Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo L. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, 187 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą – 18 metų;

pagal BK 187 straipsnio 2 dalį – 2 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 18 metų;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 5 dalies 2 punktu, ši bausmė bausmių apėmimo būdu subendrinta su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 18 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

L. B., vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pripažintas pavojingu recidyvistu.

L. B. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

V. K. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Iš L. B. priteista: nukentėjusiajam A. T. 17 368,91 Lt turtinei žalai ir 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai V. T. 41,94 Lt turtinei žalai ir 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai A. G. 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nepilnamečiui nukentėjusiajam V. T. 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, valstybei 111,14 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

L. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2011 m. gegužės 6 d. laikotarpiu nuo 13.21 val. iki 14.17 val. (duomenys neskelbtini) netoli geležinkelio stoties, prie Varduvos upės užtvankos, sudavė T. T. turistiniu kastuvėliu, peiliu ir rankomis apie 45 smūgius ir tuo jam padarė kirstines bei muštines žaizdas galvoje, kairio smilkinkaulio lūžius, kraujosruvas galvos minkštuose audiniuose, kraujo išsiliejimus po minkštuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų sumušimą, odos nubrozdinimus ir kraujosruvas veide, kraujosruvas kaklo odoje ir minkštuose audiniuose, abiejose rankose, kairio peties sąnario srityje ir dešinėje blauzdoje, odos nubrozdinimus abiejose rankose, krūtinės ląstos kairėje pusėje, kirstinę žaizdą kairės plaštakos III-ame piršte su pirštakaulio lūžiu, durtai pjautas žaizdas krūtinės ląstos užpakaliniame paviršiuje ir dešinėje šlaunyje. T. T. nuo kirstinių galvos žaizdų su kaukolės skliauto lūžiais, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimo mirė. Šiais veiksmais L. B. tyčia itin žiauriai nužudė T. T.

Be to, L. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2011 m. gegužės 7 d. apie 6 val. (duomenys neskelbtini) netoli geležinkelio stoties, prie Varduvos upės užtvankos, apipylė benzinu ir padegė A. T. priklausantį 6 000 Lt vertės automobilį ,,Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su automobilyje įmontuota 1 000 Lt vertės garso aparatūra. Šiais veiksmais jis visuotinai pavojingu būdu – padegant – tyčia sunaikino A. T. turtą – 6 000 Lt vertės automobilį ,,Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobilyje įmontuotą 1 000 Lt vertės garso aparatūrą.

V. K. buvo kaltinamas tuo, kad padėjo visuotinai pavojingu būdu sunaikinti svetimą turtą, o būtent: 2011 m. gegužės 7 d. apie 5 val. bute (duomenys neskelbtini), žinodamas L. B. tikslą – sudeginti kitą automobilį ir taip paslėpti įkalčius, pateikė L. B. nuvykti į įvykio vietą automobilį ,,Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo užvedimo raktelius, taip L. B. padėjo visuotinai pavojingu būdu – sudeginant – sunaikinti T. T. priklausantį 6 000 Lt vertės automobilį ,,Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su jame įmontuota 1 000 Lt vertės garso aparatūra.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl V. K. išteisinimo panaikinti ir dėl to priimti naują nuosprendį: V. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje, bei paskirti bausmę laisvės atėmimą 2 metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 2 metams ir įpareigoti neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, nuteistojo L. B. skundas tenkinamas iš dalies.

Esminių BPK pažeidimų nagrinėjant bylą nenustatyta.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

Nepagrįstas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad V. K. kaltę padėjus L. B. visuotinai pavojingu būdu sunaikinti svetimą turtą įrodo byloje surinkti įrodymai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, jog teismas pagrįstai atmetė V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, suabejojęs jų patikimumu, tačiau nesutinka su skundžiamame nuosprendyje teismo nurodytais motyvais.

Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir sulyginus su kitais byloje esančiais įrodymais.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas įtariamajam išaiškinama teisė turėti gynėją (BPK 21 straipsnio 4 dalis). Tai, kaip matyti iš 2011 m. gegužės 10 d. surašyto pranešimo apie įtarimą pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį, buvo atlikta (2 t., 152 b. l.). Pranešimo įteikimo ir teisių išaiškinimo faktą patvirtina įtariamojo V. K. parašas. Įtariamasis (kaltinamasis) teisę į gynybą gali įgyvendinti pats, per pasirinktą ir pasikviestą ar paskirtą gynėją. Bet kuriuo baudžiamojo proceso metu įtariamasis (kaltinamasis) savo iniciatyva turi teisę atsisakyti gynėjo, o toks atsisakymas užfiksuojamas surašant protokolą (BPK 52 straipsnio 1 dalis).

Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėja išaiškino įtariamajam V. K. teisę turėti gynėją ir tai užfiksuota 2011 m. gegužės 10 d. teisės turėti gynėją išaiškinimo protokole (2 t., 151 b. l.). Baudžiamojoje byloje yra 2011 m. gegužės 10 d. V. K. pasirašytas protokolas dėl gynėjo atsisakymo (2 t., 150 b. l.).

Vadinasi, V. K. pasinaudojo savo teise atsisakyti gynėjo, numatyta BPK 52 straipsnio 1 dalyje, ir tai, laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, buvo tinkamai užfiksuota. BPK 51 straipsnio prasme gynėjo dalyvavimas nebuvo būtinas. Dėl to aplinkybė, jog jo, kaip įtariamojo, apklausoje nedalyvavo gynėjas, negali būti laikoma teisės į gynybą pažeidimu.

Apklausiant V. K. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jam vėl buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau jis šia teise nepasinaudojo (2 t., 155–156 b. l.).

Byloje nėra jokių duomenų (to niekada netvirtino ir pats išteisintasis), kad gynėjo buvo atsisakyta ne paties V. K. iniciatyva, bet dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų įtakos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog ikiteisminio tyrimo metu V. K. teisė į gynybą nebuvo pažeista ar suvaržyta, buvo užtikrinta galimybė įstatymo numatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo pareikšto kaltinimo.

Taip pat nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, kad abejones dėl išteisintojo V. K. parodymų teisingumo sustiprina tai, jog po apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją jį paleido iš suėmimo.

Baudžiamojo proceso įstatymas numato, kad laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau, negu tai būtina asmens tapatybei nustatyti ir būtiniems proceso veiksmams atlikti.

Iš bylos duomenų matyti, jog 2011 m. gegužės 9 d. 22.15 val. BPK 140 straipsnio nustatyta tvarka V. K. laikinai sulaikytas (2 t., 140 b. l.). 2011 m. gegužės 10 d. jis apklaustas kaip įtariamasis, o kitą dieną apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. 2011 m. gegužės 11 d. nutarimu V. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (2 t., 174 b. l.).

Tai, kad atlikus būtinus pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus ir nesant pagrindo skirti kardomąją priemonę – suėmimą V. K. iš sulaikymo paleistas, savaime nedaro jo parodymų abejotinais.

Tačiau vertindama V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie parodymai iš tiesų kelia abejonių dėl jų patikimumo, nes jų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos įrodymai.

Prokuroro nuomone, paskolintas automobilis ir pastarieji V. K. žodžiai įrodo jo kaltę padėjus visuotinai pavojingu būdu sunaikinti svetimą turtą.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokia prokuroro nuomone.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti L. B., S. B. ir J. D. parodymais, nes juos paneigiančių patikimų duomenų byloje nėra.

Kita vertus, išteisintojo V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinys neįrodo bendrininkavimui būdingo nusikalstamų veiksmų ir tyčios bendrumo.

Teisėjų kolegijai kelia abejonių ir aplinkybė, kad V. K. per miegus girdėjo L. B. frazę ,,paslėpti įkalčius“. Neįtikėtina, jog L. B., turintis vos penkių klasių išsilavinimą, buitinėje kalboje savo iniciatyva galėjo pavartoti teisinį terminą ,,įkaltis“, o neblaivus bei apsimiegojęs V. K. šį terminą įsiminti.

Teisėjų kolegija netvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu duodant parodymus V. K. buvo daromas poveikis, tačiau dėl išdėstytų motyvų tuos jo parodymus atmeta kaip neįtikinamus ir nepatikimus.

Atmetus išteisintojo parodymus, byloje nepakanka įrodymų padaryti išvadą, jog V. K. suvokė padedantis visuotinai pavojingu būdu sunaikinti svetimą turtą.

Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo reiškiantis, kad visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-465/2012, 2K-577/2012, 2K-46/2013 ir kt.).

Byloje nesant tokių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė V. K. išteisinantį nuosprendį.

Dėl to prokuroro apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Dėl nuteistojo L. B. apeliacinio skundo

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia bylą nagrinėjusį teismą buvus šališką, tačiau skundo motyvai to nepagrindžia, o bylos medžiaga neįrodo.

