- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-08-14
- Bylos Nr.
- A-5159-968/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01065-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Dalia Višinskienė, Rytis Krasauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- D. M.
- Atsakovas
- Priešgaisrinės apsaugos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas D. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2019 m. kovo 6 d. įsakymą Nr. TE-7-93 „Dėl D. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir ginčijamas įsakymas, Įsakymas); 2) įpareigoti Departamentą grąžinti pareiškėją į vidaus tarnybą – Švenčionių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (toliau – ir Švenčionių PGT) budinčio pamainos ugniagesio gelbėtojo pareigas; 3) priteisti iš Departamento pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką; 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė:
2.1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Švenčionių rajono policijos komisariate 2018 m. kovo 19 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį. Pagrindas šiam ikiteisminiam tyrimui pradėti buvo A. P. pareiškimas, kad 2018 m. kovo 18 d. apie 22.30 val. (duomenys neskelbtini), automobilyje jis buvo sumuštas kaimyno D. M.. Pareiškėjas pradėto ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, atsiprašė A. P. ir susitaikė, todėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-asis skyrius 2018 m. balandžio 9 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Šis prokuratūros priimtas nutarimas patvirtintas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartimi.
2.2. Departamentas 2019 m. kovo 5 d. surašė Tarnybinio patikrinimo išvadą (toliau – ir tarnybinio patikrinimo išvada, Išvada) dėl pareiškėjo veiksmų, kurioje nurodė, jog pareiškėjo atžvilgiu 2018 m. kovo 19 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, kuris Vilniaus apygardos prokuratūros 2018 m. balandžio 9 d. nutarimu nutrauktas. Išvadoje taip pat teigiama, kad pareiškėjas apie kilusį konfliktą neinformavo savo tiesioginio vadovo. Tokiai savo veiksmai pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 3 straipsnio 9 dalį, Departamento direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 1-319 patvirtinto Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos etikos kodekso (toliau – Etikos kodeksas) 8.1, 8.3, 8.4, 8.6, 8.7 punktus. Pareiškėjas 2019 m. vasario 26 d. paaiškinime nurodė, kad kilus minėtai konfliktinei situacijai jis nenorėjo jos gilinti ir viešinti, todėl stengėsi elgtis taip, jog nenukentėtų pareigūno reputacija. Nors konflikto iniciatorius buvo nukentėjusiuoju pripažintas A. P., tačiau pareiškėjas nesiginčijo dėl galimų jam kilsiančių neigiamų pasekmių ir prisiėmė visą kaltę, atsiprašė nukentėjusiojo ir su juo susitaikė, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, todėl apie įvykį nepranešė tiesioginiam vadovui.
2.3. Pareiškėjas savo elgesiu pareigūno vardo nepažemino. Jis tiesioginio viršininko charakterizuojamas teigiamai, jokių galiojančių nuobaudų neturi, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, A. P. atsiprašė ir prisiėmė kaltę. Pareiškėjas, nenorėdamas, kad susiklosčiusi situacija būtų viešai aptarinėjama, siekdamas apginti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą, kaltę prisiėmė sau ir užkirto kelią tolimesniam konfliktui bei viešam situacijos paskleidimui. Nepaisant to, jis yra atleidžiamas iš vidaus tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo, nors priešingai – jo veiksmai tik patvirtina, kad jis darė viską, jog apgintų pareigūno vardą.
2.4. Konstatuojant pareigūno vardo pažeminimą turi būti visų sąlygų visuma, t. y. pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo; antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Šiuo atveju pareiškėjo veiksmai jokių pasekmių atsakovui nesukėlė, t. y. nėra vienos iš sąlygų – akivaizdaus kenkimo visuomenės nuomonei, institucijos, kurioje pareiškėjas tarnavo, autoritetui. Pareiškėjas dėl pareigūno vardo pažeminimo galėjo būti atleistas tik tuo atveju, jeigu jo padarytas nusižengimas būtų viešai atskleistas, tačiau apie nusižengimą visuomenė nebuvo informuota. Kadangi incidentas kilo tarp pareiškėjo ir jo draugo (kaimyno) A. P., apie konfliktą niekas kitas iš visuomenės narių nesužinojo, pareiškėjo kaltės turinys nebuvo nustatytas, jis su nukentėjusiuoju susitaikė, todėl yra neteisėtai atleistas iš tarnybos.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad:
3.1. Pareiškėjas buvęs Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – Vilniaus PGV) Švenčionių PGT budinčios pamainos ugniagesys gelbėtojas, t. y. statutinis valstybės tarnautojas. Iš užimamų pareigų jis atleistas pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktą tarnybinio patikrinimo metu nustačius, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, t. y. 2018 m. kovo 18 d. apie 22.30 val. automobilių stovėjimo aikštelėje savo automobilyje VW Passat, būdamas neblaivus, kilus žodiniam konfliktui su A. P., tyčia, vieną kartą kumščiu sudavė jam į kairę akį, po to išėjęs iš automobilio, traukė A. P. už drabužių iš automobilio bei sudavė jam koja į dešinę akį, tokiu būdu nežymiai sutrikdė A. P. sveikatą.
