- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2024-05-21
- Bylos Nr.
- 1A-271-1035/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-08910-2023-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Darius Pranka, Marijus Kursevičius, Valerij Lauš
- Nuteistasis
- V. K., M. C.
- Nukentėjusysis
- T. V., L. B., J. G., V. I.
- Advokatai
- Rimantas Bučma
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dariaus Prankos,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjo advokato Rimanto Bučmos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 2 dalį (2023 m. kovo 11 d. L. B. plėšimas) trejų metų laisvės atėmimo bausme;
pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (2023 m. kovo 12 d. T. V. plėšimas) trejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme;
pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (2023 m. kovo 14 d. V. I. plėšimas) trejų metų laisvės atėmimo bausme;
pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (2023 m. kovo 17 d. J. G. plėšimas) trejų metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš V. K. ir M. C. lygiomis dalimis išieškota automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo padaryti keturi nusikaltimai, vertę atitinkanti pinigų suma – 5040 Eur (1260 Eur x 4 = 5040 Eur), t. y. po 2520 Eur iš kiekvieno.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš V. K. ir M. C. lygiomis dalimis išieškota 1150 Eur, pagrobtų iš nukentėjusiosios T. V., jo gautų iš nelegalios (draudžiamos) veiklos.
Nukentėjusiosios L. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš V. K. bei M. C. solidariai priteista 390 Eur turtinės žalos ir 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Nukentėjusiosios T. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš V. K. bei M. C. solidariai priteista 2783 Eur turtinės žalos ir 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Nukentėjusiosios J. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš V. K. bei M. C. solidariai priteista 274,27 Eur turtinės žalos ir 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei lygiomis dalimis 290,40 Eur advokato pagalbos išlaidų.
Nukentėjusiosios V. I. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jai iš V. K. bei M. C. solidariai priteista 200 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Tenkintas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo ir iš V. K. bei M. C. lygiomis dalimis priteista 781,66 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų (nukentėjusiosios T. V. atstovo teisinei pagalbai apmokėti).
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteista M. C. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (keturios veikos) galutine subendrinta dvejų metų laisvės apribojimo bausme su intensyvia priežiūra (pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį), tačiau dėl šios nuosprendžio dalies apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
V. K. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupėje, įsibrovęs į patalpą, panaudodamas fizinį smurtą ir daiktą, pritaikytą žmogui žaloti, pagrobė svetimą turtą, o būtent:
Žemesnės instancijos teismas
1.1. veikdamas bendrininkų grupėje su M. C., pagal iš anksto sutartą veiksmų planą, apsimetęs klientu ir susitaręs su nukentėjusiąja L. B. dėl seksualinio pobūdžio paslaugų teikimo, 2023 m. kovo 11 d. apie 19.00 val. jis apgaule įsibrovė į butą (duomenys neskelbtini). Panaudodamas fizinį smurtą ir grasinimus tuoj pat jį panaudoti, t. y. nukentėjusiajai į veido sritį papurškė dujų balionėliu, nurodė: „Kale, tylėk, nes tuoj pripjausiu“. L. B. surišęs rankas plastikiniu tvirtinimo dirželiu už nugaros, paguldęs ant grindų, jis atrakino buto duris. Į vidų įėjus M. C., jis reikalavo pasakyti kur yra pinigai, taip atimant nukentėjusiajai galimybę priešintis bendrais veiksmais pagrobė svetimą – L. B. priklausantį turtą: 270 Eur grynųjų pinigų; mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ be SIM kortelės – 50 Eur vertės; kelioninę rankinę – 20 Eur vertės; elektrinę kavos malimo mašinėlę – 30 Eur vertės; žieminę striukę – 10 Eur vertės; megztą suknelę – 60 Eur vertės. Tokiais bendrais veiksmais pagrobė svetimą – L. B. priklausantį bendros 440 Eur vertės turtą;
1.2. veikdamas bendrininkų grupėje su M. C., pagal iš anksto sutartą veiksmų planą, apsimetęs klientu ir susitaręs su nukentėjusiąja T. V. dėl seksualinio pobūdžio paslaugų teikimo, 2023 m. kovo 12 d. apie 20.00 val. jis apgaule įsibrovė į butą (duomenys neskelbtini). Panaudodamas fizinį smurtą ir grasinimus tuoj pat jį panaudoti, t. y. nukentėjusiajai į veido sritį papurškė dujų balionėliu, nurodė: „Tylėk, kale, jeigu netylėsi aš tave papjausiu“. T. V. pargriovęs ant lovos, surišęs jai rankas plastikiniu tvirtinimo dirželiu už nugaros, uždengė antklode, dar kartą jis nurodė: „Papjausiu, jei rėksi“, reikalavo pasakyti, kur pinigai. Atsakius, kad neturi pinigų, kumščiu trenkė į galvos sritį, į buto vidų įėjus M. C., taip atimant nukentėjusiajai galimybę priešintis, bendrais veiksmais pagrobė svetimą – T. V. priklausantį turtą: mobiliojo ryšio telefoną „Iphone 13 Pro“ su dviem telefono dėklais, kurių bendra vertė – 1600 Eur, mobiliojo ryšio telefoną „Iphone 10 XS Max“ – 200 Eur vertės, grynųjų pinigų – 1150 Eur, ,,Apple Airpods“ ausines – 200 Eur vertės, tamsiai mėlynos spalvos striukę ,,8848 Altitude“ – 130 Eur vertės, kelioninį lagaminą „Snowball“ – 110 Eur vertės, kuriame buvo: kelnės „Guess“ – 90 Eur vertės, megztinis „Massimo dutti“ – 90 Eur vertės, 3 vnt. raktų, lūpų dažai „Milan“, plaukų tiesintuvą, kurių bendra vertė – 100 Eur, kosmetinę „VS“, kurioje buvo kremas „Chanel Douglas“ – 50 Eur vertės, blakstienų tušas „Maybelline“ – 15 Eur vertės, veido pudra „Chanel“ – 50 Eur vertės, lūpų dažai „Maybelline“ – 10 Eur vertės, 2 vnt. makiažo šepetėliai, kurių bendra vertė – 20 Eur, veido bronzantas „Bourjour“ – 20 Eur vertės, kosmetinę su užrašu „Victoria Secret“, kurioje buvo dantų pasta „Marvis“ – 15 Eur vertės, baltos ir rausvos spalvos dantų šepetėlis „Gym“, kurių bendra vertė – 3 Eur, plaukų aliejus „Matrix“ – 15 Eur vertės, veido kremas „Bioderma“ – 70 Eur vertės, kūno šveitiklis „Rituals“ – 20 Eur vertės, šampūnas „Ducray Anaphase+“ – 15 Eur vertės, veido šveitiklis – 35 Eur vertės, veido serumas „Sesderma“ – 40 Eur vertės, žalios spalvos skustuvas „Venus“ – 20 Eur vertės, dezodorantas „Nivea“ – 5 Eur vertės, kūno dulksna „Victoria‘s Secret“ – 20 Eur vertės, vasarinę kepuraitę „Calvin Klein“ – 60 Eur vertės, belaidę garso kolonėlę „JBL“ – 50 Eur vertės. Tokiais bendrais veiksmais pagrobė svetimą – T. V. priklausantį bendros 4203 Eur vertės turtą;
