Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bartninkas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal antstolio M. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. balandžio 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis M. P., J. S.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, 338 straipsniu, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

12. Antstolis su atskiruoju skundu pateikė įrodymus – VSDFV Kauno skyriaus 2022 m. birželio 1 d. sprendimą skirti išmoką iš Garantinio fondo lėšų Nr. GF_SP1E-314 ir VSDFV Kauno skyriaus 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimą skirti išmoką iš Garantinio fondo lėšų Nr. GF_SP1E-707. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pateikti įrodymai nėra nauji, pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus vertino priimdamas byloje skundžiamą procesinį sprendimą, atsisako priimti antstolio apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus.

13. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad antstolis vykdo išieškojimą iš pareiškėjo, pareiškėjui VSDFV Kauno skyriaus 2022 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. GF_SP1E-314 paskirta 4 380 Eur išmoka iš Garantinio fondo lėšų, o VSDFV Kauno skyriaus 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. GF_SP1E-707 – 5 040 Eur išmoka iš Garantinio fondo lėšų. 5 040 Eur išmoka buvo pervesta į antstolio depozitinę sąskaitą. Antstolis 2024 m. kovo 22 d. priėmė patvarkymą, kuriame nustatė, kad pareiškėjas iš Garantinio fondo gavo iš viso 9 420 Eur, iš kurių 4 380 Eur pareiškėjui jau buvo išmokėta ir šios lėšos nedalyvauja lėšų paskirstyme. Antstolis nurodė, kad 2023 m. MMA dydis buvo 840 Eur, todėl 20 proc. išskaitymo dydis nuo 1 MMA yra 168 Eur, 50 proc. išskaitymų dydis nuo sumos, kuri viršija 1 MMA (8 580 Eur), būtų 4 290 Eur, taigi pagal CPK 736 straipsnį galima skirstyti suma yra 4 458 Eur (168 Eur + 4 290 Eur).

14. Pareiškėjas pateikė skundą dėl antstolio veiksmų, kuriame prašo panaikinti antstolio 2024 m. kovo 22 d. patvarkymą ir įpareigoti antstolį grąžinti nuskaitytas pinigines lėšas VSDFV. Pareiškėjo skundas buvo atmestas antstolio 2024 m. balandžio 16 d. patvarkymu. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, jį patenkino iš dalies, konstatavęs, jog antstolis nepagrįstai 2024 m. kovo 22 d. patvarkymu skirstė darbo užmokesčio lėšas kaip gautą vienkartinę išmoką, neatsižvelgdamas į tai, jog ši išmoka susidaro iš periodinių, už tam tikrą laikotarpį gautinų sumų, todėl antstolis turėtų nustatyti, kokia konkreti darbo užmokesčio kompensavimo suma yra apskaičiuojama pareiškėjui už kiekvieną mėnesį ir nuo kas mėnesį paskirtos sumos, neviršijančios 1 MMA, išskaityti 20 proc., o nuo sumos, kuri viršija 1 MMA – 50 proc. Antstolis dėl šio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo pateikė atskirąjį skundą, jį grįsdamas tuo, kad pirmosios instancijos teismo priimta nutartis prieštarauja to paties teismo 2024 m. vasario 28 d. nutarčiai, byloje nėra įrodymų, jog skolininkui skirta ne vienkartinė išmoka, o išmoka už ilgesnį laikotarpį.

15. Taigi, nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies patenkintas pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

16. Kauno apylinkės teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų, kuriuo buvo prašoma įpareigoti antstolį grąžinti VSDFV nuskaitytas 5 040 Eur pinigines lėšas, 2024 m. vasario 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2YT-3028-1162/2024, konstatavo, kad išmoka iš Garantinio fondo lėšų pagal savo esmę yra priskiriama darbo teisinių santykių pagrindu gautinoms lėšoms ir pagal savo pobūdį atitiktų CPK 737 straipsnio 4 punkte apibrėžtų pajamų, t. y. sumų, gaunamų atlyginti žalai, padarytai suluošinimu ar kitaip sužalojus sveikatą, taip pat atėmus maitintojo gyvybę, prilygintų darbo užmokesčiui, esmę, kadangi išmoka iš Garantinio fondo siekiama užtikrinti minimalų darbuotojų apsaugos lygį jų darbdaviui tapus nemokiam (Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Kadangi išmoka iš Garantinio fondo lėšų pagal savo esmę yra priskiriama darbo teisinių santykių pagrindu gautinoms lėšoms, išskaitos iš skolininko gautos Garantinio fondo išmokos turėjo būti daromos laikantis CPK 736 straipsnyje nustatytų taisyklių. 2024 m. vasario 28 d. nutarties neskundė nei pareiškėjas, nei antstolis, nutartis yra įsiteisėjusi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šioje nutartyje pateiktais išaiškinimais.

17. Antstolis atskirajame skunde teigia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo 2024 m. balandžio 26 d. nutartis prieštarauja to paties teismo 2024 m. vasario 28 d. nutarčiai, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu vertinimu.

18. Pagal CPK 736 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2024 m. liepos 1 d.), nustatančio išskaitų iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų pajamų dydį, 1 dalies 2 punktą visų kitų rūšių išieškoms (išskyrus CPK 736 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą išlaikymo periodinėmis išmokomis išieškojimą, žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat maitintojo gyvybės atėmimu, atlyginimą), jeigu kitaip nenustatyta pačiame vykdomajame rašte arba ko kita nenustato įstatymai ar teismas, iš skolininkui priklausančios darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų bei davinių dalies, neviršijančių Vyriausybės nustatytos MMA, išskaitoma 20 proc.. Išieškant iš darbo užmokesčio ir kitų pajamų dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą MMA dydį, išskaitoma 50 proc., jeigu ko kita nenustato įstatymai ar teismas (CPK 736 straipsnio 2 dalis).