3.2. Statutinės tarnybos pareigūnams tarnyboje keliami padidinti reikalavimai, nustatomi nepriekaištingo elgesio standartai ir pareigūnai prisiekia jų laikytis. Pareiškėjas buvo vidaus tarnybos sistemos pareigūnas, kurio profesinė pareiga – užkirsti kelią teisės pažeidimams ir užtikrinti visuomenės saugumą, tačiau pareiškėjas, suvokdamas, kad kito žmogaus mušimas ir jo sužalojimas pripažįstamas nusikaltimu ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę, vis tiek ranka ir koja smūgiuodamas A. P. į veidą, jį sužalojo. Skunde nepagrįstai teigiama, kad pareiškėjo siekis buvo sustabdyti A. P. inicijuotą konfliktą. Pareiškėjas ne tik kad neužkirto kelio konfliktui, apie jį nepranešė policijai, bet ir pasirinko šiurkštų būdą sureaguoti į A. P. elgesį bei atliko situacijai neadekvačius ir betikslius veiksmus, demonstratyviai ignoruodamas visuomenėje pripažintas elgesio ir moralės normas, tokiais veiksmais parodydamas nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams ir tokiu būdu sukeldamas visuomenės nepasitikėjimą Valstybine priešgaisrine gelbėjimo tarnyba bei pakenkdamas jos reputacijai. Pareiškėjas pats atliko priešingus teisei veiksmus, kuriems užkirsti kelią buvo jo pareiga, o tai neabejotinai neatitinka tiek visuomenės lūkesčių, susietų su vidaus tarnybos pareigūnais, tiek bendrų moralės nuostatų. Kito žmogaus mušimas nėra suderinamas su pareigūno etika, kurios jis turi laikytis tiek tarnybos metu, tiek ir ne tarnybos metu, ir pareigūnui keliamais aukštesnio elgesio standartais bei griežtesniais reikalavimais ne vien dėl keliamų profesinių ir bendrųjų nepriekaištingos reputacijos standartų, bet ir dėl autoriteto kitiems institucijos darbuotojams.
3.3. Dėl pareiškėjo teiginių, jog savo tiesioginio viršininko yra charakterizuojamas teigiamai, neturi galiojančių tarnybinių nuobaudų, atsakovas pažymėjo, kad Statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą, yra imperatyvi teisinė pasekmė ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
5. Teismas, vertindamas byloje susiklosčiusią faktinę ir teisinę situaciją, pažymėjo, kad ginčijamu įsakymu pareiškėjas atleistas Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu, t. y. dėl pareigūno vardo pažeminimo. Šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas yra nustatytas kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas bei nėra laikomas tarnybine nuobauda. Tokio pobūdžio priemonės taikymas inter alia (be kita ko) yra skirtas tam, kad būtų saugojamas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą.
6. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo įvykdytų veiksmų, kurie pripažinti pagrindu konstatuoti pareigūno vardo pažeminimą, t. y. jog pareiškėjas 2018 m. kovo 18 d. apie 22.30 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), savo automobilyje VW Passat, kilus žodiniam konfliktui su A. P., tyčia, vieną kartą kumščiu pastarajam sėdinčiam ant galinės automobilio sėdynės sudavė į kairę akį, po to išėjo iš automobilio, ištraukė A. P. už drabužių iš automobilio bei sudavė jam vieną kartą koja į dešinę akį, padarydamas muštines žaizdas dešinio voko srityje, kairiame antakyje, tokiu būdu nežymiai sutrikdė A. P. sveikatą. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus (Švenčionių) prokuroro 2018 m. balandžio 9 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodyta pareiškėjo kaltės forma – tyčia. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad pareiškėjo neteisėti veiksmai yra konstatuoti.
7. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad jo veiksmai jokių pasekmių atsakovui nesukėlė, konfliktas nebuvo paviešintas, šalys susitaikė ir ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, kas nesudarė pagrindo konstatuoti pareigūno vardo pažeminimo. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atliktų neteisėtų veiksmų pobūdis (pareiškėjas buvo įtariamas padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kuri yra numatyta BK XVIII skyriuje nusikaltimai žmogaus sveikatai), kaltės forma (tyčia), pažeidimo padarymo aplinkybės (pareiškėjas buvo neblaivus – tikslus girtumas nenustatytas), pažeidimu sukeltos pasekmės (nežymus sveikatos sutrikdymas), nepranešimas tiesioginiam vadovui apie įvykį, kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis ir lemia pasekmes – akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą.
8. Dėl pareiškėjo teiginių, kad niekas apie konfliktą nesužinojo, konfliktas nebuvo paviešintas, teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog pareigūno padarytos veikos įvertinimui nėra reikšminga, ar pažeidimo faktas buvo nustatytas (ir buvo vertinamas) viešai, t. y. ar jis buvo nustatytas matant visuomenės atstovams, ar jis turėjo atitinkamą atgarsį visuomenėje. Pareigūno kaltų veiksmų paviešinimas nėra būtina sąlyga pripažinti tam tikrus pareigūno kaltus veiksmus žeminančiais pareigūno vardą. Be to, surinkta rašytinių įrodymų visumą patvirtina, jog pareiškėjo nusikalstamus veiksmus tyrė pareigūnai, konfliktą stebėjo ir kitas asmuo – D. Š.. Teismas akcentavo, kad aplinkybės, jog pareiškėjas tiesioginio vadovo charakterizuojamas teigiamai, neturėjo galiojančių nuobaudų, šiuo nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi jo atleidimas iš tarnybos Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu yra imperatyvi teisinė pasekmė.
9. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo padaryti sąmoningi ir tyčiniai veiksmai akivaizdžiai nesiderina su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Dėl nurodytų priežasčių teismas pripažino, kad Įsakymas, kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, yra teisėtas ir pagrįstas.
10. Teismas pareiškėjo reikalavimus dėl grąžinimo į tarnybą bei darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo vertino kaip išvestinius iš reikalavimo dėl Įsakymo panaikinimo, todėl konstatavęs, jog ginčijamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, atmetė ir pareiškėjo reikalavimus dėl grąžinimo į tarnybą bei darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo.
III.
11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Apeliaciniame skunde nurodo:
11.1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo skunde išdėstytus argumentus, netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, todėl padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisėtą sprendimą.
11.2. Teismas neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas prisiėmė kaltę dėl kilusio konflikto su A. P., siekdamas apginti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą ir užkirsti kelią tolimesnio konflikto plėtojimui bei viešam situacijos paskleidimui. Pareiškėjas tiesioginio viršininko charakterizuojamas teigiamai, neturi galiojančių nuobaudų, yra sukaupęs ketverių metų devynių mėnesių vidaus tarnybos stažą. Tai buvo pirmoji jo atžvilgiu susiklosčiusi nepalanki situacija, dėl kurios jam gresia dideli padariniai – darbo netekimas, susijęs su pragyvenimo šaltinio netekimu. Pareiškėjas sukūrė šeimą, birželio mėnesį susilaukė pirmagimio.
11.3. Pareiškėjas nesutinka, kad jo padarytas tarnybinis nusižengimas įvertintas kaip pareigūno vardo pažeminimas. Pareiškėjo veiksmai jokių pasekmių atsakovui nesukėlė, t. y. nėra vienos iš sąlygų – akivaizdaus kenkimo vidaus tarnybos autoritetui. Su pareiškėju susijęs incidentas nebuvo paviešintas, apie jį visuomenė nebuvo informuota, pareiškėjo kaltės turinys nenustatytas, nes ikiteisminis tyrimas nutrauktas kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikius.