1.3. veikdamas bendrininkų grupėje su M. C., pagal iš anksto sutartą veiksmų planą, apsimetęs klientu ir susitaręs su nukentėjusiąja V. I. dėl seksualinio pobūdžio paslaugų teikimo, 2023 m. kovo 14 d. apie 19.00 val. jis apgaule įsibrovė į butą (duomenys neskelbtini). Panaudodamas fizinį smurtą ir grasinimus tuoj pat jį panaudoti, t. y. nukentėjusiajai į veido sritį papurškė dujų balionėliu. V. I. paguldęs ant lovos, surišęs rankas plastikiniu tvirtinimo dirželiu už nugaros, jis atrakino buto duris, į vidų įėjo M. C., tada jis reikalavo pasakyti, kur yra pinigai. V. I. nurodžius, kad neturi pinigų, jis į galvos sritį kumščiu trenkė 8 kartus, nurodė, jei nepasakys, kur yra pinigai papjaus. Taip atimant nukentėjusiajai galimybę priešintis bendrais veiksmais pagrobė svetimą – V. I. priklausantį turtą: 200 Eur grynųjų pinigų; mobiliojo ryšio telefoną „Xiaomi Redmi“ – 50 Eur vertės su TELE2 operatoriaus SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini), kurios materialiai nevertina. Tokiais bendrais veiksmais pagrobė svetimą V. I. priklausantį bendros 250 Eur vertės turtą;
1.4. veikdamas bendrininkų grupėje su M. C., pagal iš anksto sutartą veiksmų planą, apsimetęs klientu ir susitaręs su nukentėjusiąja J. G. dėl seksualinio pobūdžio paslaugų teikimo, 2023 m. kovo 17 d. apie 22.35 val. jis apgaule įsibrovė į butą (duomenys neskelbtini). Panaudodamas fizinį smurtą ir grasinimus tuoj pat jį panaudoti, t. y. nukentėjusiajai kumščiu trenkė į veido sritį, papurškė į veidą dujų, paėmė abiem rankomis iš už nugaros kaklą ir smaugė nukentėjusiąją, reikalavo pasakyti, kur pinigai, atrakino buto duris. Į buto vidų įbėgusi M. C. pagrobė ant lovos padėtą mobiliojo ryšio telefoną „Iphone Pro 13“ – 1040 Eur vertės bei iškart pasišalino iš buto. Jis dar kartą grįžęs į butą nukentėjusiajai J. G. papurškė į veidą dujų ir pasišalino. Taip atimant nukentėjusiajai galimybę priešintis bendrais veiksmais pagrobė svetimą J. G. priklausantį bendros 1 040 Eur vertės turtą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo V. K. gynėjas R. Bučma prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 23 d. nuosprendį ir: 1) paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką ir paskirti švelnesnę subendrintą laisvės atėmimo bausmę; 2) taikyti BK 75 straipsnio 3 dalį ir bausmės vykdymą iš dalies atidėti, nustatant nedelsiant atliktinos bausmės dalį ne didesnę nei sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtas laikas, o likusios bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams; 3) pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad V. K. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailisi; 4) nukentėjusiosios T. V. civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 600 Eur; 5) nukentėjusiosios J. G. civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti sumažinti iki 124,27 Eur, o neturtinei žalai atlyginti – iki 600 Eur; 6) nukentėjusiosios V. I. civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti atmesti. Taip pat prašo pakeisti nuosprendžio dalį, kuria iš abiejų nuteistųjų lygiomis dalimis išieškota automobilio ,,Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti pinigų suma – 5040 Eur, nustatant, kad išieškotina suma yra 600 Eur. Prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš abiejų nuteistųjų lygiomis dalimis išieškota 1150 Eur, pagrobtų iš nukentėjusiosios T. V., jos gautų iš nelegalios veikos. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria tenkintas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo ir priteista iš abiejų nuteistųjų lygiomis dalimis 781,66 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų (nukentėjusiosios T. V. atstovo teisinei pagalbai apmokėti.). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1.5. Dėl bausmės ir BK 75 straipsnio 2 dalies taikymo. Nuteistasis kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi. Iš esmės faktinių bylos aplinkybių neginčija ir supranta, kad už padarytus nusikaltimus turi atsakyti ir atsakomybės nevengia, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme. Pirmosios instancijos teismas V. K. paskyrė subendrintą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, nurodydamas, kad ji atitinka teisingumo, proporcingumo ir protingumo principą. Teismas nepakankamai individualizavo skiriamą bausmę, neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes ir bausmės paskirtį. Lakoniškai aptarė tik BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktą, tačiau nepasisakė dėl šio straipsnio 2 dalies 1–4 punktų. V. K. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios t. y. nuo 2023 m. kovo 24 d., buvo sulaikytas ir jam iki šiol taikoma kardomoji priemonė – suėmimas. Bausmės tikslai jau yra pasiekti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino V. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis kaltę dėl visų jam inkriminuojamų plėšimų pripažino ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Neklaidino tyrimo ir išsamiai nurodė veikų padarymo aplinkybes. Byloje yra neatitikimų tarp V. K. ir nukentėjusių parodymų dėl smūgių sudavimo ir pagrobtų pinigų sumos, tačiau tai veikos kvalifikacijai neturi įtakos. Parodymų neatitikimą dėl smūgių sudavimo į galvos sritį nukentėjusiosioms T. V., V. I. ir J. G. galima paaiškinti tuo, kad jos skirtingai vertina V. K. prisilietimą prie galvos srities. Jokių sužalojimų veido ar galvos srityje nukentėjusiosioms nekonstatuota nei valstybinės teismo medicinos specialistų išvadose (2 t., b. l. 86,90), nei vaizdo įrašuose iš nukentėjusios J. G. namų (4 t., b. l. 108–115). Skundžiamame nuosprendyje neaptarta galimybė taikyti dalinį bausmės vykdymo atidėjimą (BK 75 straipsnio 3 dalis), nors teisiamojo posėdžio metu buvo prašoma. Tokiu būdu pažeistas BK 75 straipsnio 8 dalyje numatytas reikalavimas. V. K. teisiamas pirmą kartą. Iki sulaikymo vykdė individualią veiklą ir dirbo pagal darbo sutartį UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, t. y. turėjo legalų pragyvenimo šaltinį. Turi pastovią gyvenamąją vietą. Pagal teismo sprendimą teikia išlaikymą dviem mažamečiams vaikams. Turi įsipareigojimų bankams. Palaiko glaudžius ryšius su tėvais ir brolio šeima. Visą tai rodo jo socialinių ryšių tvirtumą. Ilgalaikis realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas žymiai pablogina V. K. mažamečių vaikų gyvenimo kokybę, nes jiems tuo metu nebus teikiamas išlaikymas. Didės įsiskolinimai bankui, užsitęs priteistos žalos atlyginimas nukentėjusiosioms. V. K. asmenybę charakterizuojantys duomenys rodo, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti jam atlikus tik jos dalį, kuri turėtų būti ne didesnė nei sulaikytame ir kardomajame kaltinime išbūtas laikas, o likusios neatliktos bausmės vykdymas atidėtas ne daugiau nei dvejiems metams. Pirmos instancijos teismas, vertindamas kitos nuteistosios M. C. asmenybės duomenis, kurie yra identiški V. K. asmenybės duomenims, konstatavo, kad yra pagrindas manyti, jog ateityje daugiau ji nebenusikals ir laikysis visuotinai priimtų elgesio taisyklių, todėl taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje. Tokia išvada turėtų būti padaryta ir vertinant V. K. asmenybę, taikant jam BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatas. Priešingu atveju būtų pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, kuriame draudžiama teikti asmeniui privilegijas dėl jo lyties.
