Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėjas V. Butvilas Teisminio proceso Nr. 2-35-3-02746-2010-5

NUTARTIS

2012 m. sausio 25 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. F. ir trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, D. P. ir J. P. apeliacinius skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo dalies panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. F. ieškinį, patikslintą ieškinį atsakovui P. F., tretiesiems asmenims D. P. ir J. P., Nacionalinei žemės tarnybai prie LR Žemės ūkio ministerijos (toliau ŽŪM), dėl santuokos nutraukimo, atsakovo P. F. priešieškinį ieškovei R. F., trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie LR ŽŪM dėl santuokos nutraukimo, trečiųjų asmenų D. P. ir J. P. ieškinį dėl sandorio pripažinimo galiojančiu ir ieškovės R. F. papildomą ieškinį dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantės (ieškovės) R. F. apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl prašymo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka

Apeliantė Šiaulių apygardos teismui pateikė prašymą skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Savo prašymą apeliantė motyvavo tuo, kad norėtų teismui duoti papildomus žodinius paaiškinimus, jei teismui kils klausimų dėl jos skundo. Atsižvelgdama į šį prašymą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantė turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde. Be to, prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į prieš tai nurodytus motyvus, atmeta apeliantės prašymą dėl skundo nagrinėjamo žodinio proceso tvarka.

Dėl sutuoktinio kaltės

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismui nustatant, kurios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį išsaugoti tarpusavio santykiams jų pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-220/2007).

Dėl turto, kuris nebuvo įtrauktas į dalytino turto balansą

Apeliantė nurodo, kad skundžiamu sprendimu buvo pažeisti jos interesai, kadangi į dalytiną sutuoktinių turtą liko neįtrauktas ir nepadalytas turtas – teisė iš valstybės išpirkti F. šeimai skirtą 3,19 ha asmeninio ūkio žemę (duomenys neskelbtini) kaimuose. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais skundo teiginiais ir pažymi, kad bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamą turtą (kiekį ir vertę) bei reikalavimą padalyti tokį turtą turi sutuoktiniai (CPK 178 str., 382 str. 4 p.). Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantė nei ieškinyje (1 tomas, 1–2 b. l.), nei patikslintame ieškinyje (1 tomas, 39–41 b. l.) nesuteikė teismui informacijos apie 3,19 ha asmeninio ūkio žemę (duomenys neskelbtini) kaimuose bei nesuformulavo reikalavimo dėl minėto turto dalijimo. Tokio reikalavimo savo priešieškinyje nenurodė ir atsakovas (1 tomas, 61–63 b. l.).

Dėl turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe

Kolegija sutinka su apeliantės nuomone, kad teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 str. 3 d.), ir pažymi, jog teismas turi patikrinti viešo registro duomenų tikrumą, remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnio taisyklėmis. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė, kuriai atstovavo advokatas, savo patikslintame ieškinyje pati nurodė, jog 0,1722 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra nedalytinas, kadangi yra atsakovo asmeninė nuosavybė (1 tomas, 40 b. l.).

Pažymėtina, kad faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodomas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 str. 2 d.).

Atsižvelgdama į tai, kas prieš tai nurodyta, teisėjų kolegija atmeta apeliantės teiginius, kad teismas nepagrįstai 0,1722 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), pripažino asmeniniu atsakovo turtu.

Dėl sutuoktinių prievolių padalijimo

Teisėjų kolegija atmeta skundo teiginius, kad sutuoktinių prievolės kreditoriams turėjo būti padalytos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje nustatytu dispozityvumo principu. Šis principas reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 str.), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini. CPK 265 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi priimti sprendimą dėl visų byloje pareikštų reikalavimų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009). Pagal civiliniame procese įtvirtintą dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes.

Dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertės

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nėra įstatymų, reglamentuojančių nekilnojamojo turto vertės pagal rinkos kainą nustatymą. Taigi, nekilnojamojo turto vertė rinkos kaina gali būti nustatoma pagal bet kokius įrodymus, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 17 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-580/2009).

