Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Loretos Bujokaitės, Aldonos Tilindienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę pagal atsakovo ERGO Insurance SE Lietuvos filialo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. S. ieškinį atsakovui ERGO Insurance SE, Lietuvos Respublikoje veikiančiam per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Taisyklėse nurodyta, kad išlaidas, reikalingas transporto priemonės vertei atkurti, nustato draudiko paskirtas asmuo ir jo išvados yra privalomos draudėjui, jei nėra įrodoma, kad jos neatitinka tikrosios padėties. Taisyklių 7.1.4 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai transporto priemonės remontas po draudžiamojo įvykio yra ekonomiškai tikslingas, bet draudėjas atsisako remontuoti savo transporto priemonę ir nesutinka su draudiko apskaičiuotomis būtinomis remonto išlaidomis, draudikas pateikia draudėjui transporto priemonių remonto paslaugas teikiančios bendrovės konkretų pasiūlymą dėl transporto priemonės remonto atstatant ją į tokią pat būklę, kokia buvo prieš įvykstant draudžiamajam įvykiui, bei išmoka išmoką, vadovaujantis minėtu konkrečiu remonto pasiūlymu. Atsakovas nurodo, kad šalys išreiškė valią draudimo išmoką skaičiuoti pagal konkretaus autoserviso konkretų pasiūlymą, turintį ofertos reikšmę (CK 6.167 str.), todėl būtent konkrečiam pasiūlymui, o ne kitiems išmokos dydžio skaičiavimo būdams dera teikti pirmenybę. Atsakovo vertinimu, nepripažinus Taisyklių 7.1.4 punkto nesąžiningu CPK 6.228 straipsnio prasme, nėra pagrindo nesilaikyti jame nustatytos draudimo išmokos skaičiavimo taisyklės. Nurodo, kad ieškovas neįrodė, kad pateiktas autoserviso pasiūlymas neatitinka tikrosios padėties, kadangi rėmėsi apeliacija į serviso reputaciją, vietoj to, kad įrodytų konkretaus pasiūlymo nerealistiškumą, o pirmosios instancijos teismas neanalizavo, kodėl ryškiai skiriasi autoserviso pasiūlymas ir kilnojamojo turto vertintojo vertinimas.

Atsakovo vertinimu, ieškovo pateikta kilnojamojo turto vertintojo ataskaita, nors yra teisėta ir galiojanti, nepaneigia autoserviso pasiūlymo, neįrodo, kad automobilis negali būti pataisytas už mažesnę, nei ataskaitoje nurodytą sumą. Kilnojamojo turto vertintojo vertinimas atliktas pagal instrukcijoje nustatytus kriterijus ir metodus, kurie nėra privalomi draudimo šalims. Ieškovo kilnojamojo turto vertintojas keistinų dalių kainą nustatė atsižvelgdamas į naujų dalių kainą, tuo tarpu autoservisas keistinų dalių kaina laikė dėvėtų to paties modelio automobilio dalių kainą. Kilnojamojo turto vertintojas rinkosi automobilio dažymo technologiją, kuri reikalauja išimti visus automobilio langus, taip pat pakeisti daug automobilio apdailos detalių, kurios nėra pažeistos, o autoservisas rinkosi automobilį dažyti neišimant langų ir nekeičiant apdailos detalių naujomis – jas nuimti prieš dažant ir uždėti po dažymo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje šalių paaiškinimais ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad šalys 2013-12-17 sudarė automobilio Kasko draudimo sutartį, pagal kurią atsakovas (draudikas) rinkos verte apdraudė ieškovo (draudėjo) lengvąjį automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuo visų rizikų. Draudimo sutartimi šalys susitarė, kad draudimo suma yra lygi transporto priemonės vertei įvykio dieną, nustatė, kad keičiamoms dalims netaikomas nusidėvėjimas bei numatė 400 Lt draudimo išmokos išskaitą, taip pat, kad draudimo sutarčiai galioja Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr.030 (toliau - Taisyklės). Draudimo sutartis galioja nuo 2013-12-18 iki 2014-12-17. Laikotarpiu nuo 2013-12-29, 23.30 val. iki 2013-12-30, 07-30 val. įvyko draudžiamasis įvykis, kurio metu ieškovui priklausantis automobilis nenustatytų asmenų buvo apgadintas. Ieškovas pranešė apie draudžiamąjį įvykį atsakovui, kuris 2013-12-30 sudarė transporto priemonės apžiūros-defektų aktą, kuriame buvo nustatyti transporto priemonės sugadinimai ir numatomas remontas bei nurodyta, kad ieškovas prašo paskaičiuoti draudimo išmoką. Atsakovas, remdamasis UAB „Automašinų dažymas“ sudaryta transporto priemonės remonto sąmata, kurioje nustatyta, kad remonto kaina be PVM sudarytų 6 299,14 Lt, išmokėjo ieškovui 5 899,14 Lt draudimo išmoką. Ieškovas, nesutikdamas su atsakovo paskaičiuota draudimo išmoka, pateikė atsakovui kilnojamojo turto vertintojo E. L., turinčio Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimą Nr. A 000349, 2014-01-13 atliktą automobilio Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. L140107 su Transporto priemonės vertinimo išvada Nr. L140107 ir Remonto sąmatą Nr. L140107, pagal kurią automobilio „VW PASSAT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atkūrimo (remonto) kaštai, įvertinus keičiamų detalių nuvertėjimą, yra 11 829,21 Lt be PVM. Atsakovas, remdamasis Taisyklių nuostatomis, atsisakė išmokėti draudimo išmoką pagal ieškovo pateiktą vertinimo ataskaitą.