Teismo šališkumą apeliantas įžiūri, nesutikdamas su įrodymų vertinimu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė teismą pažeidus BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytą įrodymų vertinimo tvarką, o kaltininko versijos atmetimas nuosprendyje, tai pagrindžiant byloje surinktais įrodymais, negali būti pripažįstamas teismo šališkumu.

Byloje nėra duomenų, kad nagrinėdamas šią bylą pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl L. B. kaltės. Tai, jog teismas įrodymus vertino kitaip, nei pageidavo nuteistasis, nereiškia teismą buvus šališką. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjusios pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos kuris nors teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra.

Nepasitenkinimas teismo sprendimu nėra pagrindas teismą laikyti šališku.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nepažeidė apeliaciniame skunde minimų Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad L. B. tyčia itin žiauriai nužudė T. T., ir jo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija teismo nustatytų objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių. Jis neneigia T. T. sudavęs smūgius turistiniu kastuvėliu, peiliu ir rankomis, t. y. pripažįsta padaręs sužalojimus, turinčius tiesioginį priežastinį ryšį su pastarojo mirtimi.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis specialisto išvada Nr. M 86/11 (13), nustatė, jog T. T. mirtis įvyko nuo kirstinių galvos žaizdų su kaukolės skliauto lūžiais, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimo (1 t., 56–61 b. l.).

Nuteistasis skunde ginčija nusikaltimo sudėties subjektyvųjį požymį – kaltę motyvuodamas, kad T. T. nužudė ne tyčia, bet gindamasis nuo jo.

Pagal baudžiamosios teisės teoriją, įtvirtintą BK 28 straipsnio nuostatose, būtinąja gintimi laikoma tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, t. y. kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, nuosavybę ir pan., jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Vertinant, ar konkretaus įvykio, šiuo atveju nužudymo, metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina nustatyti: ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini pavojingu, akivaizdžiu ir realiu kėsinimusi į kaltininką; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo mirtį, sudavimo momentą; nuteistojo kaltės formą ir rūšį. Tik įvertinus šias aplinkybes galima spręsti, ar iš tiesų egzistavo būtinosios ginties situacija, ar ji buvo kaltininkui atliekant visus gynybos pobūdžio veiksmus ir ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį.

Pirmosios instancijos teisme nuteistasis savo parodymais iš esmės pats paneigė buvus būtinosios ginties situaciją. Jis teigė paprašęs, jog T. T. savo automobiliu nuvežtų nusipirkti cigarečių, bet šis atsisakė. Žodis po žodžio, ir apeliantas smogė nukentėjusiajam į ausį, abu susimušė. Apeliantas sudavė jam kelis stiprius smūgius, po kurių šis nugriuvo ant žemės. Tada nukentėjusysis išsitraukė iš kišenės peilį ir puolė apeliantą. Pastarasis, norėdamas apsiginti, čiupo iš nukentėjusiojo automobilio kastuvėlį ir sudavė juo 5–6 kartus T. T. į galvą. Peilis jam iškrito iš rankų. Norėdamas nuslėpti tai, ką padarė, apeliantas nuvežė nukentėjusįjį į kitą vietą. Ten, beieškant bagažinėje virvės, kad nukentėjusįjį pririštų prie medžio, šis sugriebė apeliantui už kojos, ir jie abu nusirito į vandenį, kur apeliantas mašinos raktu sudavė jam smūgius, mušė, kol šis ,,atsijungė“.

Iš specialisto išvados Nr. G 116/11 (13) duomenų (1 t., 169 b. l.) matyti, jog po įvykio specialistas apžiūrėjo L. B. ir jam nustatė tik odos nubrozdinimus po dešine akimi bei kairės plaštakos II-III pirštuose.

Jau minėtos specialisto išvados Nr. M 86/11 (13) duomenys įrodo, kad nukentėjusiajam padarytos kirstinės ir muštinės žaizdos galvoje, durtai pjautos žaizdos krūtinės ląstos užpakaliniame paviršiuje bei šlaunyje, daugybė muštinių žaizdų kitose kūno vietose. Sužalojimai rankose galėjo būti padaryti ginantis.

Taigi kaltininko ir nukentėjusiojo patirti sužalojimai yra neadekvatūs savo sunkumu. Tai rodo, jog T. T. kėsinimasis nebuvo tiek pavojingas, kad susidarytų būtinosios ginties situacija.

Apeliantas skunde teigia, kad liudytojai V. J., A. A. ir išteisintasis V. K. patvirtino matę jį sumuštu veidu, o liudytoja B. J. kitą dieną mačiusi jį šlapiais drabužiais.