1.6. Dėl civilinių ieškinių. V. K. civilinius ieškinius pripažįsta ir įsipareigoja juos atlyginti kiek įmanoma greičiau, kai tik jam bus suteikta galimybė dirbti. Tačiau, gynėjo nuomone, civilinių ieškinių reikalavimai paskaičiuoti netiksliai ir neįrodyti. Nukentėjusiųjų L. B. ir T. V. civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinti pagrįstai. Nukentėjusiosios J. G. reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo turėtų būti mažintinas 150 Eur., kuriuos nuteistasis paliko nukentėjusiajai prieš padarant veiką. Šią aplinkybę patvirtina ir pati nukentėjusioji. Pirmos instancijos teismo teiginys, kad 150 Eur negalima įskaityti, kaip dalinį ieškinio atlyginimą, nes nukentėjusiosios civiliniame ieškinyje reikalavimas dėl pagrobtų pinigų nėra reiškiamas, nesuprantamas ir nelogiškas. Nukentėjusiosios V. I. reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo patenkintas visiškai nepagrįstai, nes byloje nėra objektyvių įrodymų, kad ši pinigų suma buvo pavogta. Nėra įrodymų, kad nukentėjusioji pagal savo gyvenimo būdą tokią pinigų sumą galėjo turėti. Pirmos instancijos teismas vadovavosi išimtinai nukentėjusios V. I. parodymais, duotais tyrėjui. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo teisėjo nebuvo apklausta, teisiamuosiuose posėdžiuose nedalyvavo. V. K. neturėjo galimybės apklausti nukentėjusiosios, ginčyti jos parodymų dėl pagrobtų 200 Eur. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Visi neaiškumai, netikslumai ir abejonės, kurių negalima pašalinti nagrinėjant bylą teisme, turi būti aiškinami kaltinamojo naudai. Pirmos instancijos teismas, priteisdamas neturtinę žalą nukentėjusiajai L. B., jos dydį sumažino iki 600 Eur, tačiau nukentėjusiosioms T. V. ir J. G. be jokių motyvų priteisė jų prašomas sumas. Visos nusikalstamos veikos prieš nukentėjusiąsias padarytos vienodai, padaryti vienodi sužalojimai, kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Visos nukentėjusios nurodė tas pačias aplinkybes, dėl kurių jos patyrė neturtinę žalą, todėl visoms nukentėjusioms turėtų būti priteista bent jau panaši neturtinė žala, t. y. 600 Eur.
1.7. Dėl BK 72 straipsnio taikymo. Nukentėjusioji T. V. 2023 m. kovo 13 d. nurodė, kad be kitų daiktų buvo pagrobti ir 650 Eur, buvę pagrobtoje striukėje (l t., b. l. 55–56). Kitoje apklausoje savo parodymus patvirtino (3 t., b. l. 156–158). 2023 m. kovo 14 d. apklausoje nurodė, kad buvo pagrobti dar 500 Eur, kurie buvo pagrobto lagamino užtrauktuku užtraukiamoje kišenėje kartu su vaistais (3 t., b. l. 177–180). Teisiamajame posėdyje nurodė, kad pinigai buvo kosmetinėje, kuri buvo pagrobtajame lagamine. Atgavus lagaminą, pinigų ieškojo po lagamino pamušalu, tačiau ten jų nerado. Abejoti nukentėjusios parodymų teisingumu leidžia ir ta aplinkybė, kad iš karto po nusikaltimo ji išsamiai nurodė pagrobtų daiktų pavadinimus, modelius ir kainas, kurių dauguma nuo 3 iki 20 Eur, tačiau pamiršo nurodyti, kad buvo pagrobti daug didesnę vertę turintys daiktai. Nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs. Objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad nukentėjusioji turėjo tokią pinigų sumą ir kad ji buvo pagrobta nuteistųjų, byloje nėra. Iš kaltinimo turėtų būti pašalinta aplinkybė dėl 1150 Eur pagrobimo ir skundžiamo nuosprendžio dalis dėl šių pinigų išieškojimo panaikinta. Teismas vadovavosi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191-719/2023, automobilio vertė daugindama iš keturių, kadangi automobilis, kaip nusikaltimo padarymo priemonė, buvo naudojamas keturiuose nusikaltimuose. Šia teismų praktika teismas vadovavosi nepagrįstai, nes nutartis priimta dėl skirtingo pobūdžio nusikalstamų veikų. Iš V. K. keturgubos automobilio vertės išieškojimas reiškia, kad asmuo, kuris padarė nusikalstamą veiką, panaudojant tretiems asmenims priklausančias transporto priemones, yra baudžiamas griežčiau nei tie, kurie nusikalstamos veikos padarymui naudojo jiems priklausančią transporto priemonę, o tai yra asmenų lygybės prieš įstatymą principo ir proporcingumo pažeidimas. Nesutiktina ir su VšĮ ,,Emprekis“ nustatyta automobilio verte, kuri paskaičiuota su PVM. VĮ ,,Regitra“ duomenimis, automobilio ,,Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas yra nuteistojo tėvas V. K. (nuosprendyje nurodoma pavardė ,,V.“). Šis automobilis 2023 m. kovo 3 d. įgytas už 600 Eurų, todėl ir tikroji automobilio rinkos vertė yra 600 Eurų. Automobilio savininkas nėra PVM mokėtojas, todėl į automobilio vertę įskaičiuoti šio mokesčio nėra pagrindo. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2018 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 1B-905 VšĮ ,,Emprekis“ leidžiama taikyti 2018 m. lapkričio mėnesį žinyne ,,Autotransporto kainos Lietuvoje“ nurodytas kainas nustatant transporto priemonių muitinę vertę ir muitinio įvertinimo kontrolės tikslams. Šiai įmonei teisė nustatinėti automobilių rinkos kainą nesuteikta, todėl ir vadovautis jos pateikta pažyma nėra teisinio pagrindo.
