Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. P. atskirąjį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo G. P. ieškinį atsakovei R. B. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo, institucija, teikianti išvadą byloje – Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas G. P. pateikė Jonavos rajono apylinkės teismui ieškinį, kuriuo prašė nustatyti nepilnamečių vaikų A. P., U. P. ir V. P. gyvenamąją vietą su tėvu (ieškovu) jo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, priteisti iš atsakovės R. B. nepilnamečiams vaikams A. P., U. P. ir V. P. išlaikymą kiekvienam po 190 Eur per mėnesį nuo kreipimosi į teismą dienos iki vaikų pilnametystės, išlaikymą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, paskirti ieškovą vaikams skirtų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo G. P. ieškinį atsakovei R. B. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo jiems priteisimo ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Teismas nustatė, kad ieškovas prašo ne tik priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams, bet ir nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su juo, todėl laikė, jog byla yra susijusi su tėvų pareigomis, o teismingumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Reglamento „Briuselis IIa“ nuostatomis. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad šalių nepilnamečiai vaikai nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio gyvena su juo Didžiojoje Britanijoje, Londone (duomenys neskelbtini), kur jie lanko mokyklą. Pagal VĮ Registrų centras Gyventojų registro departamento duomenis ieškovas yra deklaravęs savo išvykimą į Jungtinę Karalystę. Atsižvelgdamas į nurodytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad šalių nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta šiuo metu yra ne Lietuvoje, o Didžiojoje Britanijoje. Teismas taip pat pažymėjo, kad reikalavimas dėl teismo sprendimu nustatytos nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo yra pagrindinis ieškinio reikalavimas, kurio neišsprendus negali būti sprendžiamas reikalavimas dėl išlaikymo vaikams priteisimo, todėl sprendė, kad byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams ir išaiškino ieškovui, kad jis su ieškiniu gali kreiptis pagal savo ir vaikų nuolatinę gyvenamąją vietą – į kompetentingą Jungtinės Karalystės teismą.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas G. P. prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai sprendė, kad nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta Jungtinėje Karalystėje ir visiškai neįvertino aplinkybių, kad ieškovo nepilnamečiai vaikai nėra sukūrę socialinio ryšio, stabilumo su Jungtine Karalyste. Ieškovas tik prieš nepilnus tris mėnesius pasiėmė vaikus pas save, nes atsakovė (vaikų motina) paliko vaikus vienus, be priežiūros, nuolat girtavo. Ieškovas siekė, kad vaikai neliktų gatvėje, tačiau neturėjo ir neturi ketinimų visam laikui įsikurti Jungtinėje Karalystėje. Nepilnamečiai vaikai turi tiek Lietuvos pilietybę, tiek tautybę, kalba lietuvių kalba, Jungtinėje Karalystėje neturi sukūrę socialinių ryšių. Visi vaikų draugai, giminės artimieji yra Lietuvoje. Toks laikinas ir epizodiškas vaikų išvykimas pas tėvą negali būti prilyginamas vaikų nuolatinei gyvenamajai vietai.Reglamento 9 straipsnio 1 dalis, nustatanti jurisdikcijos tęstinumą, per kurį vaikui teisėtai persikėlus iš vienos valstybės narės į kitą ir įgijus ten naują nuolatinę gyvenamą vietą, vaiko buvusios nuolatinės gyvenamos vietos valstybės narės teismai tris mėnesius nuo persikėlimo išlaiko jurisdikciją. Taigi net ir tuo atveju, jei laikyti, kad ieškovo vaikai teisėtai persikėlė iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę ir neva ten įgijo naują nuolatinę gyvenamą vietą, Lietuvos teismai tris mėnesius nuo persikėlimo išlaiko jurisdikciją.Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad šalių nepilnamečiai vaikai nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio gyvena su ieškovu Didžiojoje Britanijoje, Londone (duomenys neskelbtini), kur jie lanko mokyklą, todėl byla teisminga Jungtinės Karalystės teismams. Tačiau ieškovas nenurodė, kad vaikai išvyko nuo rugpjūčio pradžios, priešingai, kartu su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad vaikai mokyklą pradėjo lankyti tik nuo rugsėjo pabaigos, ieškovas ieškinį Jonavos rajono apylinkės teismui pateikė 2017 m. lapkričio 22 d., t. y. nepraėjus 3 mėnesiams nuo to laiko, kai vaikai atvyko pas jį, todėl Jonavos rajono apylinkės teismas išlaiko jurisdikciją.Ieškovas ieškinyje prašė ne tik nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su juo, bet ir priteisti nepilnamečiams vaikams išlaikymą. Nagrinėjamoje byloje abi bylos šalys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, todėl pagal Išlaikymo reglamentą ieškovas turėjo teisę pasirinkti su ieškinio reikalavimu dėl išlaikymo priteisimo kreiptis į Jungtinės Karalystės teismą, arba pagal pagalbinės (šalutinės) jurisdikcijos taisyklę – į Lietuvos teismą.Teismas visiškai nevertino, kad nepilnamečiai vaikai turi Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl galimybės taikyti reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą jurisdikcijos prorogacijos taisyklę, pagrindžiant reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo teismingumą Lietuvos Respublikos teismams.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti ieškovo G. P. ieškinį, kaip neteismingą Jonavos rajono apylinkės teismui, teisėtumo ir pagrįstumo.Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškinys dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo jiems priteisimo pagal 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – Briuselis II bis), ir 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas) yra neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, atsisakė priimti ieškinį ir išaiškino ieškovui, kad jis turi teisę su ieškiniu kreiptis į kompetentingą Jungtinės Karalystės teismą.Apeliantas (ieškovas) G. P., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, atskirąjį skundą grindžia tuo, jog šalių nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Jungtinėje Karalystėje, o ieškovas į teismą su ieškiniu kreipėsi nepraėjus 3 mėnesiams nuo vaikų išvykimo į Jungtinę Karalystę, todėl Lietuvos Respublikos teismai išlaikė jurisdikciją, be to, teismas turėjo spręsti klausimą dėl jurisdikcijos prorogacijos taisyklės taikymo, o ieškovo reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo teismingas Lietuvos Respublikos teismams, nes abi šalys yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

Dėl šeimos bylų su užsienio elementu teismingumo

CPK 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Ieškinio priėmimą bendrosios kompetencijos teisme reglamentuoja CPK 137 straipsnio normos. Minėto straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ieškinys neteismingas tam teismui. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkama teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena pagrindinių sąlygų užtikrinti asmens teisę į teisminę gynybą, nes jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui. Pažymėtina, kad šeimos bylose paprastai yra pareiškiami keli reikalavimai (pavyzdžiui, nutraukti santuoką ir padalyti bendrą turtą; nustatyti tėvystę, vaiko gyvenamąją vietą, bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarką ir priteisti išlaikymą), todėl teismas, gavęs ieškinį, turi kiekvienam jų (reikalavimų) atskirai nustatyti tarptautinį (užsienio) elementą, susijusią valstybę ir teismingumo klausimui spręsti taikytiną teisės aktą. Taigi, esant pareikštiems keliems reikalavimams, dėl kiekvieno jų teismingumo teismas turi nuspręsti atskirai. Pažymėtina, kad bylose su užsienio elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumas Lietuvos Respublikos teismui automatiškai nereiškia šio teismo galimybės nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte tokia galimybė tiesiogiai nurodyta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016; 2016 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-969/2016). Nagrinėjamoje byloje ieškovas G. P. pareiškė reikalavimus dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo) ir išlaikymo jiems priteisimo. Byloje nustatyta, kad ieškovas ir vaikai šiuo metu gyvena Jungtinėje Karalystėje. Kadangi byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas, ginčas susijęs su kita ES valstybe (Jungtine Karalyste), todėl kiekvieno iš šių reikalavimų teismingumo klausimas spręstinas pagal ES teisės aktuose nustatytas taisykles: dėl reikalavimo nustatyti vaikų gyvenamąją vietą teismingumo spręstina remiantis reglamento „Briuselis II bis“ nustatytomis taisyklėmis; dėl reikalavimo priteisti išlaikymą teismingumo spręstina remiantis Išlaikymo reglamente nustatytomis taisyklėmis.

