirtinanti maksimalų vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo terminą, negali būti aiškinama kaip panaikinanti teisę ir pareigą, sprendžiant dėl priteistino kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019; 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020).
33. Iš teismo posėdžio garso įrašo bei procesinių dokumentų turinio nustatyta, kad ieškovė apskritai neprašė mažinti atsakovams priteistiną kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, o teismas teismo posėdyje savo iniciatyva šios aplinkybės taip pat nenustatinėjo. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl kompensacijos dydžio sumažinimo atsakovams buvo siurprizinis.
34. Pažymėtina, jog tuo atveju, kai darbo ginčų komisija, išnagrinėjusi darbuotojo prašymą, priimtu sprendimu pripažįsta darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu ir taiko DK 218 straipsnio 4, 6 dalis, darbdavys, nesutinkantis su darbo ginčų komisijos sprendimu, pareikšdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, turi turėti omenyje ir prisiimti teisinių pasekmių riziką, kad, teismui priėmus sprendimą darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir taikyti DK 218 straipsnio 4, 6 dalis, darbo sutartis bus laikoma nutraukta šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną, t. y. darbo sutarties nutraukimo momentas, lyginant su tuo, kuris konstatuotas neįsiteisėjusiame darbo ginčų komisijos sprendime, bus nukeltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019).
35. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog šioje byloje yra pagrindas mažinti DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytą kompensaciją, yra nepakankamai pagrįsta individualiomis šios bylos aplinkybėmis. Remiantis išdėstytais argumentais konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ne pagal DK 218 straipsnio 4 dalį apskaičiuoto, o sumažinto dydžio kompensaciją, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir netinkamai vadovavosi teismų praktika dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą mažinimo sąlygų.
36. Nesant ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad vidutinis darbuotojo darbo užmokestis, apskaičiuotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“ patvirtintu Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašu, yra: atsakovės I. Ž. vidutinis vienos dienos darbo užmokestis 42,04 Eur, vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis – 887,04 Eur (21,1 d. d. x 42,04 Eur) (neatskaičius mokesčių), atsakovo V. Ž. vidutinis vienos dienos darbo užmokestis sudaro 42,25 Eur, vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis – 891,48 Eur (21,1 d. d. x 42,25 Eur) (neatskaičius mokesčių), atsakovei I. Ž. iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteistina 6 293,36 Eur ((7 mėn. x 887,04 Eur) + (2 d. d. x 42,04 Eur)) (neatskaičius mokesčių) kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2020 m. rugsėjo 28 d.) ir po 42,04 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną nuo 2020 m. rugsėjo 29 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, o atsakovui V. Ž. iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteistina 6 324,86 Eur ((7 mėn. x 891,48 Eur) + (2 d. d. x 42,25 Eur)) (neatskaičius mokesčių) kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2020 m. rugsėjo 28 d.) ir po 42,25 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną nuo 2020 m. rugsėjo 29 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus.
37. Už apeliacinio skundo surašymą atsakovai I. Ž. ir V. Ž. turėjo 600 Eur (po 300 Eur) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl, apeliacinį skundą patenkinus, šios išlaidos atsakovams priteistinos iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį dėl priteistos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką pakeisti ir ją išdėstyti taip:
priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovės I. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 6 293,36 Eur (šešių tūkstančių dviejų šimtų devyniasdešimt trijų eurų ir 36 euro centų) (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2020 m. rugsėjo 28 d.) ir po 42,04 Eur (keturiasdešimt du eurus ir 4 euro centus) (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną nuo 2020 m. rugsėjo 29 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus;
priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovo V. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 6 324,86 Eur (šešių tūkstančių trijų šimtų dvidešimt keturių eurų ir 86 euro centų) (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2020 m. rugsėjo 28 d.) ir po 42,25 Eur (keturiasdešimt du eurus ir 4 euro centus) (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną nuo 2020 m. rugsėjo 29 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus.
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovų I. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bei V. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai po 300,00 Eur (tris šimtus eurus) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.