Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Konstatuoti pareigūno vardo pažeminimą turi būti visų sąlygų visuma. Asmens veiksmai turi sukelti neigiamas pasekmes ir tokios aplinkybės turi būti akivaizdžios. Šiuo atveju pareiškėjo veiksmai jokių pasekmių atsakovui nesukėlė, t. y. nėra vienos iš sąlygų – akivaizdaus kenkimo nei visuomenės nuomonei, nei institucijos, kurioje tarnavo, autoritetui. Pareiškėjo atžvilgiu galėjo būti svarstomas atleidimo pagrindas tik tuo atveju, jeigu jo padarytas nusižengimas būtų viešai atskleistas ir reikšmingu mastu. Tačiau incidentas nebuvo viešai paviešintas, apie jį visuomenė nebuvo informuota. Kadangi incidentas kilo tarp pareiškėjo ir jo draugo (kaimyno) A. P., tai apie konfliktą niekas kitas iš visuomenės narių nesužinojo. Pareiškėjo vertinimu, realiai pareiškėjo kaltės turinys nebuvo nustatytas, kadangi jis su nukentėjusiuoju susitaikė, todėl mano, kad yra neteisėtai atleistas iš tarnybos.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojama praktika bei Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos etikos kodekso nuostatomis pabrėždamas, kad jog statutinės tarnybos pareigūnams tarnyboje keliami padidinti reikalavimai, nustatomi nepriekaištingo elgesio standartai ir pareigūnai prisiekia jų laikytis. Pareiškėjas buvo vidaus tarnybos sistemos pareigūnas, kurio pagrindinė užduotis – užtikrinti teisėtvarką. Jo profesinė pareiga buvo užkirsti kelią teisės pažeidimams ir užtikrinti visuomenės saugumą, tačiau pareiškėjas, suvokdamas, kad kito žmogaus mušimas ir jo sužalojimas pripažįstamas nusikaltimu ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę, vis tiek ranka ir koja smūgiuodamas A. P. į veidą, jį sužalojo.

Nesutiko su skundo teiginiu, kad pareiškėjo veiksmai jokių pasekmių įstaigai nesukėlė. Pareigūnams Statutas nustato aukštesnius darbo drausmės, moralės, garbės, standartus nei eiliniams piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė. Savo veiksmais pareiškėjas suteikė pagrindą visuomenei manyti, kad statutiniai valstybės pareigūnai ne tarnybos metu gali elgtis nusikalstamai ir nesilaikyti teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nes smūgiavimas rankomis ir kojomis kitam žmogui į veidą negali būti laikomas elgesiu, atitinkančiu visuomenėje galiojančias tiek teisės, tiek moralės normas, o visa tai neabejotinai griauna visuomenės pasitikėjimą valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos sistema, joje dirbančiais pareigūnais, menkina šios sistemos ir joje veikiančių institucijų, jose sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų darbuotojų prestižą visuomenėje.

Dėl pareiškėjo teiginių, jog savo tiesioginio viršininko yra charakterizuojamas teigiamai, neturi galiojančių tarnybinių nuobaudų, atsakovas pažymėjo, kad Statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą, yra imperatyvi teisinė pasekmė ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilęs ginčas dėl Departamento 2019 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. TE-7-93 „Dėl D. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“ teisėtumo bei pagrįstumo.

Įsiteisėjusiu 2018 m. balandžio 9 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus (Švenčionys) nutarimu, ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-12778-18 (b. l. 34–35) bei 2018 m. balandžio 10 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo nutartimi (b. l. 37), pareiškėjo paaiškinimais (b. l. 39), taip pat kitų byloje pateiktų rašytinių įrodymų visuma nustatyta, kad 2018 m. kovo 18 d. apie 22.30 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje(duomenys neskelbtini), savo automobilyje (duomenys neskelbtini), kilus žodiniam konfliktui su A. P., tyčia, vieną kartą kumščiu sudavė jam sėdinčiam ant galinės automobilio sėdynės į kairę akį, po to išėjo iš automobilio, ištraukė A. P. už drabužių iš automobilio bei sudavė A. P. vieną kartą koja į dešinę akį, padarydamas muštines žaizdas dešinio voko srityje, kairiame antakyje, tokiu būdu nežymiai sutrikdė A. P. sveikatą. Šiais savo veiksmais D. M. įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, atsiprašė nukentėjusiojo ir su juo susitaikė. Minėtu nutarimu pareiškėjas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius.

