- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-05
- Bylos Nr.
- e2A-509-881/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-28177-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Asta Pikelienė, Laima Ribokaitė
- Atsakovas
- M. Š., I. Š.
- Ieškovas
- A. N.
- Kategorijos
- 2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų M. Š. (M. Š.) ir I. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-552-807/2017 pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovams M. Š. ir I. Š. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų – 160-oji gyvenamojo namo statybos bendrija.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Būsto švara“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų M. Š. ir I. Š. 1 509,38 Eur skolos, 135,84 Eur palūkanų, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 2 d. nutartimi pradinę ieškovę UAB „Būsto švara“ pakeitė naujuoju ieškovu A. N.. Prašyme dėl šalies pakeitimo A. N. nurodė, kad 2016 m. sausio 5 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. PS-14 UAB „Būsto švara“ perleido jam reikalavimo teisę į atsakovų skolą už nesumokėtus komunalinius mokesčius ir su tuo susijusius reikalavimus, susidariusius už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės mėn. iki 2015 m. gruodžio mėn., iš viso – 1 937,19 Eur.Naujasis ieškovas A. N. pateikė teismui pareiškimą dėl dalies ieškinio reikalavimų atsisakymo. Nurodė, kad tarp naujojo ieškovo ir atsakovų buvo vienarūšių, priešpriešinių reikalavimų, todėl 2016 m. sausio 20 d. naujasis kreditorius (ieškovas) atliko vienašalį įskaitymą 644,88 Eur sumai ir apie tai paštu informavo atsakovus. Taigi galutinė atsakovų skola ieškovui A. N. yra 1 292,31 Eur. Prašė priteisti solidariai iš atsakovų 1 292,31 Eur skolos, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 2 d. nutartimi ieškovo ieškinio reikalavimų dėl 352,91 Eur skolos priteisimo atsisakymą priėmė ir šią bylos dalį nutraukė. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Atsakovai prašė ieškinį atmesti, informuoti prokuratūrą dėl 2012 m. sausio 2 d. sutarties Nr. 120102/A-D13 klastojimo ir panaudojimo civilinėje byloje, siekiant pagrįsti neteisėtą administravimą ir priskaičiuotas sumas už administratoriaus paslaugas laikotarpiu nuo 2012 vasario mėn. iki 2015 m. gruodžio mėnesio.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 6 d. sprendimu ieškinį tenkino.Teismas konstatavo, kad atsakovai nepateikė teismui įrodymų, kurie leistų abejoti paslaugų suteikimo faktu, o byloje esantys įrodymai patvirtina, kad paslaugos buvo teikiamos. Atsakovai už ankstesnio laikotarpio paslaugas atsiskaitė, vadovaudamiesi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2163-262/2014 ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10785-235/2014, kuriose teismai konstatavo, kad atsakovams paslaugos buvo suteiktos, yra pagrindas reikalauti apmokėti už jas, o atsakovai privalo atsiskaityti. Taip pat atsakovai nepateikė savo skaičiavimų, kitų, jų teigimu, taikytinų įkainių, patvirtinančių neteisingą mokesčių skaičiavimą ar pan., argumentų, kad mokesčiai skaičiuojami neteisingai.Atsakovų argumentas, jog neprivalo atsiskaityti už suteiktas paslaugas, kadangi, jų nuomone, 2012 m. sausio 2 d. Daugiabučio namo bendrosios nuosavybės administravimo sutartis Nr. 120102/A-D13, kurios pagrindu šios paslaugos buvo teikiamos, yra suklastota, yra nepagrįstas ir nepatvirtintas leistinais įrodymais. Atsakovai turėjo galimybę ginčyti nurodytą sutartį įstatymų nustatyta tvarka pateikdami ieškinį, tačiau to nedarė. Taigi teismas padarė išvadą, kad atsakovai nepaneigė ieškovo ieškinio reikalavimų pagrįstumo ir neįvykdė pareigos mokėti už jiems suteiktas administravimo paslaugas.Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-707-392/2013, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2163-262/2014) nebuvo nustatyta, kad 160 GNSB vadovavę bei atstovavę asmenys būtų atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus, įskaitant vadovo išrinkimą bei sutarčių su paslaugų tiekėjais sudarymą. Šioje byloje teismas iš byloje esančių įrodymų visumos taip pat negali padaryti išvados dėl byloje dalyvaujančių asmenų nusikalstamų veikų požymių buvimo, todėl atskiroji nutartis byloje nepriimtina. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovai patys turi galimybę kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas su pareiškimu, jei mano, jog šalių veiksmai, sudarant 2012 m. sausio 2 d. sutartį Nr. 120102/A-D-13, turi nusikalstamos veikos požymių.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai M. Š. ir I. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas nepagrįstai sprendimą grindė 2002 m. gegužės 16 d. statybos bendrijos protokolu Nr. 02/04, jo pagrindu su UAB „Auksinis varnas“ pasirašyta 2002 m. birželio 28 d. sutartimi Nr. 020628/A ir išvada, kad statybos bendrija sutiko mokėti už paslaugas pagal sutartus įkainius. Teismas netyrė ir neįvertino svarbių faktinių bylos aplinkybių, kad 160-oji gyvenamojo namo statybos bendrija neteko nuosavybės teisės į pastatytą namą dar iki 2003 metų; kad vienkartinis 2002 m. gegužės 16 d. protokolas Nr. 02/04 buvo surašytas statybos bendrijos vardu, todėl nepagrindžia naujų daugiabučio namo bendrasavininkų valios. Taigi 2002 m. birželio 28 d. sutartis neteko galios dar iki 2003 metų, o UAB „Auksinis varnas“ be jokios galiojančios sutarties laikė save administratoriumi iki 2011 m. gegužės mėn. ir sudarydamas 2011 m. balandžio 12 d. niekinę sutartį Nr. 702 jau neturėjo jokių sutartinių administravimo teisių.Teismas nepagrįstai grindė sprendimą slaptai surašyta ir niekine 2011 m. balandžio 12 d. sutartimi Nr. 702, kuri niekur nebuvo įregistruota ir nebuvo paviešinta, taip pat nepagrįstai be jokio teisinio pagrindimo laikė šią sutartį reikalavimo perleidimo sutartimi, nes šia sutartimi dvi nesąžiningos bendrovės faktiškai sudarė tik niekinę administravimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį. Daugiabučio namo administravimo sutartimi įgytos teisės ir pareigos nepatenka į parduodamų sutarčių ratą, nes administratoriaus pasirinkimo ir/ ar keitimo klausimai įstatyme priskirti išimtinai turto savininkų visuotinio susirinkimo kompetencijai.Kitoje išnagrinėtoje byloje buvo išnagrinėtas ginčas tik dėl UAB „Auksinis varnas“ perleistų reikalavimų, todėl toje byloje nebuvo tiriamas ir vertinamas nei administravimo, nei paslaugų teikimo pagrįstumas ir teisėtumas nuo 2011 m. gegužės mėn., kaip tą melagingai nurodė Vilniaus apygardos teismo teisėja 2016 m. gegužės 16 d. nutartyje.Teismas nepagrįstai sprendime nutylėjo apie tai, kokios sutarties sąlygomis ir įkainiais UAB „Būsto švara“ skaičiavo mokesčius už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės mėn. iki 2012 m. vasario mėn. tiek už administravimo, tiek už kitų paslaugų teikėjų paslaugas, nes mokėjimo pranešimuose nurodytos sumos, netgi už administravimo paslaugas, neatitinka jokių sutarčių įkainių. Bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovas paaiškino, kad mokesčiai buvo apskaičiuoti nepasirašytos 2008 m. vasario 1 d. sutarties sąlygomis ir įkainiais, bet šališkame sprendime apie tai nutylėta. Taigi teismas nepagrįstai neįvertino ieškovo skaičiavimų ir reikalavimų už minėtą laikotarpį.Teismas nepagrįstai 2012 m. sausio 2 d. suklastotą sutartį Nr. 120102/A-D13 laikė sutartimi, o sutarties šalimi 160-ąją daugiabučio namo savininkų bendriją, nes neatsižvelgė į atsakovų paaiškinimus