1.8. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme joks išieškojimas antrinės teisinės pagalbos išlaidų nukentėjusiųjų atstovo teisinei pagalbai apmokėti nenumatytas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šia nuostata apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą atsižvelgiant į pateiktus apeliacinius skundus, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Iš nuteistojo V. K. gynėjo advokato R. Bučmos apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka: visų pirma, su V. K. paskirta bausme (prašo paskirti švelnesnę bausmę ir iš dalies atidėti jos vykdymą); antra, kad pirmosios instancijos teismas nepripažino V. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi; trečia, su V. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemone – turto konfiskavimu; ketvirta, su civilinių ieškinių išsprendimu ir priteistomis proceso išlaidomis. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)
Kadangi kaltininko atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių (ne)buvimas turi svarbią teisinę reikšmę individualizuojant bausmę (BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas), teisėjų kolegija, vertindama skundžiamo nuosprendžio dalį dėl bausmės skyrimo, pirmiausiai patikrina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė apeliaciniame skunde akcentuojamos V. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Pagal šį punktą atsakomybę lengvinančia aplinkybę laikytina situacija, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, aiškinant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį, nurodyta, kad teismas turi nustatyti du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153-976/2022).
V. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu (įteikus galutinį pranešimą apie įtarimą), tiek teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad kaltę dėl jam inkriminuotų veikų padarymo pripažįsta, tik nesutinka dėl smurto panaudojimo ir paimtų pinigų sumomis. Sprendžiant klausimą, ar V. K. pareiškimas dėl kaltės pripažinimo, kartu nesutinkant su kai kuriomis kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, svarbu akcentuoti, jog pagal teismų praktiką prisipažinimas nereiškia, kad kaltininkas turi sutikti su visa kaltinimų apimtimi – turi būti pripažįstamos esminės faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, taip pat kaltinamais neturi visiškai sutikti su jo veikos teisiniu vertinimu, kuris pateiktas kaltinime (kasacinės nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-976/2020). Taigi, siekiant nustatyti, ar V. K. proceso metu išreikšta pozicija atitinka prisipažinimui keliamus reikalavimus, būtina nustatyti, ar jis pripažino esmines faktines nusikalstamų veikų, kurių padarymu buvo kaltinamas ir nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, aplinkybes.
Teisės teorijoje išaiškinta, kad plėšimo pavojingumą atspindi du kėsinimosi objektai: pagrindinis – konkreti nuosavybė; papildomas – asmens sveikata, žmogaus veiksmų laisvė. Plėšimui būdinga tai, kad turtas pagrobiamas panaudojant smurtą arba grasinant tuoj pat jį panaudoti, arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiam priešintis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras, Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2004). Taigi smurto panaudojimas – tai priemonė, kuria siekiama palaužti užpulto asmens pasipriešinimą, todėl smurto panaudojimas yra vienas iš esminių alternatyvių plėšimo objektyviosios pusės požymių.
V. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas penkis kartus. Pirmą kartą (dėl J. G. plėšimo) parodė, kad kaltu prisipažįsta tik iš dalies, nes nesmūgiavo nukentėjusiajai į veidą ir nesmaugė jos rankomis (8 t., b. l. 37–39). Antrą kartą (dėl T. V. plėšimo) parodė, kad prisipažįsta, bet nesutinka, jog mušė nukentėjusiąją, be to, neėmė 650 Eur, paėmė tik 40 Eur, kuriuos pats jai davė už paslaugas (8 t., b. l. 51–54). Trečią kartą (dėl L. B., J. G. ir T. V. plėšimų) parodė, kad prisipažįsta, tik nori paminėti, jog nei viename epizode smurto nenaudojo, pripažįsta tik dujų panaudojimą, kad nukentėjusiosios jo nematytų (8 t., b. l. 59–62). Ketvirtą kartą (dėl V. I. plėšimo) parodė, kad kaltu prisipažįsta iš dalies, nes nukentėjusiajai nesmūgiavo 8 kartų į galvos sritį ir neėmė 200 Eur (8 t., b. l. 75–77). Penktą kartą (įteikus galutinį pranešimą apie įtarimą) parodė, kad kaltę pripažįsta visiškai dėl visų veikų, nepripažįsta, kad paėmė 1150 Eur iš T. V., 200 Eur iš V. I. ir 270 Eur iš L. B., taip pat nepripažįsta, kad naudojo smurtą prieš visas nukentėjusiąsias (8 t., b. l. 83–86). Taigi, nepaisant V. K. ikiteisminio tyrimo metu išsakytos pozicijos, kad jis pripažįsta kaltę dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, iš jo parodymų matyti, jog jis kaltę pripažino tik iš dalies, nes nesutiko su esminėmis faktinėmis nusikalstamų veikų aplinkybėmis, t. y. smurto panaudojimu ir iš nukentėjusiųjų pagrobtų pinigų sumomis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad prokuroras kaltinamajame akte teisingai nurodė, kad V. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra (BPK 219 straipsnio 3 punktas).
Atkreiptinas dėmesys, kad analogiškos pozicijos V. K. laikėsi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Prokurorui teisiamajame posėdyje paskelbus kaltinimą, V. K. deklaratyviai, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad kaltę pripažįsta ir su viskuo sutinka (11 t., b. l. 43). Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas po kaltinamųjų apklausos sprendė klausimą dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo. BPK 273 straipsnyje numatytas sutrumpintas įrodymų tyrimas, kurį taikant po kaltinamojo apklausos netiriami kiti įrodymai, t. y. teisme neapklausiami liudytojai ir nukentėjusieji, leidžiamas tik tuo atveju, jeigu kaltinamasis prisipažįsta kaltas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netaikė sutrumpinto įrodymų tyrimo, motyvuodamas tuo, kad byloje yra prieštaravimų dėl smūgių ir pinigų (11 t., b. l. 47). Taigi, pirmosios instancijos teismui taip pat kilo pagrįstų abejonių dėl V. K. prisipažinimo, nes iš teisme duotų parodymų matyti, kad jis nesutinka su esminėmis inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybėmis, susijusiomis su smurto panaudojimu prieš nukentėjusiąsias ir pagrobtų pinigų sumomis, nors šias aplinkybes, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, patvirtina byloje surinkti ir ištirti įrodymai, tarp jų, nukentėjusiųjų nuoseklūs parodymai, nuteistosios M. C. parodymai, specialisto išvados, vaizdo įrašai ir kt.
