- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-28
- Bylos Nr.
- 2A-1293/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Danutė Milašienė, Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- Aktsiaselts Avies, Public Ltd
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Milašienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Aktsiaselts Avies, Public Ltd. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-723-555/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės aviacijos kompanijos „Transaviabaltika“ ieškinį atsakovui Aktsiaselts Avies, Public Ltd dėl skolos priteisimo ir atsakovo priešieškinį dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiami klausimai, susiję su sutarčių aiškinimo taisyklių taikymu, sutarties nutraukimo kaip teisinės gynybos būdo taikymo sąlygomis, civilinės atsakomybės kilimo pagrindais.
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 264 009,72 Lt skolą, 2 558,47 Lt palūkanas ir 6 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas paaiškino, kad su atsakovu 2012 m. rugpjūčio 20 d. sudarė Lėktuvo su įgula nuomos sutartį (toliau – ir Sutartis). Vykdydamas Sutartį ieškovas atsakovui nuo 2013 m. sausio 16 d. iki 2013 m. kovo 5 d. suteikė lėktuvo nuomos, įgulos ir pilotavimo paslaugų už 264 009,72 Lt. Už paslaugas atsakovas turėdavo atsiskaityti per 7 dienas nuo PVM sąskaitų faktūrų išrašymo dienos. Nors ieškovas įvykdė visus savo įsipareigojimus, tačiau atsakovas už gautas paslaugas neatsiskaitė. Pažeidęs atsiskaitymo terminus atsakovas turi sumokėti CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytas palūkanas.
Su ieškovo reikalavimais atsakovas nesutiko bei gindamasis nuo jų pareiškė priešieškinį, kuriame prašė pripažinti Sutarties vienašališką nutraukimą neteisėtu, priteisti iš ieškovo 244 458,24 Lt nuostolius, 6 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad ieškovas nutyli aplinkybę, jog 2013 m. kovo 2 d. vienašališkai nutraukė Sutartį. Atsakovas neneigė savo prievolės atsiskaityti, tačiau mokėjimai buvo sutrikę dėl jo paties debitorių vėlavimo atsiskaityti. Atsiskaitymo termino praleidimas 33 dienomis atsižvelgiant į Sutarties pobūdį, taip pat į tai, kad nebuvo atsakovo tyčios dėl vėlavimo atsiskaityti, šalis siejo bendradarbiavimas, o Sutarties vykdymas buvo svarbus abiem šalim, negali būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovas nesilaikė Sutarties vienašališko nutraukimo tvarkos, kadangi nesuteikė atsakovui papildomo termino ištaisyti Sutarties pažeidimams (CK 6.217 straipsnio 3 dalis; Sutarties 12.1 punktas). Be to, ieškovas pažeisdamas CK 6.218 straipsnio 1 dalį apie vienašališką Sutarties nutraukimą įspėjo prieš 6 dienas. Atsakovo žiniomis, ieškovas nutraukė Sutartį, kadangi rado kitą klientą, kuriam paslaugas galėjo teikti naudingesnėmis komercinėmis sąlygomis. Ieškovas pasirinko neproporcingą Sutarties pažeidimui savo teisių gynimo būdą. Dėl tokių jo veiksmų atsakovas patyrė nuostolius, kadangi siekdamas užtikrinti įsipareigojimų vykdymą savo kontrahentams buvo priverstas sudarytą kitą orlaivio nuomos sutartį, pagal kurią viena skrydžio valanda buvo 800 eurų didesnė nei nustatyta Sutartyje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2014 m. kovo 6 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė.