ir argumentus, kad tokia sutartis buvo slepiama ir niekur nebuvo paviešinta iki šios bylos iškėlimo; kad UAB „Būsto švara“ neteisėtai ignoravo tiek asmeninį atsakovų advokato vizitą, tiek jo raštišką užklausimą dėl informacijos ir dokumentų pateikimo; kad tokios bendrijos pavadinimo apskritai nėra, nes statybos bendrija niekada nekeitė statuso į savininkų bendriją; kad nurodytos bendrijos neįmanoma identifikuoti, nes sutartyje nenurodytas juridinio asmens kodas; kad tokia sutartis negalėjo būti sudaryta netgi statybos bendrijos vardu, nes sutarties šalys neturėjo būtino savininkų sprendimo ir pavedimo (įgaliojimų), o statybos bendrija seniai realiai neveikia ir neturi būtino narių kvorumo. Dėl sutarties suklastojimo (fiktyvios bendrijos vardu) bei neteisėto antspaudo panaudojimo tokios sutarties klastojimui turi būti pranešta prokurorui.Teismas nepagrįstai neįvertino to, kad nei UAB „Būsto švara“, nei naujas ieškovas, nei visi kiti neteisėti administratoriai neturi teisinio pagrindo reikšti namo bendrasavininkams pretenzijų. Pagal įstatymą, teisinis pagrindas administruoti namą gali būti tik administracinis aktas arba dvišalė teisėta ir galiojanti sutartis. Nagrinėjamu atveju tokių sutarčių nėra, todėl administravimas neteisėtas, o neteisėtas administratorius neturi teisės į atlyginimą pagal įstatymą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.238 straipsnio 4 dalis).Teismas nevertino to, kad UAB „Būsto švara“ elgėsi nesąžiningai ir neteisėtai ne tik atsakovų, bet ir visų namo bendrasavininkų atžvilgiu; kad savo mokėjimo pranešimais ir objektyvios informacijos slėpimu akivaizdžiai klaidina kitus bendrasavininkus bei trukdo jiems pasirinkti vieną teisėtą namo valdymo būdą ir pasirašyti teisėtą sutartį. Todėl teismas turėjo teisę ir pareigą išeiti už ginčo ribų ir išsamiau aiškintis aplinkybes dėl neteisėto administravimo bei informuoti prokurorą apie neteisėtą administravimą, suklastotas ir neteisėtai pasirašytas sutartis su kitų paslaugų teikėjais, kurios slepiamos netgi teisminio ginčo metu.Teismas nepagrįstai neišnagrinėjo atsakovų prašymo dėl savivaldybės įtraukimo į bylos nagrinėjimą, kas taip pat turėjo įtakos nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimui.Teismas nepagrįstai nepriėmė procesinio sprendimo dėl atsakovų prašymo iškviesti liudytoju buvusį atsakovų advokatą, kuris dar 2002 metais nesėkmingai bandė gauti iš UAB „Būsto švara“ informaciją ir dokumentus, pagrindžiančius mokėjimo pranešimus; taip pat niekaip neįvertino tokių atsakovų paaiškinimų ir įrodymų.Teismas neištyrė ir neįvertino pirminių bei naujai surašytų UAB „Būsto švara“ mokėjimo pranešimų; nepasisakė dėl jų prieštaravimų. Teismas nepadarė aiškios išvados dėl klausimo, pagal kokius mokėjimo pranešimus ir kokių konkrečių sutarčių pagrindų turėjo mokėti atsakovai nuo 2011 m. gegužės mėn. iki 2012 m. vasario mėn. ir nuo 2012 m. vasario mėn. iki 2015 m. gruodžio mėn.; taip pat, ar privalėjo atsakovai mokėti vien tik pagal siunčiamus mokėjimo pranešimus, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2014 laikosi pozicijos, kad vien sąskaitos pateikimas asmeniui nepagrindžia pareigos ją apmokėti, o savo reikalavimo pagrindą turi įrodyti šalis, kuri reikalauja atitinkamą sumą priteisti.Teismas nepagrįstai nepriėmė procesinio sprendimo dėl atsakovų pareiškimo, kuriuo atsakovai prašė informuoti prokurorą, o galutiniame sprendime nepagrįstai tokio prašymo netenkino. Atsakovai negali kreiptis į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, be to, nors formaliai galėjo kreiptis dėl sutarties suklastojimo fakto, tačiau šis klausimas jau buvo šioje byloje tyrimo objektas, todėl prokuroras neturėtų pagrindo tirti tokio klausimo. Be to, atsakovų