Taigi, nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, kokio dydžio draudimo išmoką atsakovas, apdraudęs ieškovo transporto priemonę Kasko draudimu, turi išmokėti ieškovui už transporto priemonės apgadinimus.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (CK) 6.987 straipsnyje reglamentuota, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Šalių draudimo sutarčiai taikomų Taisyklių 6 skirsnyje reglamentuota žalos nustatymo tvarka. Taisyklių 6.1.4 punkte nustatyta, kad išlaidas, reikalingas transporto priemonės arba jos dalių vertei, kuri buvo draudžiamojo įvykio metu, atkurti, nustato draudiko paskirtas asmuo. Taisyklių 6.1.5 punkte nustatyta, kad draudiko paskirto asmens išvados yra privalomos draudėjui, jei nėra įrodoma, kad jos neatitinka tikrosios padėties. Taisyklių 7 skirsnyje reglamentuota draudimo išmokų apskaičiavimo tvarka. Taisyklių 7.1.1 punkte nustatyta, kad žalos dėl transporto priemonės sugadinimo, kai ją remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą transporto priemonę ar jos detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki draudžiamojo įvykio. Jeigu draudėjas atsisako remontuoti transporto priemonę, atlyginamos apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos atkurti sugadintą transporto priemonę ar jos detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki draudžiamojo įvykio. Būtinas remonto išlaidas sudaro remonto darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuskaičiavus dalių nusidėvėjimą), įskaitant dalis, būtinas keisti dėl atliekamo remonto technologijos, nors šios dalys neturėjo tiesioginio draudžiamojo įvykio poveikio, dažymo darbų vertė, dažymo medžiagų vertė. Būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis gamyklos gamintojos rekomenduojamais laiko normatyvais. Jeigu nustatyta, kad sugadintos detalės ir (ar) dalys gali būti remontuojamos, bet neprivalo būti keičiamos, remontas turi būti atliekamas kaip tik šiuo numatytu būdu. Taisyklių 7.1.4 punktas nustato, kad tuo atveju, kai transporto priemonės remontas po draudžiamojo įvykio yra ekonomiškai tikslingas, bet draudėjas atsisako remontuoti savo transporto priemonę ir nesutinka su draudiko apskaičiuotomis būtinomis remonto išlaidomis, draudikas pateikia draudėjui transporto priemonių remonto paslaugas teikiančios (-ų) bendrovės (-ių) konkretų (-čius) pasiūlymą (-us) dėl transporto priemonės remonto atstatant ją į tokią pat būklę, kokia buvo prieš įvykstant draudžiamajam įvykiui, bei išmoka išmoką, vadovaujantis konkrečiu (-ais) remonto pasiūlymu (-ais). 7.1.7 punktas nustato, kad jei po draudžiamojo įvykio remontuojant transporto priemonę pažeistos dėvėtos detalės pakeičiamos naujomis originaliomis gamyklos gamintojos detalėmis, tai draudikas atskaičiuoja nusidėvėjimą.