Įvertinęs aplinkybes, kad Sutartis sudaryta mažesniam nei vienerių metų terminui, pagal Sutartį išnuomoto lėktuvo ieškovas nebuvo išpirkęs iš International Investment Holding Enterprises, S.A., teismas sprendė, kad ieškovas Sutartimi siekė reguliariai gauti pajamas, jomis atsiskaityti už ketinamą įsigyti lėktuvą. Atsižvelgdamas į tai, teismas Sutarties 12 punkto nuostatas, nustatančias šalims teisę Sutarties pažeidimo atveju ją nedelsiant vienašališkai nutraukti, jeigu kaltoji šalis neištaiso trūkumų per keturiolika dienų, vertino kaip turinčias prevencinę reikšmę, apsaugančias ieškovą nuo atsiskaitymo už nuomą sutrikimų. Nustatęs, kad atsiskaitymai pagal Sutartį pradėjo vėluoti praėjus trims mėnesiams po jos sudarymo, atsakovas neištaisė terminų pažeidimų, nors ieškovas ragino tą padaryti ir įspėjo nutrauksiąs skrydžius 2012 m. gruodžio 11 d., 2012 m. gruodžio 17 d., 2013 m. vasario 6 d. ir 2013 m. vasario 13 d., ir įvertinęs skolos dydį, teismas priėjo išvadą, kad atsakovo sutartinių įsipareigojimų pažeidimas buvo esminis. Teismas pažymėjo, kad ieškovo pranešimuose aiškiai nurodyta, jog atsakovui neįvykdžius savo prievolių ieškovas ketina Sutartį nutraukti. Kadangi atsakovas nepašalino Sutarties pažeidimų, ieškovas teisėtai pasinaudojo Sutarties 12 punkte numatyta galimybe nedelsiant nutraukti sutartį. Teismo vertinimu nutraukdamas Sutartį ieškovas nepažeidė bendradarbiavimo pareigos, kadangi atsakovą ne kartą įspėjo apie vėluojančius mokėjimus, tačiau pastarasis nenurodė, kodėl netinkamai vykdo prievolę, neištaisė pažeidimo bei nesikreipė į ieškovą dėl Sutarties sąlygų pakeitimo. Konstatavęs, kad ieškovas teisėtai vienašališkai nutraukė Sutartį, teismas priešieškinį pripažino nepagrįstu, o ieškinį tenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimą dalyje dėl priešieškinio atmetimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti, įskaityti ieškinio ir priešieškinio reikalavimus bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl Sutarties esminio pažeidimo. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai jo vėlavimą atsiskaityti kvalifikavo kaip esminį Sutarties pažeidimą. Ieškovo išrašytose PVM sąskaitose faktūrose buvo nustatyti vos 7 dienų nuo sąskaitos išrašymo atsiskaitymo terminai. Šie neatitiko nei Sutarties 8.2 punkte numatytų apmokėjimo sąlygų bei įprastos verslo praktikos, nei teisės aktuose nustatytų reikalavimų (Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalys). Apeliantas yra užsienio bendrovė, dėl ko 7 dienų sąskaitos apmokėjimo terminas yras nelogiškas, neatitinkantis įprastos verslo praktikos. Jeigu ieškovas išrašytose sąskaitose būtų nurodęs teisės aktuose ar Sutartyje numatytą atsiskaitymo terminą, apeliantas nebūtų vėlavęs atsiskaityti. Vėlavimas apmokėti sąskaitas iki 33 dienų yra įprasta verslo praktika, todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti buvus esminį Sutarties pažeidimą. Apeliantas pabrėžia, kad jis neneigė savo prievolės atsiskaityti ir dėjo pastangas Sutarčiai vykdyti. Sutartį ieškovas nutraukė, nes pagal ją gautos pajamos nekompensavo ieškovo mokėtų įmokų lizingo bendrovei.
2. Dėl Sutarties nutraukimo tvarkos. Ieškovas pažeidė Sutarties nutraukimo tvarką nustatytą jos 12 punkte. Pagal jį ieškovas privalėjo nustatyti ne trumpesnį nei keturiolikos dienų papildomą terminą Sutarčiai įvykdyti. Teismas nepagrįstai plačiai interpretavo Sutarties 12 punkto nuostatas aiškindamas jas ne pagal jų tekstinę išraišką, bet vertindamas jas kontekste, kuris apeliantui nebuvo žinomas, t. y. dėl ieškovo įsipareigojimų atsiskaityti už orlaivį. Pagal CK 6.218 straipsnio 1 dalį ieškovas apie vienašališką Sutarties nutraukimą turėjo įspėti apeliantą prieš trisdešimt dienų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. Klausučių kredito unija, bylos Nr. 3K-3-345/2013). Apeliantas pažymi, kad kitos šalies pareiškimas apie sutarties nutraukimą nepanaikina teisės pašalinti įvykdymo trūkumus (CK 6.208 straipsnio 2 dalis). Dėl to ieškovo veiksmai nutraukiant Sutartį buvo netikėti ir jie užkirto kelią apeliantui ištaisyti Sutarties pažeidimą. Nesilaikydamas Sutarties, bendradarbiavimo pareigos ir favor contractus principo ieškovas pasirinko neproporcingą savo teisių gynimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NTA Realus pasiūlymas“ v. UAB „Mega property“, bylos Nr. 3K-3-569/2010).