pareiškimą privalėjo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti teismas. Po sprendimo priėmimo, kuris neįsiteisėjo, prokuroras taip pat negali tikrinti tokio klausimo.Teismas nepagrįstai grindė išvadas ir sprendimą įstatymo nuostatomis, kurios įpareigoja namo bendrasavininkus mokėti už administravimo ir privalomas paslaugas, nes tokias prievoles turto bendrasavininkai turi tik teisėto administratoriaus atžvilgiu. Ieškovas slėpė su kitais paslaugų teikėjais sudarytas sutartis, be kurių nei teismas, nei atsakovai neturėjo galimybės patikrinti priskaičiuotų sumų. Be to, teismas netinkamai pasisakė dėl šalių įrodinėjimo pareigos, nes būtent ieškovas turi įrodyti tiek administravimo teisėtumą, tiek visų priskaičiuotų sumų pagrįstumą. Tačiau ieškovas nepateikė teisėtos ir galiojančios administravimo sutarties, o priskaičiuotų sumų apskritai nepagrindė tinkamais ir būtinais rašytiniais įrodymais. Paties ieškovo iš naujo surašyti mokėjimo pranešimai, kurie prieštarauja pirminiams mokėjimo pranešimams ir kurių pagrindu ieškovas atliko savo skaičiavimus, nėra pagrįsti jokiais tinkamais rašytiniais įrodymais.Teismas nepagrįstai nevertino svarbių faktų, kad pirminis ieškovas savavališkai nustatė kaupiamojo fondo įmokų dydį; kad neteisėtai reikalavo mokėti tokias lėšas į savo sąskaitą; kad niekine reikalavimo perleidimo sutartimi neteisėtai pardavė A. N. teises į šias lėšas, į kurias pats neturėjo ir negalėjo įgyti nuosavybės teisių.Teismas nepagrįstai priimtą sprendimą grindė Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-223-265/2011, nes bylų faktinės aplinkybės yra netapačios.Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovai buvo informuoti apie 2016 m. sausio 5 d. reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo faktą. Byloje nėra jokių tinkamų įrodymų tokiems teiginiams pagrįsti.Teismas skundžiamame sprendime niekaip neįvertino atsakovų atsikirtimų, prieštaravimų ir argumentų dėl 2016 m. sausio 5 d. reikalavimo perleidimo sutarties ir 2016 m. sausio 20 d. vienašalio įskaitymo. Teismas nepagrįstai formaliai perrašė ieškovo teiginius apie tai, kad neva tarp naujojo ieškovo ir atsakovų buvo vienarūšių, priešpriešinių reikalavimų, ir kad dėl to naujasis ieškovas 2016 m. sausio 20 d. atliko vienašalį įskaitymą ir apie tai informavo atsakovus paštu. Nagrinėjamu atveju vyko teisminis ginčas ir nebuvo visų įskaitymo sąlygų. Be to, teismas neatsižvelgė į įsiteisėjusią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-10785-235/2014, kurioje teismas priešingai pasisakė dėl to paties A. N. 2016 m. sausio 20 d. vienašalio įskaitymo. Taigi šiuo metu yra likęs dviejų įsiteisėjusių teismo nutarčių prieštaravimas (skirtingos išvados) dėl to paties įskaitymo. Teismas skundžiamame sprendime pakartotinai melagingai pakartojo nesąžiningo ieškovo teiginį, kad neva apie įskaitymą jis informavo atsakovus paštu, ir tuo pažeidė teismo nešališkumo bei sąžiningumo principus.Teismas, priimdamas 2016 m. vasario 2 d. nutartį, netikrino vienašalio įskaitymo pagrįstumo ir teisėtumo, be kita ko, tokių esminių klausimų, ar pagrįstai buvo reikalaujami delspinigiai, ar tinkamai apskaičiuotas jų dydis, ar pagrįstai jie nurašyti teisminio ginčo metu be teismo patikrinimo, ar toks įskaitymas neprieštarauja CK 6.134 straipsnio l dalies l punktui ir teismų praktikai, todėl tokiais veiksmais ir neveikimu neteisėtai padėjo naujajam ieškovui išvengti šioje byloje ginčų tiek dėl visos priskaičiuotos delspinigių sumos, tiek dėl dalies tariamos skolos, kurių pagrįstumą galėjo patvirtinti tik įsiteisėjęs teismo sprendimas. Vilniaus apygardos teismas, dėl minėtos nutarties priėmęs 2016 m. gegužės 16 d. nutartį, pirmosios instancijos teismo klaidų neištaisė.