Aptariama atsakomybę lengvinanti aplinkybė pirmosios instancijos teismo pagrįstai nenustatyta ne tik dėl to, kad V. K. neprisipažino padaręs nusikalstamas veikas kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, bet ir dėl to, jog nenustatytas minėtas antras aspektas – nuoširdus gailėjimasis. Minėti nuteistojo viso baudžiamojo proceso metu duodami parodymai, nesutampantys su jo deklaruojama pozicija dėl kaltės, neleidžia spręsti, kad jis neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl atliktų veiksmų, t. y. nuoširdžiai gailisi dėl padarytų nusikalstamų veikų. Taigi, nuteistojo kaltės pripažinimas ir nuoširdus gailėjimasis taip pat vertinami kaip deklaratyvūs, t. y. tik kaip siekis sušvelninti savo ne itin palankią teisinę padėtį, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų nepripažino kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
Dėl paskirtos bausmės ir jos vykdymo dalinio atidėjimo
Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Vadovaudamasis BK 54 straipsniu, teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas lakoniškai aptarė tik V. K. asmenybę (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas), tačiau visiškai nepasisakė dėl BK 54 straipsnio 2 dalies 1–4 punktų.
Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, skirdamas bausmę V. K., iš esmės atsižvelgė į visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Pažymėjo, kad V. K. tiesiogine tyčia padarė keturis nusikaltimus (BK 54 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai). Nors pirmosios instancijos teismas plačiau neaptarė nuteistojo padarytų veikų pavojingumo laipsnio, tačiau, kaip matyti iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, jo veikos yra pavojingesnės nei rūšinis šių veikų pavojingumas. Veikos buvo iš anksto suplanuotos, tinkamai organizuotos. Specialiai parinktos labiau pažeidžiamos aukos – moterys, kurios užsiima nelegalia veikla, todėl, tikėtina, nepraneš teisėsaugos institucijoms apie prieš jas įvykdytus nusikaltimus. Be to, veikų padarymo metu buvo naudojamas ne tik fizinis smurtas ir dujų balionėlis, bet ir grasinimai papjauti, aukoms buvo surištos rankos už nugaros ir jos taip buvo paliktos. Pirmosios instancijos teismas iš tiesų nenustatė V. K. padarytų nusikalstamų veikų motyvo ir tikslo bei veikų stadijos (BK 54 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktas). Kita vertus, pagal baudžiamąjį įstatymą motyvas ir tikslas nėra būtini plėšimo sudėties subjektyvieji požymiai, taip pat šioje byloje nėra ginčo, kad visos veikos buvo baigtos, kadangi bendrininkams pavyko pagrobtą nukentėjusiųjų turtą galutinai užvaldyti. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į V. K. asmenybę (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas), pažymėdamas, kad jis anksčiau neteistas, penkerių metų laikotarpyje administracine tvarka nebaustas, dalies baudų nesumokėjęs, vykdo individualią veiklą, duomenų apie gydymą Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje ar VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre bei Vilniaus priklausomybės ligų centre byloje nėra. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad V. K. iki sulaikymo ne tik vykdė individualią veiklą, bet ir dirbo pagal darbo sutartį (kuri pridėta prie apeliacinio skundo), taip pat turėjo pastovią gyvenamąją vietą ir pagal teismo sprendimą teikė išlaikymą dviem mažamečiams vaikams, palaiko glaudžius ryšius su tėvais ir brolio šeima, neabejotinai teigiamai charakterizuoja nuteistąjį, tačiau nenusveria kitų BK 54 straipsnyje nurodytų reikšmingų ir nuteistajam nepalankių aplinkybių, į kurias atsižvelgiama skiriant bausmę. Akivaizdu, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas V. K. neišvengiamai sukelia tam tikras neigiamas pasekmes ne tik jam pačiam, bet ir, kaip akcentuojama apeliaciniame skunde, jo mažamečiams vaikams, kuriuos nuteistasis privalo išlaikyti, tačiau tai yra dėsningas kaltininko nusikalstamų veiksmų rezultatas. Priešingu atveju gali susiformuoti nebaudžiamumo arba per švelnaus nubaudimo praktika už visuotinai pavojingas veikas. Kalbant apie BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punktą pažymėtina, kad V. K. veikė bendrininkų grupėje, turėdamas išankstinį susitarimą su kita nuteistąja M. C., pasidalijant konkrečiomis vaidmenimis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagrindinis vaidmuo atiteko būtent V. K., kuris bendravo su nukentėjusiosiomis dėl atvykimo vietos ir laiko, pirmas apgaule patekdavo į butus, naudodavo fizinį smurtą, dujas, grasinimus, atimdavo nukentėjusiosioms galimybę priešintis ir tik tada įleisdavo bendrininkę, kuri padėdavo jam pagrobti nukentėjusiųjų turtą. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė V. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau pagrįstai nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe, BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir į tai atsižvelgė skirdamas bausmę (BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo nusikalstamais veiksmais nukentėjusiosioms buvo padaryta ne tik turtinė, bet ir neturtinė žala (BK 54 straipsnio 8 punktas).
Šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą išvadai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės paskirtis ir tikslai gali būti pasiekti V. K. už padarytas nusikalstamas veikas paskyrus BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą vienintelę bausmių rūšį – laisvės atėmimą, jo dydį už kiekvieną nusikalstamą veiką nustatant kiek mažesnį nei sankcijos vidurkis, t. y. trejus metus. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai bei už kiekvieną iš nusikalstamų veikų paskyrė tinkamos rūšies bausmę ir teisingai nustatė jos dydį. Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą tarpusavyje subendrindamas V. K. už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai paskirtas bausmes ir paskirdamas galutinę subendrintą 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas prie griežčiausios trejų metų laisvės atėmimo bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikaltimų, pridėjo tik po keturis mėnesius laisvės atėmimo bausmių, paskirtų už kitus nusikaltimus. Subendrinta galutinė bausmė, atsižvelgiant į minėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nėra per griežta, atitinkanti nuteistojo asmenybės ir jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam gali būti pasiekti paskiriant jam švelnesnę bausmę.
Pasak nuteistojo gynėjo, pirmosios instancijos teismas, vertindamas V. K. asmenybės duomenis, turėjo paskirti tą pačią bausmę, kurią paskyrė nuteistajai M. C., nes jų asmenybę charakterizuojantys duomenys yra identiški. Tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka ir pažymi, kad bausmės skyrimas yra individualus procesas, kurį lemia tiek konkrečios nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, tiek ir kitos aplinkybės, susijusios išskirtinai su konkrečiu nuteistuoju, jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką pobūdžiu ir jo asmenybe. Gynėjas be jokio pagrindo įžvelgia Konstitucijos 29 straipsnio, kuriame įtvirtintas draudimas teikti asmeniui privilegijas dėl jo lyties, pažeidimą. Minėta, kad V. K. kaip bendrininko vaidmuo nusikalstamų veikų daryme buvo pagrindinis, t. y. priešingai nei nuteistoji M. C., būtent V. K. apsimetęs klientu susitardavo su nukentėjusiomis dėl neteisėtų paslaugų teikimo, apgaule įsibraudavo į jų butus, prieš jas naudojo fizinį smurtą, purškė dujomis į veidą ir grasino. Visa tai suponuoja išvadą, kad nuteistojo V. K. padarytos veikos pasireiškė aktyviais ir intensyviais veiksmais, tuo tarpu nuteistosios M. C. kaip bendrininkės vaidmuo buvo antraeilis, nusikalstamos veikos darymo metu ji su nukentėjusiomis nekalbėjo, jokių aktyvių veiksmų neatliko ir nenaudojo fizinio smurto. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į šias aplinkybes ir tinkamai individualizavo nuteistajam V. K. bausmę, kuri yra adekvati, proporcinga ir atitinkanti jo padarytų nusikalstamų veikų ir asmenybės pavojingumą.