3. Dėl priešieškinio pagrįstumo. Apelianto įsitikinimu priešieškinys yra visiškai įrodytas. Jį patenkinus teismas turėtų įskaityti ieškinio reikalavimus (CK 6.130 straipsnis). Apelianto įsitikinimu byloje pateikti neginčijami įrodymai dėl Landmaster OU atliktų skrydžių realumo ir išlaidų jiems apmokėti dydžio.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti, priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie esminiai atsikirtimai:
1. Dėl vienašališko Sutarties nutraukimo teisėtumo. Teismas pagrįstai pripažino, kad šalys pakeitė Sutartyje nustatytą atsiskaitymo tvarką, t. y. sąskaitose faktūrose nurodant septynių dienų terminą. To pirmosios instancijos teisme neneigė ir apeliantas. Jis neįrodė, kad vėlavimas atsiskaityti galėjo būti pateisinamas įstatyme nustatytais pagrindais. Sutarties vienašališką nutraukimą lėmė išimtinai apelianto prievolių esminis pažeidimas, t. y. sistemingas mokėjimų terminų pažeidinėjimas. Ieškovas pažymi, kad Sutartyje buvo nustatyta kitokia jos nutraukimo tvarka nei įtvirtinta CK 6.218 straipsnio 1 dalyje. Pagal Sutarties 12.1 punktą ieškovas turėjo teisę ją nutraukti, jeigu apeliantas nepadengia savo skolų suėjus terminui arba jeigu neįvykdo įsipareigojimų per keturiolika dienų nuo ieškovo įspėjimo. Priešingai nei teigia apeliantas, ieškovas neturėjo nustatyti konkretaus termino pažeidimams pašalinti. Esminį sutartinių prievolių pažeidimą įrodo aplinkybės, kad ieškovas buvo priverstas ieškoti papildomų finansavimo šaltinių, apeliantas nepateikė objektyvaus jo prievolių pažeidimo pateisinimo ir jo įsiskolinimas nuosekliai augo. Apeliantas galėjo išsaugoti Sutartį, tačiau vietoje to 2013 m. kovo 1 d. sudarė sutartį dėl orlaivio nuomos su Landmaster OU.
2. Dėl apelianto patirtų nuostolių. Ieškovo teigimu iš apelianto ir Landmaster OU 2013 m. kovo 1 d. sudarytos užsakomųjų skrydžių sutarties nėra aišku dėl kokio sutarties dalyko buvo susitarta, t. y. sutartyje nenumatyta, kad Landmaster OU išnuomoja apeliantui orlaivius, teikia jų priežiūros ir kitas paslaugas. Dėl to apelianto ir Landmaster OU pasirašyta sutartis negali būti vertinama kaip pakeičianti Sutartį. Byloje nėra jokių įrodymų, kad Landmaster OU būtų suteikęs apeliantui paslaugas: Landmaster OU priklausantis orlaivis 2013 m. kovo 3 d. – 2013 m. kovo 31 d. neskraidė. Apeliantas naudojosi lėktuvais, kuriuos jam dar iki Sutarties sudarymo suteikė kiti asmenys. Nors 2013 m. kovo 4 d. sąskaita faktūra Nr. 13006 išrašyta apeliantui už atliktus skrydžius, tačiau Landmaster OU negalėjo suteikti šių paslaugų, nes nėra oro vežėjas. Ieškovas atkreipia dėmesį, kad apeliantas ir Landmaster OU yra susijusios įmonės. Tikėtina, kad jie sudarė sutartį ir pasirašė tarpusavio užskaitos aktą tik tam, kad galėtų dirbtinai sukurti tariamai patirtas išlaidas ir jų pagrindų prisiteisti nuostolius. Apeliantas netinkamai apskaičiuoja patirtus nuostolius, kadangi jais galėtų būti pripažįstamas tik kainų skirtumas tarp ieškovo ir Landmaster OU paslaugų (CK 6.258 straipsnio 5 dalis). Ieškovas atkreipia dėmesį, jog apelianto pateiktoje sąskaitoje faktūroje Nr. 13006 iki 40 valandų yra padidintas skrydžio valandų skaičius, kai jis buvo 24 valandos ir 22 minutės. Įrodymų visetas patvirtina, kad apelianto patirtos išlaidos neatitinka protingumo kriterijaus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teisme byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktine ir teisine prasme. Šio apeliacinio nagrinėjimo dalyką sudaro apeliaciniame skunde iškelti teisės ir fakto klausimai dėl sutarčių aiškinimo, vienašališko sutarties nutraukimo kaip teisinės gynybos būdo taikymo sąlygų bei civilinės atsakomybės kilimo pagrindų.