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Administravimo paslaugos atsakovams teiktos teisėtai ir pagrįstai, o atsakovų keliamos abejonės dėl administravimo paslaugų teikimo pagrindo ir jų teisėtumo yra nepagrįstos ir atmestinos.Tiek 2016 m. sausio 5 d. reikalavimo perleidimo sutartis Nr. PS-14, tiek vienašalio įskaitymo sandoris yra teisėti ir galiojantys, ką 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi konstatavo Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2S-1043-340/2016.Bendrosios dalinės nuosavybės išlaikymo prievolė atsiranda nepriklausomai nuo to, yra sutartis ar nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2013). Todėl, nepaisant to, kad atsakovai kvestionuoja bendrijos sudarytų administravimo sutarčių teisėtumą, atsakovams pareiga proporcingai prisidėti prie bendrojo naudojimo objektų išlaikymo bet kuriuo atveju kyla įstatymo pagrindu (CK 4.76 straipsnis, 4.82 straipsnio 3 dalis, 4.83 straipsnio 3 dalis). Administravimo paslaugos atsakovams faktiškai buvo teikiamos, atsakovai šios aplinkybės neginčija ir priešingai neįrodinėja.Šioje byloje reikšmingos aplinkybės nustatytos įsiteisėjusiais teismų sprendimais kitoje civilinėje byloje, šie teismo sprendimai turi prejudicinę galią, o jais nustatytos aplinkybės šioje byloje neįrodinėtinos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 2 punktas). Įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad administravimo paslaugos atsakovams teiktos teisėtai ir pagrįstai (administravimo sutarties pagrindu); paslaugos atsakovams faktiškai buvo suteiktos ir atsakovams taikyti paslaugų įkainiai teisėti ir pagrįsti.Atsakovai neįvykdė procesinės pareigos pagrįsti atsiliepime nurodytus argumentus ir nepagrįstai įrodinėjimo pareigą bando perkelti ieškovui. Atsakovai, pripažinę, jog paslaugos buvo suteiktos, bylos nagrinėjimo metu nenurodė aplinkybių ir argumentų dėl įkainių nepagrįstumo (tik deklaratyviai nurodė, kad „jokie alternatyvūs skaičiavimai yra nereikalingi“), nepateikė įrodymų, kurie paneigtų paskaičiuotą ir nurodytą kainą už atsakovui suteiktas paslaugas. Atsižvelgiant į tai, atsakovai neįvykdė procesinės pareigos pagrįsti atsiliepime nurodytus argumentus (CPK 178 straipsnis) ir ieškovo pateikti įrodymai bei skaičiavimai negali būti laikomi nuginčytais (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis c. b. Nr. 2A-431-262/2012).Atsakovai patys nepasinaudojo įstatymo suteiktomis teisėmis rinkti ir teikti byloje įrodymus (CPK 178 straipsnis, 160 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 199 straipsnis), nesikreipė į Vilniaus miesto savivaldybę ar kitus asmenis dėl aplinkybių, kurios patvirtintų atsakovų įrodinėjamas aplinkybes. Todėl priešingi atsakovų argumentai dėl nevisapusiško bylos išnagrinėjimo yra visiškai nepagrįsti.Teismų praktikoje pažymėta, kad, sutinkamai su Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 6 straipsniu, ūkio subjektams į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Ieškovas yra juridinis asmuo, kuris savo išlaidas privalo pagrįsti buhalterinės apskaitos (finansinės atskaitomybės) dokumentais. Taikant bendrą civilinių santykių dalyvių sąžiningumo prezumpcijos principą, preziumuojama, kad ieškovas teisingai tvarko buhalterinę apskaitą ir jo pateikti buhalterinės apskaitos duomenys apie atsakovės skolą yra teisingi (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-59-577/2013, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1822-656/2012).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliantai prašė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau vadovaujantis CPK 322 straipsniu šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių skundą būtų būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nenurodė ir apeliantai. Dėl šių priežasčių apeliantų prašymas nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka netenkinamas.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas Nr. 102-3957). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl buto savininkų pareigos apmokėti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratoriaus suteiktas administravimo paslaugas, taip pat kitas paslaugas.Apeliantai, nesutikdami su iš jų priteista skola, be kita ko, ginčija daugiabučio namo administravimo teisėtumą ir tvirtina, kad pareigą sumokėti už namo administravimo ir kitas privalomas paslaugas namo bendraturčiai turi tik teisėto administratoriaus atžvilgiu.Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė priteisti iš apeliantų skolą už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės mėn. iki 2015 m. gruodžio mėn.Byloje nustatyta, kad 2011 m. balandžio 12 d. ankstesnis namo administratorius UAB „Auksinis varnas“ reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 702 perleido reikalavimo teisę į pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, administravimą uždarajai akcinei bendrovei „Lazdijų butų ūkis“ (kuri vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Būsto švara“). Nors apeliantai ginčija ankstesnio namo administratoriaus UAB „Auksinis varnas“ įgaliojimus minėtos sutarties pasirašymo metu ir apskritai teisę sudaryti tokią sutartį, savarankiško reikalavimo pripažinti 2011 m. balandžio 12 d. sutartį negaliojančia / niekine byloje nebuvo pareiškę, atitinkamai aplinkybės, susijusios su minėtos sutarties galiojimu, nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo plačiau vertinti šios sutarties teisėtumo. Šiame kontekste teismas atkreipia dėmesį, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10785-235/2014 iš apeliantų buvo priteista skola uždarajai akcinei bendrovei „Auksinis varnas“ už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2011 m. balandžio 30 d., teismui konstatavus, kad pastaroji bendrovė nurodytu laikotarpiu teisėtai ir pagrįstai teikė gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, administravimo paslaugas, todėl abejoti šio administratoriaus įgaliojimais 2011 m. balandžio 12 d. sutarties sudarymo metu teismas neturi pagrindo. Antra, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1501-640/2015 sprendė, kad minėta 2011 m. balandžio 12 d. reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 702 atitinka teisės aktų reikalavimus (t. y. toks teisių perleidimas yra galimas), ir nors ši nutartis buvo priimta dėl ginčo su kito daugiabučio namo gyventoja, vis dėlto ji patvirtina, kad teismas nagrinėjamoje byloje neturėjo pakankamo pagrindo ex officio (liet. pagal pareigas) konstatuoti šios sutarties niekinį pobūdį, byloje nesant dėl to pareikšto savarankiško reikalavimo.2012 m. sausio 2 d. UAB „Lazdijų butų ūkis“ su 160-ąja daugiabučio namo savininkų bendrija (taip nurodyta sutartyje) sudarė Daugiabučio namo bendrosios nuosavybės administravimo sutartį Nr. 120102/A-D13, kuria susitarė dėl naujų sąlygų ir patvirtino naujus tarifus. Nors apeliantai pažymi, kad tokio pavadinimo bendrijos nėra, nes 160-oji gyvenamojo namo statybos bendrija niekada nekeitė statuso į daugiabučio namo savininkų bendriją, o sutartyje nėra nurodytas juridinio asmens kodas, todėl bendrijos neįmanoma identifikuoti, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad sutartyje yra nurodytas tikslus pastato, dėl kurio administravimo sudaryta ši sutartis, adresas, taip pat bendrijos pirmininko pavardė, sprendžia, kad joje yra pakankamai duomenų, leidžiančių identifikuoti šios sutarties šalis, o galimi sutarties šalies pavadinimo netikslumai nagrinėjamu atveju neturi esminės teisinės reikšmės. Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus įrodymais apeliantų teiginius, kad 160-oji gyvenamojo namo statybos bendrija jau seniai, o konkrečiai, ir 2012 m. sausio 2 d. sutarties pasirašymo metu, neveikia (CPK 178 straipsnis).Apeliantų teiginys, kad 2012 m. sausio 2 d. sutartis yra suklastota, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nepagrįstas jokiais tą galinčiais patvirtinti įrodymais (CPK 178 straipsnis), todėl, priešingai nei teigia apeliantai, teismas pagrįstai ja rėmėsi, vertindamas ieškovo reikalavimų pagrįstumą.Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantų pozicija, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino apeliantų prašymo kreiptis į prokuratūrą dėl galimo 2012 m. sausio 2 d. sutarties suklastojimo. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų, pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu nenustatė jokių nusikalstamos veikos požymių, todėl, remiantis CPK 300 straipsniu, neturėjo pagrindo kreiptis į prokuratūrą. Teismas teisingai pažymėjo, kad šis teismo procesinis sprendimas nekliudo patiems apeliantams, įsitikinusiems nusikalstamos veikos padarymu, kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl tyrimo pradėjimo, o apeliantų argumentai, kad tokios teisės jie neturi, nes šis klausimas buvo nagrinėjamos bylos tyrimo objektas, yra nepagrįsti, nes sutarties suklastojimo faktas nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliantų teiginys, kad jie negali kreiptis į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, yra teisės normomis nepagrįsta subjektyvi apeliantų nuomonė, nes įstatyme numatytas ribotas subjektų, galinčių kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, ratas, o ne į prokuratūrą. Kita vertus, apeliantai kelia konkrečios sutarties suklastojimo, o ne viešojo intereso gynimo civiline tvarka klausimą.Taigi byloje buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys daugiabučio namo administravimo teisėtumą ginčo laikotarpiu, apeliantai įstatymo nustatyta tvarka jų nepaneigė, todėl apeliantų argumentai, kad namas buvo administruojamas be teisinio pagrindo ir todėl jie neturi pareigos apmokėti šių paslaugų, atmetami kaip nepagrįsti (CPK 178 straipsnis).Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliantų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai byloje paskirstė įrodinėjimo naštą. Priešingai nei teigia apeliantai, kartu su ieškiniu ieškovas pateikė nenuginčytas (taigi laikoma, kad galiojančias) sutartis, pagrindžiančias administravimo teisinį pagrindą, taip pat pateikė apeliantams skirtus mokėjimo pranešimus, kuriuose detalizuotos suteiktos paslaugos ir jų kaina. Teigdami, kad mokėjimo pranešimuose nurodytos sumos neatitinka jokių sutarčių įkainių, apeliantai, pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, turėjo procesinę pareigą šį savo teiginį pagrįsti, tačiau tokios savo pareigos neįgyvendino (CPK 178 straipsnis).Apeliantai neįrodinėjo, kad bylos nagrinėjimo metu jiems būtų apsunkintas minėtos įrodinėjimo pareigos vykdymas, t. y. kad apeliantai būtų prašę teismo išreikalauti iš ieškovų / kitų asmenų rašytinius įrodymus, tačiau teismas nepagrįstai jų prašymų būtų netenkinęs (CPK 199 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad tokios pareigos vykdymas apeliantams buvo apsunkintas, pirmosios instancijos teismui neįtraukus į bylos nagrinėjimą savivaldybės. Teismas atkreipia dėmesį, kad pagrindas įtraukti kitus asmenis į bylos nagrinėjimą yra tik tais atvejais, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms (CPK 47 straipsnio 1 dalis), o tais atvejais, kai kiti asmenys turi bylai reikšmingų įrodymų/ duomenų, byloje spręstinas tik įrodymų rinkimo klausimas, kurį inicijuoja tų įrodymų gavimu suinteresuotos bylos šalys (CPK 160 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliantų argumentai, kad teismas nepagrįstai nepriėmė procesinio sprendimo dėl apeliantų prašymo iškviesti liudytoju buvusį apeliantų advokatą, taip pat neįrodo, kad tai turėjo įtakos apeliantų teisei bylos nagrinėjimo metu rinkti įrodymus, susijusius su mokėjimo pranešimuose nurodytomis sumomis, ir kad, netenkinęs apeliantų prašymo dėl minėto liudytojo apklausos, pirmosios instancijos teismas būtų padaręs teisingam bylos išsprendimui įtakos turėjusį procesinės teisės normų pažeidimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis).Teigdami, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino pirminių bei naujai surašytų UAB „Būsto švara“ mokėjimo pranešimų ir nepasisakė dėl jų prieštaravimų, apeliantai nenurodo, kokie yra tie pirminiai pranešimai, nei kokio pobūdžio yra tie prieštaravimai. Kita vertus, byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl skolos priteisimo pagal ieškovo į bylą pateiktus mokėjimo pranešimus, todėl, nesutikdami su juose nurodytomis sumomis, apeliantai, kaip minėta, turėjo procesinę pareigą paneigti jų pagrįstumą arba bent jau sukelti teismui pagrįstų abejonių jų teisingumu, tačiau jokių objektyvių duomenų teismui nepateikė. Priešingai nei apeliantų nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2014, apeliantai neneigia, kad paslaugos jiems buvo suteiktos, be to, kaip ir nurodytoje byloje, taip ir nagrinėjamoje byloje teismas išvadą apie apeliantų pareigą sumokėti skolą padarė įvertinęs įrodymų visumą.Teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantų argumentus, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jų informavimą apie 2016 m. sausio 