Apeliaciniame skunde prašoma ne tik sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę, bet ir taikyti jam BK 75 straipsnio nuostatas, t. y. iš dalies atidėti bausmės vykdymą. Apeliantas yra teisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam taikymo galimybės, kaip to reikalaujama BK 75 straipsnio 8 dalyje, todėl šiuo atveju pasisako teisėjų kolegija.
Bausmės vykdymo atidėjimo institutas įtvirtintas BK 75 straipsnyje. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. BK 75 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiausia turi būti nustatytos formalios sąlygos, kurioms esant galima spręsti, ar yra pagrindas svarstyti klausimą dėl šio instituto taikymo.
Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nuteistasis V. K. nuteistas galutine subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausme už sunkius nusikaltimus, todėl yra pagrindas svarstyti klausimą dėl BK 75 straipsnio 3 dalies taikymo, t. y. bausmės vykdymo atidėjimo iš dalies. Teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, privalo atsižvelgti ne tik į BK 75 straipsnyje numatytus formaliuosius bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus, bet taip pat turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. nuosekliai svarstytini nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi teismui sudaryti tvirtas prielaidas daryti išvadą, kad konkretaus nusikalstamą veiką padariusio asmens resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistam už konkrečią nusikalstamą veiką asmeniui paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017).
Nors V. K. anksčiau nebuvo teistas, tačiau šiuo atveju jis skundžiamu nuosprendžiu nuteistas net už keturių sunkių tyčinių baigtų nusikaltimų padarymą. Pastebėtina, kad padaryti nusikaltimai nėra atsitiktiniai, jie labai panašūs savo pobūdžiu. Šie nusikaltimai buvo iš anksto suplanuoti ir organizuoti, įvairiose interneto svetainėse sąmoningai parenkant pažeidžiamus subjektus – moteris, kurios verčiasi neteisėta veikla (seksualinėmis paslaugomis). Nuteistasis, galimai būdamas įsitikinęs, kad nukentėjusiosios nesikreips pagalbos į teisėsaugos institucijas, visais keturiais plėšimo atvejais apsimesdavo klientu, susitardavo dėl paslaugų teikimo vietos ir laiko, apgaule įsibraudavo į nukentėjusiųjų butus, papurkšdavo dujų į akis, grasindavo pripjauti, naudodavo fizinį smurtą, surišdavo rankas plastikiniais tvirtinimo dirželiais, reikalaudavo pasakyti, kur yra pinigai. V. K. darė sunkius nusikaltimus veikdamas bendrininkų grupėje ir jo kaip bendrininko vaidmuo buvo pagrindinis, o tai tik padidina nuteistojo asmenybės pavojingumą. Be to, trumpas laikas tarp tiriamų nusikaltimų sudaro pagrindą išvadai, kad veikų darymas nutrūko ne dėl nuteistojo apsisprendimo ar jo valios, o tik teisėsaugos pareigūnų dėka, nes jis buvo sulaikytas. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo manyti, jog iš dalies atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą minėti bausmės tikslai, tarp jų ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir sulaikyti jį nuo naujų nusikaltimų darymo, bus pasiekti.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo
Skundžiamu nuosprendžiu, atsižvelgiant į tai, kad nuteistieji nusikalstamas veikas padarė naudodamiesi transporto priemone – automobiliu „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) t. y. vyko juo pas nukentėjusiąsias, po nusikalstamų veikų padarymo pasišalindavo iš įvykio vietų, gabendavo pagrobtus daiktus, pripažinta, jog šis automobilis laikytinas nusikaltimo priemone BK 72 straipsnio prasme, nes žymiai palengvino nusikalstamų veikų padarymą. Apeliaciniame skunde gynėjas neginčija šios išvados, tačiau nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas konfiskuotino automobilio vertę, daugino ją iš keturių, t. y. kiek buvo veikų. Visgi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir teismų praktiką, konstatuoja, kad minėtas automobilis nelaikytinas nusikalstamos veikos priemone, kaip yra apibrėžta BK 72 straipsnio 2 dalyje, t. y. konfiskuotinu turtu.
BK 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal šio straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Teismų praktikoje nusikalstamos veikos priemonėmis paprastai pripažįstamas darant tyčines nusikalstamas veikas panaudotas turtas, t. y. įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-51-699/2018, 2K-1368-699/2018, 2K-79-511/2018). Transporto priemonė taip pat laikoma panaudota nusikaltimui daryti, jeigu ji specialiai tam buvo pritaikyta arba tiesiogiai panaudota nusikaltimo dalykui gabenti, jei gabenimas be tokios priemonės būtų negalimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50/2007). Sprendžiant, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos priemone, turi būti įvertinta šio turto panaudojimo reikšmė nusikalstamos veikos sudėties požymiams įgyvendinti.
Nagrinėjamu atveju V. K. ir M. C. į nusikalstamų veikų padarymo vietas (duomenys neskelbtini) (L. B. plėšimas), (duomenys neskelbtini) (T. V. plėšimas) ir du kartus (duomenys neskelbtini) (V. I. ir J. G. plėšimas) vyko minėta transporto priemone. Ji buvo naudojama tam, kad būtų pasiektos nukentėjusiųjų buvimo vietos, siekiant nukentėjusiąsias apiplėšti, t. y. pagrobti pinigus ir nedidelių gabaritų asmeninius daiktus. Taigi, pagrindo teigti, kad transporto priemonės buvo skirta gabenti pagrobtą turtą, nėra. Akivaizdu, kad pagrobtą turtą nuteistieji išvežė naudodamiesi transporto priemone, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad be šios minėtos transporto priemonės nuteistieji nebūtų galėję padaryti nusikalstamų veikų, numatytų BK 180 straipsnio 2 dalyje, ar toks nusikalstamų veikų darymas būtų apsunkintas ar apskritai neįmanomas. Pažymėtina ir tai, kad nuteistieji galėjo įvykdyti iš anksto suplanuotas savo nusikalstamas veikas naudodamiesi tiek visuomeniniu transportu, tiek keleivių pavėžėjimo paslaugomis, ir tai nebūtų reikšmingai apsunkinę šių veikų padarymą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad nuteistojo V. K. vairuotas automobilis neatitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtintų nusikalstamos veikos padarymo priemonės požymių ir nelaikytinas konfiskuotinu turtu, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išieškojo transporto priemonės vertę atitinkančią pinigų sumą. Taigi, aptariama baudžiamojo poveikio priemonė naikintina.