Dėl sutarties pažeidimo kvalifikavimo esminiu
Sutarčių teisė grindžiama pacta sunt servanda principu, reiškiančiu, kad sutarčių privalu laikytis – šalims teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vykdydamos sutartis šalys privalo elgtis sąžiningai, bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.156, 6.200 straipsniai). Jeigu viena iš sutarties šalių neįvykdo ar netinkamai įvykdo savo pareigas, kita sutarties šalis įgyja teisę gintis nuo jos interesų pažeidimo įstatyme ar sutartyje numatytais būdais. Vienas iš bendrųjų sutarties kontrahentų teisių gynimo būdų – sutarties nutraukimas. Vienašališko sutarties nutraukimo institutas yra išimtis iš favor contractus principo. Nurodytas principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę. Pastarąją galima realizuoti tais atvejais, kai viena iš sutarties šalių savo įsipareigojimus kitai šaliai pažeidžia iš esmės arba pažeidimas patenka į sutartyje numatytus atvejus, suteikiančius teisę nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 5 dalys).
Sutarties pažeidimo vertinimo esminiu kriterijai nustatyti CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose. Šių kriterijų taikymo klausimu kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kiekvienu ginčo atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų ar ir dėl kitų priežasčių. Svarbu atsižvelgti ir į susiformavusią sutarties vykdymo praktiką, taip pat į sutartį pažeidusios šalies vaidmenį, t. y. nustatytina, ar sutartis netinkamai įvykdyta sąmoningai to siekiant (tyčia) ar dėl aplaidumo (didelio neatsargumo). Nukentėjusi šalis negali remtis CK 6.217 straipsnio 2 dalies ir sutartyje numatytais vienašalio nutraukimo pagrindais kaip pretekstu vienašališkai nutraukti sutartį. Nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų padarinių (žalos) nukentėjusiai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo, o nukentėjusios šalies rėmimasis tokia aplinkybe vienašališkai nutraukiant sutartį reiškia bandymą įrodyti tariamą ar apsimestinį sutarties nutraukimo pagrindą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. balandžio 29 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“ ir kt., bylos Nr. 3K-P-346/2004).