Dėl reglamento „Briuselis II bis“ normų, reglamentuojančių reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teismingumą, aiškinimo ir taikymo

Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis teismingumo pagrindas reikalavimams dėl tėvų pareigų, pagal kurį valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Be to, reglamente „Briuselis II bis“ įtvirtinti specialieji teismingumo pagrindai reikalavimams dėl tėvų pareigų, kuriais remiantis teismas turi teisę nagrinėti tokius reikalavimus net ir tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą esant toje valstybėje narėje: nenutrūkstama vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcija tais atvejais, kai vaikas teisėtai persikelia iš vienos valstybės narės į kitą ir įgyja ten naują nuolatinę gyvenamąją vietą (9 straipsnis), jurisdikcija vaikų grobimo atvejais (10 straipsnis), jurisdikcijos prorogacija (12 straipsnis), jurisdikcija pagal vaiko buvimo vietą (13 straipsnis).Svarbiausios aplinkybės, kurios yra teisiškai reikšmingos teismui sprendžiant dėl pareikštų reikalavimų teismingumo pagal reglamentą „Briuselis II bis“, yra tos, pagal kurias nustatoma vaiko ir (arba) tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta. Pažymėtina, kad reglamente „Briuselis II bis“ nėra pateikiama asmens nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka. Terminas „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra aiškinamas autonomiškai, pirmiausia atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nurodytus principus: būtina atsižvelgti į individualią asmens, dėl kurio sprendžiama, padėtį, specifines konkrečios bylos aplinkybes (ESTT 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, 37 punktas). Vieni asmenys naujoje vietoje gali įsikurti labai greitai, kitiems savo interesų centrui sukurti gali prireikti daugiau laiko. Kai asmens santykiai naujoje vietoje stabilizuojasi, galima konstatuoti, kad žmogus įsikūrė; sprendžiant dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, svarbūs yra šie kriterijai: 1) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje trukmė; 2) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje reguliarumas; 3) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje sąlygos; 4) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje priežastys; 5) pilietybė; 6) darbo vieta ir sąlygos; 7) kalbos mokėjimas; 8) šeimos ir socialiniai ryšiai; 9) kitos susijusios aplinkybės (ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Barbara Mercredi prieš Richard Chaffe, C-497/10 PPU, 51 punktas); kūdikio, vaiko ir suaugusio žmogaus nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai dėl objektyvių priežasčių bei vaiko ryšio ir priklausomybės nuo tėvų nėra tapatūs (ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Barbara Mercredi prieš Richard Chaffe, C-497/10, 41–57 punktai; 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, 37–42 punktai). Pagal kasacinio teismo praktiką esminių skirtumų tarp nacionalinėje teisėje įtvirtintos nuolatinės gyvenamosios vietos sampratos (CK 2.12 straipsnis) ir reglamente „Briuselis II bis“ naudojamos autonominės nuolatinės gyvenamosios vietos sampratos aiškinimo ESTT praktikoje nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016).Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad tais atvejais, kai pareikštas ieškinys yra susijęs su tarptautiniu elementu, jo priėmimo klausimą sprendžiantis teismas, nustatęs, kad iš ieškinio ir kartu su juo pateiktų įrodymų nėra pakankamo pagrindo spręsti dėl pareikštų reikalavimų teismingumo, turi taikyti trūkumų šalinimo institutą, t. y. nurodyti ieškovui pateikti įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos teismui sprendžiant dėl pareikštų reikalavimų teismingumo. Jei ieškovas teismo nustatytu terminu pateikia atitinkamas aplinkybes patvirtinančius įrodymus arba nurodo įrodymus, kurių negali pateikti dėl objektyvių priežasčių, teismas priima ieškinį. Atsisakymas priimti Lietuvos Respublikos teismams neteismingą ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), prieš tai nepritaikius trūkumų šalinimo instituto, taikomas tais atvejais, kai teismui iš pateikto ieškinio turinio ir kartu su juo pateiktų įrodymų akivaizdu, kad ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016). Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas G. P. kartu su šalių nepilnamečiais vaikais šiuo metu gyvena Didžiojoje Britanijoje, Londone (duomenys neskelbtini). Šalių vaikai Didžiojoje Britanijoje lanko mokyklą. Ieškovas nuo 2016 m. balandžio 24 d. dirba įmonėje „First Call CSL“, pagal Gyventojų registro duomenis jis yra deklaravęs savo išvykimą į Jungtinę Karalystę. Iš byloje esančio 2017 m. gruodžio 5 d. Jonavos rajono socialinių paslaugų centro rašto dėl G. P. vaikų išvykimo matyti, kad abipusiu susitarimu tarp G. P. ir R. B. vaikai kartu su jų tėvu 2017 m. liepos 14 d. išvyko į Angliją. 2017 m. liepos 12 d. G. P. paaiškinime, teiktame Jonavos rajono socialinių paslaugų centro direktorei nurodyta, kad jis nori pasiimti vaikus į Angliją keliems metams, nes nori, jog vaikai geriau gyventų, baigtų mokslus. 2017 m. liepos 14 d. išsiveš A. P. ir V. P., o po mėnesio ir U. P..Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinio turinį ir kartu su ieškiniu pateiktus bei savo iniciatyva išsireikalautus dokumentus, pagrįstai nustatė, kad vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Didžiojoje Britanijoje ir, remdamasis reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai sprendė, kad reikalavimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Šiuo atveju taip pat netaikytina ir Reglamento „Briuselis II bis“ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta jurisdikcijos tęstinumo taisyklė, kadangi, kaip matyti iš aukščiau nurodytų duomenų, ieškovas į Jonavos rajono apylinkės teismą kreipėsi (2017-11-22) jau praėjus 3 mėnesių terminui nuo vaikų persikėlimo į Didžiąją Britaniją (priešingų duomenų byloje nėra pateikta). Tačiau apeliantas (ieškovas) G. P. atskirajame skunde pagrįstai nurodo, kad šiuo atveju turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl galimybės taikyti reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą jurisdikcijos prorogacijos taisyklę.Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą ir nustatęs, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, todėl ieškinys dėl tėvų pareigų Lietuvos Respublikos teismams yra neteismingas pagal „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalį, turėtų patikrinti, ar iš ieškinio turinio ir (ar) kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti dėl ieškinio teismingumo Lietuvos Respublikos teismams, remiantis kitais reglamente nustatytais jurisdikcijos pagrindais, ir tik padaręs neigiamą išvadą šiuo klausimu – spręsti, ar atitinkamu klausimu jurisdikciją turi kitos valstybės narės teismas (reglamento „Briuselis II bis“ 17 straipsnis). Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad iš pateikto ieškinio nustatęs bent vieną iš reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį nurodytų aplinkybių (pvz., kad vaikas turi esminį ryšį su Lietuvos Respublika), teismas turi įsitikinti kitų sąlygų, nustatytų nurodytoje normoje (kad Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys ir Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija konkrečiu atveju labiausiai atitinka vaiko interesus), egzistavimu. Tuo atveju, jei kartu su ieškiniu nepateikta įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti dėl kurios nors iš nurodytų aplinkybių egzistavimo, teismas, remdamasis CPK 138 straipsniu, turėtų taikyti trūkumų šalinimo institutą (CPK 135 straipsnis), nurodydamas ieškovui pateikti jas patvirtinančius įrodymus.Jurisdikcijos prorogacija, remiantis reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalimi, galima tik nustačius abi sąlygas: 1) vaiko esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; 2) aplinkybę, kad teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys ir tos valstybės narės teismų jurisdikcija labiausiai atitinka vaiko interesus.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalių vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. tenkinama viena iš trijų privalomų jurisdikcijos prorogacijos sąlygų, nustatytų reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje (a punkte). Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad reikalavimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo jam neteismingas pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalį, turėjo, be kita ko, įvertinti, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti dėl šio reikalavimo teismingumo pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį, konkrečiai – ar Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu nepritarė visos bylos šalys ir ar Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija konkrečiu atveju labiausiai atitinka vaikų interesus. ESTT yra pažymėjęs, kad taikant reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį reikalaujama, kad būtų nustatyta, ar egzistuoja aiškus ar bent nedviprasmiškas visų bylos šalių pritarimas šiai jurisdikcijos prorogacijai vėliausiai tuo momentu, kai pasirinktam teismui pateikiamas atitinkamas bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje L prieš M, C-656/13, 56 punktas). Kadangi su ieškiniu teismui nebuvo pateikti šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti trūkumų šalinimo institutą, nurodydamas ieškovui pateikti atitinkamus įrodymus (žr. šios nutarties 16 punktą). To nepadaręs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį ir CPK 138 straipsnį.