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusiosios T. V. civiliniu ieškiniu prašomi priteisti 1150 Eur, kuriuos pagrobė nuteistieji, pačios nukentėjusiosios teigimu, buvo gauti iš nelegalios veiklos (prostitucijos), nusprendė, jog šie pinigai iš nuteistųjų negali būti priteisti nukentėjusiajai, o iš nuteistųjų turi būti konfiskuoti, kadangi jie taip pat negali praturtėti iš nusikalstamos veikos. Apeliantas iš esmės neginčija, kad pagrobti pinigai, nukentėjusiosios T. V. gauti iš nelegalios veiklos, negali būti priteisti nukentėjusiajai, o turi būti konfiskuoti, tačiau šiuo atveju gynėjas nesutinka, kad šie pinigai iš nukentėjusiosios apskritai buvo pagrobti nuteistųjų. Ši pozicija grindžiama nukentėjusiosios nenuosekliais parodymais apie iš jos pagrobtus daiktus ir pinigus. Tačiau teisėjų kolegija su apeliantu nesutinka. Aplinkybė, kad nukentėjusioji ne iš karto nurodė, kad iš jos buvo pavogti 1150 Eur, nesudaro pagrindo netikėti jos parodymais. Pažymėtina, kad šiuo atveju nukentėjusioji T. V. neteko daug daiktų. Dalis šių daiktų buvo laikomi nukentėjusiosios nuomojamame bute atskirai (atvirai), tačiau dalis daiktų buvo sudėti į kelioninį lagaminą ir kosmetinę. Akivaizdu, kad, asmeniui po nusikalstamos veikos netekus daug įvairių jam priklausančių daiktų, reikia laiko ir pastangų prisiminti visus iki veikos turėtus daiktus. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ne tik į didelį iš nukentėjusiosios pagrobtų daiktų skaičių, kuriuos savaime sudėtinga prisiminti, bet ir tai, kad ji veikos padarymo metu negalėjo matyti, kuriuos daiktus ima nuteistieji, kadangi buvo surišta ir uždengta antklode. Kaip matyti, nukentėjusioji praėjus tam tikram laikui prisimindavo, kokį turtą (pinigus) turėjo iki plėšimo. Teisėjų kolegijai, priešingai nei apeliantui, tai nekelia abejonių. Sutiktina su apeliantu, kad nukentėjusioji viso proceso metu kiek painiojosi, nurodydama, kur laikė minėtus pinigus. Kita vertus, tai visiškai suprantama, nes pinigų laikymo vieta gali būti nuolat keičiama. Kaip nurodė pati nukentėjusioji, ji pinigus laikė tai striukėje, tai lagamine arba kosmetinėje. Toks nukentėjusiosios T. V. parodymų nenuoseklumas nesudaro pagrindo netikėti tuo, kad ji iki plėšimo turėjo šiuos pinigus ir vėliau nerado jų tarp kitų iš jos pagrobtų daiktų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiąja ir dėl to, kad jos nuoširdumą patvirtina aplinkybė, jog ji pati pripažino jai nenaudingą aplinkybę, kad aptariami pinigai buvo gauti iš nelegalios veiklos. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė iš nukentėjusiosios T. V. nuteistųjų pagrobtų 1150 Eur klausimą, juos konfiskuodamas iš nuteistųjų, kaip baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos rezultatą.
Dėl civilinių ieškinių
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 straipsnis). Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys tokio ieškinio pagrindą ir dydį. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 109, 115 straipsniai). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Kitaip tariant, gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-50-1073/2019).
Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios L. B., V. I., T. V. ir J. G. pareiškė reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Nors pirmosios instancijos teisme nuteistasis pripažino nukentėjusiųjų civilinius ieškinius, vis tik, iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas ginčija nukentėjusiosios J. G. reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, kuris turėtų būti mažintinas 150 Eur, nukentėjusiosios V. I. reikalavimą dėl 200 Eur turtinės žalos atlyginimo bei prašo visoms nukentėjusiosioms sumažinti neturtinės žalos atlyginimą iki 600 Eur. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nuteistojo ir jo gynėjo pozicijų nesutapimą, kuris yra netoleruotinas baudžiamajame procese. Juk kaltinamojo pozicija dėl civilinių ieškinių pripažinimo tikrai teigiamai jį charakterizuoja ir svarbi ne tik skiriant bausmę, bet ir, pavyzdžiui, nustatant atsakomybę lengvinančias aplinkybes, gali papildomai patvirtinti jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytų veikų. Pažymėtina, kad analogiškas nuteistojo ir jo gynėjo pozicijos nesutapimas pastebimas ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Šiuo atveju apeliacinio skundo turinys taip pat yra prieštaringas. Jame nurodyta, kad nors nuteistasis pripažįsta civilinius ieškinius, gynėjas su jais nesutinka. Civilinių ieškinių pripažinimas turi ir kitą tiesioginę teisinę reikšmę. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK), kurio nuostatos gali būti taikomos ir baudžiamajame procese (BPK 113 straipsnio 2 dalis), 140 straipsnio 2 dalį bet kurioje proceso stadijoje atsakovas (nagrinėjamu atveju – kaltinamasis arba nuteistasis) turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti, kad ieškinį pripažįsta; kai atsakovas pripažįsta ieškinį, jeigu nėra CPK 42 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, gali nuspręsti baigti bylos nagrinėjimą iš esmės. Taigi, nuteistojo valia pripažinti civilinius ieškinius yra labai svarbi, todėl negalima piktnaudžiauti teise pripažinti civilinius ieškinius arba tai daryti deklaratyviai.
Ikiteisminio tyrimo metu J. G. pateikė civilinį ieškinį, be kita ko, dėl 274,27 Eur turtinės žalos atlyginimo. Civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo grindžiama iš esmės tuo, kad dėl nuteistojo pripurkštų pipirinių dujų į akis 2023 m. kovo 3 d. nukentėjusiajai teko kreiptis į UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl ambulatorinės gydymo paslaugos suteikimo. Už suteiktą konsultaciją buvo sumokėta 54 Eur. Kadangi gydymas buvo komplikuotas, ji pakartotinai kreipėsi į tą pačią įstaigą. Už ambulatorinės gydymo paslaugas buvo sumokėta 55,27 Eur. Kadangi nukentėjusiosios mobilaus ryšio telefonas buvo sudaužytas, už jo remontą ji sumokėjo dar 229 Eur. Šias patirtas išlaidas nukentėjusioji patvirtino byloje pateiktomis sąskaitomis. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas reikšmingas aplinkybes, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajai J. G. teisingai priteisė reikalaujamą turtinės žalos dydį – 274,27 Eur. Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka taip pat ir su pirmosios instancijos teismo išdėstyta pozicija, kad, priešingai nei nurodo nuteistojo gynėjas, J. G. pareikštame civiliniame ieškinyje nėra reiškiamas reikalavimas dėl pagrobtų pinigų, o tik dėl minėto gydymo ir mobilaus telefono ryšio remonto, todėl nuteistojo gynėjo argumentai dėl mažesnės turtinės žalos priteisimo nukentėjusiajai vertintini kaip nepagrįsti.