Atsiliepimas
12. Atsakovas Departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pakartodamas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus, atsakovas papildomai pažymi, kad pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie buvo atmesti pirmosios instancijos teismo ir paneigti tarnybinio patikrinimo metu, todėl jie nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento direktoriaus 2019 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. TE-7-93 „Dėl D. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“ teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat įpareigojimo Departamentą grąžinti pareiškėją į vidaus tarnybą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.
Žemesnės instancijos teismas
14. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs ginčijamo įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, iš kurio turinio matyti, kad, pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes.
15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.
16. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
17. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria šio teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.
18. Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio, jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo padarytas tarnybinis nusižengimas ir jo padarymo aplinkybės pripažintini pareigūno vardą žeminančiu elgesiu.
19. Bylos duomenimis nustatyta, kad iki atleidimo iš vidaus tarnybos pareiškėjas ėjo Vilniaus PGV Švenčionių PGT budinčio pamainos ugniagesio gelbėtojo pareigas, o tai reiškia, kad pareiškėjas buvo vidaus reikalų sistemos pareigūnas – statutinis valstybės tarnautojas, todėl sprendžiant jo atsakomybės klausimą pagrįstai buvo vadovaujamasi Statuto nuostatomis.
20. Pareigūno vardo pažeminimas – tai pareigūno veika, padaryta dėl pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga (nuo 2019 m. sausio 1 d. – statutine įstaiga) arba ją kompromituojanti (nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d. – Statuto 2 str. 5 d.; nuo 2019 m. sausio 1 d. – Statuto 2 str. 4 d.). Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai savo poelgiu pažemina pareigūno vardą.
21. LVAT praktikoje aiškinant Statuto nuostatas dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos, kai jie savo poelgiu pažemina pareigūno vardą, yra konstatuota, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo; antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Taigi, pareigūno atsakomybė pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra galima, kai nustatoma minėtų aplinkybių visuma, todėl, nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Tai reiškia, kad ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal minėtą Statuto nuostatą, jei nėra nustatomos minėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu, todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis ir visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (žr., pvz., LVAT 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4353-438/2016, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1043-575/2017 ir kt.).
22. Pareiškėjas, pradėdamas eiti pareigas vidaus tarnyboje, yra davęs priesaiką būti ištikimas Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, negailėti jėgų gindamas (gindama) žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus, sąžiningai atlikti jam patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Teisės aktai nustato pareigūnams aukštesnius tarnybos drausmės, moralės ir garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė.
23. Vertinant tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo veiksmais ir elgesiu, bei pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjas tokiu elgesiu pažeidė pareigūno vardą, konstatuotina, kad įvardyti pareiškėjo veiksmai (žr. nutarties 6 p.) nesuderinami, inter alia (be kita ko) su šiomis Etikos kodekso normomis, kurios reglamentuoja pareigūnų elgesį tarnybos ir ne tarnybos metu: pareigūnai ne tarnybos metu privalo elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme ir kultūra būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį gali būti sprendžiama apie visą valstybinę priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą (9.1 p.); patekęs į konfliktinę situaciją, dėl kurios gali nukentėti pareigūno reputacija, privalo nedelsdamas apie tai pranešti tiesioginiam vadovui (9.3 p.); privatų gyvenimą tvarkytis taip, kad nenukentėtų valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos interesai ir vidaus tarnybos pareigūno reputacija (9.4 p.); laikytis teisės aktų reikalavimų (9.6 p.); viešoje vietoje nesirodyti neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, savo elgesiu nežeminti pareigūno orumo ir pasitikėjimo visuomenėje valstybine priešgaisrine gelbėjimo tarnyba bei pareigūnais (9.7 p.).