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių reikalavimų dėl vaikų išlaikymo teismingumą, aiškinimo ir taikymo

Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe.Nagrinėjamoje byloje ieškovo pareikšto reikalavimo dėl išlaikymo priteisimo teismingumas Lietuvos Respublikos teismams negali būti grindžiamas:Išlaikymo reglamento 3 straipsnio b punktu, nes nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovo ir vaikų įprastinė gyvenamoji vieta yra Didžiojoje Britanijoje; Išlaikymo reglamento 3 straipsnio c punktu, nes nagrinėjamoje byloje nebuvo keliamas reikalavimas dėl asmens statuso; Nors pirmosios instancijos teismas nenustatė faktinės aplinkybės, kad atsakovės R. B. nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, tačiau atsižvelgdamas į ieškinio turinį ir kartu su ieškiniu pateiktus duomenis apie atsakovės pilietybę, jos deklaruotą gyvenamąją vietą pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, kad reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo galėtų būti teismingas Lietuvos Respublikos teismams pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktą. Be to, reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo galėtų būti teismingas Lietuvos Respublikos teismams ir pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punktą, nustačius, kad remiantis teismo valstybėje (Lietuvos Respublikoje) galiojančiomis teismingumo taisyklėmis (nagrinėjamu atveju – taikytinu reglamentu „Briuselis II bis“), Lietuvos Respublikos teismai turi teisę nagrinėti su tėvų pareigomis susijusius reikalavimus (žr. šios nutarties 22 punktą).Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas ieškinyje pareikšto reikalavimo dėl išlaikymo priteisimo neteismingumą Lietuvos Respublikos teismams grindė kito tame pačiame ieškinyje pareikšto reikalavimo – dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo – neteismingumu Lietuvos Respublikos teismams, konstatuodamas, kad šiuo atveju bylos teismingumą lemiantis (pagrindinis) reikalavimas yra šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas. Tačiau ši pirmosios instancijos teismo išvada yra teisiškai nepagrįsta.Pirma, tarp reikalavimų dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo nėra hierarchijos ar subordinacijos santykio. Antra, kaip nurodyta šios nutarties 12 punkte, vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų neteismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja teismo negalėjimo nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte būtų nurodyta kitaip. Šiuo požiūriu Išlaikymo reglamento nuostatų analizė nepatvirtina, kad reikalavimo dėl išlaikymo priteisimo teismingumas būtų neatsiejamas nuo reikalavimo dėl tėvų pareigų (vaikų gyvenamosios vietos nustatymo) teismingumo.Tam, kad būtų pagrindas jurisdikcijos klausimą spręsti pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktą, turi būti nustatyta atsakovės įprastinė gyvenamoji vieta, o tam, kad būtų pagrindas jurisdikcijos klausimą spręsti pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punktą, turi būti nustatyta, ar remiantis Lietuvos Respublikoje galiojančiomis teismingumo taisyklėmis (nagrinėjamu atveju – taikytinu reglamentu „Briuselis II bis“), Lietuvos Respublikos teismai turi teisę nagrinėti su tėvų pareigomis susijusius reikalavimus. Kadangi šios aplinkybės nebuvo nustatinėjamos, dėl to šia apimtimi liko neatskleista bylos esmė. Esant nustatytoms aplinkybėms, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino (neįvertino) bylos aplinkybes ir taikė bylos teismingumą bei atsisakymą priimti ieškinį reglamentuojančias teisės normas, dėl ko priėmė nepagrįstą nutartį, todėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis naikintina ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartį panaikinti ir ieškovo G. P. ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.