19. Kauno apylinkės teismas 2024 m. vasario 28 d. nutartyje nurodydamas, kad išskaitos iš skolininko gautos Garantinio fondo išmokos turėjo būti daromos laikantis CPK 736 straipsnyje nustatytų taisyklių, konkrečiai neįvardijo, kokiu būdu turi būti daromos nurodytos išskaitos, kadangi tam nebuvo poreikio, nežinant, kaip antstolis interpretuos paminėtas taisykles. Tik antstoliui, vadovaujantis CPK 736 straipsniu, paskirsčius iš Garantinio fondo gautą išmoką kaip vienkartinę, pirmosios instancijos teismui atsirado pareiga patikslinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 28 d. nutartyje pateiktą išaiškinimą, nurodant, kad Garantinio fondo išmoka susidaro iš periodinių, už tam tikrą laikotarpį gautinų sumų, todėl antstolis turėtų nustatyti, kokia konkreti darbo užmokesčio kompensavimo suma yra paskaičiuojama pareiškėjui už kiekvieną mėnesį ir nuo kas mėnesį paskirtos sumos neviršijančios 1 MMA, išskaityti 20 proc., o nuo sumos, kuri viršija 1 MMA – 50 proc.

20. Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstą atmeta atskirojo skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo Garantinio fondo išmoką vertinti kaip nevienkartinę, byloje nesant tokį vertinimą pagrindžiančių įrodymų.

21. Antstolis pagrįstai nurodo, kad VSDFV Kauno skyriaus 2023 m. lapkričio 29 d. sprendime nėra nurodytas laikotarpis, už kurį pareiškėjui paskirta išmoka iš Garantinio fondo lėšų, tačiau šiame sprendime yra nurodyta, kad išmoka skirta ir išmokėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 6 straipsnio 1 punktu ir 8 straipsniu. Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 6 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad Garantinio fondo lėšos naudojamos šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų darbdavių darbuotojų negautoms priskaičiuotoms su darbo santykiais susijusioms sumoms, neviršijančioms šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytų dydžių, mokėti. Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo Nr. XII-2604 5, 7, 8, 14, 19, 20 straipsnių pakeitimo ir 6, 15, 21 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas rengiant ir tvirtinant 2024 metų ir vėlesnių metų valstybės socialinių fondų biudžetų projektus, taip pat vykdant 2024 metų ir vėlesnių metų valstybės socialinių fondų biudžetus ir atsiskaitant už jų vykdymą; 2023 metų Garantinio fondo lėšų sąmata ir 2023 metų Ilgalaikio darbo išmokų fondo lėšų sąmata vykdomos pagal Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo nuostatas, galiojusias iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos (2023 m. liepos 2 d.). Taigi, nors iš Garantinio fondo lėšų pareiškėjui išmokėta išmoka formaliai buvo vienkartinė (išmokėta vienu metu), tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatyme nustatytu reglamentavimu, šią išmoką sudaro kelios su darbo santykiais susijusios sumos, kurias nustatyti ir apskaičiuoti išieškomas sumas, kaip pagrįstai nusprendė pirmosios instancijos teismas, yra antstolio, vykdančio išieškojimą, pareiga. Dėl to vien konkrečių įrodymų apie pareiškėjui paskirtos Garantinio fondo išmokos sudėtį nebuvimas nesudaro pagrindo šią išmoką vertinti antstolio nurodytu būdu. Pažymėtina, kad antstolis, atskirajame skunde nurodydamas, kad Garantinio fondo išmoka yra valstybės parama darbuotojui, tačiau pagal savo pobūdį ta išmoka yra pajamos, prilygintos darbo užmokesčiui, iš kurių išieškojimas vykdomas CPK 736 straipsnyje nustatyta tvarka, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog ši išmoka susidaro iš periodinių, už tam tikrą laikotarpį gautinų sumų, todėl išieškojimas CPK 736 straipsnyje nustatyta tvarka turi būti atliekamas atsižvelgiant į šias periodiškai turėtas gauti sumas.

22. Antstolis atskirajame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles; šis pažeidimas nagrinėjamoje byloje pasireiškė įrodymų lygybės principo nesilaikymu teismui nustatant reikšmingas faktines aplinkybes ir jų pagrindu darant išvadas dėl antstolio veiksmų teisėtumo. Antstolio nuomone, pirmosios instancijos teismas, darydamas savo išvadas, pareiškėjo argumentus laikė svaresniais už byloje esančius duomenis.

23. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-701/2017). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012).

24. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje pateiktus įrodymus ir apskųsto teismo procesinio sprendimo turinį, atskirojo skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu, pripažįsta teisiškai nepagrįstais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies turinys teikia pagrindą padaryti išvadą, kad antstolio įvardyti pareiškėjo pateikti argumentai, priešingai nei teigiama atskirajame skunde, buvo įvertinti ne kaip svaresni įrodymai, o bendrame visų kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Byloje nėra jokių patikimų ir objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti pareiškėjo argumentais, tokių duomenų nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei atskirajame skunde nenurodė ir antstolis (CPK 12, 178 straipsniai), todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo spręsti apie nagrinėjamoje byloje padarytą įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir taikė procesinės teisės normas. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

25. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese priteisimo, tačiau nepateikė įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2024 m. balandžio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.