Teismas pažymi, kad bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamo turto vertę turi sutuoktiniai (CPK 178, 382 str. 4 p.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nustatydamas padalijamo turto vertę teismas turėtų atsižvelgti į bylos nagrinėjimo metu įvykusius dalijamo turto pokyčius. Turto vertė gali būti nustatoma remiantis VĮ Registrų centro, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais; šalys taip pat gali sutarti dėl dalijamo turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-251/2006).

Apeliantė savo skundo teiginius dėl minėto turto iš esmės grindžia tuo, kad jos pateiktame vertinime nustatyta ginčo turto kaina labiau atitinka rinkos vertę.

Teismas pažymi, kad iš ieškovės (1 tomas, 99–120 b. l.) ir atsakovo (1 tomas, 64–86 b. l.) pateiktų nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitų (toliau ataskaitos) matyti, jog žymiai skiriasi tik gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), vertės. Pagal ieškovės pateiktą ataskaitą namo rinkos vertė 2011-02-28 siekė 76 000,00 Lt, kito nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 2011-02-28 siekė 4 000,00 Lt (1 tomas, 100 b. l.). Pagal atsakovo pateiktą ataskaitą namo rinkos vertė 2010-12-28 sudarė 33 000,00 Lt, o kito nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), bendra rinkos vertė 2010-12-28 siekė 3 000,00 Lt (1 tomas, 65 b. l.).

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į VĮ Registrų cento nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis, pagal kuriuos minėto namo vidutinė rinkos vertė 2010-05-31 sudarė 45 900,00 Lt (1 tomas, 3 b. l.).

Nuo 2008 m. pasaulio, kartu ir Lietuvos, ekonomikoje įvyko drastiškų pokyčių, kurie turėjo didelę įtaką nekilnojamojo turto, darbo ir kitoms rinkoms, įmonių veiklai, vartojimui. Pažymėtina, kad buvus galimybei tokius pokyčius prognozuoti, nebūtų kilę tokio masto neigiamų padarinių visai šalies ekonomikai. Pasauliniu ir nacionaliniu mastu vykstanti krizė yra visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 1 d. 1 p.) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis bylos Nr. 3K-3-459/2010).

Nors apeliantės pateiktoje ataskaitoje nurodyta 2011-02-28 namo rinkos vertė, o atsakovo pažymėta 2010-12-28 ginčo namo vertė, teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad atsakovo pateiktos ataskaitos duomenys dėl namo rinkos vertės labiau atitinka VĮ Registrų cento nekilnojamojo turto registro centrinio duomenyse nustatyta namo 2010-05-31 vidutinę rinkos vertę, ir į tai, jog apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei Šiaulių apygardos teismui nepateikė duomenų apie Lietuvos nekilnojamojo turto rinkos pokyčius ir nekilnojamojo turto rinkos augimą bei turto kainų padidėjimą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi atsakovo pateiktos ataskaitos duomenimis.

Be to, iš atsakovės pateiktos ataskaitos turinio matyti, kad užsakovė (apeliantė) sudarė sąlygas ekspertams apžiūrėti nekilnojamąjį turtą tik iš išorės, todėl patalpų būklė iš vidaus apžiūros metu nustatyta tiek, kiek galima pamatyti pro langus iš išorės, bei buvo remiamasi atsakovės pateiktomis nuotraukomis, aprašymais (1 tomas, 104 b. l., ataskaitos 1.7 punktas).

Nors apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ginčo namas nebaigtas įrengti ir teigia, jog pagal VĮ Registrų cento nekilnojamojo turto registro centrinio duomenis namo baigtumas yra 100 proc., teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pati apeliantė savo rašte pateiktame UAB Korparacijai „Matininkai“ užsakant nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą nurodė, jog namo dalis (salė) nebaigta įrengti (1 tomas, 120 b. l.). Kaip minėta, UAB Korparacijai „Matininkai“, atlikdama nekilnojamojo turto vertinimą, be kita ko, vadovavosi ieškovės pateiktais duomenimis (1 tomas, 104 b. l., ataskaitos 1.7 punktas, 104–105 b. l.).

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta apeliantės skundo teiginius dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertės.