5 d. reikalavimo perleidimo sutarties, kurios pagrindu pradinė ieškovė UAB „Būsto švara“ buvo pakeista naujuoju ieškovu, sudarymą. Apeliantai patys pripažįsta, kad bylos nagrinėjimo metu jiems buvo pateiktas 2016 m. sausio 20 d. pirminės kreditorės UAB „Būsto švara“ pranešimas ir tos pačios dienos pašto lydraštis apie apeliantams skirtą siuntą. Nors apeliantai teigia, kad byloje nėra duomenų apie siuntos turinį, teismas pažymi, kad, vadovaujantis civiliniame procese taikoma įrodymų pakankamumo taisykle, teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą (nagrinėjamu atveju, kad apeliantams buvo siunčiamas būtent minėtas pranešimas) ne tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių – pripažįstama, kad įrodymų pakanka tada, kai jie sudaro tikimybę, jog faktas egzistuoja, nors tam tikrų abejonių dėl fakto gali išlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69-690/2015). Atsižvelgiant į tai, kad pašto siuntos ir minėto pranešimo datos yra tos pačios, labiau tikėtina, kad apeliantams ir buvo siunčiamas šis pranešimas (CPK 185 straipsnis). Be to, reikalavimo teisė nagrinėjamu atveju buvo perleista bylos nagrinėjimo metu, reikalavimo perleidimo sutartis apeliantams buvo pateikta kartu su bylos medžiaga, todėl nėra pagrindo spręsti, kad apeliantai nebuvo informuoti apie reikalavimo teisės perleidimą. Apeliaciniame skunde apeliantai taip pat dėsto argumentus, susijusius su ieškovo 2016 m. sausio 20 d. atliktu reikalavimų įskaitymu, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nurodytas įskaitymas buvo paminėtas (ir teismo vertinamas) tik ieškovo pareiškimo dėl dalies ieškinio reikalavimų atsisakymo kontekste. Pastarąjį pareiškimą pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo 2016 m. vasario 2 d. nutartimi, kuri buvo peržiūrėta apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1043-340/2016, todėl pakartotinai negali būti sprendžiamas (CPK 279 straipsnis).Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantų pozicija, kad reikalauti priteisti kaupiamąsias lėšas ieškovas, nebūdamas daugiabučio namo administratoriumi, dėl šių lėšų pobūdžio bei paskirties, neturi teisės. Duomenų, kad ieškovas būtų kompensavęs namo administratoriui (pradinei ieškovei) apeliantams priskaičiuotą kaupiamųjų lėšų sumą, ieškovas nepateikė, į apeliantų argumentus, susijusius su kaupiamųjų lėšų priteisimu, apskritai neatsikirto, todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą tenkina iš dalies, sumažindamas ieškovui iš apeliantų priteistą skolą 27,30 Eur kaupiamųjų lėšų suma (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teismas plačiau nepasisako, nes sprendžia, kad jie neturi teisinės reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Ieškovas pateikė prašymą priteisti iš atsakovų 684,26 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliacinis skundas buvo patenkintas iš dalies, kad byloje nėra sprendžiami sudėtingi fakto ir (ar) teisės klausimai, įvertinęs advokato darbo ir laiko sąnaudas rengiant ieškovo atsiliepimą į apeliacinį skundą, sumažina prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą iki 400 Eur (CPK 98 straipsnis).Pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teismas iš naujo nepaskirsto atžvelgdamas į tai, kad ieškovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teisme buvo patenkintas tik iš dalies, o šiuo procesiniu sprendimu iš apeliantų priteista skolos suma, bendrame ieškovo patenkintų ir atmestų reikalavimų kontekste, buvo sumažinta nereikšmingai.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą pakeisti – sumažinti ieškovui A. N. iš atsakovų M. Š. ir I. Š. priteistą skolą iki 1 265,01 Eur.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti solidariai iš atsakovų I. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir M. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovo A. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 1 265,01 Eur (vieną tūkstantį du šimtus šešiasdešimt penkis eurus, 1 ct) skolos, 5 (penkių) procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (1 265,01 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. rugpjūčio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų“.
Priteisti ieškovui A. N. lygiomis dalimis iš atsakovų M. Š. ir I. Š. 400 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.