Byloje nustatyta, kad šalys 2012 m. rugpjūčio 20 d. pasirašyta Lėktuvo su įgula nuomos sutartimi susitarė dėl ieškovo atlygintinų keleivių skraidinimo paslaugų teikimo apeliantui. Sutarties pobūdis ir joje nustatytos šalių atsakomybės ir įsipareigojimų ribos (Sutarties 8-9 ir 11 straipsniai) suponuoja, kad sudarydamos Sutartį šalys kartu išreikė lūkestį dėl griežto jos sąlygų laikymosi / vykdymo. Tą patvirtina ir Sutarties 12.1 punkte įtvirtinta sąlyga, remiantis kuria šalims suteikta absoliuti ir besąlygiška teisė nutraukti sutartį, jeigu kuri nors šalis nevykdo savo pareigų ir neištaiso pažeidimo per keturiolika dienų. Prievolių tinkamo vykdymo, t. y. griežtai laikantis Sutartyje apibrėžtų sąlygų, svarbą pripažįsta ir apeliantas aiškindamas aplinkybes apie iš ieškovo pirktų paslaugų ryšį su apelianto pareigų, kylančių iš sutartinių santykių su trečiaisiais asmenimis, vykdymu. Taigi, įrodinėdamas pastarąją faktinę aplinkybę, apeliantas negali neigti analogiško priešpriešinio ieškovo intereso, t. y. gauti apmokėjimą už suteiktas paslaugas nustatytais terminais. Pagrįsti nurodyto intereso svarbą ieškovas pateikė įrodymus, kad apelianto atlikti apmokėjimai buvo būtini tinkamam jo prievolių tretiesiems asmenims vykdymui, įskaitant savalaikį lėktuvo, naudoto skrydžiams pagal Sutartį atlikti, išpirkimo įmokų mokėjimą. Objektyvių duomenų, kad šis faktas ikisutartinių derybų metu apeliantui būtų buvęs atskleistas, byloje nėra, tačiau jis patvirtina apelianto prievolių atlikimo nustatytais terminais svarbą ieškovui (CPK 185 straipsnis). Kvestionuodamas pastarąjį faktą, t. y. ieškovo intereso gauti užmokestį už jo suteiktas paslaugas Sutartyje nustatytu terminu reikšmę, apeliantas vėlgi daro samprotavimo klaidą (loginis prieštaringumas) – teisindamas savo įsipareigojimų pažeidimą tuo, kad atsiskaitymas su ieškovu sutriko apelianto debitoriams neapmokant skolų. Iš to aišku, kad savalaikio skolų atgavimo (kitaip, mokėjimų atlikimo nustatytais terminais), kaip vieno esminių kreditoriaus lūkesčių, reikšmė ginčo šalims, pasirašant Sutartį, buvo akivaizdi. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvados, priteitoms šioje ginčo dalyje.
Išskirtina, kad mokėjimo už ieškovo teiktas paslaugas tvarka ir kainos, nustatytos Sutarties Priede Nr. 1. Pastarojo 2 punkte įrašyta, kad kaina turi būti sumokama kiekvieno mėnesio 15 dieną: už paskutines dvi savaites ir iš anksto už dvi savaites. Iš tokios sąlygos formuluotės aišku, jog už dalį paslaugų apeliantas turėjo atsiskaityti avansu, o mokėjimai atliekami iki mėnesio 15 dienos. Tačiau vykdant Sutartį atsiskaitymo tvarka buvo modifikuota. Ieškovo išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta, kad jos turi būti apmokėtos per septynias kalendorines dienas nuo jų išrašymo dienos. Pretenzijų dėl tokio atsiskaitymo termino apeliantas neteikė, tokiu būdu išreikšdamas valią jo laikytis (CK 1.64 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teisme apeliantas neįrodinėjo fakto esą septynių kalendorinių dienų terminas sąskaitoms apmokėti buvo jam nepriimtinas bei nustatytas vienašališkai ieškovo. Vadinasi, apeliantas de jure pripažino aptartą aplinkybę. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai apie atitinkamuose teisės aktuose numatytus atsiskaitymo terminu teisiškai nereikšmingi, kadangi šalys gali savo nuožiūra nustatyti sąlygas dėl apmokėjimo terminų (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Remiantis faktu, kad apeliantas už ieškovo suteiktas paslaugas turėjo atsiskaityti per septynias kalendorines dienas nuo PVM sąskaitų faktūrų išrašymo, akivaizdu, jog 2013 m. kovo 2 d., kai ieškovas vienašališkai nutraukė Sutartį, apeliantas buvo pradelsęs mokėti 61 425 EUR (212 088,24 Lt) – neatsiskaityta už per tris mėnesius suteiktas paslaugas. Pradelstų mokėjimo dydis būtų analogiškas ir vadovaujantis Sutarties Priede Nr. 1 apibrėžtomis mokėjimo sąlygomis.