Ikiteisminio tyrimo metu V. I. pareiškė civilinį ieškinį dėl 200 Eur turtinės žalos atlyginimo, kuris grindžiamas iš esmės tuo, kad plėšimo metu iš jos buvo pagrobta 200 Eur grynųjų pinigų. Nuteistasis viso proceso metu teigė, kad pripažįsta V. I. civilinį ieškinį dėl 200 Eur, tačiau iš nuteistojo gynėjo pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis vis dėlto jo nepripažįsta, kadangi byloje nėra įrodyta, kad tokia pinigų suma buvo pagrobta, nes remiamasi tik nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, o teisme ji nebuvo apklausta. Atsakydama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad nors nukentėjusioji V. I. nebuvo apklausta teisiamajame posėdyje, tačiau apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad vaikinas su mergina paėmė 200 Eur grynųjų pinigų, kurie buvo padėti komodoje (4 t., b. l. 133–136). Apeliantas yra teisus, kad ši nukentėjusioji nebuvo apklausta pirmosios instancijos teisme. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ji nebuvo apklausta bylos teisminio nagrinėjimo metu dėl objektyvių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas dėjo maksimalias pastangas, kad nukentėjusioji V. I. atvyktų į teismą, tačiau nesėkmingai. Atsižvelgiant į tai, teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio nuostatomis, šios nukentėjusiosios parodymus balsu perskaitė teisiamajame posėdyje. Apeliantas nepagrįstai abejoja nukentėjusiosios V. I. galimybe turėti tokią sumą pinigų. Teisėjų kolegijos vertinimu, 200 Eur suma nėra tokia didelė, kad keltų abejonių, ar nukentėjusioji iš tikrųjų galėtų ją turėti ir laikyti namuose.
Minėta, kad nukentėjusiosios L. B., T. V. ir J. G. taip pat pareiškė reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad prieš nukentėjusiąsias buvo padarytos analogiškos nusikalstamos veikos ir sužalojimai, dėl kurių jos patyrė neturtinę žalą, o tai, apelianto teigimu, sudaro pagrindą priteisti vienodą 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą visoms nukentėjusiosioms. Tačiau teisėjų kolegija su tuo neturi pagrindo sutikti. Iš nukentėjusiųjų, pareiškusių reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodytų argumentų matyti, kad neturtinės žalos padarymo faktą ir jos dydį jos grindžia skirtingomis aplinkybėmis. Štai nukentėjusioji T. V. ikiteisminio tyrimo pareiškė reikalavimą priteisti 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir nurodė, kad po įvykio jai prireikė psichologo pagalbos, negalėjo dirbti, išgyveno didelį stresą, išgąstį, dvasinį sukrėtimą, ilgą laiką kankino nemiga. Nukentėjusioji J. G. pareiškė reikalavimą priteisti 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Jos teigimu, patirta neturtinė žala yra susijusi su jos fiziniu skausmu, patirtu dėl regėjimo sutrikimo, nors akių skausmai jau praėjo, tačiau, kaip jai aiškino gydytojai, ateityje sužalojimas gali atsiliepti regėjimo kokybei, tad po patirtų fizinių ir psichologinių traumų bei jai sukeltų padarinių iš dalies pasikeitė jos gyvenimas. Atsižvelgiant į V. K., bendrininkaujant su kitu asmeniu, padarytų nusikaltimų aplinkybes (turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, su nukentėjusiomis susitarė dėl neteisėtų paslaugų, kas sudarė pagrindą prieiti prie svetimo turto, įsibrovė į nukentėjusiųjų butą, naudojo fizinį smurtą, grasino ir toliau tęsė savo nusikalstamus veiksmus (plėšimo būdu iš svetimo buto pagrobė nukentėjusiosioms priklausantį turtą)), teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti nukentėjusiųjų nurodytomis aplinkybėmis, kuriomis jos grindžia patirtos neturtinės žalos faktą ir dydį. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiosioms atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, jog ne visi nukentėjusiųjų nurodyti argumentai dėl neturtinės žalos dydžio yra pagrįsti, pavyzdžiui, kad T. V., J. G. patyrė ilgalaikes pasekmes sveikatai ir dėl to kreipėsi į gydytojus, o nukentėjusioji L. B. patyrė fizinį skausmą ir išgąstį, tačiau nėra duomenų apie tai, kad patirti nukentėjusiosios sužalojimai (odos nubrozdinimas dešiniame rieše) būtų vertintini kaip sudėtingesni ar tokie, kurie kardinaliai pakeistų jos gyvenimą ir turėtų nepataisomų itin sunkių pasekmių, todėl pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios prašomą atlyginti neturtinės žalos sumą nuo 3000 Eur pagrįstai sumažino iki 600 Eur. Vis tik, kitų nukentėjusiųjų reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo sumažinti, nes priteistos pinigų sumos yra proporcingos, adekvačios ir teisingos.
Dėl Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš nuteistųjų V. K. ir M. C. priteisė 781,66 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų dėl nukentėjusiajai T. V. teiktos antrinės teisinės pagalbos. Apeliantas nesutinka su šiomis išlaidomis ir nurodo, kad toks antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimas yra nenumatytas įstatymuose.
Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiąją T. V. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu atstovavo Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad T. V. yra Ukrainos pilietė ir nemoka proceso kalbos, prieš ją nuteistieji padarė nusikalstamą veiką, todėl nukentėjusioji turėjo teisę kreiptis teisinės pagalbos ją atstovaujant bei rengiant civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tad akivaizdu, kad šiuo atveju atstovo paslaugos buvo būtinos. Taigi, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai įvertinęs nuteistojo turtinę padėtį, kad jis yra pakankamai jauno amžiaus ir darbingas, iki sulaikymo vykdė individualią veiklą, proceso metu turėjo samdomą advokatą, teisingai sprendė, kad nukentėjusiosios atstovavimo išlaidos valstybės naudai priteistinos iš V. K., taip pat M. C..
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Iš dalies patenkinti nuteistojo V. K. gynėjo advokato Rimanto Bučmos apeliacinį skundą.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 23 d. nuosprendį – panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš V. K. ir M. C. lygiomis dalimis išieškota automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo padaryti keturi nusikaltimai, vertę atitinkanti pinigų suma – 5040 Eur (1260 Eur x 4 = 5040 Eur), t. y. po 2520 Eur iš kiekvieno.
Palikti nepakeistą kitą nuosprendžio dalį.
Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.