24. Išvadoje, kuri yra sudėtinė ginčijamo įsakymo dalis, nurodyta, jog būtent pareiškėjo veiksmai – buvimas neblaiviu viešoje vietoje, konflikto metu panaudotas smurtas prieš A. P., tokiu būdu nežymiai sutrikdant jo sveikatą, diskredituoja statutinio pareigūno vardą ir menkina Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos autoritetą. Išvadoje taip pat nurodyta, kad pareiškėjas ikiteisminio tyrimo metu prisipažino smurtavęs prieš A. P., pareiškėjo neteisėti veiksmai yra konstatuoti, o Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus (Švenčionių) prokuroro 2018 m. balandžio 9 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodyta pareiškėjo kaltės forma – tyčia (b. l. 35, 41–45). Taigi, priešingai nei nurodo pareiškėjas, jo kaltė yra įrodyta, ji pasireiškė tiesiogine tyčia, kuri suponuoja savo elgesio su A. P. pavojingo pobūdžio suvokimą ir norą taip veikti. Aplinkybė, kad pareiškėjas ikiteisminio tyrimo metu susitaikė su nukentėjusiuoju pripažintu A. P., siekiant, kaip teigia pareiškėjas, prisiimti kaltę dėl kilusio konflikto ir apginti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą bei užkirsti kelią viešam situacijos paskleidimui, nesudaro pagrindo kitaip vertini bylos faktinę situaciją. Teisėjų kolegijos nuomone, būtent tai, kad pareiškėjas kilusį konfliktą sprendė smurtaudamas prieš A. P., tačiau nespręsdamas kilusio konflikto teisinėmis priemonėmis, sudarė pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjo padaryta veikla akivaizdžiai kertasi su galiojančiomis moralės nuostatomis bei teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Pareiškėjo pateikta faktinių aplinkybių vertinimo pozicija niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kad nurodytais veiksmais pareiškėjas suteikė pagrindą visuomenei manyti, jog statutiniai valstybės pareigūnai gali elgtis neatsakingai ir netinkamai, o visa tai neabejotinai griauna visuomenės pasitikėjimą vidaus tarnybos sistema, joje dirbančiais pareigūnais, menkina šios sistemos ir joje veikiančių institucijų, jose sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų darbuotojų prestižą visuomenėje.
25. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad LVAT ne kartą yra konstatavęs, jog pareigūno padarytos veikos pasekmių įvertinimui nėra reikšminga tai, ar ji padaryta matant visuomenės atstovams bei ar ji turėjo pakankamą atgarsį visuomenėje (žr., pvz., 2008 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-231/2008, 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5358-1062/2018). Akivaizdumas Statuto 2 straipsnio 4 dalies (iki 2019 m. sausio 1 d. – Statuto 2 str. 5 d.) prasme nesiejamas su sąlyga, kad apie pareigūno priešingą teisei ar pažeidžiančią etikos normas veiką būtų viešai paskelbta ir taptų žinoma visai visuomenei, ar atitinkamai jos daliai. Akivaizdumo įrodymui šia prasme pakanka nustatyti tokius priešingus teisei ir pareigūnų etikos normoms pareigūno poelgius, kuriuos visuomenė pagal statutiniams pareigūnams keliamus elgesio standartus vertintų vienareikšmiai neigiamai (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2593/2012). Taigi akivaizdumo nustatymui, kaip ir padarytos veikos pasekmių įvertinimui, nėra reikšminga, kiek asmenų sužinojo apie tokias pareigūno veikas, ar ji padaryta matant visuomenės atstovams bei ar ji turėjo pakankamą atgarsį visuomenėje, dėl ko atmesti kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad jo veiksmai atsakovui jokių pasekmių nesukėlė.
26. Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad tarnybinis patikrinimas, kurio Išvada remiantis priimtas Įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos, atliktas visapusiškai ir objektyviai, konstatuojant pareiškėjo veiką, nurodant ja (veika) pažeistus teisės aktus, Išvadoje pakankamai aiškiai nurodyta, kurie pareiškėjo veiksmai pažemino pareigūno vardą. Tai atitinka teismų praktikoje formuojamus reikalavimus tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadai (žr., pvz., LVAT 2010 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-27/2010, 2013 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-106/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1934-146/2015).
27. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kai tarnybinio nusižengimo tyrimo metu yra konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas, Statutas nesuteikia vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovui diskrecijos priimti kokį nors kitą sprendimą, išskyrus tą, kuris nustatytas Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Tokio pobūdžio priemonės taikymas yra skirtas ne tik tam, kad drausmine tvarka būtų nubaustas pareigūno vardą pažeminęs asmuo, bet ir tam, kad tokiu būdu būtų saugojamas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą. Taigi asmens atleidimas iš tarnybos remiantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktu yra imperatyvi šiame Statute nustatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-189/2007, 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2220/2011). Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo argumentai, susiję su galiojančių tarnybinių nuobaudų nebuvimu, teigiama charakteristika, pragyvenimo šaltinio netekimu, šiuo nagrinėjamu atveju paskirtai tarnybinei nuobaudai neturi teisinės reikšmės.
28. Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.