Įsipareigojimų pažeidimą apeliantas pripažino. Jo teigimu vėlavimą apmokėti sąskaitas lėmė sutrikę jo debitorių atsiskaitymai. Tai pagal bylos faktines aplinkybes (šalys – verslininkai) negali būti vertinama kaip pateisinanti prievolių nevykdymą aplinkybė. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenimis apelianto prievolių vykdymas sutriko dar 2012 m. gruodžio mėn.: pirmą pretenziją ieškovas apeliantui pareiškė 2012 m. gruodžio 11 d. Minėta rodo apelianto prievolių pažeidimą pagal Sutartį buvus ne vienkartinį. Žinodamas apie vėluojančius debitorių atsiskaitymus, apeliantas turėjo numatyti, kad negalės Sutartyje nustatytais terminais atsiskaityti už orlaivio nuomą, tačiau apie tai ieškovo neinformavo ir toliau tęsė paslaugų pirkimą. Gavęs pranešimą apie Sutarties vienašališką nutraukimą, apeliantas jokių veiksmų padengti bent dalį skolos neatliko, taip pat neieškojo kitų išeičių, galinčių pašalinti padarytus pažeidimus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Vietoje to, jis 2013 m. kovo 1 d., t. y. dar iki oficialaus Sutarties nutraukimo, sudarė kitą sutartį dėl keleivinių skrydžių paslaugų su kitu paslaugų teikėju. Nors apeliantas ginčija vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumą, tačiau su ieškovu už pagal Sutartį teiktas paslaugas nėra atsiskaitęs iki šiol. Tokios aplinkybės patvirtina ne tik tai, kad ieškovas iš Sutarties vykdymo negavo to, ką pagrįstai tikėjosi gauti, bet ir apelianto nesąžiningumą vengiant prisiimtų prievolių. Faktinių aplinkybių visetas implikuoja, kad tolimesnis Sutarties vykdymas ieškovui neabejotinai būtų sukėlęs didesnius nuostolius. Apelianto veikimo / neveikimo forma, teisėjų kolegijos vertinimu, teikė ieškovui akivaizdų pagrindą manyti, jog negalima tikėtis sutarties tinkamo vykdymo ateityje. Vadinasi, ieškovo pasirinktas teisių gynimo būdas atitiko pažeidimo pobūdį ir mastą.
Dėl sutarties vienašališko nutraukimo tvarkos
Apeliantas teigia, kad ieškovo veiksmų neteisėtumą įrodo Sutarties nutraukimas pažeidžiant CK 6.218 straipsnyje nustatytą tvarką: apie vienašališką Sutarties nutraukimą ieškovas pranešė ne prieš trisdešimt, bet prieš šešias dienas. Toks faktinių aplinkybių traktavimas yra teisiškai ydingas.
Pirmiausia, pasisakant dėl CK 6.218 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo, pažymėtina, jog kasacinio teismo konstatuota, kad pareigos prieš trisdešimt dienų informuoti apie sutarties nutraukimą pažeidimas pats savaime nesuponuoja pagrindo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu, jeigu faktinis sutarties nutraukimo poreikis buvo akivaizdus ir asmuo, savo teisių pažeidimą grindžiantis sutarties nutraukimo tvarkos pažeidimu, neįrodo, kad pranešimo termino pažeidimas realiai lėmė sutarties šalies civilinių teisių pažeidimą, šalis dėl to patyrė papildomų nuostolių ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vakuolė“ v. T. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-45/2014). Analogiškai traktuotinos ir situacijos, kai nesilaikoma sutartyje nustatytos tvarkos.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos imperatyviųjų teisės normų. CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vienašališko sutarties nutraukimo tvarką ir terminus šalys gali nustatyti savo nuožiūra. Kitaip tariant, CK 6.218 straipsnio 1 dalyje numatytas trisdešimties dienų terminas įspėti apie sutarties nutraukimą aktualus tik tais atvejais, kai sutartyje nėra nurodyti kitokie terminai. Apelianto įsitikinimu, Sutarties 12.1 punkte nenustatytas pranešimo apie sutarties nutraukimo terminas. Su tokia sutartinių sąlygų interpretacija teisėjų kolegija nesutinka. Sutarčių aiškinimas, pagal CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas ir suformuluotas kasacinio teismo praktikoje taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010), grindžiamas konsensualizmo principu, t.y. pagrindinė reikšmė teikiama sutarties šalių valiai. Pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalį, jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Nurodytas principas reiškia, kad, esant lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje. Tačiau tuo atveju, jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB SEB bankas v. E. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-285/2012).