Įvertinęs Taisyklių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad šalys išreiškė valią draudimo išmoką skaičiuoti pagal konkretaus autoserviso konkretų pasiūlymą, turintį ofertos reikšmę (CK 6.167 str.), todėl konkrečiam pasiūlymui, o ne kitiems išmokos dydžio skaičiavimo būdams reikia teikti pirmenybę. Iš kitos pusės, tuo atveju kai įrodoma, kad konkretaus autoserviso konkretus pasiūlymas neatitinka tikrosios padėties, draudiko paskaičiuota suma nėra privaloma draudėjui. Ieškovas, bandydamas įrodyti, kad atsakovo pasirinkto autoserviso konkretus pasiūlymas neatitinka tikrosios padėties, byloje pateikė nepriklausomo turto vertintojo E. L. parengtą automobilio „VW Passat“ remonto vertės vertinimo ataskaitą, pagal kurią remonto vertė yra 11 829,21 Lt be PVM. Nepriklausomo turto vertintojo vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad automobilio „VW Passat“ vertinimas atliktas vadovaujantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, atkūrimo (remonto) išlaidos apskaičiuotos taikant Kelių transporto priemonių vertinimo instrukciją. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nurodyta instrukcija patvirtinta Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000-04-17 įsakymu Nr. 120 ir 2000-04-14 įsakymu Nr. 101, šios instrukcijos 34 punkte numatyta, kad, skaičiuodamas remonto darbų išlaidas, transporto priemonių vertintojas taiko vidutinius remonto darbų įkainius, atitinkančius technologijos lygį, ir vadovaujasi gamyklų gamintojų rekomenduojamais laiko normatyvais. Toks remonto išlaidų apskaičiavimo būdas atitinka Taisyklių 7.1.1 punkte nustatytą būtinųjų išlaidų remontui skaičiavimo būdą. Taip pat pažymėtina, kad ieškovo pateikta transporto vertinimo ataskaita atitinka ir Taisyklių 7.1.7 punkto reikalavimus, kadangi turto vertintojas detalėms taikė 24 procentų nusidėvėjimą. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad turto vertintojas leistinais metodais nustatė ieškovo automobilio atkūrimo kaštus.

Ieškovas, siekdamas nuginčyti atsakovo pasirinktų bendrovių pasiūlymų realumą, taip pat pateikė autorizuoto VW autoserviso UAB „Moller auto” remonto sąmatą, kuri buvo skiriama būtent atsakovui ERGO Insurance SE Lietuvos filialui. Sąmatoje remonto kaina pritaikius 21 proc. nuolaidą nustatyta 13 316,35 Lt be PVM. Tokiu būdu tiek nepriklausomo turto vertintojo E. L. išvada, tiek UAB „Moller auto” paskaičiuota remonto sąmata daugiau, nei dvigubai yra didesnės už atsakovo pateiktas sąmatas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tik nepriklausomo turto vertintojo E. L. parengta automobilio „VW Passat“ remonto vertės vertinimo ataskaita ir VW autoserviso UAB „Moller auto” remonto sąmata neįrodo, kad atsakovo pasirinktų bendrovių išvados neatitinka tikrosios padėties, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovo pateiktų remonto sąmatų, kurių pagrindu ieškovui buvo išmokėta draudimo išmoka, realumas kelia pagrįstų abejonių, kadangi atsakovo pasirinktos dvi remonto paslaugas teikiančios bendrovės, kurios pateikė konkrečius pasiūlymus dėl transporto priemonės remonto, pasiūlymus pateikė net neapžiūrėję ir neįvertinę ieškovo automobilio po įvykio tiesiogiai, o rėmėsi tik atsakovo pateikta informacija. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad UAB „Automašinų dažymas” į keičiamų dalių sąrašą neįtraukė radiatoriaus grotelių apdailos, kai tuo tarpu ši detalė kaip keistina buvo įtraukta į atsakovo sudarytą transporto priemonės apžiūros - defektų aktą, todėl dėl visų šių aplinkybių ir atsirado kainų neatitikimas. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo pasirinktų bendrovių atliktos sąmatos ir pasirinkti transporto priemonės taisymo būdai negali būti vertinami kaip atitinkantys tikrąją padėtį. Tokiu būdu įvertinęs faktines bylos aplinkybes, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (326 str. 1 d. 1 p.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

CPK 93 straipsnio 1 dalyje ir 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, pagal kurią bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškovui iš atsakovo priteistinos 202,73 Eur (700 Lt) bylinėjimosi išlaidos patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo ERGO Insurance SE Lietuvos filialo apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo ERGO Insurance SE Lietuvos filialo ieškovo M. S. naudai 202,73 Eur atstovavimo išlaidų.