Dėl kito turto vertės

Apelantė, nesutikdama su sprendimu padalyto kito turto rinkos vertėmis, Šiaulių apygardos teismui pateikė žemės sklypo, žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), įvertinimo ataskaitą (2 tomas, 56–83 b. l.). Pagal ataskaitą minėto sklypo rinkos vertė 2011-11-04 siekė 79 000,00 Lt (2 tomas, 57 b. l.).

Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad apeliantės ataskaitoje pateikta žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 79 000,00 Lt rinkos vertė 2011-11-04 žymiai skiriasi ne tik nuo atsakovo pateiktos ataskaitoje nurodytos sklypo 2010-12-28 – 25000,00 Lt vertės (1 tomas, 65 b. l.), bet ir nuo VĮ Registrų cento nekilnojamojo turto registro 2010-05-31 nustatytos vidutinės sklypo 31 868,00 Lt rinkos vertės (2 tomas, 75 b. l.), ir į tai, jog apeliantė kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrindė įvykusių dalijamo turto pokyčių, nekilnojamojo turto vertės augimo, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 3.119 straipsnį bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos šios normos aiškinimo ir taikymo praktikos.

Apeliantų (trečiųjų asmenų) D. P. ir J. P. apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal CK 6.165 straipsnio 1 dalį preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų teiginiais, jog atskiriant preliminariąją sutartį nuo pagrindinės, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia. Tokias kolegijos išvadas patvirtina ir kasacinio teismo formuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis byloje Nr. 3K-P-382/2006).

Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad vienai iš preliminariosios sutarties šalių atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį ar jos dėl kitų priežasčių nesudarius preliminariojoje sutartyje numatytu terminu, negalima reikalauti įvykdyti preliminariąją sutartį natūra, o galimas tik nuostolių atlyginimas (CK 6.165 str. 4 d.). Nesant kito sutuoktinio sutikimo perleisti bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, pagrindinė sutartis negalės būti sudaryta, todėl ir sutikimo nedavusio sutuoktinio daiktinės teisės į turtą nepasikeis (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-366/2008).

Apeliantas D. P. pripažino, kad preliminarią sutartį pasirašė tik ieškovė (1 tomas, 197 b. l.), tai patvirtina ir pačios sutarties turinys (1 tomas, 123–124 b. l.), ir tai, jog ją sudarydamas prisiėmė riziką dėl jungtinės sutuoktinių nuosavybės pirkimo (1 tomas, 197 b. l.).

Be to, atsakovas neigė gavęs 13 000,00 Lt (1 tomas, 197 b. l.) ir preliminari sutartis jo nepatvirtinta (1 tomas, 123–124 b. l.).

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl trečiųjų asmenų ieškinio ir ieškovės papildomo ieškinio ir pažymi, kad neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų skundo teiginiais dėl CK 6.307 straipsnio 2 dalis taikymo, ir kad, atsižvelgiant į tai, jog skundžiamu sprendimu teismas ginčo turtą priteisė ieškovei, nėra kliūčių pripažinti 2011-03-01preliminarią sutartį pagrindine. Pirma, prieš tai minėtose CK nuostatuose įtvirtinta, kad pirkimo-pardavimo sutartis nėra negaliojanti, jeigu pardavėjas pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymo metu tapo parduodamo daikto savininku. Iš ginčo sutarties turinio matyti, kad pardavėja (ieškovė) įsipareigojo preliminariosios sutarties sąlygas įvykdyti iki 2011-03-08 (1 tomas, 123 b. l., sutarties 6 p.), bylos duomenys patvirtina, kad nustatytu terminu ji nebuvo įvykdyta. Antra, skundžiamas teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs (CPK 279 str.). Trečia, kaip minėta, vienai iš preliminariosios sutarties šalių atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį ar jos dėl kitų priežasčių nesudarius preliminariojoje sutartyje numatytu terminu, negalima reikalauti įvykdyti preliminariąją sutartį natūra, o galimas tik nuostolių atlyginimas (CK 6.165 str. 4 d.).

Kiti skundų teiginiai šios bylos kontekste neturi jokios teisinės reikšmės. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90).

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.