Aptariant Sutarties pažeidimo pobūdį šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisakė, kad pagal Sutarties 12.1 punkte įtvirtintą sąlygą – šalims suteikta absoliuti ir besąlygiška teisė nutraukti sutartį, jeigu kuri nors šalis nevykdo savo pareigų ir neištaiso pažeidimo per keturiolika dienų. Pastaroji teisė, kaip aiškiais žodžiais išreikšta Sutarties 12.1 punkto a dalyje, gali būti įgyvendinama nedelsiant. Nurodytos sąlygos kalbinė reikšmė yra nedviprasmiška ir nekelia jokių abejonių, kad šalys susitarė, jog, prieš nutraukiant sutartį neteismine tvarka, būtina pareigas pažeidusiai šaliai suteikti keturiolikos dienų papildomą terminą pažeidimui pašalinti. Jeigu šis nustatytu terminu nėra pašalinamas, sutartis gali būti nutraukta nedelsiant, t. y. nepranešant apie tai iš anksto. Aiškus sutarties nutraukimo tvarkos apibrėžimas, pašalina kitokio aiškinimo alternatyvas (lot. expressio unitus est exlusio alterius). Nustatyta, kad ieškovas iki 2013 m. vasario 26 d., kai pareiškė nutraukiantis Sutartį nuo 2013 m. kovo 2 d., apie mokėjimo terminų pažeidimus ir rengimąsi nutraukti skrydžius apeliantą informavo 2013 m. vasario 6 d. ir 2013 m. vasario 13 d. Savo įsipareigojimų apeliantas per Sutarties 12.1 punkte nustatytą terminą neįvykdė, todėl ieškovas įgijo teisę nedelsiant nutraukti sutartį. Teisėjų kolegija pastebi, kad ieškovo pasirinktas šešių dienų terminas įspėti apie sutarties vienašališką nutraukimą neužkirto kelio apeliantui dar iki jo pabaigos sudaryti Sutartį pakeičiančią sutartį. Apie prievolių pažeidimo pobūdį ir būtinybę jį pašalinti apeliantas, kaip minėta, buvo informuotas dar 2013 m. vasario 6 d. Taigi jis – suprasdamas ieškovo pretenzijų pagrįstumą, turėjo visas sąlygas išvengti sutarties nutraukimo padarinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Bigbank AS v. A. P. R., bylos Nr. 3K-3-114/2014). Keldamas versiją, kad tokia sutarties nutraukimo tvarka užkirto jam kelią ištaisyti jos pažeidimą, apeliantas pakartotinai prieštarauja pats sau: pripažįsta prievolių nevykdymo faktą, tačiau iki šiol nėra atsiskaitęs su ieškovu.
Dėl ieškovo civilinės atsakomybės sąlygų
Pareikštame priešieškinyje apeliantas įrodinėjo esant pagrindą kilti ieškovo civilinei atsakomybei už apelianto patirtus nuostolius ieškovui nepagrįstai nutraukus Sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, kad viena iš būtinųjų sąlygų asmens civilinei atsakomybei kilti – neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis). Kaip pagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismas, ieškovo veiksmai pagal nustatytas faktines aplinkybes laikytini teisėtais. Taigi apeliantas neįrodė vienos iš būtinųjų sąlygų pareikštų priešinių materialinių reikalavimų tenkinimui (CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismui netyrus, ar egzistuoja kitos ieškovo civilinei atsakomybei taikyti būtinos sąlygos, teisėjų kolegija konstatuoja nesant apeliacijos nagrinėjimo dalyko – apeliacinis proceso tikslas ne pakartotinis bylos išnagrinėjimas iš naujo, bet pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (lot. revisio prioris instantiae).
Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarčių laisvės principus, sutarčių vienašalį nutraukimą, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinio skundo argumentais nenuginčytas, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 328, 330 straipsniai).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.