Šių asmenų parodymai nepaneigia apelianto nurodytų aplinkybių, tačiau ir neįrodo buvus būtinosios ginties situaciją.

Kita vertus, nuteistojo L. B. parodymais nustatyta, jog konfliktą inicijavo pats nuteistasis, kuris pirmas sudavė T. T. smūgius rankomis į galvą, todėl nukentėjusysis, gindamasis nuo panaudoto prieš jį smurto, išsitraukė iš kišenės peilį, kuriuo apeliantui pagrasino.

Nukentėjusiojo T. T. veiksmai (grasinimas peiliu) tik formaliai atitiko pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi sampratą, nes pagal bylos aplinkybes matyti, kad jis gynėsi nuo nuteistojo smurto. Nežiūrint į tai, jog nukentėjusysis turėtu peiliu pagrasino, pagal nuteistojo parodymus po jo suduotų smūgių kastuvėliu nukentėjusiajam peilis iškrito iš rankų. Taigi iškritus peiliui iš nukentėjusiojo rankų, net formalus pastarojo kėsinimasis buvo atremtas. Nuteistasis suvokė, kad kėsinimasis yra pasibaigęs, tačiau nesiliovė smurtavęs. Tokie nuteistojo L. B. veiksmai negali būti laikomi būtinąja gintimi, nes aiškiai nebuvo reikalo toliau gintis.

Negalima sutikti su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, jog viskas įvyko spontaniškai. Priešingai, paties nuteistojo nurodytos įvykio aplinkybės rodo visus smurto veiksmus prieš nukentėjusįjį jį atlikus apgalvotai: sudavęs keletą smūgių nukentėjusiajam į galvą ir pamatęs pastarąjį išsitraukus peilį, jis atsitraukė ir iš nukentėjusiojo automobilio, kuris buvo už poros metrų, bagažinės paėmęs kastuvėlį juo sudavė smūgius; norėdamas tai nuslėpti, nuvežė nukentėjusįjį į kitą vietą, kur vėl naudojo prieš nukentėjusįjį smurtą.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad L. B. suduodant nukentėjusiajam smūgius rankomis, turistiniu kastuvėliu bei peiliu nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija.

Nesant būtinosios ginties situacijos, negali būti ir jos ribų peržengimo.

Apeliantas nepagrįstai skunde teigia nusikaltęs, būdamas afekto būsenos.

Afekto būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologijos, teismo psichologijos ir psichiatrijos ar kitokia ekspertizė. Tačiau tokiai ekspertizei skirti turi būti duomenų, rodančių buvus tokią būseną.

Byloje nenustatytos aplinkybės, jog nuteistasis įvykio metu buvo labai susijaudinęs, fiziologinio afekto būsenos. Nukentėjusiojo T. T. veiksmas (grasinimas peiliu) nuteistajam L. B. negalėjo sukelti staigaus didelio susijaudinimo būsenos, nes konfliktas buvo prasidėjęs anksčiau. Nukentėjusysis grasino tik po to, kai nuteistasis jam sudavė smūgius į galvą, nuo kurių šis nugriuvo ant žemės.

Apeliantas skunde teigia neturėjęs tyčios nužudyti T. T., nenorėjęs jo mirties ir to nesiekęs.

Pirmosios instancijos teismas nustatė jį tai padarius tiesiogine tyčia.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikslina, kad aptariama veika padaryta, veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tai reiškia, kad galimybę atsirasti įvairiems kaltininko pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymui ar net jo mirčiai) jis numatė bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kokių iš jų.

Kai veikiama tiesiogine neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – šiuo atveju kaip nužudymas.

Apie L. B. tyčios turinį teisėjų kolegija sprendžia ne vien iš apelianto žodžių, jog jis nenorėjo nužudyti, bet atsižvelgusi į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nuteistasis T. T. mušė ne tik rankomis, bet ir turistiniu kastuvėliu, jam sudavė peiliu; nukentėjusiajam sužalojimai padaryti ne mažiau kaip 45 smūgiais, o tai rodo didelį smurto intensyvumą; supratęs, kad T. T. mirė, L. B. pastūmė jį į vandenį ir uždengė lenta, siekdamas paslėpti lavoną; vėliau grįžo į nusikaltimo vietą ir sunaikino nusikaltimo įkalčius, t. y. sudegino nukentėjusiojo automobilį.

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais ir jų nekartoja.

Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo sumažinti paskirtą bausmę, tačiau nenurodo jokių motyvų dėl paskirtos bausmės dydžio, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, jog už kvalifikuotą nužudymą esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 8 iki 20 metų, t. y. bausmės vidurkiui 14 metų, paskirta didesnė nei vidutinė bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, padarytos nusikalstamos veikos sunkumą ir nėra per griežta.

Dėl neturtinės žalos

Nukentėjusieji A. ir V. T. bei A. G., atstovaudama savo ir sūnaus V. T. interesus, pareiškė po 500 000 Lt, t. y. iš viso 2 000 000 Lt, dydžio civilinius ieškinius neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas prašomą neturtinės žalos atlyginimą sumažino ir iš L. B. priteisė: A. ir V. T. bei A. G. po 150 000 Lt, o V. T. – 200 000 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, nustatytų bylai reikšmingų aplinkybių visumą ir teismų praktiką, priteistas sumas dar labiau mažina.

Tuo teisėjų kolegija neviršija nuteistojo apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis), nes skundu prašoma pakeisti veikos kvalifikavimą, t. y. švelninti apelianto teisinę padėtį, o civilinis ieškinys su tuo susijęs.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įstatymo nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimalaus bei maksimalaus dydžių, todėl nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi įvertinti bylą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis bei kriterijais, atsižvelgdamas į teismų praktiką.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad nukentėjusieji A. ir V. T. dėl sūnaus, A. G. dėl sugyventinio, o V. T. dėl tėvo staigios, netikėtos mirties patyrė ir patirs ateityje dvasinius sukrėtimus bei išgyvenimus. Tačiau teismas visiškai neaptarė nuteistojo turtinės padėties, nepakankamai vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei teismų praktika panašaus pobūdžio bylose. Tiesa, šie kriterijai skundžiamame nuosprendyje formaliai nurodyti, tačiau neanalizuota ir neįvertinta jų įtaka neturtinės žalos atlyginimo dydžiui.

Nors žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį, tačiau į šį kriterijų atsižvelgiama, siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp nukentėjusių asmenų teisės į neturtinės žalos atlyginimą ir žalą padariusio asmens teisėtų interesų.

Iš bylos duomenų matyti, jog L. B. turtinė padėtis tokia, kad išieškoti teismo iš jo priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį (iš viso 650 000 Lt) nebus jokios galimybės. Be to, nustatant atlygintiną neturtinę žalą, įvertinamos ne tik aplinkybės, rodančios kaltininko turtinę padėtį žalos atlyginimo priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje.

Aptariamu atveju nuteistasis yra bedarbis ir neturi jokio turto. Galima manyti, jog jauno amžiaus bei darbingas L. B. atlikęs bausmę galės įsidarbinti (anksčiau niekada nedirbo), įgyti turto ir atlyginti nusikaltimu padarytą neturtinę žalą. Tačiau šiuo atveju reikia atsižvelgti ir į tai, kad nuteistasis pirmiausia privalės atlikti jam paskirtą ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę.

Visa tai įvertinusi teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra per didelis.

Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Dėl to teismai, priteisdami atlyginti asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros, nes nukentėjusiajam priteisiama piniginė kompensacija nėra dar viena bausmė žalą padariusiam asmeniui.

Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose, kai faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios.

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimo dydį atsižvelgta į teismų praktiką, tačiau išanalizavęs nuosprendyje nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad panašaus pobūdžio bylose, kai iš kelių asmenų priteisiama neturtinė žala, jos bendra suma paprastai neviršija 250 000 Lt, o, priteisiant neturtinę žalą vienam nukentėjusiajam, pagal konkrečias bylos aplinkybes ši suma yra iki 100 000 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį šioje byloje, nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos šios kategorijos bylose už analogiškas veikas.

Dėl išdėstytų argumentų skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo L. B. nukentėjusiesiems A. T., V. T. ir A. G. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis sumažinamas iki 50 000 litų kiekvienam, o nukentėjusiajam V. T. – iki 100 000 litų.

Teisėjų kolegijos nuomone, tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas šioje byloje atitinka CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei susiformavusią teismų praktiką analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-225/2011, 2K-253/2011, 2K-118/2013 ir kt.).

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pakeisti:

iš L. B. priteistą neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiesiems sumažinti: A. T., V. T. ir A. G. – iki 50 000 (penkiasdešimties tūkstančių) litų kiekvienam, o nepilnamečiui V. T. – iki 100 000 (vieno šimto tūkstančių) litų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.