Byloje nustatyta, kad Departamento Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų valdybos Vidaus tyrimų skyriaus vyriausioji specialistė 2019 m. sausio 25 d. surašė tarnybinį pranešimą „Dėl siūlymo pradėti tarnybinį patikrinimą“ Nr. V-125 (b. l. 31), kuriame nurodė, kad susipažinus su Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų registro duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjo atžvilgiu 2018 m. kovo 19 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į tai buvo pasiūlyta Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų valdybos Vidaus tyrimų skyriui atlikti tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo.

Departamento Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų valdybos Vidaus tyrimų skyriaus viršininkas 2019 m. sausio 25 d. rezoliucija pavedė atlikti tarnybinį patikrinimą (b. l. 31).

2019 m. vasario 22 d. surašytas ir pareiškėjui įteiktas „Pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo“ Nr. 6-376 (b. l. 33), kuriame nurodyta, kad yra duomenų, jog pareiškėjas galbūt padarė tarnybinį nusižengimą ir paprašė pareiškėjo pateikti paaiškinimą dėl galimo padaryto tarnybinio nusižengimo iki 2019 m. vasario 27 d.

Pareiškėjas 2019 m. vasario 26 d. surašė paaiškinimą „Dėl galimo tarnybinio nusižengimo“, kuriame paaiškino, kad 2018 m. kovo 18 d. apie 22.30 val. dalyvavo konflikte, tačiau nenorėdamas konflikto gilinti ir viešinti, kad nenukentėtų pareigūno reputacija, t. y. nors konflikto iniciatorius buvo nukentėjusiuoju pripažintas asmuo, nesiginčijo dėl galimų neigiamų padarinių ir prisiėmė visą kaltę sau. Nurodė, kad nukentėjusiojo atsiprašė ir su juo susitaikė jau kitą dieną; dėl minėtų veiksmų nuoširdžiai gailisi, pasižada ateityje į tokias situacijas nepatekti. Paaiškino, kad apie įvykį tiesioginiam vadovui nepranešė, nes su nukentėjusiuoju susitaikė, o ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas (b. l. 39).

Atlikusi tarnybinį patikrinimą, Vidaus tyrimų skyriaus vyriausioji specialistė 2019 m. kovo 5 d. surašė Išvadą, kuria siūloma pareiškėją atleisti iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą (Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktas (b. l. 41–45). 2019 m. kovo 5 d. patvirtinęs ir įvertinęs tarnybinio patikrinimo išvadą, Departamento Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų valdybos viršininkas 2019 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. TE-7-93 „Dėl D. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“ atleido iš vidaus tarnybos vidaus tarnybos jaunesnįjį puskarininkį D. M. (b. l. 40).

Vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą.

Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 4 dalis nustato, kad pareigūno vardo pažeminimas – pareigūno veika, padaryta dėl pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą statutine įstaiga arba ją kompromituojanti.

Elgesio reikalavimus policijos pareigūnams, jų bendrąsias ir specialiąsias pareigas nustato Vidaus tarnybos statutas, Departamento direktoriaus 2012 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1-101 patvirtintas Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų etikos kodeksas, kurių nuostatos įpareigoja pareigūnus ne tarnybos metu, be kita ko, elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme ir kultūra būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį gali būti sprendžiama apie visą valstybinę priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą (9.1. punktas); patekęs į konfliktinę situaciją, dėl kurios gali nukentėti pareigūno reputacija, privalo nedelsdamas apie tai pranešti tiesioginiam vadovui (9.3. punktas); laikytis teisės aktų reikalavimų (9.6. punktas); viešoje vietoje nesirodyti neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, savo elgesiu nežeminti pareigūno orumo ir pasitikėjimo visuomenėje valstybine priešgaisrine gelbėjimo tarnyba bei pareigūnais (9.7. punktas).

Statuto 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnai už tarnybinius nusižengimus ar pareigūno vardą žeminančią veiką tarnybinėn atsakomybėn traukiami neatsižvelgiant į baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymą.

Vertinant byloje susiklosčiusią faktinę ir teisinę situaciją, pažymėtina, kad ginčijamu Įsakymu pareiškėjas atleistas Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu, t. y. dėl pareigūno vardo pažeminimo. Šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas yra nustatytas kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas bei nėra laikomas tarnybine nuobauda. Tokio pobūdžio priemonės taikymas inter alia yra skirtas tam, kad būtų saugojamas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą (LVAT 2008 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-231/2008, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-3536/2011).

Aiškinant Vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktą, būtina remtis to paties teisės akto 2 straipsnio 4 dalimi. LVAT (pvz., administracinės bylos Nr. A11-129/2004, Nr. A8-489/2007, Nr. A438-1561/2008), aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 4 dalį, yra nurodęs, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo, ir, antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Taigi pareigūno atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktą kyla, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių.

Teismas, vertindamas byloje susiklosčiusią situaciją, pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo įvykdytų veiksmų, kurie pripažinti pagrindu konstatuoti pareigūno vardo pažeminimą, t. y. jog pareiškėjas 2018 m. kovo 18 d. apie 22.30 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje(duomenys neskelbtini), savo automobilyje (duomenys neskelbtini), kilus žodiniam konfliktui su A. P., tyčia, vieną kartą kumščiu sudavė jam sėdinčiam ant galinės automobilio sėdynės į kairę akį, po to išėjo iš automobilio, ištraukė A. P. už drabužių iš automobilio bei sudavė A. P. vieną kartą koja į dešinę akį, padarydamas muštines žaizdas dešinio voko srityje, kairiame antakyje, tokiu būdu nežymiai sutrikdė A. P. sveikatą. Taigi pareiškėjo neteisėti veiksmai yra konstatuoti. Taip pat 2018 m. balandžio 9 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus (Švenčionių) prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodyta pareiškėjo kaltės forma – tyčia (b. l. 35).

Pareiškėjas nurodė, kad jo veiksmai jokių pasekmių atsakovui nesukėlė, konfliktas nebuvo paviešintas, šalys susitaikė ir ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, kas pareiškėjo teigimu, nesudarė pagrindo konstatuoti pareigūno vardo pažeminimo. Teismas su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančiomis įprastinėmis moralės nuostatomis bei elgesiu, kurio visuomenė tikisi iš pareigūnų. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis (šiais aspektais žr., pvz., LVAT 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662–453/2010; 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438–2659/2012; 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552–2737/2012; 2008 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438–1561/2008).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atliktų neteisėtų veiksmų pobūdis (pareiškėjas buvo įtariamas padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kuri yra numatyta BK XVIII skyriuje nusikaltimai žmogaus sveikatai), kaltės forma (tyčia), pažeidimo padarymo aplinkybes (pareiškėjas buvo neblaivus – tikslus girtumas nenustatytas), pažeidimu sukeltos pasekmės (nežymus sveikatos sutrikdymas), nepranešimas tiesioginiam vadovui apie įvykį, akivaizdus kirtimasis su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis lemia pasekmes – akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą.

Pasisakant dėl pareiškėjo argumentų, jog niekas apie konfliktą nesužinojo, konfliktas nebuvo paskleistas viešai, pažymėtina, kad surinkta rašytinių įrodymų visumą patvirtina priešingas aplinkybes – pareiškėjo nusikalstamus veiksmus tyrė pareigūnai, konfliktą stebėjo ir kitas asmuo – D. Š.. Dar daugiau, LVAT savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog pareigūno padarytos veikos įvertinimui nėra reikšminga, ar pažeidimo faktas buvo nustatytas (ir buvo vertinamas) viešai, t. y. ar jis buvo nustatytas matant visuomenės atstovams, ar jis turėjo atitinkamą atgarsį visuomenėje (LVAT administracinė byla Nr. A-143-231/2008, Nr. A-662-1409/2010 ir kt.). Taigi pareigūno kaltų veiksmų paviešinimas nėra būtina sąlyga pripažinti tam tikrus pareigūno kaltus veiksmus žeminančiais pareigūno vardą (LVAT 2013 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143–465/2013).

Pasisakant dėl pareiškėjo charakterizuojančios medžiagos – neturėjo galiojančių nuobaudų, charakterizuojamas teigiamai – pažymėtina, jog šios aplinkybės jokios teisinės reikšmės neturi. Tokią praktiką nuosekliai plėtoja LVAT (LVAT 2012 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1929/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje surinktų įrodymų visumoje nustatyta, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, todėl jo atleidimas iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu yra imperatyvi teisinė pasekmė.

Teismas konstatuoja, kad pareiškėjo padaryti sąmoningi ir tyčiniai veiksmai akivaizdžiai nesiderina su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Departamento 2019 m. kovo 6 d. įsakymas Nr. TE-7-93 „Dėl D. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, yra teisėtas ir pagrįstas, tinkamai nustatant bei įvertinant pareiškėjo veiką, todėl pareiškėjo skundas dėl Įsakymo panaikinimo yra netenkintinas.

Pareiškėjo reikalavimai dėl grąžinimo į tarnybą bei darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo yra išvestiniai iš reikalavimo dėl Įsakymo panaikinimo, todėl teismui konstatavus, kad Departamento 2019 m. kovo 6 d. įsakymas Nr. TE-7-93 „Dėl D. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“ yra teisėtas, yra atmestini ir pareiškėjo reikalavimai dėl grąžinimo į tarnybą bei darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo.

Pareiškėjas prašė teismo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjo skundo reikalavimai atmesti, todėl prašymas priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. M. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.